A-261-852-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-852/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02075-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.4.1.3; 9.4.4; 10.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „3Ri“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė UAB „3Ri“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-9), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-182 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo buvo patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM1900277s, ir Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM190277s (toliau – ir ginčijama ataskaita) ta dalimi, kuria nuspręsta perskaičiuoti deklaracijoje Nr. 10LTVR3000IM01D396 (2010 m. spalio 6 d.), 12LTVR3000IM001334 (2012 m. sausio 13 d.), 12LTVR3000IM007457 (2012 m. kovo 1 d.), 12LTVR3000IM00BCC7 (2012 m. balandžio 7 d.) importo mokesčius ir įregistruoti 109 909 Lt akcizo, 23 081 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 11 972 Lt akcizo delspinigių, 2 515 Lt PVM delspinigių nepriemoką bei paskirti pareiškėjui 13 299 Lt piniginę baudą.

Paaiškino, kad Bendrovė importavo į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos įmonės įsigytą prekę – šildymo kurą-alyvą – kurią deklaravo elektroniniu būdu bendrojo administracinio importo rinkiniais Nr. 10LTVR3000IM01D396 (2010 m. spalio 6 d.), 12LTVR3000IM001334 (2012 m. sausio 13 d.), 12LTVR3000IM007457 (2012 m. kovo 1 d.), 12LTVR3000IM00BCC7 (2012 m. balandžio 7 d.) (toliau – ir deklaracijos). Vilniaus teritorinė muitinė atliko minėtų deklaracijų patikrinimą ir nustatė, kad importuota prekė nebuvo pažymėta Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, o pareiškėjas neteisingai deklaravo importuotos prekės nacionalinį papildomą kodą (X304 vietoje nurodyto X305), todėl nesumokėjo į valstybės biudžetą importo mokesčių (akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio). 2013 m. vasario 12 d. Vilniaus teritorinė muitinė surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190277s, kuria nusprendė, kad be Bendrovės jau sumokėtų mokesčių papildomai priskaičiuoti 109 909 Lt akcizo, 23 081 Lt PVM, 11 972 Lt akcizo delspinigių, 2 515 Lt PVM delspinigių bei paskirti 13 299 Lt baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus teritorinės muitinės ataskaita, pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-182 Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190277s patvirtino.

Nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas su Baltarusijos Respublikoje registruotu pardavėju OOO „KadansInvestStroi“ sudarė Produkcijos tiekimo sutartį Nr. 17-09/10, kurios pagrindu pareiškėjas įsigijo ir įvežė į Lietuvos Respubliką skalūnų alyvos, kurią deklaracijose deklaravo TARIC kodu 2707 99 99 00 ir papildomu nacionaliniu kodu X305. Iš pardavėjo išduoto pareiškėjui parduotos produkcijos partijos techninio paso Nr. 5 matyti, kad įsigyta ir įvežta produkcija pasižymi tokiomis savybėmis, kaip vienalytis (homogeniškas) klampus juodos spalvos skystis.

Nagrinėjamu atveju, Bendrovė muitinio įforminimo metu tinkamai deklaravo produktą TARIC arba Kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00 ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjo importuotam produktui apskaičiavo 1 043 Lt už 1 000 l produkto akcizų tarifą, kuris pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalį taikytinas gazoliams. Remiantis Kombinuotosios nomenklatūros sąrašu gazoliams priskiriami produktai, kurie kvalifikuojami 2710 19 ir 1710 20 subpozijose, nors tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas sutiko su pareiškėjo nurodytu 2707 99 99 00 kodu, kuris priklauso 2707 99 subpozicijai.

Pagal Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąrašą nacionalinis kodas X305 nurodo šildymui skirtus gazolius (buitinį krosnių kurą), pažymėtus nustatyta tvarka, arba produktus, kurie pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizų tarifu, nurodytu Akcizo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas importavo energinį produktą, kuris nėra priskirtinas prie gazolių (buitinio krosnių kuro). Pareiškėjo produktas nebuvo pažymėtas, todėl Vilniaus teritorinė muitinė nusprendė pakeisti prekių nacionalinį papildomą kodą iš X305 į X304, panaikinti Bendrovei pritaikytą lengvatinį akcizo tarifą bei įregistruoti mokestinę nepriemoką pareiškėjui.

Vilniaus teritorinė muitinė, įregistravusi pareiškėjui papildomą mokestinę nepriemoką, TARIC kodo nepakeitė. Pakeitė tik nacionalinį papildomą kodą (iš X305 į X304), susijusį su akcizo tarifo dydžiu, nors X304 kodas žymi gazolius arba produktus, kurie pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje, t. y. gazoliams taikytinu tarifu. Tokiu būdu Vilniaus teritorinė muitinė, priskaičiuodama papildomus importo mokesčius, pareiškėjo importuotą produktą priskyrė prie gazolių, nors sutiko, kad produktas priklauso 2707 99 subpozicijai, kuriai pagal Kombinuotąją nomenklatūrą nėra priskirtini gazoliai.

Pažymėjo, kad ginčas su Muitinės departamentu dėl pareiškėjui importuotų prekių (skalūnų alyvos-absorbento 50/370), kurios yra analogiškos iš Baltarusijos pardavėjo įsigytam produktui, pažymėtų Kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00, yra kilęs ir anksčiau. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti prekės sudėtį ir tinkamą žymėjimą, pateikė Muitinės departamentui Rusijos federalinės muitinės tarnybos 2012 m. lapkričio 7 d. eksperto išvadą Nr. 391329, kurioje skalūnų alyva-absorbentas identifikuotas kaip mišinys, susidedantis iš neribinių linijinių ir ciklinių angliavandenilių izomerinių darinių, organinių junginių, kurių sudėtyje yra deguonies ir nedidelio skaičiaus aromatinių angliavandenilių, kuris gaunamas gaminant monomerus sintetiniam kaučiukui (izoprenas, izobulenas). Rusijos muitinės ekspertas pažymėjo, kad tiriamo mėginio komponentinė sudėtis nebūdinga naftos produktams ir produktams, gautiems iš akmens anglies dervos, o tiriamo mėginio cheminė sudėtis neatitinka prekių pozicijoje 2707 pateikto aprašymo. Atsižvelgiant į Rusijos ekspertų išvadas, muitinės deklaracijoje buvo pakoreguotas prekei – skalūnų alyva-absorbentas 50/370 – suteiktas naujas kombinuotosios nomenklatūros kodas 3814 00 90 00.

Pareiškėjo vertinimu, kadangi iš Baltarusijos į Lietuvą importuotas produktas naudojamas kaip priedas į šildymo kurą ar kuro katilų, kitų sistemų valymui, nes turi savybę tirpinti asfalto-dervos ir parafino nuosėdas, yra nepriskirtinas naftos produktams, todėl deklaracijose jis tinkamai deklaruotas Kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00 ir papildomu nacionaliniu kodu X305.

Pažymėjo, kad Vilniaus teritorinė muitinė nepateikė jokių duomenų ir (ar) įrodymų, patvirtinančių produkto priskyrimą būtent šiam produktui – gazoliams. Muitinės departamentas ginčijamame 2013 m. gegužės 22 d. sprendime nurodė, kad nacionaliniu kodu X305 deklaruojami šildymui skirti gazoliai (buitinis krosnių kuras), pažymėti nustatyta tvarka arba produktai pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Muitinės departamentas taip pat pažymėjo, kad prekė, klasifikuojama Kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00 nėra priskiriama prie šildymui skirto kuro, kuris turi būti pažymėtas, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjui neatsirado prievolės žymėti produktą. Nepaisant išvardintų prieštaravimų, Muitinės departamentas patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitą.

Pagal Akcizų įstatymo nuostatas ne šildymui skirtas kuras privalo būti pažymėtas tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais. Pareiškėjo importuotas produktas, kurio Kombinuotosios nomenklatūros kodas 2707 99 99 00, nepriklauso nei šildymui skirtam kurui, nei šildymui skirtam energetiniam produktui. Kadangi nei Vyriausybė, nei jos įgaliota institucija nepatvirtino jokios tvarkos ir (ar) taisyklių dėl tokio produkto (KN kodas 2707 99 99 00) žymėjimo, tai nėra aišku, kaip turėjo būti įvykdytas Muitinės departamento sprendime nurodytas reikalavimas – prekes žymėti vadovaujantis Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Akcizų įstatymo 42 straipsnio nuostatos leidžia pasinaudoti 37 straipsnio 2 dalyje numatytu šildymui skirtam gazoliui nustatytu lengvatiniu 73 Lt už 1 000 l produkto akcizu, jeigu energetinis produktas yra ekvivalentiškas produktui, vietoj kurio arba kaip šių produktų priedai jie gali būti ar yra parduodami arba naudojami. Pareiškėjas įvežtą produktą (KN kodas 2707 99 99 00, NK X305) pardavė pirkėjui UAB „Artela“ pagal 2010 m. rugsėjo 28 d. absorbentinių skiediklių, priedų ir produktų pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėjo importuota produkcija pagal savo charakteristikas įprastai yra naudojama kaip priedas į šildymo kurą, taip pat skalauti piršimo sistemų katilus nuo nuosėdų, skystinti tirštus produktus ir šalinti vandens frakcijas, jas absorbuojant, užšalusių, sustingusių ir nusistovėjusių produktų atitirpdymui. Pareiškėjo turimais duomenimis, įsigytą produktą UAB „Artela“ panaudojo kaip priedą į šildymo kurą.

Nesutiko su Muitinės departamento išvada, kad kuras, kuriam taikytina 73 Lt už 1 000 l akcizo mokesčio lengvata, privalo būti žymimas visais atvejais, kadangi Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos apima tik šildymui skirtą gazolį ir šildymui skirtus kitus energetinius produktus, o pareiškėjas importavo produktą, kuris buvo panaudotas kaip priedas į šildymo kurą. Pareiškėjo vertinimu, tokia prekė priskirtina prie kitų energetinių produktų (Akcizų įstatymo 44 str. 2 d.), kuriems taip pat taikytinas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas lengvatinis akcizų tarifas ir kurie privalo būti pažymėti tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais.

Pažymėjo, kad dėl jo importuojamo produkto kuro-alyvos-absorbento 50/370, kurio Kombinuotosios nomenklatūros kodas 2707 99 99 00, tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Kauno teritorinė muitinė yra atlikusios patikrinimus ir anksčiau. Abiem atvejais teritorinės muitinės, atsižvelgdamos į tai, kad importuotas šildymo kuras-alyva-absorbentas 50/370 buvo nepažymėtas, produkcijai pritaikė 1 043 Lt už 1 000 l produkto akcizo tarifą ir papildomai apskaičiavo akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, delspinigius ir paskyrė baudas. Abiem atvejais teritorinių muitinių ataskaitos buvo panaikintos ir joms pavesta atlikti pakartotinius patikrinimus ir priimti naujus sprendimus. Taip pat atkreipė dėmesį, kad UAB „Nadeksas 2013 m. įvežė tokią pat alyvą-absorbentą kaip ir pareiškėjas, tačiau Vilniaus teritorinė muitinė įvežtam produktui priskyrė naują Kombinuotosios nomenklatūros kodą 2707 99 19 00 ir pritaikė 0 proc. dydžio trečiųjų šalių muitą, o pareiškėjo atžvilgiu paliko 2707 99 99 00 kodą ir be apskaičiuotų 1,7 proc. trečiųjų šalių muito papildomai pritaikė 1 043 Lt už 1 000 l akcizo tarifą, priskaičiavo trūkstamą PVM, delspinigius ir paskyrė 10 proc. dydžio piniginę baudą.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą patikslino, nurodydamas, kad pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitą visa apimtimi.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 89-91) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas, būdamas deklarantu, atsakingas už muitinės deklaracijoje nurodyto kodo teisingumą. Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato, kad šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui), pažymėtiems šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka, taikomas 73 Lt už 1 000 l produkto akcizų tarifas. Nacionaliniu kodu X305 deklaruojami šildymui skirti gazoliai (buitinis krosnių kuras), pažymėti nustatyta tvarka, arba produktai, kurie pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas, pageidaudamas naudotis akcizine lengvata Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytiems produktams, siekia pritaikyti žymėjimo reikalavimus, kurie keliami prekėms, neturinčioms teisės į minėtą akcizinę lengvatą. Produktams, nurodytiems Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte („kiti energetiniai produktai, kuriems taikomos akcizų lengvatos“), akcizo lengvata – 73 Lt už 1 000 l – nėra taikoma. Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis įvardija produktus, turinčius teisę į akcizo lengvatą, tarp jų ir šildymui skirti gazoliai (buitinis krosnių kuras). Būtent tokią įvežamą prekę ginčo deklaracijose nurodė ir pareiškėjas, todėl darytina išvada, kad šildymui skirtas kuras, kuriam taikytina 73 Lt už 1 000 l akcizinė lengvata, privalo būti žymimas visais atvejais, nes tai tiesiogiai numato Akcizo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis ir 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Aiškinant Akcizų įstatymo nuostatas, produktams, kuriems taikomos tos pačios akcizų lengvatos, turėtų būti keliami vienodi reikalavimai, susiję su žymėjimo tvarka. Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjo importuota prekė, klasifikuojama kodu 2707 99 99 00, nėra priskiriama apie šildymui skirto kuro, tačiau, vadovaujantis Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjo importuotos prekės turėjo būti žymimos. Muitinės departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, pažymėjo, kad juose nėra jokios informacijos, įrodančios esminę aplinkybę – kuro žymėjimą, todėl konstatavo, kad šiam ginčui dokumentai (pareiškėjo su UAB „Artela“ pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis) įtakos neturėjo.

Muitinės departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nagrinėjo konkretų mokestinį ginčą, kuris kilo dėl prievolės žymėti importuojamą prekę buvimo ar nebuvimo, todėl pareiškėjo nurodyti ankstesni sprendimai priimti nagrinėjant kitokius teisiniu ir faktiniu požiūriu ginčus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 117-119) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas įrodymų apie importuoto kuro žymėjimą nepateikė, Vilniaus teritorinė muitinė nusprendė, kad deklaruotam kodu 2707 99 99 šildymui skirtam kurui-alyvai, apskaičiuojant akcizą, turi būti taikomas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 043 Lt už 1 000 l akcizo tarifas, o importuotai prekei nustatytas nacionalinis papildomas kodas X304. Tokiu būdu buvo perskaičiuoti importo mokesčiai ir įregistruota pareiškėjo mokestinė prievolė muitinei.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtintos Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) detalizuoja Akcizų įstatyme nuodytų lengvatų taikymo tvarką. Taisyklių 1 punkte nustatyta, kad kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo tvarka skirta tokio kuro žymėjimo (fiskalinio) reikalavimams nustatyti, kad jis išsiskirtų iš kuro, kuriam netaikomos akcizų lengvatos. Taisyklių 9 punktas reglamentuoja, kad importuojamas kuras žymimas užsienio šalyse ar muitinės sandėliuose arba laikinojo prekių saugojimo vietose. Importuojamas kuras, kuriam taikomos akcizų lengvatos, dažomas ir žymimas tokiomis pačiomis žymėjimo medžiagomis, kaip nurodyta Taisyklių 1 ir 2 prieduose, nurodant kokybės pažymėjime, pase ar sertifikate dažiklio, žymiklio koncentracijos svorio vienetui bei spalvos skaičius, nustatytus ASTM D 1500 metodu. Taisyklių 1 priedo 2.1 punkte nustatyta, kad šildymui skirtas kuras apima produktus, klasifikuojamus pagal Kombinuotąją nomenklatūrą kodais: 2707 50 10, 2707 99 19, 2710 19 41, 1710 19 45, 1710 19 49, 2710 19 61, 2710 19 63, 2710 19 65, 3824 91 99. Įvertinus tai, kad apreiškėjas deklaravo šildymui skirtą kurą – alyvą, nurodydamas kodą 2707 99 99, kuris nėra numatytas Taisyklių 1 priedo 2.1 punkte, taip pat, kad tas kuras nebuvo pažymėtas, Vilniaus teritorinė muitinė padarė išvadą, kad akcizo lengvatos importuotoms prekėms netaikytinos ir dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui perskaičiavo akcizo ir importo PVM mokesčius, apskaičiavo delspinigius ir paskyrė baudą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 135–143) pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190277s ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-182. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Remdamasis Akcizų įstatymo 2, 3 straipsnių, 37 straipsnio 1, 2 dalių, 44 straipsnio nuostatomis, tuo, kad ginčo tarp proceso šalių dėl deklaracijose nurodyto pareiškėjo įvežto produkto TARIC kodo (2707 99 99) nėra, Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąrašo, patvirtinto Muitinės departamento direktoriaus 2007 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1B-240, nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1313/2012, nusprendė, jog nagrinėjamoje byloje ypač aktualiu tampa pareiškėjo įvežto produkto žymėjimo klausimas, tačiau pareiškėjo įvežtas produktas pažymėtas nebuvo.

Teismas pripažino teisingais pareiškėjo skundo argumentus, kad kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193, taikytinos tik šildymui skirto kuro ir kito kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais, žymėjimui. Minėtų Taisyklių 2 priedo 2 punkte nurodyti reikalavimai žymėtam šildymui skirtam kurui: šildymui skirtas kuras apima produktus, klasifikuojamus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą, kodai 2707.50.10, 2707.99.19, 2710.19.41, 2710.19.45, 2710.19.49, 2710.19.61, 2710.19.63, 2710.19.65, 3824.90.99; kuro, klasifikuojamo kodais 2707.50.10.0, 2707.99.19.0, tankis esant 15° C yra daugiau kaip 880 kg/m³ ir likusio kuro tankis esant 15° C lygus 880 kg/m³ ir mažiau; kiti kuro parametrai privalo atitikti Lietuvoje vartojamų naftos produktų privalomuosius kokybės rodiklius, patvirtintus Lietuvos Respublikos ūkio ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 135/221/137 „Dėl Lietuvoje vartojamų naftos produktų privalomųjų kokybės rodiklių patvirtinimo“. Atsižvelgęs į šį teisinį reglamentavimą, teismas sutiko ir su pareiškėjo argumentu, kad jam įvežant produktą, klasifikuojamą TARIC kodu 2707 99 99 ir neįtrauktą į žymėtino šildymo kuro sąrašą, nenustatyta prievolė įvežamą produktą žymėti. Aplinkybė, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nėra nustačiusi tvarkos, pagal kurią turėtų būti žymimas pareiškėjo įvežtas produktas, kuris pagal turinį (sudėtį) ir paskirtį galėtų būti vertinamas kaip produktas, kuriam taikoma akcizo tarifo lengvata, negali eliminuoti pareiškėjo galimybės tokia lengvata pasinaudoti (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 str. 5 d.).

Remdamasis Akcizų įstatymo 42 straipsniu, produkcijos tiekimo sutartimi Nr. 17-09/10 (b. l. 31-41), Absorbentinių skiediklių, priedų ir produktų pirkimo-pardavimo sutartimi, pasirašyta tarp pareiškėjo ir UAB „Artela“ (b. l. 54-58), teismas vertino, kad pareiškėjas pagrįstai įvežtą produktą laiko ne šildymui skirtu gazoliu, o kitu energetiniu produktu.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą (Akcizų įstatymo 37 str., 42 str., 44 str.), teismas sutiko su pareiškėjo išvada, kad jo įvežtam produktui, kuris buvo panaudotas kaip priedas į šildymo kurą ir yra priskirtinas prie kitų energetinių produktų, gali būti taikomas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas lengvatinis akcizų tarifas.

Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus teritorinė muitinė nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo keisti pareiškėjo deklaracijose nurodyto nacionalinio kodo iš X305 į X304, o tuo pačiu ir perskaičiuoti akcizo mokesčio, PVM, paskaičiuoti delspinigių ir skirti baudą. Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM190277s panaikinta kaip prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.). Dėl tos pačios priežasties panaikintas ir Muitinės departamento sprendimas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 8.2 bei 8.18 punktų nuostatomis, protingumo, proporcingumo principais, atsižvelgęs į byloje nagrinėtų klausimų sudėtingumą, teismas pareiškėjo prašomą priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo sumą (2 000 Lt) vertino kaip pagrįstą, todėl priteisė. Taip pat priteisė ir 100 Lt žyminio mokesčio.

III. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 149-152) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. vasario 12 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190277s ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-182.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Europos Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą; kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą; visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Tokiu būdu, pareiškėjas, būdamas deklarantu, tapo atsakingas už muitinės deklaracijoje nurodyto kodo teisingumą, taip pat prisiėmė atsakomybę ir dėl importuotos prekės teisingo aprašymo. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 2735.2. punktas nustato, jog pildant importo deklaracijos 31 langelį, prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai identifikuoti ir suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą, prekių importo, laikinojo įvežimo arba muitinio sandėliavimo procedūros draudimams bei apribojimams taikyti, nustatytiems importo muitams ar mokesčiams apskaičiuoti.

Todėl pareiškėjas jau prekių deklaravimo metu muitinei pateikiamoje deklaracijoje privalėjo tinkamai įvardinti ir aprašyti importuojamas prekes. Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad, remiantis pareiškėjo ir UAB „Artela“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, pareiškėjo importuota prekė tapo šildymo kuro priedu ir tam skirtų kuro katilų, kitų sistemų valymo produktu. Pažymėtina, kad pareiškėjas BAD importo rinkinių Nr. 12LTVR3000IM01D396 (2010 m. spalio 6 d.), Nr. 12LTVR3000IM001334 (2012 m. sausio 13 d.), Nr. 12LTVR3000IM007457 (2012 m. kovo 1 d.), Nr. LTVR3000IM00BCC7 (2012 m. balandžio 7 d.).

Nr. LTVR3000IM00F897 (2012 m. gegužės 5 d.) ir Nr. LTVR3000IM013159 (2012 m. birželio 1 d.) deklaracijų 31 langelyje importuojamą prekę aprašė kaip „Šildymo kuras-alyva“. Tokio prekės pavadinimo muitinė neginčijo, be to, ir pats pareiškėjas nesikreipė į muitinę prašydamas pakeisti importuotų prekių aprašymą. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė pareiškėjo deklaruotas prekes laikyti šildymo kuro priedu, t. y. kitu energetiniu produktu. Be to, teismas, pasisakydamas dėl prekės pavadinimo, nepaaiškino svarbios šiam ginčui aplinkybės, ar kitiems energetiniams priedams, kuriems taikomi Akcizų įstatymo 35-39 straipsniuose numatyti tarifai, privalo būti taikomi ir atitinkami žymėjimo reikalavimai.

Atsakovo nuomone, šildymui skirti gazoliai, nesvarbu, ar tai kuras, ar jo priedai, turėtų būti žymimi ta pačia tvarka.

2. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti akcizo lengvatos, numatytos Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, taikymo galimumą, vadovaujasi Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, reglamentuojančiu, kad Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka žymimi kiti energiniai produktai, kuriems taikomos akcizų lengvatos, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais. Pareiškėjo aiškinimu, ši norma parodo, kad ne visais atvejais energiniai produktai, kuriems gali būti pritaikomos akcizo lengvatos, privalo būti pažymėti, t. y. jie žymimi tik tada, kai tai nustatyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Tačiau tiek Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, tiek 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas besąlygiškai nustato šildymui skirtų energetinių produktų, kuriems siekiama pritaikyti 73 litų už 1 000 l produkto akcizo tarifą žymėjimo privalomumą. Tos aplinkybės, kad Akcizų įstatymas kurui, kuriam gali būti taikytina pirmiau paminėta akcizinė lengvata, numatė žymėjimo privalomumą, pirmosios instancijos teismas neginčijo, tačiau pasisakė, kad Vyriausybei nenustačius atitinkamos tvarkos kaip tą kurą žymėti, tokia lengvata galima pasinaudoti ir nežymint kuro.

3. Vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis šildymui skirtų energetinių produktų, apmokestinamų lengvatiniu akcizo tarifu, žymėjimo tvarką yra Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtintos Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklės. Šios Taisyklės buvo priimtos įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 235 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatas“. Minėto nutarimo 1.3. punkte išdėstytas įpareigojimas Energetikos ministerijai patvirtinti kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo tvarką. Taigi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtu nutarimu įpareigojo patvirtinti ne kuro, kuriam gali būti taikomos akcizo lengvatos, sąrašą (kurą kuriam taikomos lengvatos, aiškiai įvardijo Akcizų įstatymas – tai šildymui skirti gazoliai), o tik šio kuro žymėjimo tvarką. Tokiu būdu, nei Vyriausybė, nei jos įgaliota institucija negalėjo nuspręsti dėl kuro, kuriam taikytina akcizo lengvata, rūšies bei jo žymėjimo privalomumo, nes tam neturėjo jokių įgaliojimų, be to, tai jau buvo nustatyta įstatyminiu lygiu. Be to, Taisyklių 1 punktas numato, kad žymėjimo tvarka skirta kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo (fiskalinio) reikalavimams nustatyti, kad jis išsiskirtų iš kuro, kuriam netaikomos akcizų lengvatos; taip pat kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, panaudojimui pagal paskirtį užtikrinti. Taisyklės taip pat numato ir žymėjimo tvarkos (t. y. žymėjimui naudojamų cheminių medžiagų sudėtį, pavadinimus bei proporcijas, žymėjimo vietą ir t. t). Taigi, Taisyklėse išdėstytos nuostatos yra susijusios ne su šildymo kuro žymėjimo privalomumu, o tik su techniniu žymėjimo įgyvendinimu.

4. Nagrinėjamu atveju, Taisyklėse nesant paminėto KN kodo 2707 99 99 00, tai laikytina teisės spraga, tačiau ši spraga galėjo būti užpildyta pritaikius teisės analogiją ir taikant Taisyklėse nustatytą žymėjimo tvarką. Pažymėtina, kad joks poįstatyminis teisės aktas negalėjo nustatyti kitų įpareigojimų, susijusių su žymėjimo privalomumu, nei tie, kuriuos numato Akcizų įstatymas. Tai, kad minėtos Taisyklės neįvardijo produkto, klasifikuojamo KN kodo 2707 99 99 00, negalėjo būti kliūtis žymėti pareiškėjo importuojamą prekę šiose Taisyklėse nustatytu būdu. Be to, pažymėtina ir tai, kad mokesčių mokėtojas, siekiantis pasinaudoti mokesčių įstatymuose numatytomis lengvatomis, negali būti pasyvus ir, kilus bet kokiems neaiškumams, turėtų kreiptis į mokesčių administratorių. Taigi, šildymui skirtas kuras, kuriam taikytina 73 Lt už 1 000 l akcizinė lengvata, privalo būti žymimas visais atvejais, nes tai tiesiogiai numato tiek Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, tiek to paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

5. Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies norma nustato, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai, šiam ginčui netaikytina. Šiuo atveju neaiškumo ar prieštaravimo įstatyminiu lygmeniu nėra, o tai, kad egzistuoja teisinio reglamentavimo trūkumas poįstatyminiame akte (t. y. Taisyklėse), negalima laikyti prieštaravimu. Teisės aktų prieštaravimą ar neaiškumą būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, kai Bendrovė importuotas prekes būtų žymėjusi, tačiau kiltų ginčas dėl žymėjimo tvarkos, žymėjimui naudojamų medžiagų ar kitų reikalavimų, kurie yra Tvarkos reglamentavimo sritis. Nagrinėjamu atveju toks klausimas nekyla, kadangi importuotos prekės iš viso nebuvo žymėtos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 156-159) su juo sutinka ir prašo tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo apeliacinis skundas.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „3Ri“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 160-164) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas darydamas išvadą, jog pareiškėjas jau prekių deklaravimo metu muitinei pateikiamoje deklaracijoje privalėjo tinkamai įvardinti ir aprašyti importuojamas prekes, nenurodo, ar pareiškėjas šią pareigą pažeidė, ir jei pažeidė, tai kokiu būdu. Nei prekės pavadinimo, nei jos kombinuotosios nomenklatūros kodo 2707 99 99 00 atsakovas neginčijo ir neginčija, teigdamas, jog jis vadovavosi nurodytais duomenimis, preziumuodamas juos esant teisingais. Tik skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, atsakovas teigia, jog apie prekės rūšį teismas, atmesdamas visus kitus įrodymus, privalėjo spręsti vien tik iš paties pareiškėjo deklaracijoje nurodyto šios prekės pavadinimo - „šildymo kuras – alyva“.

Neva toks pavadinimas vienareikšmiškai reiškia, jog pareiškėjas importavo ne ką kitą, bet būtent šildymo kurą. Tokia atsakovo pozicija nepagrįsta nei teisės aktais, nei byloje esančiais įrodymais. Visų pirma, atsakovas nenurodo, koks teisės aktas įpareigoja Muitinės tarnybas apie deklaracijoje nurodytą prekę spręsti vien tik iš deklaracijoje nurodyto prekės pavadinimo, besąlygiškai atmetant visus kitus šią prekę ir jos priskyrimą tam tikrai rūšiai apibūdinančius duomenis. Priešingai, iš paties atsakovo cituojamų Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 27.35.2. punkto nuostatų, numatančių, kokius duomenis apie prekę deklarantas privalo nurodyti deklaracijoje, galima neabejotinai spręsti, jog savo ruoštu muitinės tarnybos, tikrindamos ar deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, privalo įvertinti visumą deklaranto pateiktų prekę apibūdinančių duomenų, leidžiančių identifikuoti ir suklasifikuoti ją pagal Kombinuotąją nomenklatūrą prekių importo, laikinojo įvežimo arba muitinio sandėliavimo procedūros draudimams bei apribojimams taikyti, nustatytiems importo muitams ar mokesčiams apskaičiuoti.

Kita vertus, prekės pavadinimas yra vienas iš labiausiai neapibrėžtų ir vertinamųjų prekę apibūdinančių požymių. Pagal Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 27.35.2. punktą prekių rūšys (jų pavadinimai) nėra teisiškai apibrėžtos, t. y. nėra teisės akto, kuriuo remdamasis, deklarantas pagal tam tikrus kriterijus privalėtų savo prekę priskirti prie tam tikros konkrečiai apibrėžtos prekių rūšies ir ją turėtų pavadinti būtent taip, kaip nurodyta, todėl jis yra pakankamai laisvas apsispręsti, kokią rūšį deklaracijoje įrašyti.

Tai priklauso nuo to, kaip ta prekių rūšis paprastai vadinama prekyboje. Net jei pripažintume, jog identifikuojant prekę būtina vadovautis tik jos pavadinimu, nurodytu deklaracijose, neaišku, kodėl pareiškėjo nurodytą konkrečią prekę (šildymo kurą-alyvą) reikėtų laikyti šildymo kuru, o ne alyva (t. y. tam tikru priedu), kadangi deklaracijoje nurodyti šie abu pavadinimai. Būtent tam, kad būtų išvengta subjektyvumo ir skirtingo vertinimo, instrukcijoje ir numatyta pareiga nurodyti daugiau duomenų apie prekę.

2. Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato, jog šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui), pažymėtiems šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka, taikomas 73 litų už 1 000 l produkto akcizų tarifas. Taigi, Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis yra nukreipiančioji norma, kadangi ši norma nukreipia į kitą šio įstatymo straipsnį (44 str.), kuriame yra numatytos sąlygos, kurioms esant, galioja 37 straipsnio 2 dalyje numatytas lengvatinis akcizo tarifas. Savo ruoštu Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, jog Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka žymimi: 1) šildymui skirti energiniai produktai, kuriems taikomas šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas akcizų tarifas;

2) kiti energiniai produktai, kuriems taikomos akcizų lengvatos, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais. Taigi, ši Akcizų įstatymo norma (44 str. 1 d.) yra blanketinė, kadangi ji nukreipia į kitus teisės aktus (Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimtus poįstatyminius teisės aktus), kuriuose turi būti numatyta produktų, kuriems galima taikyti įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytą lengvatinį akcizo tarifą, žymėjimo atvejai ir tvarka. Vienintelis toks poįstatyminis teisės aktas (tai pripažįsta ir apeliantas), reglamentuojantis šildymui skirtų energetinių produktų, apmokestinamų lengvatiniu akcizo tarifu, žymėjimo tvarką yra Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d.

įsakymu Nr. 193 patvirtintos Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklės, kurių 1 priedo 2.1 punkte nurodyta, jog šildymui skirtas kuras apima produktus, klasifikuojamus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą (2002 m. versija) kodai 2710.19.41, 2710.19.45, 2710.19.49 pozicijose bei 2710.19.61.9, 2710.19.63.9, 2710.19.65.9 subpozicijose. Tačiau pareiškėjas importavo prekę, kurios kombinuotosios nomenklatūros kodas yra 2707 99 99 00, t. y. nepatenka į Taisyklių taikymo sritį. Viena vertus, tai dar kartą patvirtina, jog teismas pagrįstai pareiškėjo importuotą produktą nepriskyrė šildymui skirtam kurui, kadangi jis neatitinka Taisyklėse nurodytų tokio kuro požymių.

Antra vertus, tai taip pat reiškia, jog minėtos taisyklės nereglamentuoja, kokia tvarka ir atvejais turi būti žymimas toks produktas, kurį importavo pareiškėjas. Galiausiai šios Taisyklės reglamentuoja tik šildymui skirto kuro ir kito kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo tvarką. Nei jos, nei kitas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimtas poįstatyminis teisės aktas nenumato, ar privalo ir jei privalo, tai kokia tvarka turi būti žymimi kiti energetiniai produktai, kuriems taikomas lengvatinis akcizo tarifas (Akcizų įstatymo 37 str. 2 d.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog aplinkybė, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nėra nustačiusi tvarkos, pagal kurią turėtų būti žymimas pareiškėjo įvežtas produktas, kuris pagal turinį (sudėtį) ir paskirtį galėtų būti vertinamas kaip produktas, kuriam taikoma akcizo tarifo lengvata, negali eliminuoti pareiškėjo galimybės tokia lengvata pasinaudoti (MAĮ 3 str. 5 d.). Netgi sutikus su atsakovo teiginiais, jog minėtos Taisyklės reglamentuoja ne šildymo kuro žymėjimo privalomumą, o tik techninį žymėjimo įgyvendinimą, tai nepaneigtų pirmiau nurodytos teismo išvados, kadangi pareiškėjas negalėtų būti atsakingas už tokią teisės aktų spragą.

Atsakovas, tiek paklaustas pirmosios instancijos teisme, kaip ir kokia tvarka, jo nuomone, visgi turėjo būti žymimas pareiškėjo įvežtas produktas, tiek apeliaciniame skunde, to atsakyti negalėjo.

3. Pareiškėjo nuomone, apskritai produkto žymėjimas nėra ta sąlyga, kuri lemia, ar konkretus produktas gali būti apmokestinamas lengvatiniu akcizo tarifu, ar ne. Tai, kokie produktai gali būti tokio akcizo objektas, numato Akcizų įstatymo 37 ir 44 straipsniai, o žymėjimas yra skirtas tik tam, kad tokie produktai išsiskirtų iš kuro, kuriam netaikomos akcizų lengvatos bei tokio kuro panaudojimui pagal paskirtį užtikrinti (Taisyklių 1.1-1.2 p.). Be to, produkto, kuriam pagal Akcizų įstatymą gali būti taikoma ir yra pritaikyta akcizo lengvata, žymėjimo tvarkos pažeidimas yra pagrindas (esant visoms administracinės atsakomybės sąlygoms) tokį pažeidimą padariusio subjekto adminstracinei atsakomybei, o ne sąlyga, atimanti galimybę tam produktui taikyti įstatyme numatytą lengvatinį akcizo tarifą (Akcizų įstatymo 44 str. 3 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtintos kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, kontrolės tvarkos nuostatos, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 171(1) str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribų, pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Todėl, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, teisėjų kolegija įvertina visas bylos aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam išsprendimui, nepriklausomai nuo proceso šalių pateiktų argumentų dėl administracinės bylos esmės.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl prekių importo, jų kiekio, prekės pažymėjimo kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų iš naujo netikrina.

Bylos ginčas yra dėl pareiškėjo teisės taikyti lengvatinį akcizo mokestį importuotai prekei, kuri buvo paneigta pareiškėjo ginčijamais muitinės sprendimais, nusprendus importuotai prekei, deklaracijoje nurodytai kaip „šildymo kuras-alyva“, suteikti Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąraše numatytą X304 kodą.

Kodo pakeitimo aplinkybės pagrįstumas vertinamas iš naujo, kadangi ji yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui ir dėl to Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teikia apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Minėtu Nacionaliniu papildomu kodu X304 yra klasifikuojami gazoliai arba produktai, kurie pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje. Iš šios teisės normos turinio seka, kad pagal minėtą kodą klasifikuojami gazoliai ir kitos prekės. Muitinė savo sprendimuose nenurodė, kodėl būtent pagal šį kodą klasifikavo pareiškėjo importuotas prekes, todėl nėra aišku, ar pareiškėjo importuota prekė priskirta gazoliams ar kitiems produktams, kurie apmokestinami minėto įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatytu tarifu.

Taip pat nenurodžius kokiam ekvivalentiškam produktui ginčo prekė buvo priskirta, nėra galimybės spręsti dėl tinkamo akcizo tarifo dydžio ir tai yra skundžiamų Muitinės sprendimų trūkumas, kadangi produkto priskyrimas vienam iš nurodytų Akcizų įstatymo 37–39 straipsniuose yra pagrindas spręsti dėl taikytino akcizo tarifo dydžio.

Bendrosios Kombinuotosios nomenklatūros aiškinimo taisyklės nustato, kad klasifikuojant prekes pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau (3 taisyklės a punktas). Ši taisyklė taikytina ir klasifikuojant prekę nacionaliniu kodu. Todėl Muitinė, keisdama kodą, privalėjo savo sprendimą motyvuoti ir pagrįsti jį argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, kodėl būtent pagal konkretų kodą klasifikavo pareiškėjo importuotas prekes ir kokių prekių grupei jas priskyrė. Tokia nuostata kyla iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Nemotyvuotas administracinis aktas savo turiniu yra iš esmės defektyvus, kadangi riboja tokio akto teisminę kontrolę taip riboja asmens, kuriam aktas sukelia tam tikras teisines pasekmes, įprastas gynybos priemones, todėl tai yra pagrindas tokį aktą panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pasisakant iš esmės dėl pareiškėjo teisės į lengvatinį akcizą importuotoms prekėms, pažymėtina, kad šiam ginčui yra taikytinas Akcizų įstatymas ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtintos Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklės.

Pareiškėjo importuotos prekės deklaracijose priskirtos produktams, kurie klasifikuojami KN 2707 kodu pozicijoje, kuriai priskiriami produktai yra nurodyti Akcizų įstatymo 1 priedo „Energiniai produktai“ 1 punkte, ir KN 2707 99 pozicijoje klasifikuojami produktai nėra minimi Akcizų įstatymo 2 priedo nuostatose, todėl šie energiniai produktai tampa akcizų objektu, jeigu jie parduodami arba naudojami kaip variklių degalai, jų priedai arba kaip šildymui skirtas kuras (Akcizų įstatymo 2 str. 2 d., 3 str. 13 d.).

Pareiškėjas deklaravo, kad importuota prekė skirta šildymui ir Deklaracijos 31 langelyje nurodė, kad tai yra „šildymo kuras-alyva“. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1B-329 „Dėl bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos patvirtinimo“ 27.35.2. punkte nustatyta, kad deklaracijos 31 langelio vidurinėje dalyje, kairėje pusėje įrašomas prekių rūšies aprašymas, kuris paprastai vartojamas prekyboje. Prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai identifikuoti ir suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą.

Dėl prekių klasifikavimo kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00 ginčo nėra, todėl daroma išvada, jog prekės aprašymas Deklaracijos 31 langelyje pasirinktu pavadinimu iš esmės yra priimtinas. Prekės pavadinimo aprašymas, vartojamas prekyboje, taip pat yra pakankamas, kadangi yra nurodytas esminis požymis, leidžiantis ją identifikuoti pagal jos paskirtį, jog tai yra šildymo kuras. Toks pavadinimas savo rūšiniais požymiais iš esmės atitinka Akcizų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą pavadinimą „šildymui skirtas kuras“.

Kadangi importuota prekė, kaip energinis produktas, nėra nurodytas Akcizų įstatymo 37–39 straipsniuose, vadovaujantis to paties įstatymo 42 straipsniu, apmokestinimo tikslais ji turi būti priskirta ekvivalentiškiems produktams, vietoj kurių ar kaip šių produktų priedai jie gali būti ar yra parduodami arba naudojami.

Pareiškėjas nesutinka, kad deklaruota prekė yra gazolis ir įrodinėja, kad tai yra absorbentas. Tokia pareiškėjo pozicija skiriasi nuo deklaruoto Deklaracijos 31 langelyje prekės aprašymo ir šio ginčo atveju nepakanka duomenų, patvirtinančių pareiškėjo poziciją. Pareiškėjas deklaravo, kad tai prekė, skirta šildymui, nes nurodė, jo tai yra „šildymo kuras-alyva“ ir klasifikavo importuotą prekę nacionaliniu kodu X305, kuriuo klasifikuojamos prekės: šildymui skirti gazoliai (buitinis krosnių kuras), pažymėti nustatyta tvarka, arba produktai, kurie pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Šiuo kodu gali būti klasifikuojami ir kiti produktai, apmokestinami lengvatiniu akcizu ne tik gazoliai. Tokia nuostata kyla iš Akcizų įstatymo 42 straipsnio.

Prekių klasifikavimui KN kodu ir prekių atribojimui nuo kitų ekvivalentinių prekių taikant akcizų mokestį yra reikšmingas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 3 d. prejudicinis sprendimas sujungtose bylose Hauptzollamt Köln prieš Kronos Titan GmbH ir Hauptzollamt Krefeld prieš Rhein-Ruhr Beschichtungs-Service GmbH(C-43/13 ir C-44/13), kuriuo buvo nustatyta, kad iš Direktyvos 2003/96 3–5 konstatuojamųjų dalių matyti, jog atskirdamas variklių degalus nuo krosnių kuro ir nustatydamas kelis minimalius mokesčio tarifus, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti gerą vidaus rinkos funkcionavimą (31 p.). Tačiau minėtos direktyvos 2 straipsnio 3 dalies aiškinimas taip, kad valstybės narės turi visiems produktams, naudojamiems kaip variklių degalai ar krosnių kuras, taikyti mokesčio tarifą, numatytą atitinkamai kitiems variklių degalams ar kitam krosnių kurui, leidžia suderinti nacionalines apmokestinimo tvarkas ir išvengti to, kad tas pats produktas kai kuriose valstybėse narėse būtų apmokestinamas kaip variklių degalai, o kitose valstybėse narėse jam būtų taikomas krosnių kurui nustatytas tarifas. Taip aiškinama šia nuostata nustatyta tvarka veiksmingai prisideda prie gero vidaus rinkos funkcionavimo (32 p.). Be to, Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 3 dalies aiškinimas taip, kad naudojimo kaip variklių degalų ar krosnių kuro kriterijus yra lemiamas, leidžia išvengti galimo konkurencijos tarp tais pačiais tikslais naudojamų produktų iškraipymo (33 p.). Pirmiausia reikia nustatyti, ar nagrinėjamas produktas naudojamas kaip variklių degalai, ar kaip krosnių kuras, paskui – kokie variklių degalai ar krosnių kuras yra jam ekvivalentiški, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (34 p.).

Taigi, kaip pažymėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sąvoką „produkto ekvivalentiškumas“ reikia aiškinti atsižvelgiant į nagrinėjamų energetikos produktų pakeičiamumą arba sukeičiamumą. Todėl pagrindinėse bylose reikia patikrinti, ar vienas iš Direktyvos 2003/96 I priedo C lentelėje numatytų produktų galėtų būti naudojamas kaip šių energetikos produktų pakaitalas, siekiant numatyto rezultato. Taip užtikrinama, kad tą pačią funkciją atliekantys produktai būtų apmokestinami tuo pačiu lygmeniu (35 p.). Be to, kai nėra pakaitalų, kaip tai suprantama pagal minėtąjį punktą, atsižvelgiant į kiekvieną atvejį reikia nustatyti, kurie variklių degalai ar krosnių kuras pagal savo savybes ir paskirtį yra artimiausi nagrinėjamam produktui. Tai leistų laikytis pareigos atskirti variklių degalus nuo krosnių kuro, kiek tai susiję su produktais, kuriems atskirai minimalus mokesčio tarifas nėra nustatytas Europos Sąjungoje (36 p.). Atitinkamai „ekvivalentiški variklių degalai ar krosnių kuras“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 3 dalį, pirmiausia turi būti nustatomi pagal nagrinėjamo produkto naudojimą kaip variklių degalų ar krosnių kuro; paskui reikia nustatyti variklių degalus ar krosnių kurą, numatytus atitinkamoje Direktyvos 2003/96 I priedo lentelėje, kuriuos šis naudojamas produktas iš tiesų pakeičia, arba, jei to negalima padaryti, į kuriuos savo savybėmis ir paskirtimi jis labiausiai panašus (37 p.).

Pagal šį sprendimą lemiamas kriterijus, leidžiantis atriboti produktų paskirtį, yra jo faktinis panaudojimas, o po to turi būti nustatoma, kokiam krosnių kurui jis yra ekvivalentiškas, siekiant numatyto rezultato, o jei to neįmanoma padaryti, turi būti nustatyta, į kuriuos savo savybėmis priskirtas kuras labiausiai panašus.

Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis importavo produktą, kuris negali būti priskirtas variklių degalams. Pareiškėjas su Baltarusijos Respublikoje registruotu pardavėju OOO „KadansInvestStroi“ 2010 m. rugsėjo 17 d. sudarė Produkcijos tiekimo sutartį Nr. 17-09/10, kurios pagrindu pareiškėjas įsigijo iš pardavėjo skalūno-alyvos ir tai patvirtina pardavėjo 2010 m. rugsėjo 17 d. išrašyta komercinė sąskaita Nr. 20. Pardavėjas išdavė pareiškėjui parduotos produkcijos partijos techninį pasą Nr. 5, iš kurio matyti, kad produkcija įvardinta kaip skalūno alyva, pasižyminti tokiomis savybėmis: vienalytis (homogeniškas) klampus juodos spalvos skystis.

Pareiškėjas nurodo, kad įvežtą skalūnų alyvą pagal 2010 m. rugsėjo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 54-58) įsipareigojo parduoti ir pristatyti kaip absorbentinio skiediklio, tokio kaip skysto šildymo kuro, priedą. Iš byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros matyti, kad UAB „3Ri“ pardavė UAB „Artela“ skystą kurą (absorbentą), skysta kurą (mazutą), UAB „Artela“ 2013 m. gruodžio 16 d. raštas patvirtina, jog pareiškėjo įsigytą prekę ši įmonė panaudojo kaip priedą į šildymo kurą (b. l. 186).

Taip pat pareiškėjas pagal 2010 m. spalio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1002010 importuotą produktą, sutartyje nurodytą kaip šildymo kuro alyvą, pardavė UAB „Andopas“, PVM sąskaitoje faktūroje įvardintą kaip kurą alyvą (b. l. 184-185, 192). UAB „Andopas“ ir UAB „Artela“ išduotos licencijos patvirtina, jog jos turi teisę prekiauti šildymui skirtu kuru, tačiau licencijose nėra nurodyta teisė prekiauti energiniu produktu, klasifikuotu KN kodu 2707 99 99 00. Tačiau, pažymėtina, kad importuoto produkto įvežimo ir jo pardavimo metu galiojusio 2010 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1629 „Dėl Prekybos nefasuotais naftos produktais licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ priede, pareiškėjo importuotas produktas (KN 2707 99 99 00), nebuvo įtrauktas į nefasuotų naftos produktų, kurių prekyba licencijuojama, sąrašą, tačiau tai nereiškia, jog jo negali būti apyvartoje.

Minėti įrodymai patvirtina, kad importuotas energinis produktas pagal faktinę paskirtį buvo skirtas krosnių kurui, todėl jis pagal Akcizų įstatymo 42 straipsnį priskirtinas ekvivalentiniam produktui. Pagal byloje esamus įrodymus, patvirtinančius prekės savybes ir jos rodiklius, energinis produktas yra artimiausias skystajam kurui (mazutui), numatytam Akcizų įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje, tačiau tikslesnis produkto įvardijimas negalimas be jo detalaus ištyrimo. Tačiau šiam ginčui dėl nacionalinio kodo pakeitimo pakanka bendrųjų anksčiau minėto ekvivalento savybių, kad galima būtų pripažinti, jog tai nėra gazolis arba produktas, kuris pagal Akcizų įstatymą apmokestinamas akcizo tarifu, nurodytu Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje, klasifikuotinas kodu X304. Pagal Akcizų įstatyme numatytą energinio produkto ekvivalentą pareiškėjo importuotas energinis produktas pagal jo deklaruotą pavadinimą ir KPN kodą bei pagal siekiamą naudoti paskirtį pripažintinas kuru, skirtu šildymui.

Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato lengvatinį tarifą šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui), tik pažymėtiems Akcizų įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka. Tokia tvarka turi būti taikoma ir kitiems energiniams produktams, kurie numatyti Akcizų įstatymo 42 straipsnyje. Minėtose nuostatose minimo Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka žymimi <...> šildymui skirti energiniai produktai, kuriems taikomas šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas akcizų tarifas“. Pareiškėjas siekė pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytu lengvatiniu akcizo tarifu, šie produktai privalėjo būti pažymėti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Jokių išimčių šiam reikalavimui įstatymų leidėjas nėra numatęs. Pareigai žymėti energinius produktus, kai siekiama pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytu lengvatiniu tarifu, netaikytinas šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kadangi jis apima tik tuos atvejus, kai siekiama taikyti kitas, nei Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas, lengvatas energiniams produktams.

Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas dėl energinių produktų žymėjimo yra įgyvendintas Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 235 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatas“. Šio nutarimo 1.3.1 punktu Energetikos ministerija buvo įgaliota patvirtinti kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo tvarką.

Šiam ginčui taikytinų Ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtintų Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklių 1 priedo 2.1 punktas (ūkio ministro 2005 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 4-51 redakcija) nustato, kad žymėtinas „šildymui skirtas kuras apima produktus, klasifikuojamus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą, kodais 2707.50.10, 2707.99.19, 2710.19.41, 2710.19.45, 2710.19.49, 2710.19.61, 2710.19.63, 2710.19.65, 3824.90.99“.

Pareiškėjas importuoto kuro nepažymėjo, tačiau pareiškėjo importuota prekė, klasifikuota KN kodu 2707 99 99 00 subpozicijoje, nėra numatyta minėtų Taisyklių 1 priedo 2.1 punkte, kaip žymėtinas kuras, nors pagal anksčiau pateiktą energinių produktų vertinimą, importuota prekė, klasifikuota KN kodu 2707 99 99 00, privalėjo būti įsakymu pripažinta kaip žymima. Tokia situacija vertintina kaip teisinio reguliavimo spraga, ribojanti pareiškėjo teisę į lengvatinį akcizą, numatytą Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas).

Byloje yra įrodyta, kad pareiškėjas importavo prekę, kuriai taikytinas lengvatinis akcizo mokestis, numatytas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Dėl teisinio reguliavimo spragos pareiškėjas negalėjo jos pažymėti, kadangi tokia tvarka nebuvo nustatyta ir formaliai neteko teisės į lengvatą, tačiau poįstatyminis aktas negali riboti teisės į lengvatą, nustatytą įstatymu. Teisinio tikrumo principas reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties ir jiems turi būti užtikrinta, jog jie gali pasiekti norimo rezultato, veikdami remdamiesi teisės normomis.

Suteiktos teisės asmeniui teisės normos pagrindu negali būti panaikintos ar suvaržytos vėlesniais teisės aktais. Remiantis minėtomis nuostatomis, teisės reguliavimo spragą, esant šioms aplinkybėms, privalo užpildyti teismas, spręsdamas individualų ginčą. Todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo importuotam produktui, pažymėtam kombinuotosios nomenklatūros kodu 2707 99 99 00 ir nacionaliniu kodu X305, taikytinas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas lengvatinis akcizo mokestis. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šią teisę pripažino pareiškėjui, panaikindamas Muitinės sprendimus, ir nustatė, kad ginčo atveju keisti nacionalinio kodo nebuvo pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atsižvelgiant į tai bei remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas šiuo atveju turi teisę gauti iš atsakovo savo išlaidų atlyginimą, taip pat ir atstovavimo išlaidų (ABTĮ 44 str. 6 d.).

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Nagrinėjamoje byloje teisinių paslaugų apeliaciniame procese teikimo metu nuo 2013 m. sausio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ MMA buvo 1 000 Lt.

Remdamasis 2013 m. gegužės 17 d. atstovavimo sutartimi (b. l. 84), advokatas Aivaras Gilius parengė pareiškėjo UAB „3Ri“ vardu atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 160), kuris kartu su susipažinimu su atsakovo apeliaciniu skundu pagal 2013 m. lapkričio 28 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 089/2013/J įvertintas 1 000 Lt (b. l. 168). Byloje esantis 2013 m. lapkričio 28 d. mokėjimo nurodymas Nr. 36 patvirtina, jog už teisines paslaugas pareiškėjas su advokatu atsiskaitė (b. l. 169). Nustatant priteistiną užmokesčio dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, taikytinas Rekomendacijų 8.11 punktas, pagal kurį už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus užmokesčio dydis yra 1 500 Lt (1,5 x 1 000 Lt (MMA) = 1 500 Lt).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme prašo priteisti 1 000 Lt, t. y. sumą, neviršijančią maksimaliai galimos priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo sumos, todėl, atsižvelgiant į tai bei į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų pobūdį, kompleksiškumą bei kitas aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.), priteistina visa prašoma išlaidų atlyginimo suma. Pažymėtina, jog susipažinimas su atsakovo apeliaciniu skundu laikytinas viena kompleksine paslauga – atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimo sudedamuoju elementu, ir atskirai už tai neatlyginama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a : atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“ naudai iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1 000 Lt (289,62 EUR) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Nutartis neskundžiama. Teisėjai Laimė Baltrūnaitė Stasys Gagys Romanas Klišauskas