AS-819-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-819-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00355-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus teritoriniam žemėtvarkos skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – G. R. – dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. V. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti 1995 m. spalio 19 d. Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 33-4024; įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus teritorinį žemėtvarkos skyrių atkurti nuosavybės teises vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gegužės 13 d. „Piliečių nuosavybės teisių nekilnojamojo turto atkūrimo įstatymo“ 5 straipsnio papildymo reikalavimus.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad apie skundžiamą sprendimą sužinojo tik 1998 metais, ne vieną kartą dėl šio fakto raštu ir žodžiu kreipėsi į Alytaus apskrities administraciją, jai pastoviai žadėdavo, jog šis klausimas bus sprendžiamas, taip pat kreipėsi į įvairias teisėsaugos institucijas – Vidaus reikalų ministeriją, Generalinę prokuratūrą, Seimo kontrolierių, iš jų buvo gauti atsakymai, kad reikia kreiptis į teismą, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taip pat kreipėsi į teismus, tačiau teismai jos skundus ir prašymus atsisako priimti. Paskutinį kartą kreipėsi 2015 m. sausio 30 d. į Alytaus rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau 2015 m. vasario 20 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismas pareiškimą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, jog šio fakto nustatymas nesukurs jokių teisinių pasekmių. Taip pat nurodė, kad yra socialiai remtina, pajamos labai mažos, todėl dėl lėšų stokos negalėjo kreiptis kvalifikuotos teisinės pagalbos, pati nėra teisiškai išsilavinusi, nežino galiojančių įstatymų, 2015 metų gegužės mėnesį sukaks 75 metai, yra ligota, dažnai serga, todėl ne visą laiką ir pastoviai gali tinkamai atstovauti sau bei ginti savo teises.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 27 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino. Pareiškėjos A. V. skundą atsakė priimti.

Teismas pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažintino svarbiomis. Dėl to termino skundui paduoti neatnaujino. Kadangi skundo padavimo teismui terminas neatnaujino, pareiškėjos skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus teritorinį žemėtvarkos skyrių atkurti nuosavybės teises vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gegužės 13 d. „Piliečių nuosavybės teisių nekilnojamojo turto atkūrimo įstatymo“ 5 straipsnio papildymo reikalavimus yra išvestinis iš skundo reikalavimo, kuriuo prašoma teismo panaikinti 1995 m. spalio 19 d. Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 33-4024, todėl reikalavimą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises taip pat atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja A. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį, atnaujinti skundo padavimo terminą administracinę bylą perduoti nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėja nurodo, kad aktyviai bandė ginti savo pažeistas teises. Tvirtina dar 1998 metais kreipusis į Alytaus rajono apylinkės teismą, prašydama panaikinti 1995 m. spalio 19 d. Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 33-4024, tačiau teismas ieškinį atmetė. Iš teismo sprendimo pareiškėja suprato, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimą turi spręsti Alytaus apskrities viršininko administracija, tačiau ji savo pareigos neatliko, todėl šios institucijos veiksmai buvo skundžiami Seimo kontrolieriui, Generalinei prokuratūrai ir kitoms institucijoms. Pareiškėja nurodė 2004 m. kreipusis į Alytaus rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau teismas sprendė, kad tokio juridinio fakto, jog pareiškėjos motinai jos tėvas V. M. perleido naminiu testamentu visą turtą nustatymas, nesukels jokių teisinių pasekmių, kadangi tokio turto nėra. Pareiškėja taip pat nurodė, kad 2015 m. sausio 30 d. kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po V. M. mirties jo palikimą priėmė pareiškėjos motina I. V. faktiškai pradėdama jį valdyti, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškimą, nurodydamas, jog nėra duomenų, kad būtų nuginčytas 1995 m. spalio 19 d. Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimas Nr. 33-4024. Mano, kad šių aplinkybių, taip pat ir kitų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo teismas tinkamai neįvertino.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos A. V. skundą, kadangi praleistas apskundimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 33-4024, apie kurį teigia sužinojusi 1998 metais. Pareiškėja prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą iš esmės grindžia tuo, kad visą laiką nuo sužinojimo apie ginčijamo akto priėmimą buvo aktyvi, t. y. siekė savo galimai pažeistų teisių gynimo įvairiuose valstybės institucijose taip pat teismuose.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja yra garbaus amžiaus, taip pat negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011), kaip ir teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas skundo padavimo termino praleidimą pagrindžiančias aplinkybes. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja negali remtis garbingu amžiumi, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu jai buvo 55 metai, t. y. pareiškėja buvo darbingo amžiaus ir turėjo galimybę tinkamai pasirūpinti savo galimai pažeistų teisių gynimu ar kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos argumentą, kad ji intensyviai rūpinosi savo pažeistų teisių gynimu. Alytaus rajono apylinkės teismui 1999 m. sausio 21 d. sprendimu atmetus pareiškėjos ieškinį šis sprendimas nebuvo apskųstas aukštesnės instancijos teismui, tarp pareiškėjos kreipimųsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ir kreipimųsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra labai ilgi laiko tarpai, todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstu pareiškėjos teiginį, kad ji nuolat intensyviai rūpinosi savo galimai pažeistų teisių gynimu. Taigi įvertinusi pareiškėjos nurodytų aplinkybių visumą, tai, kad terminas skundui paduoti praleistas beveik dvidešimt metų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė