2K-146-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-146-222/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00035-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.4.4.2.8;

2.3.4.5;

2.6.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžių.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams ir vienam mėnesiui, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas: 2010 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 17 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendis pakeistas – nuteistajam A. B. laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki penkių mėnesių.

Teisėjų kolegija

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškime (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismui (dėl nušalinimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris šiame teisme gautas 2010 m. vasario 24 d. (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad teisėja L. T. užsiima turto prievartavimu kartu su antstole R. M., teisėjos J. B. ir L. D. nemoka aritmetikos ir kartu prievartauja turtą bei plėšikauja; taip jis viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T. dėl jų veiklos.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, suvaržytos jo procesinės teisės (ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu), teismai buvo šališki ir netinkamai pritaikė BK normas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į BK 232 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje priimta nutartis (2014 m. sausio 7 d.), kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl šio BK straipsnio taikymo ir įpareigojo apeliacinės instancijos teismą išsiaiškinti, ar jo (A. B.) išsakyti teiginiai traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jis veikė tiesiogine tyčia, ar nėra pagrindo veiką vertinti kaip mažareikšmę arba kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą. Kasatorius, remdamasis Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvadomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais (bylose Lingens v.

Austrija ir Otigi Monoragon v. Ispanija), nurodo, kad apie teisėjus negali būti skelbiama neobjektyvi, faktais nepagrįsta informacija, tačiau sąžininga kritiška nuomonė, net kai ji nėra pakankamai pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas; savo nuomonės reiškimas yra demokratinės valstybės garantas. Nuteistasis A. B. teigia, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose padarytos išvados dėl jam taikyto BK 232 straipsnio prieštarauja BPK 6, 7 ir 10 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, nes nebuvo įvertinta, ar byloje esančios (A.

B. pateiktos) (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartys, kurios Kauno apygardos teismo panaikintos, neįrodo neteisėtų teisėjų J. B., L. D. ir L. T. veiksmų (turto prievartavimo ir pan.). Kasatoriaus manymu, kai tyčia nevykdomi įsiteisėję teismų sprendimai, kai aukštesnės instancijos teismas panaikina teisėjų sprendimus ir neužtikrinama teisė į gynybą ar kitaip netinkamai teisėjas vykdo savo pareigas, asmens pareiškimo (pranešimo) apie tai nėra pagrindo vertinti kaip tyčinio užgaulaus teismo ar teisėjo pažeminimo.

Kasatorius teigia esąs nepagrįstai nuteistas šioje byloje dėl to, kad pranešė apie tyčia daromą nusikalstamą veiką, kurią būtina tirti (BPK 166-168 straipsniai) ir nušalinti teisėją nuo tolesnio civilinės bylos nagrinėjimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, kokiu būdu ir kada buvo pateiktas teisėjos J. B. nušalinimas civilinėje byloje, nėra tokio dokumento originalo. Teismai nurodė, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas pateiktas faksu, o po to paštu, siekiant nušalinti teisėją J. P., tačiau 2014 m. gegužės 20 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A.

B. pareiškimas dėl nušalinimo gautas (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme (reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Kasatorius pažymi, kad po 2010 m. vasario 2 d. (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje) teisėja J. B. nusišalino nuo tolesnio bylos nagrinėjimo, todėl antrą kartą pareikšti jai nušalinimo nebuvo pagrindo. Taigi pareiškimas dėl teisėjos J. B. nušalinimo į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismą galėjo patekti per klaidą, o tai paneigia tyčios (2010 m. vasario 24 d. nušalinimo pareiškimu) užgauliai pažeminti teisėją buvimą.

Pasak kasatoriaus, teismų nuosprendžiuose tik formaliai konstatuota, kad neva nepateikta duomenų apie kreipimąsi į kompetentingas institucijas dėl teisėjų nusikalstamų veikų arba kad nėra įsiteisėjusių teismų nuosprendžių dėl tokių veikų. Iš tiesų nėra duomenų, kad ginčijami nuosprendžio teiginiai pagrįsti faktais. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą taip ir neišsiaiškino, ar jo išsakyti teiginiai yra užgaulus pažeminimas, ar jie gali būti vertinami kaip mažareikšmė veika, ar jis tiesiogine tyčia siekė pažeminti teisėjus.

Nors šis teismas pašalino dalį inkriminuotos veikos – dėl teisėjų apibūdinimo kaip nemokančių elementarių matematikos veiksmų, tačiau tai pripažino pati nukentėjusioji L. D. (teisėja). Be to, minėtos aplinkybės yra susijusios su turto prievartavimu ir plėšikavimu, kurį, pasak kasatoriaus, padarė teisėja ir antstolė. Kasatoriaus įsitikinimu, jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 232 straipsnyje, sudėties požymių, teismų nuosprendžiai (kaltinimas) grindžiami prielaidomis, o ne įrodymais ir faktais.

Be to, kasatorius teigia, kad norima ir politiškai susidoroti su juo, o dėl to jam fabrikuojamos bylos.

Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismai netinkamai taikė BK 66 straipsnio nuostatas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiuose į bausmės laiką įskaitytas nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. sulaikymas ir nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 17 d. kardomasis kalinimas (suėmimas), kuris, pasak kasatoriaus, buvo pripažintas neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad suėmimo pagrįstumas nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, nes skundai dėl suėmimo paskyrimo ar pratęsimo nagrinėjami atskira baudžiamojo proceso įstatyme numatyta tvarka, o duomenų, kad sulaikymas ar suėmimas buvo neteisėti, – nėra. Kasatorius akcentuoja, kad pagal BK 66 straipsnį į bausmės laiką gali būti įskaitytas tik teisėtai paskirtas sulaikymas ir suėmimas, o pagal BPK 346 straipsnį įsiteisėjusios teismų nutartys yra privalomos, todėl neteisėto sulaikymo ar suėmimo įskaitymas į bausmės laiką nėra teisėtas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje yra Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis panaikinti neteisėtai atliktą 2010 m. rugpjūčio 2 d. kratą, o šios kratos pagrindu jis buvo neteisėtai sulaikytas ir jėga atvesdintas į Kėdainių rajono policijos komisariatą, nors pagal sveikatos būklę (po avarijos) turėjo laikytis gulimo režimo. Taip pat yra 2011 m. gegužės 16 d. nutartis, kuria pripažinta, kad 2011 m. gegužės 3 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi A. B. paskirtas suėmimas vienam mėnesiui yra neteisėtas ir jis nedelsiant iš suėmimo turi būti paleistas. Kasatorius teigia neteisėtai buvęs laikomas suimtas iki 2011 m. gegužės 17 d., taigi nukentėjo dėl prieš jį padarytos BK 100 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos.

Taip pat kasatorius pabrėžia, kad pažeistos BPK 346 straipsnio, 2013 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutarties, kurioje nurodyta, kad reali laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta iš esmės atsižvelgiant vien į jo (A. B.) teistumus, o Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nagrinėjant panašias į šią baudžiamąsias bylas, teisinės priemonės, susijusios su laisvės atėmimu, nebuvo vertinamos kaip kraštutinės. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas tą pačią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, kurios pagrįstų tokios bausmės taikymą. Šiuo atveju nuosprendyje turėjo būti nurodyta, kada, kokiais būdais ir priemonėmis jis nusikalstamai reiškė nepasitenkinimą ne tik teismų, teisėjų, antstolių sprendimais, bet ir kokių kitų valstybės institucijų ir pareigūnų veika, nes priešingu atveju būtų iš esmės pažeista jo teisė į gynybą ir vykdomas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas. Pasak kasatoriaus, jam paskirta penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra neteisėta ir nepagrįsta, prieštarauja BPK 27, 41 straipsnių, 54 straipsnio 2 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Kasatorius, remdamasis Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-480/2012, 2K-254/2013, 2K-435/2013, teigia, kad jam buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas aprašant BK 232 straipsnyje numatytos veikos aplinkybes (kaip atitinkančias šios veikos požymius) bei nurodant duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas (byloje nėra pareiškimo originalo, tik teisėjos J. P. patvirtinta kopija, neaišku, kuo remiantis nurodyta, kad veika tyčinė, bei kaip pareiškimas pateko į civilinę bylą ir pan.). Pasak A. B., iš esmės buvo pažeista ir BPK 22 straipsnyje numatyta teisė pateikti prašymus bei pareikšti nušalinimus. Kasatorius tai motyvuoja tuo, kad, Aukščiausiajam Teismui grąžinus bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo, jis 2014 m. kovo 13 d. Lietuvos apeliaciniam teismui BPK nustatyta tvarka pateikė prašymą perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti kitos apygardos teismui tam, kad būtų užtikrinti teisingumo principai, nes po to, kai Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. priėmė nutartį, tapo akivaizdu, jog tas pats teismas nagrinės bylą šališkai. Lietuvos apeliacinis teismas, pasak kasatoriaus, jo prašymo tyčia neišnagrinėjo, nepateikė atsakymo, jam nežinant buvo pradėtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas Kauno apygardos teisme. Kasatorius tai traktuoja kaip esminį jo procesinių teisių pažeidimą. Taip pat nuteistasis A. B. pažymi, kad, pateikus 2014 m. gegužės 14 d. pareiškimą dėl Kauno apygardos teismo nušalinimo, jis nepagrįstai paliktas nenagrinėtas tam, kad nebūtų leidžiama jam dalyvauti baudžiamosios bylos nagrinėjime ir liudytojų bei nukentėjusiųjų apklausoje. Taip iš esmės buvo pažeisti BPK 22, 52 straipsniuose, 332 straipsnio 5 dalyje nurodyti reikalavimai, be to, pažeista jo teisė į gynybą priverstinai paskiriant konkrečius gynėjus, kurių paslaugų 2012 m. birželio 25 d., 2013 m. sausio 7 d. pirmosios instancijos teismo posėdžiuose jis atsisakė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 11, 20 straipsnius, 332 straipsnio 5 dalį, nuosprendyje nemotyvavo, kodėl atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl esminių pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2010 m. rugpjūčio 2 d. neteisėtai atliktos kratos, neteisėtai surinktų įrodymų, kurie tokiu atveju negali būti kaltinimo pagrindas. Kasatorius teigia, kad suėmimo metu (po atliktos kratos) jam prasidėjo įvairūs fiziniai negalavimai, jis buvo sužalotas, tačiau prievarta buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2014 m. gegužės 20 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje antstolė R. M. buvo įvardyta kaip nukentėjusioji, buvo apklausiama, nors prieš ją padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės iš kaltinimo buvo pašalintos; taip padaryti BPK 6, 7, 257 straipsnių, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai, pažeistos ir BPK 22 ir 97 straipsnių nuostatos, nes suvaržyta jo teisė teikti įrodymus. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neišreikalavo iš Jurbarko rajono apylinkės teismo civilinės bylos su 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu dėl teisėjos J. B. nušalinimo. Taip, anot kasatoriaus, buvo siekiama jam atimti galimybę įrodyti, kad ši teisėja buvo nušalinta 2009 m. lapkričio 27 d. pareiškimu. Neapklausus kaip liudytojos N. A., kurios parodymai svarbūs, taip pat buvo sutrukdyta nešališkai išnagrinėti bylą ir pažeistos BPK 22, 276 straipsnių bei 332 straipsnio 5 dalies nuostatos. Be to, nebuvo leista apklausti visų liudytojų ir nukentėjusiųjų teismo posėdžio metu, nors 2014 m. sausio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytas įpareigojimas apeliacinės instancijos teismui užtikrinti kasatoriui teisę dalyvauti liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausoje. Teismas atsisakė atidėti teismo posėdį iki bus išnagrinėtas prašymas Lietuvos apeliaciniame teisme dėl baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui ir, jam (A. B.) posėdyje nedalyvaujant, nutarė apklausti liudytojus ir nukentėjusiuosius. Kasaciniame skunde teigiama, kad byla išnagrinėta neobjektyviai, pažeidžiant teisę į teisingą ir nešališką teismą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsiliepime pažymima, kad Kauno apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, suvaržė įstatymų garantuotas A. B. teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nepašalino Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartyje nurodytų pažeidimų, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas, byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokurorė, vadovaudamasi BPK 322 straipsniu, akcentuoja, kad nuteistojo (išteisintojo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas tuo atveju, kai apeliacinis skundas yra paduotas jo padėtį bloginančiais pagrindais arba kai teismas dėl kitų priežasčių pripažįsta, kad nuteistojo ar išteisintojo dalyvavimas posėdyje yra būtinas; remiantis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2011, nuteistojo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas tuo atveju, kai teismas nusprendžia atlikti įrodymų tyrimą.

Vadovaujantis BPK 386 straipsnio 2 dalimi, kasacinės instancijos teismo nurodymai dėl kaltinamojo teisės į teisingą teismą tinkamo įgyvendinimo, garantuojant jam teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo žinomi, taip pat žinoma, kad privaloma atlikti įrodymų tyrimą, o nuteistojo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Iš bylos duomenų matyti, kad apie 2014 m. kovo 13 d. ir 2014 m. balandžio 15 d. posėdžius A.

B. buvo pranešta išsiunčiant ne šaukimus, o pranešimus, dėl to pažeisti BPK 323 straipsnio 3 dalies reikalavimai. 2014 m. kovo 13 d. posėdyje teismas protokoline nutartimi nusprendė bylą nagrinėti nedalyvaujant nuteistajam, motyvuodamas tuo, kad jis apie teismo posėdį žino, neatvykimo priežasčių nenurodė, o faksu gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą nevertintinas, nes tai nėra dokumento originalas, be to, gauti duomenys, kad į kituose teismuose vykstančius posėdžius A. B. taip pat neatvyksta, paskelbta jo paieška, pagal įstatymą jo dalyvavimas neprivalomas, jis pats turi aktyviai domėtis savo skundo nagrinėjimu, jei pageidauja dalyvauti teismo posėdžiuose.

Šiame posėdyje buvo apklaustos nukentėjusioji J. R. (buvusi J. B.), liudytojos L. T., J. P., M. S. Apie po pertraukos rengtą 2014 m. balandžio 15 d. teismo posėdį nuteistasis taip pat buvo informuotas ne šaukimu, o pranešimu. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių tam, kad būtų užtikrintas nuteistojo (A. B.) dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir taip garantuota jo teisė apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius). Tik įstatymo nustatyta forma informavus nuteistąjį A.

B. apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką ir byloje esant duomenų, kad šaukimas įteiktas, galima daryti išvadą, jog nuteistasis nenori pasinaudoti jam garantuota procesine teise.

Dėl kitų kasaciniame skunde nurodomų argumentų atsiliepime nepasisakoma, nes, naikinant apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl esminių BPK pažeidimų ir grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo, įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymu, ir iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Nuteistojo A. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškime, gautame (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, užgauliai pažemino teisingumą vykdančias teisėjas J. B. (dabartinė pavardė – R.), L. D. ir L. T. Apeliacinės instancijos teismas šio nuosprendžio dalies dėl A. B. pripažinimo kaltu pagal BK 232 straipsnį nepakeitė, tik sumažino nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Kaltinimas A. B. buvo grindžiamas, be kita ko, nukentėjusiosiomis pripažintų J.

B., L. D., R. M., liudytojų L. T., J. P., M. S. parodymais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 straipsnyje nustatyta tvarka), 2011 m. liepos 13 d. nutartimi nusprendė šaukti (kviesti) į teismo posėdį minėtas nukentėjusiąsias bei liudytojas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme, teisiamajame posėdyje, iš šių asmenų buvo apklausta tik nukentėjusioji L. D., o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ir kitų pirmiau nurodytų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant tyrėjui (šie parodymai teisminio nagrinėjimo metu buvo perskaityti).

Atkreiptinas dėmesys, kad kasatoriaus A. B. prašymo tiesiogiai apklausti visus nukentėjusiuosius ir liudytojus (BPK 242 straipsnis) teismas netenkino. Apskųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodė apie esminius jo teisių į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimus dėl to, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklaustos pirmiau nurodytos nukentėjusiosios ir liudytojos, kad jis neturėjo galimybės užduoti joms klausimų, be to, raštu prašė apeliacinės instancijos teismą atidėti bylos nagrinėjimą ir apklausti teismo posėdyje J.

B., L. T., R. M., J. P., M. S., taip pat ir N. A. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo raštinės darbuotoją). Apeliacinės instancijos teismas apklausė J. B., L. T., J. P., M. S. ir R. M., tačiau nedalyvaujant teismo posėdyje nuteistajam A. B. Taigi, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, iš esmės nebuvo pašalinti pažeidimai, susiję su nuteistojo (kaltinamojo) teisės dalyvauti tiriant įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis), užtikrinimu. Kartu teismas neįvykdė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje 2014 m. sausio 7 d.

šią bylą išnagrinėjus kasacine tvarka, nurodytų atitinkamų įpareigojimų teismui bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 386 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad šioje Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo nurodyta, kad A. B. teisė apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) nebuvo užtikrinta ir tai nesuderinama su BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nuostata, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad jie būtų apklausti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 242 straipsnyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, kurie parodymus ir paaiškinimus duoda žodžiu), o laikytis kitokios įrodymų tyrimo tvarkos (nei numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse) galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas atlieka įrodymų tyrimą pagal BPK XXI skyriuje (271–292 straipsniai) nustatytas taisykles.

Be kita ko, šiose taisyklėse nurodyta, kad teisme apklausiamiems nukentėjusiesiems, liudytojams kaltinamasis turi teisę užduoti klausimus (BPK 275 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje šios baudžiamojo proceso nuostatos nebuvo įgyvendintos, o apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių tam, kad nuteistasis dalyvautų teismo posėdyje ir kad jam būtų tinkamai užtikrinta jo procesinė teisė dalyvauti apklausiant nukentėjusiuosius bei liudytojus, kurių parodymai svarbūs sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimus.

Taip pat konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad buvo padaryta esminių pirmiau nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė