2K-179-895/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-179-895/2015

Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00325-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

išteisintajam D. J.,

išteisintojo gynėjai advokatei Liucijai Jankoitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: D. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo V. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžiu D. J. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Iš D. J. V. B. priteista 250 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki visiško prievolės įvykdymo ir 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. J. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2008 m. kovo mėnesį, tiksli data nenustatyta, UAB „B“ patalpose, esančiose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kelyje tarp Klaipėdos m. bei Karklės k., esančio Klaipėdos r., bei prie namo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), D. J., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įtikino V. B., nesudarant jokių rašytinių sutarčių perleisti D. J. automobilius – „Mercedes Benz CLS500“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 150 000 Lt vertės ir „Mercedes Benz SL500“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 100 000 Lt vertės, pažadant, kad iki 2008 m. pabaigos sumokės V. B. 250 000 Lt. Taip įtikintas V. B. 2008 m. balandžio 26 d. nuvyko į VĮ „Regitra“, esančią Klaipėdoje, Šilutės pl. 50A, kur minėtus automobilius išregistravo ir tuomet juos pristatė į D. J. nurodytą vietą – į namo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kiemą. D. J. pažado sumokėti V. B. 250 000 Lt už automobilių perleidimą neįvykdė ir taip, panaudodamas apgaulę, užvaldė V. B. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 250 000 Lt.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Vilmantas Ančiukaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies pažeidimų: teismas nevertino duomenų, kurie pagrindžia D. J. kaltę (pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalis ir procesinių teisių lygybės principas).

Pirma, apeliacinės instancijos teismas nevertino D. J. susitikimo su V. B. bei J. S., kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Susitikimo metu D. J. perėmė iš V. B. 55 000 Lt skolą J. S., kad V. B. atšauktų straipsnį dienraštyje „Respublika“ apie D. J. veiksmus, susijusius su V. B. automobilių išviliojimu, tą patvirtino V. B., J. S. ir D. J.. Šis susitikimas buvo V. B. įrašytas, prijungtas prie baudžiamosios bylos (T. 2, b. l. 16-19).

Antra, apeliacinės instancijos teismas nevertino susitikimų tarp V. B., advokato D. S. ir D. J.. Pastarajam neatsiskaičius už minėtų automobilių pardavimą, V. B. 2008 m. rugpjūčio 31 d. parašė pareiškimą prokuratūrai, po to D. J. susitiko su advokatu D. S. ir V. B. ir aptarė galimus atsiskaitymo būdus.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas nevertino V. B. elektroniniu paštu pateiktų dokumentų projektų – 195 000 Lt vekselio, pagal kurį D. J. įsipareigojo šią sumą grąžinti V. B., ir V. B. prašymo nutraukti ikiteisminį tyrimą D. J..

Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas nevertino M. J. parodymų, kad D. J. jam paskambino ir siūlė pirkti iš jo V. B. automobilius. M. J. surado asmenį, kuris gali parduoti automobilius ir šie buvo atgabenti vilkiku, o pinigai paduoti vilkiko vairuotojui.

Penkta, teismas nevertino V. B. nurodomų faktinių aplinkybių apie D. J. vaidmenį parduodant šiuos automobilius. Apeliacinės instancijos teisme V. B. parodė, kad mašinas pristatė nurodytu adresu su D. J. žinia; rašytinės sutarties nebuvo pasirašę; iš D. J. pinigų reikalavo, nes su juo tarėsi.

Šešta, apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad įvykio metu D. J. nebuvo sėkmingai plėtojantis verslą, nes iš VĮ „Registrų centro“ išrašų matyti, kad abu D. J. priklausantys objektai buvo daug kartų areštuoti ir taip pat keletą kartų taikoma hipoteka.

Septinta, apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad minimų automobilių pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas ne tarp V. B. ir automobilių pirkėjo Vokietijoje, o tarp V. B. bei D. J..

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog D. J. buvo tik tarpininkas parduodant automobilius, o automobilių pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp V. B. ir automobilių pirkėjo Vokietijoje, nes M. J. parodė, kad jis V. B. nepažįsta, nedalyvavo minimo sandorio sudaryme (tai patvirtino ir M. J. tėvai), o jam D. J. skambino ir siūlė pirkti iš jo V. B. priklausančius automobilius. Liudytojai M. U. bei A. R. parodė, kad ne M. J. ar V. B. dalyvavo automobilių pardavime, o automobilius pardavė M. Šių liudytojų parodymai, anot kasatoriaus, neprieštaringi, sudaro vieningą visumą ir patvirtina, kad sandoris galėjo įvykti tik tarp D. J. ir V. B.. Be to, D. J. reaguodamas į tai, kad V. B. parašė pareiškimą dėl šios baudžiamosios bylos iškėlimo, susitinka su V. B. (susitikime dalyvauja J. S., kitus kartus advokatas D. S.) ir derina klausimus dėl žalos kompensavimo V. B. pardavus minėtus automobilius, tą patvirtina V. B. padaryti garso įrašai. Susitikimų metu V. B. buvo siūlomi įvairūs atsiskaitymo variantai: perimti V. B. 55 000 Lt skolą J. S., siūloma nekilnojamasis turtas, pasirašyti 195 000 Lt vekselį bei prašymas nutraukti baudžiamąją bylą. Tai patvirtina, kad D. J. su V. B. buvo sudaręs žodinę sutartį dėl automobilių pardavimo.

Kasatorius, vertindamas D. M. parodymus dėl sandorio sudarymo, pažymi, kad D. M. su D. J. buvę klasiokai, bendrauja draugiškai, dėl to galėjo duoti D. J. naudingus parodymus, kad V. B. automobilių pirkimo–pardavimo klausimus derino su M. J.. Kasatorius nurodo, jog D. M. negirdėjo ir nematė, kad V. B. tartųsi su M. J. dėl automobilių pirkimo–pardavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis D. M. parodymais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog automobilių pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp V. B. ir automobilių pirkėjo Vokietijoje, o D. J. buvo tik tarpininkas, padarė remdamasis V. B. pozicija, kuri išdėstyta 2013 m. rugsėjo 17 d. jo atsikirtime į apeliacinį skundą, kur teigiama, kad D. J. buvo tik tarpininkas sudarant minimą sandorį. Teismas, pasak kasatoriaus, turi remtis nukentėjusiojo nuorodomis faktinėmis aplinkybėmis, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą, kad sandoris dėl automobilių pirkimo–pardavimo buvo sudarytas tarp D. J. ir V. B..

Apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog liudytojai R. B., P. Š., E. S., M. J. ir P. D. parodė, kad pastarieji žinojo, jog V. B. pardavė automobilius būtent D. J., tačiau teismas pastebėjo, kad jie nenurodė, jog žino ar matė automobilių perleidimo aplinkybes. Ši išvada, pasak kasatoriaus, prieštarauja šių proceso dalyvių parodymams (išskyrus P. D.), nes jie parodė, kad girdėjo ir žinojo, jog V. B. pardavė automobilius D. J..

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. J. nepiktnaudžiavo pasitikėjimu, sudarant sėkmingo verslininko įvaizdį, nes jis automobilių perleidimo metu turėjo itin sėkmingo verslininko reputaciją. Pasak kasatoriaus, aplinkybė, kad D. J. buvo sėkmingas verslininkas negalėtų būti traktuotina kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti. Liudytojai parodė, kad jis važinėjo prabangiu automobiliu, rengėsi prabangiais rūbais, sėkmingai plėtojo verslą, tačiau iš VĮ „Registrų centro“ išrašų matyti, kad abu D. J. priklausantys objektai buvo areštuoti daug kartų ir taip pat daug kartų taikoma hipoteka. Teismas į šiuos duomenis, pasak kasatoriaus, neatsižvelgė, nors D. J. sudarytas patikimo asmens įvaizdis buvo lemtingas faktorius, nulėmęs V. B. apsisprendimą sudaryti su D. J. ne rašytinę, bet žodinę sutartį dėl minėtų automobilių pirkimo–pardavimo ir iš jo apgaule buvo išviliotas didelės vertės turtas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė ir išvada, jog V. B. elgėsi itin nerūpestingai perleisdamas didelės vertės turtą žodinės sutarties pagrindu ir taip veikdamas pats prisiima galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Tokia teismo išvada, pasak kasatoriaus, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybė neliečiama), CK ir BK nuostatoms (gina pažeistas asmenų teises į nuosavybę) ir negalėtų būti traktuotina kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų, parodančių, kad V. B. pinigus už parduotus automobilius gavo ir jie buvo investuoti į statomą Palangoje butą. Tačiau, pasak kasatoriaus, tą faktą paneigė M. J. tėvai ir V. B.. Be to, pasak kasatoriaus, V. B. turėjo realią galimybę įnešti šiuos pinigus, ir, negavęs atlygio už parduotus automobilius, jis turėjo 210 145,65 Lt pardavęs nekilnojamąjį turtą. Kad V. B. negavo pinigų, patvirtina V. B. susitikimai su D. J. bei D. S., kai D. J. perėmė iš V. B. 55 000 Lt skolą J. S. tam, kad V. B. atšauktų straipsnį dienraštyje „Respublika“ apie D. J. veiksmus, susijusius su V. B. automobilių išviliojimu. V. B. patvirtino, kad minėtos skolos perėmimas buvo traktuojamas kaip dalies žalos padengimas dėl automobilių praradimo. Be to, kai D. J. neatsiskaitė dėl automobilių pardavimo, V. B. parašė pareiškimą prokuratūrai, po to D. J. susitiko su V. B. ir klausė, koks atsiskaitymas V. B. būtų priimtinas. Pasiūlytas nekilnojamasis turtas V. B. netenkino, nes D. J. siūlė turtą, kuris jokios vertės neturi ir buvo įkeistas bankui. Pasak kasatoriaus, tas pats pasakytina ir apie V. B. pateiktus du dokumentų projektus – 195 000 Lt vekselį, pagal kurį D. J. įsipareigojo grąžinti V. B. minėtą sumą, ir prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tai patvirtina, kad jokie pinigai V. B. už automobilius sumokėti nebuvo, nes tokių dokumentų niekas neteiktų, jei nebūtų padaryta žala ir nereikėtų jos kompensuoti.

Kasatoriaus teigimu, nėra jokių duomenų, kad apgaule išviliojant automobilius iš V. B. dar kas nors dalyvavo be D. J.. D. J., pasinaudodamas pasitikėjimu, siekė išvilioti iš V. B. automobilius ir tai įvykdė.

Apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį, pasak kasatoriaus, nepagrįstai grindė išvada, kad tarp D. J. ir V. B. susiklostė „civiliniai tarpininkavimo santykiai“, nes ir V. B. neturėjo galimybės gintis civilinio proceso tvarka, kadangi automobiliai buvo išgabenti į Vokietiją ir parduoti. Oficialius duomenis apie sudarytus sandorius pavyko gauti tik teisinės pagalbos prašymais bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pagalba. Net taikant BPK nuostatas nepavyko laikinai apriboti nuosavybės teisių į šiuos automobilius. Be to, D. J. nekilnojamasis turtas areštuotas antstolių, įkeistas hipotekai, todėl, kasatoriaus nuomone, V. B. yra atimta galimybė ginti savo interesus civilinio proceso tvarka.

Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis įvertino išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl apkaltinamasis nuosprendis buvo teisėtas bei pagrįstas.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad dalis prokuroro kasacinio skundo teiginių yra suformuluoti kaip apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, kad D. J. nepadarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kritika ir tokie skundo teiginiai iš esmės reiškia byloje esančių įrodymų vertinimą, besiskiriantį nuo to, kurį atliko apeliacinės instancijos teismas. Antai kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu liudytojo D. M. parodymų vertinimu, taip pat liudytojų duotų parodymų analizės pagrindu padaryta teismo išvada, kad šie liudytojai nenurodė, jog žino ar matė automobilių perleidimo aplinkybes, pagal kurias V. B. automobilius pardavė D. J., kritikuojamos apeliacinės instancijos teismo išvados, pagal kurias automobilių perleidimo metu D. J. turėjo sėkmingo verslininko reputaciją ir pan. Kasaciniame skunde yra ginčijamos ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių. Pavyzdžiui, skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad D. J. buvo tik tarpininkas parduodant automobilius, o automobilių pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp V. B. ir automobilių pirkėjo Vokietijoje, kad byloje yra pakankamai duomenų, parodančių, jog V. B. pinigus už parduotus automobilius gavo ir jie buvo investuoti į statomą butą Palangoje. Kasatorius, grįsdamas apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, nurodo ir duomenis, kuriuos, jo nuomone, turėjo vertinti apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį, tačiau to nepadarė. Kasaciniame skunde nurodant šiuos, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai neįvertintus duomenis, daugeliu atveju faktiškai nėra argumentuojama, kokią reikšmę tokie duomenys turi pagrindžiant D. J. kaltę padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) numatytą nusikaltimą, kokį sukčiavimo sudėties požymį jie patvirtina. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylantis reikalavimas įrodymus vertinti remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu reiškia teismo pareigą išanalizuoti ir įvertinti ne bet kokias faktines bylos aplinkybes, o būtent tokias, kurios yra reikšmingos siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Pirmiau nurodyti ir kiti kasacinio skundo argumentai, susiję ne su teisės taikymo klausimais, o su įrodymų vertinimo pagrindu teismo padarytomis išvadomis, kurioms kasatorius nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, pripažįstami nepatenkančiais į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir dėl jų šioje nutartyje nebus pasisakyta.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Sukčiavimo (BK 182 straipsnio 1 dalis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010).

Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Šios bylos kontekste svarbūs ir kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar tarp asmenų susiklosto civiliniai santykiai, ar veika perauga į nusikalstamą. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų.

Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012, 2K-161/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant, ar asmens veiksmai peržengė civilinius teisinius santykius ir laikytini sukčiavimu BK 182 straipsnio prasme, ar jie nėra peržengę šių ribų ir nepripažįstami nusikalstamais, atsižvelgtina ir į paties nukentėjusiojo elgesį jo rūpestingumo aspektu.

Šiuo atveju itin didelis nukentėjusiojo nerūpestingumas kartu su kitomis bylos aplinkybėmis irgi gali lemti tai, kad asmens veika nėra pripažįstama peržengusia civilinius santykius ir nėra kvalifikuojama pagal BK kaip sukčiavimas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas išteisinamąjį nuosprendį tokį sprendimą grindė nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis, o būtent tuo, kad: 1) negalima pripažinti, jog V. B. automobilius pardavė būtent D. J.; 2) D. J. nepirko iš V. B. automobilių, o tik tarpininkavo juos parduodant; 3) D. J., įtikindamas V. B. perleisti automobilius, nepiktnaudžiavo V. B. pasitikėjimu, sudarydamas sėkmingo verslininko įvaizdį, be to, byloje nėra duomenų, kad jis, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, būtų įtikinėjęs V. B. perleisti automobilius be jokios rašytinės sutarties; 4) V. B. elgesys sudarant sandorį be rašytinės tarpininkavimo sutarties vertintinas kaip itin nerūpestingas; 5) byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis V. B. pinigus už automobilius gavo; 6) nenustatyta, jog D. J. veikė tiesiogine tyčia, kuri buvo nukreipta apgaule, t. y. sukčiaujant, įgyti V. B. priklausantį didelės vertės turtą – du automobilius „Mercedes Benz“; 7) V. B. pasirinkimą ginti savo turtines teises ne civiline tvarka, o naudojant baudžiamojo poveikio priemones, lėmė ne apsunkinimai pasinaudoti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o tai, kad jis neturėjo rašytinės sutarties; 8) nenustatyta, jog būtų apsunkintos ar atimtos nukentėjusiojo V. B. teisės apginti savo teises ir teisėtus interesus civilinio proceso tvarka. Taigi konstatuotina, kad pagal minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog tarp D. J. ir V. B. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie neperaugo į baudžiamuosius teisinius, ir todėl D. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog D. J. buvo sėkmingas verslininkas, jog V. B. elgėsi itin nerūpestingai. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nebuvo pripažintos pačios savaime šalinančios D. J. baudžiamąją atsakomybę, tačiau priimant išteisinamąjį nuosprendį jos buvo įvertintos kitų jau minėtų duomenų visete.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Būtent nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo išteisinamasis nuosprendis buvo grindžiamas liudytojų parodymais, taip pat ir nukentėjusiojo parodymais bei kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, iš naujo apklausė nukentėjusįjį V. B., liudytojus V. J., J. J., D. M.. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai, 331 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien tai, jog apeliacinės instancijos teismas kai kurias tas pačias byloje esančias aplinkybes įvertino skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas tokį savo vertinimą grindė išsamia byloje nustatytų įrodymų analize, motyvuotai pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas bylos aplinkybių vertinimas nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir D. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisindamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Rima Ažubalytė

ArmanasAbramavičius