A-849-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-849-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04971-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 96-1188 dalį dėl elektros tiekimo; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus pavaduotojo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 2S-4405; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K ir (ar) Kalėjimų departamento direktorius pašalinti trūkumus ir sudaryti sąlygas pareiškėjui nevaržomai naudotis elektra; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar draudimas sulaikytiems ir įkalintiems asmenims tam tikru metu naudotis elektros energija neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir ar dėl to nėra pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės; 5) priteisti iš Lukiškių TI-K, atstovaujančio Lietuvos valstybę, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių TI-K direktoriui 2013 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą sudaryti sąlygas naudotis elektros teikimu ištisą parą, kuriame nurodė, kad jis dažnai atsikėlęs naktį nori atsigerti šiltos arbatos arba vandens, užsidėjęs ausines pasiklausyti radijo laidų arba sužinoti, kiek valandų pasižiūrėjęs į laikrodį, kuriam būtinas maitinimas, tačiau dėl elektros tiekimo apribojimo to padaryti negali. Taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose nenumatytas elektros teikimo apribojimas darbo dienomis nuo 22.00 iki 6.00 val. ir švenčių bei poilsio dienomis nuo 23.00 val. iki 7 val., todėl elektros teikimo apribojimas yra neteisėtas. Lukiškių TI-K direktorius 2013 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 96-1188 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad elektros tiekimas ribojamas vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109, kuriame numatytas nepertraukiamas miegas darbo dienomis nuo 22.00 iki 6.00 val. ir švenčių bei poilsio dienomis nuo 23.00 iki 7.00 val., todėl, siekiant, kad nebūtų pažeidžiamos kitų laikomų asmenų teisės į poilsį nakties metu, naktimis draudžiama naudotis elektros prietaisais, radijo ir televizijos aparatūra ir dėl to elektros tiekimas yra ribojamas įsakyme numatytomis valandomis. Šį Lukiškių TI-K direktoriaus sprendimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamento direktoriui. Atsakydamas į pastarąjį pareiškėjo skundą 2013 m. rugsėjo 24d. sprendimu Nr. 2S-4405 Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas atsisakė jį patenkinti. Pareiškėjo teigimu ginčijami sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir formalūs, todėl naikintini. Pareiškėjas pažymėjo, jog tam tikrais atvejais (krepšinio varžybų ir pan. transliacijų metu) elektros tiekimas nebūna ribojamas. Teigė, kad elektros tiekimo apribojimas pažeidžia jo konstitucines žmogaus teises ir laisves, o draudimas tam tikru metu naudotis elektros prietaisais pasireiškia kaip kankinimas, turintis įtakos pareiškėjo sveikatai ir dėl kurio pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12–13) Lukiškių TI-K su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarke (toliau – ir Dienotvarkė), kuri reglamentuoja nepertraukiamą miegą darbo dienomis nuo 22.00 iki 6.00 val. ir poilsio bei švenčių dienomis nuo 23.00 iki 7.00 val. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K į pareiškėjo prašymą atsakė tinkamai, pateikė prašomą informaciją, atsakymas atitinka teisės aktų jam keliamus reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėto Lukiškių TI-K atsakymo, pažymėjo, jog atsakymas yra aiškus ir pagrįstas teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d.sprendimu (b. l. 45–49) pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 54, 116, 117 straipsnių, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir pažymėjo, jog teisės aktai įpareigoja, kad siekiant užtikrinti režimą, turi būti tvirtinama suimtųjų, areštą atliekančių asmenų ir nuteistųjų dienotvarkė, kurioje griežtai numatomi darbo, poilsio, buvimo gryname ore, ir kt. laikotarpiai. Dienotvarkė Lukiškių TI-K buvo patvirtinta Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109.

Pažymėjo, jog teismo vertinimu, yra pagrįsta tai, kad Dienotvarkėje numatytu metu, t. y. darbo dienomis nuo 22.00 iki 6.00 val. ir poilsio bei švenčių dienomis nuo 23.00 iki 7.00 val. elektros tiekimas yra ne visiškai nutraukiamas, o tik apribojamas jo tiekimas į kištukinius lizdus, taip siekiant užtikrinti asmenų teisę į poilsį. Nurodė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymas, kuriuo patvirtinta Dienotvarkė, yra galiojantis teisės aktas, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai, Dienotvarkėje numatytu metu apribodami elektros energijos teikimą, juo vadovavosi pagrįstai, tokia priemonė bendrąja prasme yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamiems tikslams užtikrinti. Laikantis nustatyto miego režimo toks ribojimas niekaip neįtakoja asmenų teisių.

Pažymėjo, kad ši faktinė aplinkybė, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas dėl to patyrė kokių nors konkrečių neigiamų pasekmių. Pareiškėjo teiginius, kad jis, apribojus elektros teikimą, neturi galimybės pasišildyti vandens, sužinoti, kiek valandų arba negali, užsidėjęs ausines, pasiklausyti radijo laidų vertino kaip esančius bendro pobūdžio ir pažymėjo, jog tai – pareiškėjo pageidavimai ar noras Dienotvarkėje numatytu miego režimo metu užsiimti tam tikra veikla. Sutiko su pareiškėjo argumentu, jog jam kameroje esant vienam tai netrukdytų kitų asmenų poilsiui, tačiau pažymėjo, kad ir pareiškėjas privalo laikytis Dienotvarkės. Pripažino, kad atskirais atvejais elektros tiekimo kištukiniuose lizduose nutraukiamas gali sukelti tam tikrus nepatogumus, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių konkrečių aplinkybių, kad atsakovo veiksmai jam sukėlė neigiamas pasekmes, ryškų neigiamą poveikį ar didelius nepatogumus.

Taip pat teismas vertino Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 27 d. rašte Nr. 9-14263 pateiktą paaiškinimą, kad yra techninės galimybės individualiai tiekti elektrą visą parą atskiroms kameroms, pagal kurį, esant būtinumui, toks elektros tiekimas yra galimas, o jo reikalingumas turėtų būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju. Pažymėjo, jog duomenų, kad pareiškėjui nebūtų leista pasinaudoti tokia galimybe, esant būtinumui, byloje nėra. Sprendė, kad pareiškėjo nurodomi bendro pobūdžio teisių suvaržymai dėl elektros tiekimo apribojimo nevertintini kaip esminiai ar galintys sukelti ypatingus nepatogumus, ypač dėl to, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės gali būti patenkinamos ir alternatyviais būdais (pvz., įsigyjant termosą karštam vandeniui laikyti, elementais maitinamą radijo aparatą, laikrodį, ar pan.).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 96-1188 dalį dėl elektros tiekimo, panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 2S-4405 ir įpareigoti Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamentą pašalinti trūkumus, sudarant sąlygas pareiškėjui nevaržomai naudotis elektra.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsniu, teismas nurodė, jog nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakyme Nr. 1-109 nurodytas draudimas ir dėl to kilusios pasekmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei nepažeidžia žmogaus teisių ir laisvių.

Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.246–6.249 straipsniais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos neturtinės žalos faktą, jos pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą, poveikį jo sveikatai, taip pat, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui dėl galimai patirtų neigiamų emocijų būtų pablogėjusi sveikata ir kad jis dėl to būtų kreipęsis į specialistus bei kad jam būtų konstatuotas būtent su šioje byloje ginčijamais veiksmais susijęs sveikatos sutrikimas (sutrikimai). Atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad nenustatyta būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y., atsakovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, taip pat ir žalos fakto, todėl šiuo atveju valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui atlyginti iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 55–58) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 96-1188 dalį dėl elektros tiekimo bei įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas nevaržomai gauti elektros tiekimą, panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 2S-4405 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Be skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių ir argumentų, papildomai pažymi, jog pareiškėjas, gyvendamas vienas, neturi galimybės pažeisti kitų teisės į nepertraukiamą miegą bei akcentuoja, jog įstaigoje sudaryta galimybė išjungti elektros tiekimą kiekvieną kamerai atskirai, kas galėtų būti daroma, jei pareiškėjas trukdytų kitiems asmenims, tačiau duomenų, kad jis būtų pažeidęs Dienotvarkę ar kitų asmenų teises, byloje nėra, o elektros tiekiamas jam vis tiek buvo ribojamas. Pažymi, jog dabartinė tvarka yra žalinga, kadangi dažnas elektros išjungimas gadina prietaisus, naktimis negalint pasidaryti šilto gėrimo sunku laikytis gydytojų patarimo gerti daugiau skysčių bei sušilti esant šaltam orui, esant nemigai, asmuo priverstas kankintis, nes nėra galimybės kitaip leisti laiką, tai, pareiškėjo teigimu, sukelia depresiją ir pažeidžia žmogaus teises ir laisves.

Pirmosios instancijos teismo argumentus, jog esant būtinumui elektra gali būti individualiai tiekiama visą parą, tačiau pareiškėjas tokio būtinumo nepagrindė, laiko nepagrįstais. Mano, kad teismas neteisingai pritaikė pareiškėjui BVK nuostatas, kurios nėra susijusios su nepertraukiamu elektros tiekimu į kamerą. Taip pat pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes teismo nurodytų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatų pagrindu galima būtų vertinti Dienotvarkės pagrįstumą ir taikytinumą.

Teigia, kad nepertraukiamas miegas nėra pareiga, kurią privalu vykdyti, todėl asmuo gali pats rinktis ką veikti nakties metu ir pats prisiima už tai atsakomybę. Pažymi, jog skundžiamais sprendimais ilgą laiką pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė naudotis tokia teise, todėl jis patyrė pasekmes ir jam priteistina jo prašoma neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl skundžiamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 96-1188 dalies, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 2S-4405 teisėtumo ir pagrįstumo, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir (ar) Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigos pašalinti trūkumus ir sudaryti sąlygas pareiškėjui nevaržomai naudotis elektra bei 5 000 Lt (atitinkamai 1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti administracinėje byloje pateiktus pareiškėjo reikalavimus.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, teigdamas, kad teismas netinkamai sprendė jo inicijuotą ginčą, administracinėje byloje pateiktus reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 5 000 Lt (atitinkamai 1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, tuo tarpu apeliaciniu skundu yra prašoma priteisti iš atsakovo tik 1 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 55-58).

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams iš esmės nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinėje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas pagal teisinį statusą yra suimtasis, jog yra kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (b. l. 7). Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsisakymo sudaryti sąlygas pareiškėjui nepertraukiamo miego metu nevaržomai naudotis elektra minėtoje kalinimo įstaigoje pagrįstumo (b. l. 39). Pažymėtina, kad atsakovas tokį atsisakymą motyvavo tuo, kad elektros tiekimas yra ribojamas vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109, kuriame numatytas nepertraukiamas miegas darbo dienomis nuo 22.00 iki 6.00 val. ir švenčių bei poilsio dienomis nuo 23.00 iki 7.00 val., todėl, siekiant, kad nebūtų pažeidžiamos kitų laikomų asmenų teisės į poilsį nakties metu, naktimis draudžiama naudotis elektros prietaisais, radijo ir televizijos aparatūra ir dėl to elektros tiekimas yra ribojamas minėtame įsakyme numatytomis valandomis (b. l. 7)

Vertinant įvardintam ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą visų pirma pabrėžtina, kad pareiškėjas pagal savo teisinį statusą yra suimtasis, todėl yra reikšmingas teisinis reguliavimas, be kita ko, numatantis jo kaip suimtojo teises, įstaigos, kurioje jis yra laikomas, tvarkos organizavimą.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas), nustatančio kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį (1 str.), 5 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK), šis ir kiti įstatymai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemones. Prie tokių priemonių yra priskiriamos: 1) tardymo izoliatorių apsauga; 2) teisės ir suėmimo vykdymo režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas; 3) įėjimo į tardymo izoliatorius ir išėjimo iš jų tvarka; 4) tardymo izoliatorių vidaus tvarka; 5) dienotvarkė; 6) tardymo izoliatorių administracijos veiksmai susidarius ypatingai situacijai (suimtųjų riaušių, grupinio pasipriešinimo tardymo izoliatoriaus administracijai ar neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių tardymo izoliatoriaus vidaus tvarką, įkaitų grobimo atvejais). To paties straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad suimtųjų dienotvarkėje privalo būti numatytas darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi, socialinėms ir psichologinėms programoms skirtas laikas.

Kaip minėta, pareiškėjas yra kalinimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime, todėl atsižvelgtina į aktualų reguliavimą, taikytiną palaikyti tvarką šioje įstaigoje. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės), be kita ko, detalizuoja asmenų kalinimą tardymo izoliatoriuje, tačiau specialių nuostatų, susijusių su suimtųjų dienotvarke, jose nėra numatyta. Pažymėtina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 (2012 m. gruodžio 9 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 1 punktas taip pat numato, jog ši įstaiga vykdo kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Šiai įstaigai yra priskiriami šie uždaviniai: vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą; vykdyti arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta bausmę atlikti kalėjime arba į kalėjimą jie perkelti BVK nustatytais pagrindais; užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems; rengti įstatymų nustatyta tvarka nuteistuosius integracijai į visuomenę, jiems atlikus bausmę (Nuostatų 8 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1, 6 dalis, Nuostatų 8 punktą, matyti, kad kalinimo įstaigos darbotvarkėje numatytas režimas iš esmės gali būti siejamas su tvarkos kalinimo įstaigoje bendru palaikymu, siekiu sukurti būtinas sąlygas normaliai įstaigų veiklai, visapusiškai užtikrinti nuteistiesiems, suimtiesiems teisės aktų suteikiamas ir garantuojamas teises, motyvuoti asmenis teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti kalinimo įstaigų režimo pažeidimų prevenciją.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime, siekiant užtikrinti tvarką, Nuostatuose minėtų uždavinių įgyvendinimą, remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 yra patvirtinta Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkė (toliau – ir Dienotvarkė), kuri atspindi suimtiesiems, nuteistiesiems skirtas darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi, socialinėms ir psichologinėms programoms laiką.

Iš pateiktos Darbotvarkės matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime nepertraukiamas miegas yra numatytas 22.00 val. – 06.00 val., tuo tarpu nepertraukiamas miegas prieš poilsio ir švenčių dienas yra numatytas 23.00 val. – 7.00 val. (b. l. 15). Atsakovas nurodė, jog Dienotvarkėje nepertraukiamam miegui numatytu metu, t. y. darbo dienomis nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ir poilsio bei švenčių dienomis nuo 23.00 iki 7.00 val., elektros tiekimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime yra ne visiškai nutraukiamas, o tik apribojamas jo tiekimas į kištukinius lizdus, tokiu būdu siekiant užtikrinti asmenų teisę į poilsį, t. y. nepertraukiamą miegą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės aktai šios įvardintos situacijos, elektros tiekimo į kameras konkrečiai ir detaliai nereguliuoja, todėl turi būti remiamasi bendraisiais teisės pagrindais. Visų pirma pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, sutinka su atsakovu, pirmosios instancijos teismu, kad tokiu elektros tiekimo apribojimu yra siekiama pozityvių tikslų: užtikrinti režimą kalinimo įstaigoje, saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį. Tokia priemonė bendrąja prasme yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamiems tikslams užtikrinti. Tačiau manytina, kad išimtys iš bendros tvarkos gali ir turi būti taikomos, jeigu toks elektros tiekimas yra būtinas asmeniui siekiant įgyvendinti, užtikrinti jam Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) garantuojamas teises ir tokių teisių baigtinis apibrėžimas šiame kontekste vargu ar yra galimas ir būtinas. Asmuo tokiais atvejais turi teisę kreiptis į įkalinimo įstaigą, nurodydamas aplinkybes dėl elektros tiekimo kameroje, kuris Darbotvarkėje numatytu metu yra traktuojamas kaip nepertraukiamam miegui skirtas laikas, o atsakovas, remdamasis jam suteikta inter alia diskrecijos teise, turi pareigą įvertinti tokį pateiktą prašymą.

Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas nėra absoliučiai laisvas vertinti tokius pateikiamus prašymus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) įpareigoja Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, tokių kaip: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 str. 1 p.). Taigi šiais atvejais viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, suimtojo, žmogaus teisės, be kita ko, įvertinus suvaržymus, kuriuos objektyviai sąlygoja nustatytas kalinimo režimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytu būdu suteiktos diskrecijos įgyvendinimas suponuoja ir teisinio tikrumo, aiškumo principų įgyvendinimą. Šiuo atveju manytina, jog teisės aktuose nesant tiesioginio reguliavimo dėl įvardintų aspektų atsakovas turėtų siekti rasti balansą tarp skirtingų interesų derinimo ir atsižvelgdamas į pateiktą prašymą dėl elektros tiekimo įvertinti aspektus, kuriais yra grindžiamas toks prašymas, ar tokiu leidimu nebus pažeidžiamos kitų kalinamų asmenų teisės. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus rašte yra pripažinta, jog yra techninės galimybės individualiai tiekti elektrą visą parą atskiroms kameroms (b. l. 35). Taigi esant būtinumui, toks elektros tiekimas yra galimas ir toks elektros tiekimo reikalingumas turėtų būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl elektros jam tiekimo prašė atsakovo sudaryti sąlygas tiekti į kamerą elektrą jam ištisą parą ir nurodė, kad elektros tiekimo nutraukimas po 22 val., o savaitgaliais ir švenčių dienomis – po 23 val., kelia tam tikrų nepatogumų ir tuo pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės (b. l. 39). Pateiktame prašyme buvo nurodyta tik tokia informacija, ji nebuvo detalizuota ir pateiktos šį prašymą pagrindžiančios aplinkybės, t. y. kaip ir kam pareiškėjas naudos tiekiamą elektrą, ar tokiu naudojimusi jis netrukdys kitiems asmenims. Taigi iš pateikto pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos prašė jam tiekti elektrą, pateiktame prašyme nepaaiškindamas ir nenurodydamas jokių aplinkybių dėl pateikto prašymo pagrįstumo. Tai, kad įvardintos aplinkybės vis dėlto buvo pateiktos skunde teismui, nepaneigia šio vertinimo, nes atsakovui kreipimosi metu jos nebuvo nurodytos (b. l. 1-4, 55-58). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl elektros tiekimo nebuvo pagrįstas, iš esmės abstrakčiais teiginiais buvo prašoma pareiškėjui tiekti elektrą visą parą, teisėjų kolegija vertina, jog atsakovas pagrįstai netenkino pateikto prašymo, nesant nurodytų šį prašymą pagrindžiančių aplinkybių.

Dėl įvardintų priežasčių nėra pagrindo vertinti atsakovo atsisakymo tiekti elektrą pareiškėjui miegui skirtu metu kaip neteisėto, nepagrįsto ir šiuo pagrindu naikinti skundžiamus aktus, įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimą ir (ar) Kalėjimų departamento direktorių prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pašalinti trūkumus ir sudaryti sąlygas pareiškėjui nevaržomai naudotis elektra.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktame skunde taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant išaiškinti, ar draudimas sulaikytiems ir įkalintiems asmenims tam tikru metu naudotis elektros energija neprieštarauja Konstitucijai ir ar dėl to nėra pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą, kad būtų įvertintas Darbotvarkės pagrįstumas (b. l. 1-4).

Vertinant šį pateiktą prašymą visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis numato, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pažymėtina, kad proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nesaisto administracinę bylą nagrinėjančio teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

Be kita ko, sprendžiant pateiktą prašymą taip pat būtina atsižvelgti, ar nagrinėjamo klausimo sprendimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai. Šiuo atveju Konstitucijos 102 straipsnis numato, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas). Konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 d.), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai (2 d.). Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis, detalizuodamas šią konstitucinę nuostatą (Konstitucijos 102 str. 2 d.) dėl bylų žinybingumo Konstituciniam Teismui, nustato, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Iš nurodytų nuostatų matyti, kad Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę tik pagal įvardintą griežtai apibrėžtą teisinį reguliavimą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog būtų galima vertinti Dienotvarkės, patvirtintos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109, teisėtumą, tačiau, kaip matyti iš įvardinto teisinio reguliavimo, apibrėžiančio Konstitucinio Teismo galias, tokio klausimo sprendimas nėra priskirtinas jo kompetencijai. Pareiškėjas nepagrįstai įvardintą aktą priskiria teisės aktams, dėl kurių yra galima konstitucinės justicijos byla. Šiuos pareiškėjo argumentus, kaip matyti, paneigia įvardintas Konstitucijos 105 straipsnio, Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio reguliavimas. Be kita ko, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šios pareiškėjo reiškiamos abejonės yra neaktualios, atsižvelgus į šioje teismo nutartyje pateiktą teisinio reguliavimo išaiškinimą. Dėl šių priežasčių visumos spręstina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo išreikštų abejonių.

Kiek tai susiję su pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Lt (atitinkamai 1 448,10 Eur) neturtine žala, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą siejo su jam nepagrįstai nesuteiktu elektros teikimu nepertraukiamo miego metu. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstas elektros tiekimo apribojimas pažeidžia jo konstitucines teises ir laisves, o draudimas tam tikru metu naudotis elektros prietaisais pasireiškia kaip kankinimas, turintis įtakos pareiškėjo sveikatai (b. l. 1-4).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį pareiškėjo pateiktą reikalavimą, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos neturtinės žalos faktą, pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą, poveikį jo sveikatai, teismas nenustatė, kad pareiškėjui dėl galimai patirtų neigiamų emocijų būtų pablogėjusi sveikata ir kad jis dėl to būtų kreipęsis į specialistus bei kad jam būtų konstatuotas būtent su šioje byloje ginčijamais veiksmais susiję sveikatos sutrikimai. Atitinkamai, remdamasis įvardinta argumentacija teismas nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos patyrimo faktą.

Teisėjų kolegija šias pirmosios instancijos teismo išvadas iš dalies vertina kaip ydingas.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad byloje nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, neteisėtas atsisakymas pareiškėjui teikti elektrą jo nurodytu metu kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, vertindamas pareiškėjo patirtą žalą, nurodė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos neturtinės žalos faktą, pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą ir šiuo pagrindu nekonstatavo patirtos neturtinės žalos fakto.

Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Atsižvelgus į neturtinės žalos prigimtį yra pripažįstama šios patirtos žalos įrodinėjimo specifiką, kad ją įrodyti, pagrįsti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Atitinkamai, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

EŽTT iš esmės laikosi analogiškos pozicijos, pažymėdamas, kad kai kurios neturtinės žalos formos, įskaitant emocinę kančią, savo prigimtimi ne visada gali būti konkretaus įrodinėjimo dalykas (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę). Kita vertus, tai neužkerta kelio teismui priteisti žalos atlyginimą, jeigu, teismo įsitikinimu, pagrįsta manyti, kad pareiškėjas patyrė žalą, kurią reikalinga kompensuoti finansiškai (žr. EŽTT 2005 m. spalio 20 d. sprendimą Romanov prieš Rusiją). Taigi nurodytas reguliavimas ir patirtos žalos specifika inter alia reiškia, kad neturtinės žalos pagrindimui negali būti taikomi tokie patys reikalavimai įrodymų pagrindimo aspektu kaip ir turinės žalos atlyginimo atveju.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl neturtinės žalos įrodinėjimo (b. l. 45-48), kita vertus, pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta neteisėtų veiksmų buvimo, todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nemato pagrįsto pagrindo iš esmės vertinti ir pasisakyti dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos kaip vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų. Dėl įvardintų priežasčių, nesant nustatytų visų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstai buvo atmesta kaip nepagrįsta (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nors ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, neteisingas, neskaidriai pagrįstas administracinės bylos įrodymais (b. l. 55-58), tačiau tokius argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai. Pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo (b. l. 23-24, 42-43). Be to, pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Atitinkamai, vien tik ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjo nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jo nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 57 straipsnį, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, elgėsi šališkai vertindamas įrodymus, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai aiškino ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai iš dalies yra keistini. Kita vertus, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga, todėl nekeistina. Dėl pirmiau įvardintų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys