A-575-1577-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1577/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01951-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 8–9). Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gegužės 9 d. kreipėsi į būrio viršininką D. G. su prašymu taikyti jo atžvilgiu lygtinį paleidimą, tačiau šis prašymas liko nenagrinėtas. Tuo tarpu 2012 m. liepos 1 d. įsigalioję Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatų pakeitimai nebenumatė galimybės taikyti pareiškėjui lygtinį paleidimą. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu iš jo buvo atimta galimybė išeiti į laisvę lygtinai ir būti šalia artimųjų, auklėti vaikus, dirbti bei išlaikyti šeimą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) sprendžiant jo prašymą dėl lygtinio paleidimo taikymo patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata ir savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, jis negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2012 m. gegužės 9 d. raštu į Vilniaus PN pareiškėjo vardu kreipėsi advokatas G. J. G., kuris prašė dokumentų, reikalingų dėl lygtinio paleidimo forminimo pagal BVK 179 straipsnį. Išnagrinėjus minėtą prašymą, pareiškėjui buvo paaiškinta paskatinimo, numatyto BVK 140 straipsnio 4 dalyje ir 179 straipsnyje, taikymo tvarka bei galimybės. Be to, pareiškėjui buvo patarta pateikti prašymą dėl lygtinio paleidimo, vadovaujantis BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punktu.

Tačiau raštiškas atsakymas pareiškėjui nebuvo pateiktas. 2012 m. gegužės 14 d. ir 2012 m. gegužės 24 d. iš advokato G. J. G. buvo gauti papildomi prašymai dėl dokumentų prijungimo ir pateikti dokumentai buvo prijungti prie pareiškėjo lygtinio paleidimo dokumentinės medžiagos. Su pareiškėju buvo toliau dirbamas lygtinio paleidimo parengiamasis darbas, o 2012 m. birželio 7 d. jis buvo pakviestas pas Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką, kur užpildė prašymą (sutikimą) kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei nustatyti jo tėvo valdžią vaikų atžvilgiu.

Pareiškėjas taip pat įsipareigojo doru elgesiu ir stropiu darbu įrodyti, kad pasitaisys, o pokalbio metu jam buvo paaiškinta, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigalios Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas ir tuo metu galiojusi nuteistųjų lygtinio paleidimo tvarka neteks galios. Tačiau pareiškėjas nesutiko laukti Probacijos įstatymo įsigaliojimo, kadangi toks įstatymas pablogins jo teisinę padėtį, bei tikėjosi, kad teismas suspės gauti bei išnagrinėti jo bylą iki 2012 m. liepos 1 d. Vilniaus PN administracija 2012 m. birželio 8 d. išsiuntė paklausimą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, iš kurios atsakymas buvo gautas 2012 m. liepos 2 d., o atsakymo kopija pareiškėjui įteikta 2012 m. liepos 4 d.

Vilniaus PN administracija 2012 m. liepos 16 d. gavo pareiškėjo prašymą, kuriame jis skundėsi netinkamu jo advokato 2012 m. gegužės 9 d. ir 2012 m. gegužės 24 d. prašymų nagrinėjimu. Minėtas pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas ir jis 2012 m. rugpjūčio 8 d. gavo raštišką atsakymą. Vilniaus PN tvirtino, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog administracinė procedūra dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo buvo pradėta tinkamai, tačiau 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus Probacijos įstatymui, administracija prarado teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo.

Be to, Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo gautas pareiškėjo pareiškimas, kuriame jis nurodė, jog ruošiant dokumentus lygtiniam paleidimui, būrio viršininkas D. G. jam išaiškino lygtinio paleidimo tvarką ir sąlygas. Taigi, nors pareiškėjui raštiškas atsakymas nebuvo pateiktas, jis pripažįsta aplinkybę, jog lygtinio paleidimo tvarka ir sąlygos jam buvo paaiškintos žodžiu. Vilniaus PN kartu akcentavo, kad su pareiškėju bendravęs ir dokumentus lygtiniam paleidimui ruošęs būrio viršininkas D. G. nebedirba, nes yra išėjęs į pensiją.

Vilniaus PN taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, o iš pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad per buvimo Vilniaus PN laiką jis į medikus ir į Psichologinės tarnybos specialistus dėl psichologinių problemų ar dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su nemiga, emocine depresija ar psichologiniu sukrėtimu, nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 69–72) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.); priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė. Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, netinkamo prašymo dėl lygtinio paleidimo nagrinėjimo. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog remiantis BVK (redakcija, galiojusia iki 2012 m. liepos 1 d.) 164 straipsnio 1 dalimi, dėl nuteistojo, kuris pagal šio Kodekso 157 straipsnį gali būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, bausmę vykdanti institucija kreipiasi į teismą su teikimu lygtinai paleisti nuteistąjį iš pataisos įstaigos. Tuo tarpu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. kovo 28 d.

įsakymu Nr. 4/07-95 patvirtintos Nuteistųjų paleidimo iš laisvės atėmimo vietų parengiamojo darbo instrukcijos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Instrukcija) 10.5 punktas nustatė, kad kartu su teikimu teismui siunčiama nuteistojo asmens byla ir šie dokumentai: susirašinėjimo su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, jeigu nuteistasis buvo rengiamas paleisti iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. bausmės atlikimo metu įstatymų nustatyta tvarka pripažino vaiko tėvystę arba jį įvaikino, dokumentai.

Tai įvertinęs, teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas turėjo teisę kreiptis dėl lygtinio paleidimo pagal BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą, įrodęs, kad turi atitinkamo amžiaus vaikų ir tėvo valdžia jų atžvilgiu jam neapribota. Tačiau nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus BVK 18, 19, 66, 90, 91, 126, 138, 140, 152, 154, 157, 158, 159, 164, 176 straipsnių pakeitimo ir 127, 160, 161, 162, 163, 179 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymui, galimybės būti paleistam lygtinai tuo pagrindu, jog asmuo turi vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia), neliko.

Teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas į Vilniaus PN, prašydamas spręsti jo lygtinio paleidimo klausimą, kreipėsi 2012 m. gegužės 9 d., o 2012 m. gegužės 14 d. pareiškėjo advokatas pateikė Vilniaus PN pareiškėjo santuokos liudijimą bei vaikų gimimo liudijimų nuorašus. 2012 m. birželio 7 d. pareiškėjas užpildė prašymą dėl lygtinio paleidimo dokumentų rengimo bei sutikimą pateikti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai užklausimą jo atžvilgiu, taip pat raštu įsipareigojo pasitaisyti.

Atitinkamai Vilniaus PN 2012 m. birželio 8 d. kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dėl išvados apie pareiškėją, prašoma informacija pataisos įstaigai pateikta 2012 m. liepos 2 d. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra keliamas ginčas dėl atsisakymo vykdyti lygtinio paleidimo procedūrą, o žalos atsiradimas grindžiamas Vilniaus PN atsakymo į pareiškėjo prašymą nepateikimu. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui atsakymas į jo atstovo 2012 m. gegužės 9 d. kreipimąsi į Vilniaus PN su prašymu spręsti dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo, buvo pateiktas tik žodžiu, tai pripažįsta ir pataisos įstaiga.

Tačiau Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 30 punkte nustatyta, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje, o faktą, jog minėtas punktas buvo pažeistas, savo rašte nurodė Kalėjimų departamentas. Kita vertus, teismas sprendė, kad šiuo atveju sieti žalos atsiradimą su minėtu pažeidimu nėra pagrindo, kadangi bylos medžiaga patvirtina ir pareiškėjas neginčija, jog Vilniaus PN administracija vykdė atitinkamus procesinius veiksmus, spręsdama jo prašymą, t. y. kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl išvados pateikimo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad minėta išvada pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo privalomas dokumentas sprendžiant pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimą. Be to, pareiškėjas pripažino, kad jam buvo išaiškinta lygtinio paleidimo tvarka ir sąlygos. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pataisos įstaiga vykdė jai nustatytas funkcijas teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjas buvo susipažinęs su reikalinga informacija, o rašytinio atsakymo nepateikimas vertintinas kaip formalus pažeidimas, iš esmės neturėjęs įtakos pareiškėjo teisėms ir interesams.

Taigi nurodytos aplinkybės nesudaro objektyvaus pagrindo teigti esant priežastiniam ryšiui tarp pareiškėjui kilusios neturtinės žalos ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų. Teismas papildomai akcentavo, kad 2013 m. lapkričio 27 d. teisme buvo gautas asociacijos „Vyrų krizių centras“ pranešimas, kuriuo pareiškėjas grindžia jam padarytą neturtinę žalą dėl Vilniaus PN administracijos veiksmų, tačiau iš šio pranešimo matyti, jog išvados dėl pareiškėjo emocinio sutrikimo padarytos tik pagal paties pareiškėjo papasakotas aplinkybes, todėl jos nelaikytinos objektyviomis ir tiesiogiai sietinomis su nagrinėjama situacija.

Be to, iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas dėl nurodomų psichologinių problemų, emocinių išgyvenimų į medikus bei Vilniaus PN psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl pareiškėjui žala nepriteistina.

III. Pareiškėjas G. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80–84), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju įrodytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, o pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, kadangi ginčijamą sprendimą grindė tik atsakovo atstovo Vilniaus PN atsiliepime pateiktais prieštaringais argumentais. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju procedūra dėl lygtinio paleidimo prasidėjo nuo pareiškėjo advokato kreipimosi į pataisos įstaigos administraciją, nors inicijuoti lygtinio paleidimo procesą privalėjo pati pataisos įstaigos administracija. Taigi, pareiškėjo teigimu, vien šis faktas įrodo Vilniaus PN neveikimą. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad byloje esantys medicininiai dokumentai neatitinka tikrovės, nes jis ne kartą kreipėsi į pataisos įstaigos psichologę, tačiau pataisos įstaigoje pagalba teikiama paviršutiniškai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 93–96) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą. Vilniaus PN mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika. Vilniaus PN atkreipia dėmesį, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kartu pažymi, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Teigia, jog Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamo jo 2012 m. gegužės 9 d. prašymo dėl lygtinio paleidimo nagrinėjimo, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-464/2007 ir kt.). Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjui atsakymas į 2012 m. gegužės 9 d. prašymą dėl lygtinio paleidimo buvo pateiktas tik žodžiu, taip pažeidžiant Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 30 bei 39 punktų nuostatas.

Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimą sieti su minėtu Taisyklių pažeidimu. Juolab kad iš byloje esančių duomenų (b. l. 16–21) matyti, jog Vilniaus PN administracija vykdė atitinkamus procesinius veiksmus, spręsdama pareiškėjo prašymą dėl lygtinio paleidimo, kaip tai numato Nuteistųjų paleidimo iš laisvės atėmimo vietų parengiamojo darbo instrukcija (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.). Pabrėžtina, kad Instrukcijos 5 punktas įtvirtina, jog nuteistojo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos parengiamasis darbas turi būti atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytais bendraisiais asmens duomenų tvarkymo principais: nuteistojo asmens duomenys renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais; tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai; tikslūs ir nuolat atnaujinami; tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti; saugomi tinkama forma.

Nuteistojo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos parengiamasis darbas apima pokalbius su rengiamu paleisti asmeniu, kurių metu aiškinamasi, kur po paleidimo jis pageidautų gyventi, dirbti ar mokytis, ir prašymo užpildymą. Prašyme papildomai nurodoma, ar nuteistasis pageidauja, kad būtų suteikta pagalba susirasti gyvenamąją vietą ir įsidarbinti. Taip pat paaiškinama, kad reikalingas jo sutikimas dėl asmens duomenų naudojimo rengiant paleidimo dokumentus, siunčiant pranešimus (prašymus) į savivaldybės Socialinės paramos skyrių (Vaiko teisių apsaugos tarnybą), teritorinę darbo biržą, sprendžiant galimybę surasti gyvenamąją vietą ir įsidarbinti.

Tuo tarpu pareiškėjas prašymą, kuriuo, be kita ko, sutiko, jog jo asmens duomenys būtų naudojami rengiant paleidimo dokumentus ir susirašinėjant su pataisos inspekcija, savivaldybės Socialinės paramos skyriumi (Vaiko teisių apsaugos tarnyba), teritorine darbo birža, taip pat prašymą išsiųsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užklausimą apie jo valdžios vaikų atžvilgiu neapribojimą ir informaciją apie tėvų teisių bei pareigų vykdymą pagal CK 3.165 straipsnio nuostatas, pateikė tik 2012 m. birželio 7 d. (b. l. 16, 20).

Atitinkamai Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi Instrukcijos 5.2.3 punktu, 2012 m. birželio 8 d. išsiuntė prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai (b. l. 18–19), iš kurios atsakymas buvo gautas tik 2012 m. liepos 2 d. (b. l. 17). Šiame kontekste akcentuotina, kad Instrukcijos 10.2 ir 10.5 punktai inter alia numatė, jog kartu su teikimu teismui siunčiama nuteistojo asmens byla ir šie dokumentai: nuteistojo tėvų asmeninių pareigų, numatytų CK 3.165 straipsnyje, vykdymas (tais atvejais, kai nuteistasis rengiamas lygtiniam paleidimui pagal BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. turintis vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia) arba bausmės atlikimo metu įstatymų nustatyta tvarka pripažino vaiko tėvystę arba jį įvaikino); susirašinėjimo su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, jeigu nuteistasis buvo rengiamas paleisti iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. bausmės atlikimo metu įstatymų nustatyta tvarka pripažino vaiko tėvystę arba jį įvaikino, dokumentai.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad minėti duomenys pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo privalomi sprendžiant pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal BVK 157 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) nutartį lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos priima būtent vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas. Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog jis, 2012 m. liepos 1 d.

įsigaliojus BVK pakeitimams, neteko galimybės būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos pagal tuo metu galiojusios BVK redakcijos 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė