2K-187-677/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-187-677/2015

Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00106-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.8.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam V. N.,

privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo atstovui advokatui Gyčiui Jaliniauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo H. A. V. bei privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. H. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių; privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, kuria išteisintojo H. A. V. bei privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. apeliaciniai skundai atmesti; iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. išteisintajam H. A. V. priteista 1000 Lt (290 Eur) proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo bei jo atstovo, prašiusių privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

H. A. V. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad paskleidė apie V. N. tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. 2011 m. rugpjūčio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariatui pateikė pranešimą apie V. N. tariamai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnyje.

Be to, H. A. V. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią V. N. ir pakirtusią kitų asmenų pasitikėjimą juo, apie tai, jog V. N. šaudė į gandrus ir juos nušovė, t. y.:

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistui teigė: „mačiau kaip V. N. išėjo į kiemą ir paleido į atklydėlius kelis šūvius“; toks jo teiginys buvo paviešintas 2011 m. rugpjūčio 2 d. dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ ir interneto portale (duomenys neskelbtini);

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei teigė: „jis ne vieną kartą grasino, kad juos nušaus“, „jis nubėgo antrą kartą užtaisyti šautuvo, o ta moteris, kuri čia apsigyveno po jo antrosios žmonos išėjimo, mėgino baidyti gandrus. Jis grįžo ir šovė dar kartą“; tokie jo teiginiai buvo paviešinti 2011 m. rugpjūčio 2 d. dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“;

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistui teigė: „su žmona mačiau, kaip V. N. rugpjūčio 1-osios rytą šaudė į gandrus. Jis buvo nepatenkintas, kad paukščiai nutūpė ant jo namo stogo“; toks jo teiginys buvo paviešintas 2012 m. vasario 13 d. dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ ir interneto portale (duomenys neskelbtini);

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei teigė: „aš savo akimis mačiau, kaip jis šovė į gandrus. Mačiau kaip nuėjo į garažą, užsitaisė šautuvą ir šovė antrą kartą“; toks jo teiginys buvo paviešintas 2012 m. kovo 30 d. dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“;

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei teigė: „savo akimis mačiau, kad šovė V. N.“; toks jo teiginys buvo paviešintas 2012 m. balandžio 28 d. dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“;

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei teigė: „aš savo akimis mačiau, kaip šaudė V. N. Jos girdėjosi tik džiaugsmingi šūksniai“, „lemtingą dieną esą V. N. nubėgo į garažą, o iš jo išbėgo su šautuvu ir ėmė šaudyti į paukščius“; tokie jo teiginiai buvo paviešinti 2012 m. rugsėjo 25 d. interneto portalo (duomenys neskelbtini) straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“;

interneto portalo „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistui teigė: „bet kieme jis buvo vienintelis su šautuvu rankose. Jis šaudė, o tos jo sugyventinės, dabar žmonos, išvis kieme nebuvo. <...> Jis šaudė“; tokie jo teiginiai buvo paviešinti 2012 m. rugsėjo 25 d. interneto portalo „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“;

televizijos kanalo TV3 laidos „(duomenys neskelbtini)“, transliuotos „(duomenys neskelbtini)“, žurnalistams teigė: „jisai paskutinį kartą šaudė, pačios pradžios aš nemačiau“; žurnalistei paklausus: „bet jį matėt šaudantį?“, pasakė: „taip, taip, taigi dėl ko aš liudyčiau, viešpatie“, taip pat žurnalistams teigė: „mačiau N., paskui kaip jis išėjęs į juos šaudė“, „nesusižeidė, jį pašovė N.“.

Kasaciniu skundu išteisintasis H. A. V. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, panaikinant jos dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, taip pat pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir priteisti iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. 1000 Lt (290 Eur) proceso išlaidų gynėjo paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, kuriuo jis prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai patenkinti jo prašymą priteisti iš V. N. 1000 Lt (290 Eur) proceso išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas šio kasatoriaus prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teisme jis buvo pateiktas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų, t. y. baigus įrodymų tyrimą ir teismui išėjus priimti nuosprendžio. Remdamasis BPK 292 straipsnio 2 dalimi, teismas padarė išvadą, kad proceso dalyviai savo prašymus, tarp jų – ir dėl patirtų proceso išlaidų priteisimo, gali pateikti teismui iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos. Anot teismo, toks šios normos aiškinimas atitinka ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pasak kasatoriaus, taip aiškindamas įstatymą, teismas nepagrįstai išplėtė įrodymų baudžiamajame procese sąvoką, nes įrodymų kategorijai priskyrė ir dokumentus, patvirtinančius proceso išlaidas (BPK 103 straipsnis). Tai, kad proceso išlaidas patvirtinantys dokumentai nepriskirtini įrodymams, matyti iš įrodymų sąvoką apibrėžiančio BPK 20 straipsnio („Įrodymai“) loginės konstrukcijos, taip pat iš sisteminio XXI skyriaus („Įrodymų tyrimas“) normų visumos aiškinimo. Taigi teismas padarė neteisingą išvadą, kad prašymas priteisti proceso išlaidas gali būti nagrinėjamas tik tada, kai jis pateikiamas iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos.

Taip pat minėtos teismo išvados prieštarauja paties teismo sprendimui, kuriuo buvo visiškai tenkintas kasatoriaus prašymas ir iš V. N. priteistos kasatoriaus apeliaciniame procese turėtos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti. Pagal teismo logiką, kuria vadovaujantis buvo atmestas kasatoriaus apeliacinis skundas, prašymas apmokėti apeliaciniame procese turėtas išlaidas teismui buvo pateiktas jau pasibaigus įrodymų tyrimui (apeliacinės instancijos teisme tyrimas nebuvo atliekamas), todėl taip pat negalėjo būti patenkintas. Kasatorius mano, kad BPK 103 straipsnio 6 dalies, 105 straipsnio 6 dalies normos teismui suteikia vienodas galimybes spręsti proceso išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose, klausimą.

Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad savo apeliaciniame skunde buvo išdėstęs argumentus, iš esmės skirtus pagrįsti neteisingą pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog jo prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo buvo paduotas „jau pabaigus bylos nagrinėjimą“, be to, dalis skundo argumentų buvo grindžiami nuoroda į tai, kaip šis klausimas reglamentuotas Administracinių bylų teisenos įstatyme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos skundo argumentus motyvuotai neatsakė, priešingai šie skundo argumentai teismo nutartyje net nebuvo įvardyti, o teismas, pasisakydamas apie įrodymų tyrimą, savo sprendimą motyvavo visiškai kitais argumentais nei buvo argumentuojama pirmosios instancijos nuosprendyje. Kasatoriaus nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Sprendžiant kasatoriaus prašymą dėl proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo iš esmės, atsižvelgtina į tai, kad prašoma 1000 Lt (290 Eur) suma nėra per didelė įvertinus pirmosios instancijos teisme advokato padėjėjo suteiktų kasatoriui teisinių paslaugų kokybę ir apimtį bei privataus kaltintojo V. N. turtinę padėtį, todėl iš jo išieškotina visa nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme kasatoriaus turėtų proceso išlaidų suma.

Kasaciniu skundu privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Skunde kasatorius nurodo, kad išteisintajam H. A. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 ir 2 dalyse, sudėtys buvo visiškai įrodytos byloje ištirtų įrodymų visuma, o teismų sprendimai, kuriais H. A. V. išteisintas, neteisingi ir nepagrįsti dėl esminių BPK nuostatų pažeidimų. Kasatoriaus nuomone, teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, nes bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai: teismų išvados dėl tyčios apšmeižti kasatorių išteisintojo H. A. V. veiksmuose nebuvimo paremtos nenuosekliu, vienpusišku, selektyviu ir paviršutinišku įrodymų viseto vertinimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, jo nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taip pat byloje buvo padaryti esminiai BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimai.

Anot kasatoriaus, neatitinka bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismo išvada, kad H. A. V. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 ir 2 dalyse, subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios apšmeižti nukentėjusįjį.

Teismas nutylėjo ir nuosprendyje niekaip nevertino esminių aplinkybių, susijusių su H. A. V. tiesiogine tyčia, t. y. kad po įvykio, prieš skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie kasatorių, H. A. V. įsitikino jos netikrumu, nes telefonu susisiekė su V. N. ir išsiaiškino, jog jis į jokius gandrus nešaudė, o tai aiškiai pagrindžia H. A. V. tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją buvimą. Tokie argumentai buvo išdėstyti ir kasatoriaus apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Taip pat byloje ištirtiems įrodymams prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad H. A. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir nagrinėjant Kauno miesto apylinkės teisme kitą baudžiamąją bylą Nr. 1-1005-634/2012 (kurios medžiaga buvo išreikalauta ir pridėta prie šios bylos), davė nuoseklius parodymus apie tai, jog matė, kaip kasatorius nušovė gandrus, tupėjusius ant jo namo stogo.

Kasatorius teigia, kad iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-1005-634/2012 priimto įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžio matyti, kad toje byloje tiek H. A. V., tiek ir jo sutuoktinė davė aiškiai prieštaringus, o ne nuoseklius parodymus apie tai, jog matė, kaip kasatorius nušovė gandrus (kasaciniame skunde nurodomi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendyje išdėstyti šių asmenų parodymai). Be to, teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-1005-634/2012, nesutampant esminėms detalėms liudytojų H. A. V. ir L. A. V. parodymuose, paskyrė eksperimentą, kuriuo siekė nustatyti, ar liudytojai, būdami savo gyvenamajame name, galėjo matyti įvykio vietą, kurią užstojo kasatoriaus sodyboje esantys pastatai, ir ar galėjo objektyviai atpažinti žmones, esančius kasatoriaus gyvenamojo namo kieme, tačiau liudytojai atsisakė atlikti savo pilietinę pareigą, motyvuodami tuo, kad „nenori papildomo streso“ (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-1005-634/2012) (T. 2, b. l. 55–60). Kasatoriaus nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad H. A. V. nematė ir per kieme esančius statinius negalėjo matyti įvykio, kurio metu buvo šaudoma į gandrus, todėl tyčia jį apkaltino jų šaudymu. Be to, įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1005-634/2012 už gandrų šaudymą nuteistas kaltas asmuo.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad, išanalizavus H. A. V. parodymus Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-1005-634/2012, matyti, jog tam tikrų nesutapimų juose būta, tačiau nelaikė jų esminiais. Kasatorius pažymi, kad aplinkybė, jog H. A. V. parodymai baudžiamojoje byloje Nr. 1-1005-634/2012 su kitos liudytojos parodymais nesutampa dėl esminių detalių, jau yra konstatuota įsiteisėjusiame Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendyje. Kauno apygardos teismo nutartyje pateiktas konstatavimas, kad dėl esminės faktinės aplinkybės, jog šaudė būtent kasatorius, H. A. V. buvo kategoriškas viso proceso metu, niekaip nepaneigia jo tyčios buvimo. Tokia išteisintojo pozicija vertintina tik kaip gynybinė ir siekis išvengti atsakomybės, nes ją paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

Liudytojų L. G., D. K., V. T., bendravusių su H. A. V. įvykio dieną, parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, ne tik kad nepatvirtina H. A. V. tyčios nebuvimo, tačiau, priešingai, rodo, kad H. A. V. tikrovės neatitinkančią informaciją apie kasatorių skleidė kryptingai – visiškai suvokdamas savo veiksmus, juos valdydamas ir to norėdamas. Anot kasatoriaus, liudytojų L. G., D. K. ir V. T. parodymai byloje reikšmingi tik tiek, kad, pirma, parodo, jog, skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie kasatorių, H. A. V. nebuvo taip susijaudinęs, kad negalėtų kontroliuoti savo veiksmų, ir, antra, buvo informuotas ir suvokė, jog bendrauja su žurnalistais, todėl žinojo, kad jo skleidžiama informacija bus paviešinta. Šių liudytojų subjektyvus suvokimas, ar H. A. V. bendraudamas su jais melavo, ar ne, šiuo atveju yra visiškai nereikšmingas sprendžiant kaltinamojo kaltės klausimą.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, H. A. V. reiškiamiems kaltinimams patvirtinti ar paneigti nereikšmingi liudytojos N. R. R. parodymai, kuriais teismas rėmėsi paneigdamas nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, jog H. A. V. yra konfliktiška asmenybė, nes ši liudytoja nieko negalėjo nurodyti dėl aplinkybių, susijusių su tikrovės neatitinkančios informacijos apie kasatorių paskleidimu. Be to, konfliktiški H. A. V. ir nukentėjusiojo santykiai byloje yra pagrįsti rašytiniais įrodymais (T. 2, b. l. 39–41), kurių subjektyvus liudytojos N. R. R. liudijimas niekaip nepaneigia. Šie argumentai buvo išdėstyti apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje jų nevertino.

Be kita ko, po bylos apeliacinio nagrinėjimo paaiškėjo naujos aplinkybės, kad liudytoja N. R. R. melavo duodama paaiškinimus teisme, jog su A. R., kasatoriaus vadovaujamos įmonės darbuotoju ir jo ilgamečiu draugu (šios aplinkybės liudytojai buvo žinomos), nesibylinėja. Po Kauno apygardos teismo nutarties priėmimo kasatoriui pasikalbėjus su A. R., šis patvirtino, kad bylinėjosi su liudytoja N. R. R. ir kad jų santykiai daug metų yra blogi, be to, A. R. surinko ir kasatoriui perdavė tai patvirtinančius rašytinius įrodymus, kurie pateikiami su šiuo skundu. Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus manymu, liudytojos N. R. R. duoti paaiškinimai byloje ir rengti rašytiniai įrodymai negali būti vertinami, nes yra nepatikimi ir subjektyvūs.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK įtvirtintus rungimosi ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principus, nes 2013 m. vasario 13 d. teismo posėdyje atsisakė priimti kasatoriaus pateiktus įrodymus, patvirtinančius blogus jo ir H. A. V. santykius, kuriuos kasatorius teikė atsikirsdamas į H. A. V. teismui pateiktą ir prie bylos pridėtą išteisintąjį apibūdinančią medžiagą (R. mikrorajono gyventojų prašymą).

Be to, teismai, spręsdami, kad H. A. V. neturėjo tikslo apšmeižti V. N., niekaip nevertino kasatoriaus teismo posėdžiuose duotų paaiškinimų, jog jų santykiai buvo konfliktiški, todėl H. A. V. turėjo pagrindą jam kerštauti. Iki įvykio jų tarpusavio konfliktus (dėl bendros tvoros, sniego valymo, sunkiasvorių mašinų važiavimo) teisme iš dalies pripažino ir pats H. A. V.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neobjektyviai vertino Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato tyrėjo G. Sorakos 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą (T 2, b. l. 40-41), t. y. nurodydamas, kad šiuo nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal kasatoriaus pareiškimą dėl pavogto asfalto, teismas nutylėjo, jog šiuo nutarimu H. A. V. dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio, vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 punktu, buvo oficialiai įspėtas.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, teismai padarė neteisingas išvadas, kad H. A. V. veiksmuose, be subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios, nenustatytas ir objektyvusis nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymis – pavojinga veika.

Apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad H. A. V. apie tai, jog į gandrus šaudė kasatorius pranešė kompetentingai institucijai – ikiteisminio tyrimo įstaigai, o ne plačiajai visuomenės daliai, nes iš bylos medžiagos akivaizdu, jog šią informaciją H. A. V. skleidė ir kitiems tretiesiems asmenims (žurnalistams, liudytojai gyvūnų globėjų asociacijos specialistei L. G.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti žurnalistai D. K. ir V. T. nurodė, kad informaciją apie įvykį gavo ne iš policijos, o iš savo redakcijų, taigi H. A. V. pats kreipėsi į jas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant H. A. V. veiksmų pavojingumo klausimą, svarbu tai, jog BK 154 straipsnio 1 dalyje nenumatyta jokių ribojimų subjektams (adresatams), kuriems veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo paskleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį. Imunitetas suteikiamas tik teismo proceso dalyviams už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-638/2012). Dėl šių priežasčių H. A. V., ikiteisminio tyrimo įstaigai ir joje dirbantiems asmenims pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria apkaltino kasatorių nusikalstamos veikos padarymu, galėjo padaryti ne vieną nusikalstamą veiką (esant melagingam pranešimui, veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnyje, požymius, į ką dėmesį atkreipė pirmosios instancijos teismas), tačiau tai niekaip nešalina jo veiksmų pavojingumo ir atsakomybės pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius teigia, kad H. A. V. veiksmai visiškai atitinka BK 154 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėtis, nes jis tyčia tretiesiems asmenims (ikiteisminio tyrimo įstaigai ir joje dirbantiems asmenims), taip pat per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią kasatorių ir pakirtusią kitų asmenų pasitikėjimą juo, kuria apkaltino jį nusikalstamos veikos (numatytos BK 310 straipsnyje) padarymu, kad jis šaudė į gandrus ir juos nušovė. H. A. V. paskleista informacija apie kasatorių buvo suformuluota kaip aiški žinia apie konkretų jo nusikalstamą elgesį, neatitiko tikrovės, buvo žeminančio pobūdžio, diskreditavo jį kaip fizinį asmenį, žurnalistą ir laikraščio vyriausiąjį redaktorių, todėl jis buvo sumenkintas visuomenės akyse, sunkūs kaltinimai pakirto kitų asmenų pasitikėjimą juo. H. A. V. gerai žinojo, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo skleidžiamos informacijos tikrumą, nes pagal bylos aplinkybes arba šaudymo į gandrus nematė, arba, jeigu ir matė, tai žinojo, jog į gandrus šaudė ne kasatorius.

Nukentėjusiojo manymu, jo H. A. V. pareikštas civilinis ieškinys, kurį teismai be pagrindo paliko nenagrinėtą, yra visiškai pagrįstas jame nurodytais argumentais ir byloje pateiktais įrodymais, todėl turėtų būti patenkintas visiškai (BPK 109, 115 straipsniai).

Be to, kasatorius už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą apeliaciniame procese yra patyręs 2420 Lt (701 Eur) dydžio išlaidų, taip pat 1210 Lt (350 Eur) išlaidų už kasacinio skundo parengimą, kurios, pripažinus H. A. V. kaltu, priteistinos iš jo kasatoriaus naudai (BPK 105 straipsnio 1 dalis, 106 straipsnio 2 dalis). Be to, kasatorius papildomai yra patyręs 1000 Lt (290 Eur) išlaidų apmokėdamas H. A. V. šio išlaidas advokatui apeliacinės instancijos teisme.

Išteisintojo H. A. V. kasacinis skundas atmestinas, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl išteisintojo H. A. V. kasacinio skundo

Išteisintasis H. A. V. apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jo prašymas priteisti iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. 1000 Lt (290 Eur) proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Bylos duomenimis, 2014 m. balandžio 14 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismui baigus įrodymų tyrimą, išklausius baigiamųjų kalbų, kaltinamojo paskutinio žodžio, teismas nurodė išeinantis priimti nuosprendžio, kuris bus skelbimas 2014 m. balandžio 28 d. 2014 m. balandžio 17 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas išteisintojo H. A. V. prašymas išieškoti jo naudai iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. 1000 Lt (290 Eur) proceso išlaidų, patirtų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismai, netenkindami šio išteisintojo H. A. V. prašymo, BPK reikalavimų nepažeidė. Nors baudžiamosios bylos nagrinėjimas prašymo pateikimo momentu dar nebuvo baigtas, tačiau jis buvo pateiktas nesilaikant BPK nustatytos tvarkos. Atsižvelgiant į aptartą byloje susidariusią situaciją bei vadovaujantis BPK nuostatomis dėl prašymų pateikimo ir išsprendimo (BPK 270 straipsnio 1, 2 dalys, 292 straipsnio 2 dalis), H. A. V. prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo turėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, jis turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Kadangi šių reikalavimų nebuvo laikytasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio prašymo netenkino.

Dėl privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. kasacinio skundo

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Vienas iš šmeižimą kvalifikuojančių požymių, įtvirtintų BK 154 straipsnio 2 dalyje, yra asmens šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti.

Pagal formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015). Pažymėtina ir tai, kad ne BK 154 straipsnyje, o 236 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nekalto asmens melagingą įskundimą ir pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Melagingo įskundimo atveju kaltininkas, žinodamas, kad skundžiamas asmuo realiai nėra padaręs nusikalstamos veikos, melagingai įskundžia (pateikia žinomai neteisingą, tyčia iškreiptą informaciją) apie nekaltą asmenį baudžiamojo persekiojimo pradėjimo teisę turintiems subjektams, kad šis padarė nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, ir būtent dėl šios melagingos informacijos pradedamas įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad H. A. V., pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo skundą kaltintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad paskleidė apie V. N. tikrovės neatitinkančią informaciją – 2011 m. rugpjūčio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariatui pateikė pranešimą apie V. N. tariamai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Abiejų instancijų teismai sprendė, kad H. A. V. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios apšmeižti V. N., be to, pripažino nebuvus ir pavojingos veikos požymio. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis.

Išteisintajam H. A. V. pateikto kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį esmę sudaro tai, kad jis tyčia ikiteisminio tyrimo įstaigai paskleidė apie V. N. tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. melagingai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą turinčiai įstaigai įskundė nekaltą asmenį – V. N., kaip padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnyje. Tokie išteisintajam H. A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvieji ir objektyvieji požymiai formaliai atitinka ne BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, bet turi BK 236 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos požymių. Pažymėtina, kad BK 236 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektas yra normali ikiteisminio tyrimo institucijų, prokurorų veikla, papildomas objektas – melagingai įskųsto asmens garbė ir orumas, kitos teisės ir laisvės. Taigi, tais atvejais, kai asmuo melagingai praneša įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, apie tariamai kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, tai nėra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas BK 154 straipsnio prasme, bet atitinka BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos pavojingos veikos požymį – melagingą nekalto asmens, kaip padariusio nusikalstamą veiką, įskundimą įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Dėl to, priešingai nei galima spręsti iš V. N. kasaciniame skunde daromų išvadų, BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pagal sutaptį nekvalifikuotinos. BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos nepriskiriamos privataus kaltinimo bylų kategorijai (BPK 407 straipsnis), šiose bylose visais atvejais atliekamas ikiteisminis tyrimas. H. A. V. kaltinimas padarius BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nebuvo pateiktas ir ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos nebuvo atliekamas. Taigi, nenustačius H. A. V. veiksmuose BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, jis pagrįstai dėl šios veikos išteisintas.

Sprendžiant V. A. V. atsakomybės pagal BK 154 straipsnio 2 dalį klausimą, pažymėtina, kad šioje byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad būtent išteisintasis H. A. V. per visuomenės informavimo priemones – dienraščius, interneto portalus, televiziją paskleidė apie V. N. tikrovės neatitinančią informaciją – kad jis šaudė į gandrus ir juos nušovė. Šią aplinkybę, be kita ko, neabejotinai įrodo kitoje baudžiamojoje byloje priimtas teismo nuosprendis, kuriuo už baltųjų gandrų šaudymą ir jų sužeidimą, dėl ko šie nugaišo, pagal BK 272 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas kitas asmuo – V. N. sutuoktinė A. N. Taigi H. A. V. nurodyta informacija tik iš dalies atitiko tikrovę – jo nurodyti faktai, kad buvo šaudoma į gandrus ir šie buvo nušauti, pasitvirtino, tačiau jis neteisingai nurodė asmenį, atlikusį šiuos veiksmus. Teismai sprendė, kad dėl H. A. V. paskleistos tikrovę neatitinančios informacijos privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. N. buvo pažemintas kitų žmonių akyse ir buvo pakirstas pasitikėjimas juo, taip pažeidžiant jo garbę ir orumą.

Tačiau pažymėtina, kad vien objektyviai tikrovės neatitinančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas taip pat – ir per visuomenės informavimo priemonę, dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Vadinasi, jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę. Nagrinėjamu atveju būtent kaltės klausimas yra lemiamas sprendžiant dėl H. A. V. atsakomybės padarius jam inkriminuotą BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką.

Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip šis asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

Asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką turinio atskleidimas visų pirma yra susijęs su teismų atliekamo įrodymų vertinimo proceso metu nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių teisingas nustatytas priskirtinas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai (kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, esminis įrodymų vertinimui keliamas reikalavimas yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti.

Teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje kyla abejonių dėl išsamaus jos aplinkybių išnagrinėjimo ir bylos duomenų vertinimo nustatant įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių aplinkybių – būtent H. A. V. tyčios paskleisti šmeižiančio pobūdžio informaciją per visuomenės informavimo priemones – buvimą, nes, vertinant apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių aspektu, negalima daryti išvados, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai vykdė šių normų reikalavimus.

Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, be kita ko, išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo; tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nors reikalavimas išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereiškia reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą, tačiau tais atvejais, kai bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų tokių išvadų nepateikta, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas ir dėl to iš esmės pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes dėl tokių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) negalima laikyti teisėtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-247/2012, 2K–609/2012).

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad ne visos privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos ir motyvuotai įvertintos bendrame bylos duomenų kontekste. Kaip pagrįstai teigiama privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo kasaciniame skunde, teismas nepasisakė dėl konfliktiškų V. N. ir H. A. V. santykių įtakos išteisintojo H. A. V. duotiems parodymams, liudytojos N. R. R. parodymų patikimumo ir jų vertinimo, nukentėjusiojo viso bylos proceso metu akcentuotos aplinkybės, kad prieš H. A. V. paskleidžiant informaciją apie tai, jog V. N. šaudė ir nušovė gandus, jis telefonu susisiekė su V. N., kuris paneigė jam reiškiamas pretenzijas. Be to, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis tvirtino, kad H. A. V. negalėjo matyti įvykių jo kieme, nes matomumą jam ribojo pastatai, tačiau teismas šių teiginių nepatikrino, todėl byloje liko abejonė, ar objektyviai (įvertinus vietą, iš kurios H. A. V. stebėjo įvykius, atstumą, kitas aplinkybes) jis galėjo matyti savo nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas niekaip nevertino šių privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių pagrįstumo ir įrodomosios reikšmės. Teismui neišsprendus šių klausimų, negalima teigti, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant H. A. V. kaltės klausimą, buvo nustatytos teisingai, o byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotini apeliacinės instancijos teismo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimai, todėl baudžiamosios bylos dalis, kuria atmesta nukentėjusiojo bei privataus kaltintojo V. N. apeliacinio skundo dalis dėl H. A. V. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nors privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau jo prašymas priteisti turėtas proceso išlaidas advokato paslaugoms, parengiant kasacinį skundą, apmokėti laikytinas nepagrįstu. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas tik iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kadangi grąžinant bylą iš naujo nagrinėti privataus kaltinimo byloje H. A. V. yra išteisintasis, BPK normos nenumato galimybės iš tokio asmens išieškoti nukentėjusiojo turėtų advokato atstovavimo išlaidų.

Grąžinant bylą naujam apeliaciniam nagrinėjimui privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. civilinio ieškinio bei apeliacinio proceso metu jo patirtų išlaidų klausimai spręstini iš naujo. Šioje proceso stadijoje neišsprendus H. A. V. kaltumo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį klausimo, V. N. kasacinio skundo argumentai nurodytais aspektais negali būti patikrinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5 punktais,

n u t a r i a :

Išteisintojo H. A. V. kasacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. apeliacinis skundas dėl H. A. V. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, taip pat kuria privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o prašymas dėl proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti atmestas bei iš jo išteisintajam H. A. V. priteista 1000 Lt (290 Eur) proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Rima Ažubalytė

Viktoras Aidukas