A-552-1478-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1478/2014 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00757-2013-9 Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. B. ir M. G. B. skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybės administracijai

dėl įsakymo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo V. P.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai I. B. ir M. G. B. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) (duomenys neskelbtini) seniūno 2012 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 1-7. Pareiškėjai paaiškino, jog jiems nuosavybės teisėmis priklauso žemės sklypas, esantis Kėdainių r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini). Sklypas įgytas 2009 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėjams 2011 m. vasario 21 d. yra išduotas leidimas sklype statyti gyvenamąjį namą.

Naujai statomam gyvenamajam namui yra suteiktas adresas. 2013 m. birželio 25 d. paaiškėjo, kad minėto sklypo ir pastatų adresu V. P. prašymu buvo priimtas Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2012 m. sausio 19 d. įsakymas Nr.1-7, kuriuo nuspręsta suteikti adresus pastatams ir žemės sklypams (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kėdainių r. pagal 1 priedą, t. y. pastatams: gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), klėčiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirčiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šuliniui ((duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjai pabrėžė, kad šiuo adresu nėra jokių pastatų, jie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, be to, šie galimai V. P. priklausantys pastatai turėtų būti pareiškėjams nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype. Pareiškėjai pažymėjo, kad vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. IV-57 patvirtinto Numerių pastatams ir patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1 ir 3 punktai numato, jog numeriai yra suteikiami pastatams, jų kompleksams, butams, patalpoms.

Pastatams suteikti numeriai nurodo jų vietą gatvėje arba gyvenamojoje vietoje. Adresų numeriai suteikiami Adresų formavimo taisyklių nustatyta tvarka. Pareiškėjai rėmėsi Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 4.4 punktais ir darė išvadą, kad adresai gali būti suteikiami pastatams, taip, kaip šiuos pastatus apibrėžia Statybos įstatymas. Be to, pastatą turi būti galima suformuoti kaip atskirą. Pareiškėjai vadovavosi Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 7 dalimis ir darė išvadą, kad adresas galėjo būti suteiktas tik apdengtam stogu pastatui.

Pareiškėjai tvirtino, kad ginčijamo įsakymo priede nurodytų statinių natūroje nėra, seniūnas neįsitikino kam yra suteikiami adresai, nepatikrino faktinės padėties, nepareikalavo įrodymų, kad statiniai gali būti formuojami kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Pareiškėjai darė išvadą, kad priimdamas ginčijamą įsakymą seniūnas

pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nes nepareikalavo iš V. P. įrodymų, ar statiniai realiai egzistuoja, kam

nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype šie statiniai yra išsidėstę, ar V. P. turi teisinį pagrindą naudotis žemės sklypu, kuriame

statiniai yra. Pareiškėjai pabrėžė, kad skundžiamas įsakymas nepagrįstas objektyviais faktais, be to, neatitinka teisės aktų normų. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad seniūnui buvo pateikta ne visa žemės sklypo plano kopija (tik viena jo pusė), kuris nėra suderintas su Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriumi. Žemės sklypo planas yra 5555 kv. m. sklypui, tačiau tokio suformuoto sklypo nėra. Taip pat neteisingai nurodytas sklypo kadastrinis numeris. Be to, Nekilnojamojo turto registre nurodyti pastatai nėra įregistruoti, jokių pastatų tokiais unikaliais numeriais ir registro numeriais nėra įregistruota.

Pareiškėjai pripažino, kad V. P. priklausė statiniai, kurie buvo išsidėstę pareiškėjams priklausiusiame žemės sklype, tačiau tie statiniai nėra išlikę. Adreso suteikimo metu buvo tik gyvenamojo namo pamatų likučiai, kurie buvo atrasti tik pradėjus atkasti sklypą. Pareiškėjų duomenimis, šie pastatai fiziškai sunyko dar iki 1990 metų. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Kėdainių rajono apylinkės prokuratūra 2012 m. sausio 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, jog šie pastatai vienų liudytojų teigimu buvo nugriauti dar tarybiniais laikais, kitų liudytojų teigimu - iki 1995 metų.

Pareiškėjai darė išvadą, kad tai patvirtina jų teiginius, jog adreso suteikimo metu pastatų sklype nebuvo. Atsakovas Kėdainių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsakovas paaiškino, kad ginčijamu įsakymu seniūnas suteikė adresą pastatų kompleksui (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., 9 pagal V. P. 2012 m. sausio 6 d. prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus. Savo prašymu jis patvirtino, jog žemės sklypą nuomoja ir jame yra išlikę statiniai.

Atsakovas nurodė, kad V. P. pateikti duomenys buvo pagrindas suteikti statiniams adresą. Ar šie statiniai adreso suteikimo metu buvo išlikę, atsakovo teigimu, įstatymai seniūno neįpareigoja faktiškai patikrinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. paaiškino, kad pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) sen. Kėdainių r., t. y. gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), klėtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šulinį ((duomenys neskelbtini)) jis įsigijo 1989 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kurią įregistravo Kėdainių r., (duomenys neskelbtini) apyl.

Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, atlikti šių nekilnojamųjų daiktų kadastriniai matavimai. Taip pat V. P. buvo pateikęs prašymą parduoti jam 2 ha žemės sklypą, kuriame yra minėta privati namų valda, bei šis žemės sklypas buvo įkainotas, o jis sumokėjo už 1,93 ha žemės sklypą rubliais ir investiciniais čekiais, tačiau pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė iki šio laiko. V. P. teigimu, jis moka žemės nuomos mokesčius ir už 0,61 ha bei 0,39 ha žemės sklypus, esančius Kėdainių r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kaime.

Tokiu būdu jis valdo 1 ha ir 1,93 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kėdainių r., ir pastarajame yra jo pirkti statiniai, kurių dalį (žemės sklypų) galimai neteisėtai pirkimo-pardavimo sutartimi pirko pareiškėjai. Kadangi statinių dalys išlikę, todėl Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 1-7 teisėtai ir pagrįstai pagal jo prašymą suteikė adresą pastatams ir žemės sklypams (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kėdainių r. pagal priedą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2012 m. sausio

19 d. įsakymą Nr. 1-7 panaikino. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2012 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. 1-7 yra priimtas ne pareiškėjų atžvilgiu, jų apie tai neinformavus, todėl skundo dėl šio įsakymo panaikinimo padavimo teismui terminą skaičiavo nuo sužinojimo apie skundžiamą administracinį aktą dienos. Teismas nenustatė , kad ginčijamas įsakymas buvo įteiktas pareiškėjams anksčiau nei 2013 m. birželio 25 d., todėl darė išvadą, kad skundą dėl šio administracinio akto panaikinimo pareiškėjai turėjo teisę paduoti teismui iki 2013 m. liepos 25 dienos. Skundą teismui dėl ginčijamo atsakovo įsakymo panaikinimo pareiškėjai teismui pateikė 2013 m. liepos 12 d., t. y. nepraleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto skundo padavimo teismui termino. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio

27 punktu, Aprašo 1-3 punktais ir darė išvadą, kad Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnui gavus V. P. prašymą suteikti adresą nuomojamam žemės sklypui ir jame esančių išlikusių statinių dalims, taip pat šuliniui, esantiems (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kėdainių r., jis privalėjo atlikti veiksmus, numatytus Aprašo II ir IV skyriuose (Aprašo 10, 12.1, 12.2, 13 p.). Teismas nustatė, kad Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas Aprašo II ir IV skyrių nuostatų neįvykdė, nes V. P. prie prašymo pateiktas 5555 m2 žemės sklypo plano koordinačių žiniaraštis be žemės sklypo plano neatitinka Aprašo IV skyriaus 22-23.9 punktuose nurodytų duomenų, būtinų nustatyti ginčo pastatų komplekso vietai ir faktui.

Teismas atkreipė dėmesį, kad V. P. teismui pateikė 10 000 m2 žemės sklypo planą su koordinačių žiniaraščiu, kuriame matyti, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kėdainių r., matavimų metu buvo nustatyti faktiniai duomenys: gyvenamojo namo pamatai betono su rūsiu, prieangiu, klėties pamatai su betoniniu takeliu, pirtelės pamatai, sudegusio tvarto pamatai, lauko virtuvės pamatai ir daržinės vietoje statomas gyvenamasis namas. Teismas darė išvadą, kad tai patvirtina, jog šie statiniai galimai neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytos pastato – apdengto stogu statinio, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos, sąvokos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teisėmis priklauso 4.0800 ha bendro ploto žemės sklypas, suformuotas atliekant preliminarius matavimus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Kėdainių r. sav., (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini), o sklypas įgytas 2009 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kuriame galimai yra V. P. 1989 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nupirkti gyvenamasis namas, klėtis, pirtis, šulinys, į kuriuos daiktinių teisių (nuosavybės teisių) V. P. neįregistravo 1964 m.

Civilinio kodekso 255 straipsnio, galiojusio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, nustatyta tvarka. Pagal 2001 m. Civilinio kodekso 1.75 straipsnio 2 dalį neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad seniūnas nenustatė ir žemės sklypo, kuriame yra statiniai, V. P. valdymo teisinio pagrindo, tokių duomenų nėra ir byloje. Teismas pažymėjo, kad iš Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. sausio 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytų aplinkybių matyti, jog pats V.

P. 2011 m. rugpjūčio 17 d. pripažino, kad minėti pastatai buvo nugriauti, taigi neturėjo teisinio pagrindo prašyti suteikti adresą jau minėtiems statiniams. Teismas konstatavo, kad Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2012 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. 1-7 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Kadangi Apraše įtvirtintos procedūros ABTĮ taikymo prasme laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl šių taisyklių nesilaikymą teismas laikė pagrindu pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 158-161) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno 2012 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 1-7 palikti galioti. Apeliantas tvirtina, kad nuosavybės teisę į pirktus pastatus įregistravo pagal 1964 m. Civilinio kodekso reikalavimus, o jo nuosavybės teisė atsirado ne pagal 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnį, o pagal 149 straipsnį. Sodybos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tinkamai, sodybą jis įsigijo ir įteisino nepažeisdamas tuo metu galiojusių teisės aktų. Ši sutartis buvo įregistruota ūkinėse knygose. Paėmus išrašo kopijas iš seniūnijos buvo

pastebėta, kad suklastoti įrašai ūkinėse knygose (nefiksuojami pastatai, nėra V. P. parašų, įrašai neatitinka tikrovės). V.

P. atkreipia dėmesį, kad iš antros ūkinės knygos Nr. 1703 matyti, jog prieš perduodant į Kauno apskrities archyvą duomenys nebuvo keliami į naujai užvestą ūkinę knygą nuo 1991 m. sausio 1 d. apie jo sodyboje esantį gyvenamąjį namą. Iš kitos ūkinės knygos Nr. 1304 iki 2001 m. pabaigos matyti, kad pateikta neteisinga informacija. V. P. pabrėžia, kad Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrius ignoravo ankstesnių metų žemės reformos sudarytus VĮ

Žemėtvarkos instituto žemėtvarkos projektus, kuriuose matėsi apie V. P. išskirtą ir iš valstybės išpirktą jo vardu sodybos,

esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kolūkio teritorijoje, 1,93 ha ploto žemės sklypą, matydamas jame schematiškai išsidėsčiusius pastatus, suderintus su (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičiu, ir jo paties antspaudu patvirtintą dokumentą apie sodybos faktiškai naudojamą plotą, kuris kartu su prašymu, žemės sklypo įkainojimo aktu ir mokėjimo pranešimu yra saugomi jų archyve. V. P. pažymi, kad nuo 1992 m. lapkričio 5 d. jo gyvenamoji vieta deklaruota Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kolūkyje, (duomenys neskelbtini) kaime. Tais pačiais metais jis ten pradėjo gyventi, tvarkė sodybą, sėjo ir sodino daržus, vaismedžius, vaiskrūmius. Joje gyveno iki 2002 m., deklaruota gyvenamoji vieta tebėra iki šiol. V. P. pažymi, kad teisiškai neįregistravus prie namų valdos pirktų pastatų pagal sutartį ūkinėse knygose per tris mėnesius, galimybė prisiregistruoti sodybos adresu jam nebūtų suteikta. V. P. nurodo, kad iki šiol yra išlikusi privačios namų valdos paskirtis, jis moka mokesčius ir nėra skolingas, už sodybą apimantį ir naudojamą privačios namų valdos žemės sklypą – 1,93 ha,

sumokėjo išankstiniu avansiniu apmokėjimu 1992 m. rugsėjo 30 dieną. V. P. nurodo, kad nors pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta,

jis iki šiol yra teisėtas žemės sklypo, jam skirto naudotis, nuomininkas. V. P. paaiškina, kad nuo 1992 m. pabaigos pradėjo gyventi įsigytoje

sodyboje, turėjo ūkinius pastatus, t. y. daržinę, todėl (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė pagal įstatymą turėjo teisę jam išskirti prie sodybos iš leisto pirkti žemės sklypo, t. y. maksimaliai leistiną 1 ha asmeninio ūkio

neterminuotam naudojimui žemės sklypą, už kurį įstatymo nustatyta tvarka V. P. moka žemės mokestį. Įmonė kasmet rajono savivaldybės

žemėtvarkos tarnybai pateikdavo duomenis apie V. P. suteiktą ir įformintą asmeninio ūkio žemę. Šie duomenys buvo įrašomi į rajono žemės kadastro knygą, patikslinama valstybinė žemės apskaita. V. P. atkreipia dėmesį į Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės 1993 m. kovo 8 d. sprendimą, kur sąraše eilės Nr. 263 matyti apie V. P. išskirtą

1 ha žemės sklypą. 1994 m. sausio 17 d. buvo išleistas kitas administracinis aktas, (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybės taryba 1 šaukimo 16 sesijos metu dėl žemės asmeniniams naudojimui nuomos nusprendė išnuomoti žemę apylinkės gyventojams pagal priedėlius, kur (duomenys neskelbtini) žemės ūkio

bendrovės gyventojams išskirtos žemės sąraše eilės Nr. 137 pažymėta V. P. išskirtos namų valdos 0,39 ha ir likusi asmeninio ūkio

žemė – 0,61 ha, iš viso – 1 ha. V. P. nurodo, kad pareiškėjams perkant 4,08 ha žemės ūkio paskirties žemę 2009 m. spalio 14 d. buvo pateiktas 2003 m. rugsėjo 25 d. paruoštas žemės sklypo planas, iš kurio aiškiai matyti, kad jų perkamas sklypas apima visą V. P. naudojimui suteiktą nuo 1993 m. žemės sklypą su 1989 m. nupirktais pastatais, jam priklausančiais nuosavybės teise. Trečiasis suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad buvo pažeistos Konstitucijos 23, 29 straipsniuose įtvirtintos teisės. Pareiškėjai I. B. ir G.

B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 4-10) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad V. P. priklausanti namų valda nebuvo įregistruota valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure. Pareiškėjai pažymi, kad 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnyje nurodytų taisyklių nesilaikymas turto pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančia. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad iš ūkinės knygos nuorašų matyti, jog tvartas ir daržinė buvo sudegę 1987 m. sausio mėnesį, ir jų nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu.

Pareiškėjai pabrėžia, kad V. P. nesikreipė į inventorizavimo biurą dėl statinių registravimo, vėliau apelianto statiniai fiziškai sunyko. Pareiškėjai paaiškina, kad sklypo įsigijimo metu sudarant 2009 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjai sklypą apžiūrėjo. Jame vizualiai nebuvo matyti jokių statinių ar jų likučių, sklypas buvo apleistas, apaugęs krūmynais. Po sklypo įsigijimo pradėjus jį tvarkyti pareiškėjai atkasė statinių pamatų likučius. Pareiškėjų manymu, tokie pamatų likučiai negali būti laikomi statiniu.

Pareiškėjai tvirtina, kad nei klėties, nei pirties pamatų sklype nebuvo ir nėra objektyvių įrodymų, kur šie pastatai buvo išsidėstę. Pareiškėjai pabrėžia, kad jiems sklypo įsigijimo metu nebuvo žinomos aplinkybės, jog jų perkamame žemės sklype buvo V. P. priklausantys statiniai. Pareiškėjų manymu, institucijų, atsakingų už valstybinės žemės sklypų pardavimą, tarnautojai pagrįstai nesudarė su V. P. žemės pirkimo-pardavimo sutarties, nes tokios sutarties sudarymui nebūtų būtinų teisės aktuose nustatytų sąlygų.

Pareiškėjai daro išvadą, kad apelianto įvardijamu pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu 1992 m. rugsėjo 30 d. tokio pardavimo objekto nebuvo. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad iš Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 22 d. rašto Nr. AS-1418 matyti, jog pareiškėjas nuomos mokestį už 2003-2010 metus sumokėjo tik 2011 m. rugpjūčio 22 dieną. Pareiškėjai daro išvadą, kad V. P. ilgą laiką nesirūpino nei statiniais, nei jam suteikta žeme, nemokėjo už ją nuomos

mokesčio. Pareiškėjų teigimu, valstybinių institucijų veiksmai, kuriais iš V. P. buvo imamas nuomos mokestis už pareiškėjams nuosavybės

teisėmis priklausančią žemę, nėra pagrįsti. V. P. neturėjo teisės reikšti prašymo suteikti adresus statinių liekanoms, pareiškėjams nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype. Pareiškėjai pabrėžia, kad nekilnojamoje turto registre pastatai (gyvenamasis namas, klėtis, pirtis, šulinys) nėra įregistruoti, jokių pastatų nurodomais unikaliais numeriais ir registro numeriais nėra įregistruota. Dėl apelianto teiginio, jog jis teismo posėdžio metu pateikė tinkamą žemės sklypo, kurio plotas yra 10 000 m2, planą, pareiškėjai pažymi, kad šis planas sudarytas pagal V.

P. prašymą teisminiam nagrinėjimui, jis nėra suderintas su Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriumi, toks žemės sklypas teisės aktų nustatyta tvarka nėra nei suformuotas, nei įregistruotas. Atsakovas Kėdainių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Kėdainių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini)seniūno 2012 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 1-7 (t. I, b. l. 14), kuriuo suteikti adresai pastatams ir žemės sklypams (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kėdainių r., teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamas Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno įsakymas priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktu bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. IV-57 patvirtintu Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašu. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte įtvirtinta savarankiškoji savivaldybių funkcija suteikti ir keisti adresus (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerius). Numerius pastatams, pastatų kompleksams, butams, patalpoms ir korpusams Aprašo nustatyta tvarka suteikia ir keičia savivaldybės vykdomoji institucija arba jos pavedimu seniūnai (Aprašo 3 p.). Aprašo 15 punkte įtvirtinta, kad sprendimą dėl numerių patalpoms ir butams suteikimo statomuose naujuose ir faktiškai esančiuose pastatuose savivaldybės vykdomoji institucija ar jos pavedimu seniūnas priima per 20 darbo dienų nuo pastato savininko (statytojo ar pastato valdytojo) rašytinio prašymo, pateikiamo kartu su pastato aukšto (-ų) planu (-ais), gavimo. Taigi iš šios nuostatos matyti, kad sprendimas dėl numerių suteikimo priimamas pagal rašytinį pastato savininko (statytojo ar pastato valdytojo) prašymą, prie kurio turi būti pridėti dokumentai, patvirtinantys tiek asmens nuosavybės teises į pastatą, tiek ir teisę naudotis žemės sklypu. Bylos medžiaga rodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. 2012 m. sausio 6 d. prašymu (b. l. 18) kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūną, prašydamas suteikti adresą nuomojamam žemės sklypui ir jame esančioms išlikusioms statinių dalims, taip pat šuliniui, esantiems adresu (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kėdainių raj. Iš ginčijamo įsakymo priedo matyti, kad šiuo įsakymu buvo suteiktas adresas pastatams su unikaliais numeriais: (duomenys neskelbtini) (b. l. 16). Iš byloje esančios 1989 m. spalio 30 d. sutarties (b. l.

105) matyti, kad ji sudaryta patvirtinti, jog J. V. pardavė V. P. gyvenamą namą 70 kv. m. bendro ploto ir ūkinius pastatus

(klėtį, daržinę, pirtį), esančius Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini)

apylinkės, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kolūkio teritorijoje. Šioje sutartyje nurodyta, kad ji

įsigalioja įregistravus per 3 mėnesius ūkinėse knygose. Pažymėtina, kad tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 255 straipsnyje taip pat buvo nustatyta, jog gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto nurodytame 1964 m. Civilinio kodekso 149 straipsnyje taip pat nustatyta, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Nors apeliantas tvirtina, kad minėta pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose, byloje nėra tai tiesiogiai patvirtinančių įrodymų.

Kėdainių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2012 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 12-109

(b. l. 23) nurodyta, kad Kėdainių rajono savivaldybės ūkinėse knygose pirmas įrašas apie V. P. priklausančius statinius atliktas 1992 m., tačiau kartu pateikti ūkinės knygos Nr. 42 išrašai (b. l. 25, 26) nepatvirtina , kad V. P. tuo metu priklausė kokie nors pastatai. 1986-1990 m. Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos

ūkinėje knygoje ( b.l.21) yra atžyma, kad V. P. nupirko pastatus, tačiau tokios atžymos teismas nelaiko tinkamu

pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimu 1964 m. Civilinio kodekso 255 ir 149 straipsnių prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. sausio 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (b. l. 34-39) nustatyta, kad I. B. ir

M. G. B. įsigijo žemės

sklypą, esantį Kėdainių raj., (duomenys neskelbtini) kaime, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš savininko R. J. pagal 2009 m. spalio 16 d. pirkimo pardavimo sutartį. Taip

pat nustatyta, kad V. P. buvo žemės sklypo nuomininkas, tačiau nuosavybės teisių į žemės sklypą neturėjo ir neturi, 1989 m. spalio 30 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį buvo nusipirkęs statinius iš J. V., t. y. gyvenamąjį namą, klėtį, klojimą, pirtį, mėsos rūkyklą, tačiau jų neįregistravo inventorizacijos biure, vėliau registrų centre, šie statiniai nebuvo juridiškai įregistruoti kartu su kokiu nors žemės sklypu, turinčiu identifikavimo numerį, mokesčiai už žemę nebuvo mokėti nuo 2003 metų. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) seniūnas visiškai nevertino, ar prašymą dėl adreso suteikimo pateikė tinkamas subjektas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnas, gavęs pareiškėjo prašymą, privalėjo atlikti veiksmus, skirtus nustatyti pastatų užbaigtumui ir egzistavimui. Atsižvelgiant į tai, kad adresai gali būti suteikiami tik realiai egzistuojantiems nekilnojamojo turto objektams, be to, jie negali dubliuotis, pirmosios instancijos teismo išvados, kad (duomenys neskelbtini) seniūnas privalėjo nustatyti žemės sklypo, pastatų ar jų kompleksų vietą, parengti jų sunumeravimo projektą, naują numerį suteikti atsižvelgiant į jau esančių pastatų ir jų kompleksų numerius ir atlikti kitus Aprašo 12, 13 punktuose nurodytus veiksmus, yra pagrįstos. Be to, priimant ginčijamą įsakymą netinkamai laikytasi Aprašo IV skyriaus nuostatų, t. y. netinkamai nustatyta pastatų komplekso vieta, atsižvelgiant tik į V. P. pateiktą žemės sklypo plano koordinačių žiniaraštį be žemės sklypo plano. Kaip matyti iš V. P. 2012 m. sausio 6 d. prašymo seniūnui bei ginčijamo (duomenys neskelbtini) seniūno įsakymo, buvo sprendžiamas klausimas dėl adreso suteikimo keliems pastatams, kas iš esmės atitinka Aprašo

2.3 punkte apibrėžtą pastatų komplekso sąvoką (pastatų grupė, esanti viename žemės sklype). Aprašo 2.4 punkte pažymėta, kad Aprašo sąvokos atitinka sąvokas, apibrėžtas, be kita ko, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Iš byloje esančių duomenų, pvz., V. P. teismui pateikto 10000 m2 žemės sklypo plano su koordinačių žiniaraščio (b. l. 115), iš kurio matyti, kad matavimų metu (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje buvo nustatyti tokie statinių faktiniai duomenys: gyvenamojo namo, klėties, pirtelės, sudegusio tvarto, lauko virtuvės pamatai, daržinės vietoje statomas gyvenamasis namas, ir kitų matyti, kad V. P. prašomi suteikti adresą objektai neatitinka pastato sąvokos, kaip ji yra apibrėžta

Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, tačiau (duomenys neskelbtini) seniūnas, priimdamas skundžiamą įsakymą, šių aplinkybių

tinkamai neįvertino. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Nustačius aukščiau minėtus ginčijamo akto prieštaravimus aukštesnės galios teisės aktams, netenka reikšmės apeliacinio skundo argumentai, susiję su trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, žemės mokesčio ar rinkliavos už atliekas mokėjimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. Pareiškėjų atstovė 2014 m. spalio 2 d. gautu prašymu prašė priteisti jų turėtas 1200 litų teismo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Kadangi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, o apeliacinį skundą buvo padavęs tik tretysis suinteresuotas asmuo, tai pagal principą „pralaimėjęs moka“ apeliantui kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų turėtas atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas.

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, didžiausia suma, kuri gali būti priteista už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 500 Lt (1 000 x 1,5). Byloje esantis 2014 m. vasario 14 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 690095 bei 2014

m. rugsėjo 26 d. advokato išlaidų pagrindimas patvirtina, kad pareiškėjos I. B. faktinės išlaidos, susijusios

su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu, sudaro 1200 Lt, t. y. neviršija nustatytos ribos, atitinka suteiktos teisinės paslaugos pobūdį ir turinį, yra pagrįstos bei racionalios, todėl priteistinos iš trečiojo suinteresuoto asmens. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens V. P. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš V. P. I. B. 1200 litų (vieną tūkstantį du šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas