A-145-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-145-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08251-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.1; 9.1.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-85723 ir įpareigoti VMI išbraukti pareiškėją iš asmenų, įsiskolinusių biudžetui, sąrašo.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu aktu nuspręsta iš jo išieškoti 225 720,19 Lt nesumokėtų mokesčių – 189 563,00 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 35 922,19 Lt GPM delspinigių ir 235 Lt žemės mokesčio. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 19 d. iškėlė individualiai įmonei „Ecoclima SVT“ (įmonės kodas 141034256; toliau – ir įmonė) bankroto bylą. Šios įmonės dalyvis (savininkas) visą laiką buvo pareiškėjas. Iškeltoje bankroto byloje buvo reiškiami kreditorių reikalavimai, kuriuose skolininkas buvo tiek įmonė, tiek pareiškėjas. Bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismas patvirtino VMI 226 190,28 Lt reikalavimą pareiškėjui. Tai yra tas pats reikalavimas, dėl kurio buvo priimtas šioje byloje skundžiamas VMI 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas. Teismo posėdyje paaiškino, kad skunde klaidingai nurodė, jog šis reikalavimas kilo iš A klasės pajamų (pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau ir – GPM įstatymas) 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą) ir prašė šiuo skundo motyvu nesiremti. Nurodė, kad skundžiamu aktu nuspręstas išieškoti GPM kilo iš pajamų, kurios buvo gautos iš įmonės veiklos, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą 2004 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, 2003 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003 ir kt., užbaigus įmonės bankroto procedūrą, nepaisant to, kad reikalavimas nebuvo patenkintas, skundžiamame akte nurodyta VMI reikalavimo teisė į 189 563 Lt GPM, ir, atitinkamai, į 35 922,19 Lt GPM delspinigius, pasibaigė. Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino 235 Lt dydžio žemės mokesčio įsiskolinimą ir atsisakė reikalavimo dalies dėl šio mokesčio.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–25) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja GPM įstatymo 22 straipsnio nuostatas. Ginčijamu mokesčiu apmokestinamos pajamos priskirtinos prie B klasės pajamų, kurias pagal GPM įstatymo 25 straipsnį deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas ar jo įgaliotas asmuo. Šias pajamas už 2008 m., kaip B klasės pajamas, pareiškėjas pats deklaravo metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje. Taip pat nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad likvidavus dėl bankroto įmonę, turėjo pasibaigti ir pareiškėjo prievolė sumokėti 189 563,00 Lt GPM ir jo delspinigius. Kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai turi pareikšti savo reikalavimus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, ar sandoris buvo sudarytas su įmone, ar su jos savininku, ir šie reikalavimai nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu patvirtino galutinį patikslintą įmonei pareikštų ir nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sąrašą, tame tarpe ir VMI reikalavimą. Vien tai, kad teismas patvirtino kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir kreditorius negavo šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. Nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnyje, kuriame numatyti mokestinės prievolės pasibaigimo pagrindai, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso IX skyriaus pirmajame skirsnyje nėra numatyta, kad fizinio asmens prievolės baigiasi tokiu atveju, kai likviduojamas juridinis asmuo, kurio dalyvis jis yra. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai priėmė sprendimą išieškoti 18 9563,00 Lt GPM iš pareiškėjo.

Pažymėjo, kad ginčijamu aktu taip pat pagrįstai buvo nuspręsta išieškoti 235 Lt žemės mokesčio. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjui nuo 2012 m. lapkričio 7 d. nuosavybės teise priklauso ½ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjas buvo privačios žemės savininkas pagal Žemės mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. VA-55, 6, 7 ir 83 punktus, todėl pagrįstai buvo priimtas sprendimas išieškoti 235 Lt žemės mokesčio iš pareiškėjo turto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 13 d. sprendimu (b. l. 76–79) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 17 d. pateikė metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2008 metus, kurioje nurodė gavęs 1 269 320,98 Lt pajamų iš paskirstytojo pelno (dividendai). VMI 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-85723 nusprendė išieškoti į valstybės biudžetą iš pareiškėjo 225 720,19 Lt GPM, GPM delspinigių ir žemės mokesčio. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė aplinkybe, kad ginčo prievolės reikalavimas buvo pareikštas ir pripažintas jam priklausiusios individualios įmonės „Ecoclima SVT“ bankroto byloje, kuri buvo išspręsta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. B2-271-253/2012), ir buvo pripažinta, kad šios įmonės veikla pasibaigė. Pareiškėjas savo poziciją argumentavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, kurioje nurodyta, kad, „kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.)“. Remdamasis šiuo išaiškinimu bei aplinkybe, kad dalis ginčo mokesčio reikalavimo buvo patvirtinta bankroto byloje, pareiškėjas teigė, kad jo ginčijamos mokestinės prievolės dėl GPM pasibaigė dėl bankroto likvidavus pareiškėjo individualią įmonę „Ecoclima SVT“.

Teismas įvertino, kad pareiškėjas netiksliai interpretavo šią precedentinę taisyklę ir nepagrįstai prašė išplėsti jos taikymo sritį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartimi išspręstoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, 2003 m. gruodžio 10 d. nutartimi išspręstoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003 ginčai kilo dėl individualių įmonių įsiskolinimo prievolinių, mokestinių santykių, kurių šalimi buvo šios individualios įmonės, bet ne įmonių savininkai. Teismas pripažino individualias įmones bankrutavusiomis, nutarė jas likviduoti ir iš dalies patenkino kreditorių reikalavimus. Po to kreditoriai kreipėsi į teismą, prašydami išieškoti likusias nepatenkintas reikalavimo dalis iš šių įmonių savininkų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad likviduojant dėl bankroto individualią įmonę, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia. Remdamasis šiuo išaiškinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė minėtus reikalavimus atmesti. Taigi šiose bylose teisiškai reikšminga aplinkybė buvo tai, kad kreditoriaus reikalavimo pagrindas kilo individualios įmonės, bet ne jos savininko atžvilgiu. Pripažinus, kad buvo priešingai, minėta precedentinė taisyklė sprendžiamoje byloje negali būti taikoma. Šiuo atveju, sprendžiant dėl vadovavimosi nurodytais teismų precedentais, turi būti nustatyta, ar ginčo mokesčiais apmokestintos pajamos priskirtinos A ar B klasės pajamoms ir, atitinkamai, ar prievolė sumokėti nuo jų apskaičiuotą GPM turėjo pareiškėjas ar IĮ „Ecoclima SVT“.

Teismas rėmėsi GPM įstatymo 6 straipsniu, 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, 23 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 17 d. pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2008 metus pats nurodė, jog pajamos, kurios apmokestintos ginčo mokesčiu, priskirtinos pajamoms iš paskirstytojo pelno (dividendai) – B klasės pajamoms. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad ginčo mokestis apskaičiuotas nuo pajamų, kurias jis gavo iš IĮ „Ecoclima SVT“ (tuo metu vadinosi E. G. firma „Sanresta“). Atsižvelgiant į tai, kad šios pajamos atitinka B klasės pajamoms priskirtinus požymius, IĮ „Ecoclima SVT“ neturėjo pareigos sumokėti šį mokestį, o jo mokėtoju laikomas pareiškėjas. Iš to teismas darė išvadą, kad šioje byloje netaikoma minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartimi suformuota precedentinė taisyklė, t. y. nelaikoma, kad prievolė sumokėti ginčijamą GPM pasibaigė dėl bankroto likvidavus pareiškėjo įmonę. Dėl to, kad ginčo santykiuose skolininku buvo ne bankroto proceso metu likviduota individuali įmonė, o pareiškėjas (jos savininkas), ginčo prievolė likvidavus įmonę, nesibaigė, nes, kaip minėta, pareiškėjas gavo pajamas, laikomas paskirstytuoju pelnu, ir priskirtinas B klasės pajamoms. Tokį pajamų priskyrimą pripažino ir pareiškėjas 2011 m. sausio 17 d. pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2008 metus. Pažymėtina, kad tokį aptariamų precedentinių taisyklių interpretavimą patvirtina ir susiklosčiusi teismų praktika.

Teismas nurodė, kad skundžiamu aktu taip pat buvo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 235 Lt žemės mokesčio. Teisme 2014 m. vasario 27 d. buvo gautas pareiškėjo atsisakymas nuo reikalavimo pripažinti skundžiamą sprendimą ta apimtimi, kuria juo buvo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 235 Lt žemės mokesčio. Todėl skundžiamas sprendimas buvo vertinamas tik toje dalyje, kuria nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti GPM ir jo delspinigius.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82–84), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti.

Nurodo, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 24 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir į IĮ „Ecoclima SVT“ administratorių su prašymu padidinti VMI reikalavimą 226 190,28 Lt suma. Šį reikalavimą Klaipėdos apygardos teismas nutartimi patvirtino. Tai yra tas pats reikalavimas, dėl kurio išieškojimo buvo priimtas šioje administracinėje byloje ginčijamas VMI sprendimas. Taigi bankroto byloje priimta nutartis patvirtinti VMI finansinį reikalavimą yra priimta dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl ko yra priimtas ir ginčijamas VMI sprendimas. Teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas kilęs iš teisinio santykio, susijusio su įmonės veikla, o ne su įmonės savininko, kaip fizinio asmens, veikla, nesusijusia su įmonės veikla, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui pasibaigia.

Teigia, kad pareiškėjo iš įmonės gautos pajamos yra priskirtinos A klasės pajamoms (GPM įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl GPM nuo šių pajamų apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti turėjo įmonė (GPM įstatymo 23 straipsnis). Taigi ši prievolė buvo įmonės ir ji pasibaigė įmonę likvidavus.

Teigia, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neturėjo žemės, todėl jam 235 Lt žemės mokestis buvo apskaičiuotas nepagrįstai.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 87–89) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas sutinka su šio teismo sprendimo argumentais. VMI taip pat nurodo savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus motyvus.

Pažymi, kad pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, jog pareiškėjo iš įmonės gautos pajamos priskirtinos B klasės pajamoms. Taip pat pareiškėjas atsisakė savo skundo reikalavimo dalyje dėl žemės mokesčio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-85723 (b. l. 6–7) teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo administraciniu aktu buvo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš mokesčių mokėtojo E. G. (pareiškėjo) turto 225 720,19 Lt bendrą sumą: 189 563 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 35 922,19 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių už 2008 metus bei 235 Lt žemės mokesčio už 2013 metus.

Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas buvo IĮ „Ecoclima SVT“, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, savininkas. Įmonė 2008 metais pareiškėjui išmokėjo 1 269 320,98 Lt apmokestinamųjų pajamų (gautas pajamas pareiškėjas pats deklaravo 2008 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje; b. l. 28–32), tačiau apskaičiuotos 183 563 Lt GPM sumos nuo gautų pajamų į biudžetą nesumokėjo. Įmonei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi įmonė buvo pripažinta pasibaigusia, o 2012 m. spalio 10 d. ji buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro (b. l. 9–10). Mokesčių administratorius įmonei iškeltoje bankroto byloje pareiškė finansinius reikalavimus ne tik dėl įmonės neįvykdytų mokestinių prievolių, bet ir dėl pareiškėjo neįvykdytų mokestinių prievolių (t. y. dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamu VMI sprendimu nuspręstos išieškoti iš pareiškėjo turto GPM ir atitinkamos su juo susijusių delspinigių sumos; b. l. 39, 40–42). Dėl šių byloje nustatytų aplinkybių tarp šalių ginčas nekyla. Tačiau, pareiškėjo vertinimu, pasibaigus įmonei, kaip juridiniam asmeniui, įmonės bankroto byloje pareikšti finansiniai reikalavimai (prievolės) taip pat baigėsi, be kita ko, ir atsakovo finansiniai reikalavimai dėl pareiškėjo mokestinės prievolės, iš ko seka, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo priimti ginčijamo sprendimo dalies dėl GPM ir jo delspinigių išieškojimo iš pareiškėjo turto.

Ginčo teisiniams santykiams yra aktualus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas reglamentavimas ir jo aiškinimas teismų praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje (žr. 2011 m. balandžio 8 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011) yra pažymėjęs, kad „individualios įmonės bankroto ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgdamas į individualios įmonės savininko subsidiariąją atsakomybę pagal įmonės prievoles, Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti bankroto byloje bendraatsakoviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004).

Įmonių bankroto įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai. Tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje AB „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-357/2009).“

Iš šių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Įmonių bankroto įstatyme įtvirtinto reguliavimo išaiškinimų matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius IĮ „Ecoclima SVT“, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, bankroto byloje privalėjo pareikšti visus savo finansinius reikalavimus Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, kuris asmuo – įmonė ar jos savininkas, kaip privatus fizinis asmuo, turėjo mokestinę nepriemoką. Taip šiuo atveju ir buvo padaryta.

Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011, o taip pat ir 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009 buvo akcentuota, kad „teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą, kilusį iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su jos savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia“.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A‑534/2008 pažymėjo, kad „pabaigus bankroto procedūras, baigiasi ir bankrutavusio subjekto turtinės prievolės kreditoriams, tačiau įmonės savininkų – fizinių asmenų, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, teisinis statusas nesikeičia, jų asmeninės prievolės, skirtingai nei likviduotos individualios įmonės prievolės, nesibaigia ir pasibaigus bankroto procedūrai, o įmonės savininkų kreditoriai turi teisę reikalauti jas vykdyti teismo sprendimų vykdymo proceso nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-229/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2‑116/2006). <...> Likvidavus individualią įmonę, pasibaigia jos savininko prievolės tik įmonės kreditoriams. Tačiau individualios įmonės likvidavimas negali būti pagrindas pasibaigti prievolėms, kurias įgijo įmonės savininkas. Pažymėtina, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, o pagal CK 2.50 straipsnį bankrutuojančios individualios įmonės savininkui kyla pareiga atsakyti už įmonės prievoles, tačiau bankrutuojančiai įmonei nekyla atsakomybė už jos savininko asmenines prievoles“.

Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar ginčo mokestinė prievolė yra pareiškėjo asmeninė, ar ne. Kaip jau buvo minėta prieš tai, šią mokestinę prievolę pareiškėjas pats deklaravo savo 2008 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, nurodydamas, kad tai gautos pajamos iš paskirstytojo pelno (dividendai) (b. l. 30), tačiau apskaičiuoto GPM nesumokėjo. Byloje aplinkybė, kad minėtas pajamas pareiškėjui išmokėjo jam priklausiusi individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, nekvestionuojama.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnyje yra reglamentuojama pajamų priskyrimo klasėms pagal mokesčio mokėjimą tvarka. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad „A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus <...> neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto <...>“ To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos“. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio Įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo“.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių seka išvada, kad pareiškėjas 2008 m. gavo B klasei priskiriamų pajamų, todėl gyventojų pajamų mokestį nuo šių pajamų turėjo sumokėti pats. Priešingi pareiškėjo teiginiai apie gautų pajamų priskyrimą A klasės pajamoms ir atitinkamą įmonės prievolę išskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį nuo šių pajamų neturi jokio teisinio pagrindo. Taigi analizuojama mokestinė prievolė laikytina pareiškėjo asmenine prievole, todėl ši, pasibaigus pareiškėjo įmonei, nepasibaigė, o mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką (GPM ir jo delspinigius) iš pareiškėjo turto Nr. (23.17-08)-320-85723.

Byloje esančia medžiaga taip pat nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas atsisakė savo skundo reikalavimo panaikinti VMI sprendimo dalį dėl 235 Lt žemės mokesčio išieškojimo iš jo turto (b. l. 65), tačiau pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo nutraukimo klausimo neišsprendė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktas; b. l. 79), o skundžiamame sprendime dėl šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo nepasisakė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vėl nurodo, kad nesutinka su jam apskaičiuota 235 Lt žemės mokesčio suma, nes jis 2013 m. nuosavybės teise neturėjo jokio žemės sklypo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „Mokestį moka žemės savininkas – fizinis asmuo ir juridinis asmuo“. To paties įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad „Mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“. Mokesčių administratoriaus pateikti duomenys liudija, kad pareiškėjui nuo 2012 m. lapkričio 6 d. (o taip pat ir visais 2013 metais) priklausė ½ dalis žemės sklypo, kurio naudojimo paskirtis – gyvenamosios teritorijos (b. l. 45–48). Taigi pareiškėjui kilo prievolė sumokėti žemės mokestį už 2013 m. priklausiusią žemės sklypo dalį. Ginčas dėl apskaičiuoto žemės mokesčio dydžio nekeliamas. Iš to darytina išvada, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką (žemės mokestį) iš pareiškėjo turto Nr. (23.17-08)-320-85723.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys