A-385-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-385-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00226-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės S. O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras skundą atsakovei S. O. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, pareiškėjas) 2012 m. kovo 9 d. skundu (b. l. 5-8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės S. O. M. (toliau – ir atsakovė) 596,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Skunde nurodė, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Pagal Nuostatų 12 ir 13 punktus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakove dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje. Tačiau atsakovė nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjusi pareiškėjui 596,00 Lt vietinės rinkliavos, kuri buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 12-26 punktų nustatyta tvarka.

Atsakovė S. O. M. su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (b. l. 49-58) nurodė, taip pat atsakovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad su skundu nesutinka, kadangi atsakovė atliekų neturi, atliekų tvarkymo paslaugos jai Lazdijų rajone nėra teikiamos, atsakovė pastoviai gyvena Vilniuje, neturi atliekų tvarkymo konteinerio.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovės 596,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 10-13), kuris ginčo laikotarpiu buvo tinkamas naudoti kaip gyvenamosios paskirties pastatas, todėl pagal Nuostatų 2, 3 punktus ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad iš jos komunalinės atliekos nėra surenkamos, nepaneigia (ir negali paneigti) vertinimo, jog ji laikytina „atliekų turėtoja“ Nuostatų prasme. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų (b. l. 22-29) matyti, kad atsakovė nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 596,00 Lt įsiskolinimas.

Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė administracinėje byloje pateikė prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1238-406/2012, kurį patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013, pripažino, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis teismo sprendimas įsigaliojo oficialiai jį 2013 m. rugsėjo 7 d. paskelbus „Valstybės žiniose“.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, ir konstatavo, kad vien tai, jog Nuostatuose nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia atsakovės pareigos mokėti šią rinkliavą. Šiuo atveju turi būti vertinama, ar iš byloje esančių duomenų yra galimybė aptariamą vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovės surinktų ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie leistų nustatyti atsakovės nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekį. Įrodymų, kurie galėtų patvirtinti realų atliekų turėtojo, t. y. atsakovės, turėtą siekį deklaruoti atliekas ir vietinę rinkliavą mokėti atsižvelgiant į deklaruotų atliekų kiekį, taip pat nėra pateikta. Atsakovė nesikreipė į pareiškėją bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Prašymą ištirti Nuostatų teisėtumą ji pateikė tik šioje administracinėje byloje – kai pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovės. Atsakovė, siekdama paneigti paskaičiuotą rinkliavą, nepateikė jokių rašytinių įrodymų ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu komunalinių atliekų nesukaupė (negalėjo sukaupti), jų neturėjo ir todėl jos negalėjo būti surenkamos, tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taip iš esmės nepagrįsdama vietinės rinkliavos skaičiavimo galimumo pagal faktinį iš jos surinktų, į komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį. Iš akcinės bendrovės „Lesto“ (toliau – ir AB „Lesto“) 2012 m. balandžio 10 d. pažymos Nr. 52430-217 (b. l. 74) matyti, jog už atsakovei priklausančiame nekilnojamojo turto objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), sunaudotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d. buvo mokamos įmokos, o tai leidžia daryti išvadą, jog minėtu nekilnojamuoju turtu buvo naudojamasi. Vien tik ta aplinkybė, kad atsakovė gyvenamąją vietą yra deklaravusi bei gyvena kitoje vietoje, neatleidžia jos nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos atstovas pateikė prašymą priteisti kelionės išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas, t. y. sprendimas priimamas ne atsakovės naudai, nėra pagrindo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

III. Atsakovė S. O. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 135-142), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies konstitucingumą.

Apeliaciniame skunde atsakovė kartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tačiau teismas jo nevertino ir dėl jo nepasisakė. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog pareiškėja nesikreipė į Lazdijų rajono savivaldybę dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos, byloje esantys įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras 2012 m. kovo 9 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės S. O. M. 596,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovės 596,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Lazdijų rajono savivaldybėje, kuris ginčo laikotarpiu buvo tinkamas naudoti kaip gyvenamosios paskirties pastatas, todėl pagal Nuostatų 2, 3 punktus ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja.

Atsakovė pateiktame apeliaciniame skunde kartoja argumentus, kad komunalinių atliekų ji neturi, nes gyvena Vilniuje, kad jai nesuteiktas atliekų tvarkymo konteineris, kad ji nesudariusi sutarties su pareiškėju. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Nuostatų redakcija). Nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 3 punktą komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje.

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl to, jog atliekų nesusidaro, nepaneigia jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovei nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priklausė nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 10-13). Taigi atsakovė laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja pagal Nuostatų 3 punktą, dėl ko ji turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovė pagal Nuostatų 3 punktą yra laikytina ginčo vietinės rinkliavos mokėtoja, negali paneigti jos nurodomi argumentai, kad jai komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad ji atliekų neturėjo, kad jai nebuvo skirtas konteineris atliekoms šalinti. Minėtam vertinimui neturi įtakos ir tai, kad pareiškėja nėra sudariusi sutarties su atsakovu dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo. Todėl šie atsakovės apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

Taigi nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai) iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai).

Pažymėtina, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Taigi vien tai, kad Nuostatuose nenumatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia atsakovės pareigos mokėti šią rinkliavą. Tokiu atveju turi būti vertinama, ar pagal byloje esančius įrodymus ir kitus duomenis yra galimybė aptariamą vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį.

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad atliekų nesusidaro, todėl UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras paslaugomis nesinaudoja. Tačiau byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo laikotarpiu atsakovė adresu (duomenys neskelbtini), negyveno ir atliekų nesusidarė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, jog ji pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės (Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams) konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovės teisės turi būti ginamos, t. y. nesudaro pagrindo spręsti, kad iš atsakovės konkrečiu atveju neturėtų būti priteista vietinė rinkliava.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies konstitucingumo ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šio prašymo nevertino ir dėl jo nepasisakė.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde pateiktu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimą, nepasisakydamas dėl atsakovės atsiliepime pateikto prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tačiau vertina, kad šis pažeidimas nebuvo toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), todėl tai negali būti pagrindu panaikinti iš esmės teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi tokiai teismo iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Ginčijamoje Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Atsakovė mano, kad šioje normoje nepagrįstai nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai bylą, nekyla abejonių dėl aptarto teisinio reguliavimo konstitucingumo, todėl atsakovės prašymas atmestinas. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. ABTĮ taikymo požiūriu atsakovės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes ir tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliaciniu skundu atsakovė tai pat prašo priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės S. O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius