A-400-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-400-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00285-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės J. M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras skundą atsakovei J. M. R. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, pareiškėjas) 2012 m. kovo 26 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. M. R. (toliau – ir atsakovė) 752 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nuostatai numato, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ suformuoja ir teikia mokėtojams sąskaitas už komunalinių atliekų tvarkymą, o vietinė rinkliava turi būti sumokėta į pareiškėjo sąskaitą. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakove dėl šių paslaugų teikimo nėra sudaryta. Atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjusi 752 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pažymėjo, jog pagrindo atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą atsakovei nėra. Lazdijų rajono savivaldybės taryba atsakovės atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo.

Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime paaiškino, kad iki šiol nėra nutraukta sutartis, sudaryta tarp jos ir Lazdijų komunalinio ūkio, pagal kurią atsakovė atsiskaito už komunalinių atliekų tvarkymą atsižvelgiant į surenkamų atliekų kiekį. Sutarties su pareiškėju atsakovė teigė nesudariusi, apie pasikeitusią atsiskaitymo už komunalinių atliekų surinkimą tvarką nebuvusi informuota, todėl neturinti pareigos mokėti. Be to, atsakovės teigimu, pareiškėjas jokių atliekų tvarkymo paslaugų realiai nėra jai suteikęs. Nurodė, jog jai yra nepriimtina, kad rinkliavų už atliekų tvarkymą administravimas yra pavestas privačiai įmonei, o ne savivaldybei, taip pat nepriimtinas mokesčio paskaičiavimas pagal turimo pastato plotą, nes ji naudojasi mažesniu pastato plotu, nesurenka daug atliekų. Be to, pareiškėjas ne visiems vienodai skaičiuoja rinkliavas. Atsakovės nuomone, neteisinga tai, kad ji negali pati pasirinkti paslaugos teikėjo. Paaiškino, jog su vyru yra pensininkai, šeimos materialinė padėtis sunki, yra pateikusi savivaldybei prašymą dėl lengvatų suteikimo. Pažymėjo negavusi iš pareiškėjo mokėjimo pranešimų, tik įspėjimą dėl susidariusios skolos. Atsakovė taip pat nurodė, jog rinkliava turi būti renkama ir iš jos sutuoktinio, kadangi nekilnojamasis turtas yra įgytas santuokoje ir yra bendra atsakovės ir jos sutuoktinio nuosavybė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės pareiškėjui 672 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir jo priklausiniai (garažas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai), esantys (duomenys neskelbtini), todėl sprendė, jog pagal Nuostatų 3 punktą atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Pažymėjo, kad atsakovės sutuoktinis J. R., pagal valstybės įmonės Registro centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) duomenis, nėra minėtų pastatų savininkas, jam nuosavybės teise kartu su atsakove priklauso tik šiuo adresu esantis žemės sklypas, todėl jis nėra rinkliavos mokėtojas. Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama. Taip pat sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 80 Lt rinkliavos priteisimo iš atsakovės yra nepagrįstas, kadangi ši suma yra apskaičiuota už laikotarpį iki 2008 m. liepos 1 d., nuo kurio prašoma priteisti skolą, todėl šios skundo dalies netenkino.

III. Apeliaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsakovės J. M. R. apeliacinį skundą tenkino – Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. M. R. 752 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos. Reikalavimą grindė aplinkybe, jog atsakovė nuosavybės teise valdo nekilnojamojo turto objektą, todėl yra rinkliavos mokėtoja.

Atsižvelgus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, teismui kilo pagrįstų abejonių dėl šioje byloje taikytino savivaldybės tarybos priimto norminio administracinio akto teisėtumo ta apimtimi, kuria nenumatyta jokios galimybės atliekų turėtojams – fiziniams asmenims – vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė savo atsiliepime kėlė klausimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo pagal faktiškai perduotą tvarkyti komunalinių atliekų kiekį.

Teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės argumentų dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo pagal faktiškai perduotą tvarkyti komunalinių atliekų kiekį ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos kontekste, nesvarstė galimybės sustabdyti administracinę bylą ir pradėti tyrimą dėl byloje taikytino savivaldybės tarybos priimto norminio akto teisėtumo.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo atsakovės argumentų, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu, todėl jis yra panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d. 4 p.).

IV. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės pareiškėjui 672,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas konstatavo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 20-22), atsakovei ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė trys nekilnojamojo turto objektai, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė teismo posėdžių metu patvirtino, jog pastatai ginčo laikotarpiu buvo naudojami pagal paskirtį. Nors atsakovė nurodė, kad atliekų nesusidarydavo, tačiau šis jos tvirtinimas abejotinas, nes akivaizdu, jog naudojantis pastatais, tam tikras atliekų kiekis pasigamina (susidaro). Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad per metus atliekų (tuščių plastikinių butelių) gal ir susidarytų vienas konteineris. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių, jog atsakovė ginčo laikotarpiu atitiko sąlygą, kad Nuostatų 3 punkto prasme būtų pripažinta vietinės rinkliavos mokėtoja.

Teismas pažymėjo, kad atsakovės sutuoktinis J. R. nėra minėtų pastatų savininkas, jam nuosavybės teise kartu su atsakove priklauso tik šiuo adresu esantis žemės sklypas (b. l. 21), todėl atsakovės argumentai dėl to, kad rinkliavą turėtų būti reikalaujama mokėti ir iš jos sutuoktinio, atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji neturi mokėti vietinės rinkliavos, nes su pareiškėju nėra pasirašiusi komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sutarties, kad jai šios paslaugos nėra teikiamos, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014.

Dėl galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai susidariusių atliekų kiekį teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1238-406/2012, pripažinta, jog Nuostatai „<...> ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui“. Šis teismo sprendimas įsigaliojo oficialiai jį 2013 m. rugsėjo 7 d. paskelbus „Valstybės žiniose“ Nr. 95-4729.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Nuostatuose nebuvo numatyta galimybė aptariamą rinkliavą mokėti pagal faktinių komunalinių atliekų kiekį, negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Esant tokiai situacijai, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles.

Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje atsakovė nepateikė duomenų, kurie leistų nustatyti tikrąjį faktiškai susidariusių ar deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad komunalinių atliekų nebuvo susidarę, todėl darė išvadą, jog pareiškėjas, apskaičiuodamas mokėtiną vietinės rinkliavos dydį, neturėjo pagrindo nesivadovauti Nuostatuose įtvirtintomis taisyklėmis. Nors atsakovė nurodė, kad naudojosi mažesniu nei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b. l. 20-22) nurodytu nekilnojamojo turto plotu, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, į bylą nepateikė, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas tinkamai skaičiavo vietinę rinkliavą pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytą bendrą gyvenamojo namo plotą.

Reikalavimą priteisti 752,00 Lt rinkliavos už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėja grindė pateiktais Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimais (b. l. 10-17), tačiau už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešime yra nurodyta skola 80 Lt už praeitą laikotarpį (b. l. 10), kuri įskaičiuota į bendrą įsiskolinimo sumą (752,00 Lt). Kadangi pareiškėjas prašė priteisti nesumokėtą mokestį už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl iki jo buvusi skola (80 Lt) yra nepriteistina. Teismas minėta suma prašomos priteisti skolos dydį sumažino, pareiškėjo reikalavimą šia apimtimi laikė nepagrįstu.

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, turinti vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – sumokėti vietinę rinkliavą, bei tai, kad vietinės rinkliavos suma apskaičiuota vadovaujantis Nuostatuose nustatyta tvarka, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl vietinės rinkliavos priteisimo tenkino iš dalies ir iš atsakovės priteisė 672,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

V. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 156-158), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde iš esmės kartoja argumentus, išdėstytus skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad atsakovei vietinė rinkliava buvo skaičiuojama, nors paslaugos nebuvo teikiamos. Pažymi, kad tarp atsakovės ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro nebuvo sudaryta sutartis dėl paslaugų teikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras 2012 m. kovo 26 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. M. R. 752 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės pareiškėjui 672 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą tenkino – Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės pareiškėjui 672,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atsakovė pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras teikiamomis paslaugomis nesinaudoja, jai nėra pastatytas šiukšlių konteineris, nėra sudariusi sutarties dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo, todėl vietine rinkliava ji apmokestinta nepagrįstai.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusia Nuostatų redakcija). Nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) – tai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 3 punktą komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai – visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje.

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl to, jog atliekų nesusidaro, nepaneigia jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovei nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priklausė nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 20-22). Taigi atsakovė laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja pagal Nuostatų 3 punktą, dėl ko ji turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovė pagal Nuostatų 3 punktą yra laikytina ginčo vietinės rinkliavos mokėtoja, negali paneigti jos nurodomi argumentai, kad jai komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad ji atliekų neturėjo, kad jai nebuvo skirtas konteineris atliekoms šalinti. Minėtam vertinimui neturi įtakos ir tai, kad pareiškėja nėra sudariusi sutarties su atsakovu dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo. Todėl šie atsakovės apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pripažino, jog nagrinėjamoje byloje taikytini Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1095/2013 paliktas nepakeistas.

Taigi nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai) iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai).

Pažymėtina, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Taigi vien tai, kad Nuostatuose nenumatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia atsakovės pareigos mokėti šią rinkliavą. Tokiu atveju turi būti vertinama, ar pagal byloje esančius įrodymus ir kitus duomenis yra galimybė aptariamą vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį.

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad atliekų nesusidaro, todėl atsakovės šeima UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras paslaugomis nesinaudoja. Tačiau byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo laikotarpiu atsakovė adresu (duomenys neskelbtini), negyveno ir atliekų nesusidarė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad ji pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Todėl prieš tai paminėtos aplinkybės (Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams) konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovės teisės turi būti ginamos, t. y. nesudaro pagrindo spręsti, kad iš atsakovės konkrečiu atveju neturėtų būti priteista vietinė rinkliava.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašomą priteisti vietinės rinkliavos sumą sumažino 80 Lt, nes ši dalis buvo pareiškėjos skola už ankstesnį laikotarpį, už kurį pareiškėjas į teismą nesikreipė.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes ir tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės J. M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius