A-261-454-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-454/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01073-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl iš išeitinės pašalpos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-4), kuriuo prašė iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK) priteisti iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos 1 530,59 Lt išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio.

Nurodė, kad jis 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), buvo atleistas iš tarnybos. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 57 straipsnyje reglamentuoti keturi atvejai, kai, atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos, išmokama išeitinė kompensacija – 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktai, t. y. kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai; antra, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų; trečia, jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas, ir ketvirta, jeigu jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų, kai į jo einamas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau šias pareigas ėjęs pareigūnas. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo apskaičiuota išeitinė pašalpa 10 203,96 Lt ir atsakovas iš šios sumos išskaičiavo gyventojų pajamų mokestį, todėl sumažėjo jam išmokamos kompensacijos dydis ir jis patyrė turtinius praradimus. Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos su atleidžiamu pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau su pareiškėju nėra visiškai atsiskaityta iki šio laiko, t. y. jį atleidžiant iš tarnybos, jam nebuvo išmokėta dalis išeitinės pašalpos. Pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino.

Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog neapmokestinamosios pajamos yra pašalpos (kompensacijos), mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Be to, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos taip pat yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjo nuomone, šiuo klausimu yra suformuota teismų praktika Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006; Nr. A525-1873-08; Nr. A10-556-346/2008; Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008; Nr. A39-1831/2006; Nr. A438-414/2009; Nr. A756-670/2008; Nr. A502-374/2008; Nr. A146-1261/2009.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15-17) su juo nesutiko ir prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei praleidus apskundimo terminą.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktuali Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, pagal kurią nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos), išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms.

Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 5 punktu, pareiškėjas privalėjo kreiptis dėl, jo manymu, permokėtų mokesčių į mokesčių administratorių tiesiogiai, MAĮ nustatyta tvarka. Atsakovui MAĮ nesuteikė pareigos grąžinti mokesčių permoką, priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo. Mokesčio sumos mokesčių mokėtojui grąžinamos iš tų biudžetų, į kuriuos atitinkamos mokesčio sumos buvo sumokėtos.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnį mokestiniams ginčams nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjamo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Pareiškėjas nurodė, kad klausimas dėl permokėtų mokesčių buvo nagrinėjamas ikiteismine tvarka – Telšių AVPK, dėl neišmokėtos kompensacijos dalies. Tačiau pareiškėjas privalėjo dėl išeitinės kompensacijos neišmokėtos dalies priteisimo kreiptis ikiteismine tvarka ne tik į policijos įstaigą, bet ir į Valstybinę mokesčių inspekciją, kuriai buvo pervesta nuo pareiškėjo kompensacijos išskaičiuota suma.

Kadangi atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš darbo bei išmokėdamas išeitinę kompensaciją, visiškai atsiskaitė su pareiškėju, o mokesčiai nuo išeitinės kompensacijos sumos buvo išskaičiuoti teisės aktų reguliuojančių mokesčių mokėjimą nustatyta tvarka, pareiškėjui negali būti priteisiama jo prašoma suma.

Pareiškėjas atsakovo įsakymo dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos ir atleidimo procedūros neskundė. Su pareiškėju nustatyta tvarka buvo atsiskaityta ir pareiškėjas dėl atsikaitymo bei kompensacijos išmokėjimo pretenzijų nereiškė. Dėl šios priežasties pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje numatytą skundo padavimo terminą, kadangi dėl, jo manymu, neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą tik 2013 m. liepos 10 d., t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo atleidimo iš vidaus tarnybos ir visiško atsiskaitymo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 31 d. sprendimu (b. l. 26–28) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 86-TE-285 (b. l. 24) pareiškėjas buvo atleistas, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), nuo 2011 m. lapkričio 29 d. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 57 straipsniu, jam buvo apskaičiuota ir išmokėta išeitinė išmoka (b. l. 6), išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis 1 530,59 Lt. Pareiškėjas neginčija atsakovo įsakymo, kuriuo jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, ir išeitinės išmokos dydžio. Tačiau ginčas yra kilęs dėl išeitinės išmokos, išmokėtos pareiškėją atleidžiant iš vidaus tarnybos, apmokestinimo.

Teismas pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-111 buvo pakeistas ir papildytas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymas (Žin., 2008, Nr. 149-6033). Minėtu pakeitimu įstatymų leidėjas pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį (neapmokestinamos pajamos). Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, prie neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.

Pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, pareiškėjui buvo išskaičiuoti mokesčiai nuo visos priskaičiuotos išeitinės išmokos sumos. Teismo nuomone, nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktui, visos nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos, išeitinės pašalpos), išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės (pvz., atleidžiami pagal Lietuvos Respublikos tarnybos statuto 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai)), priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms.

Toks įstatymo aiškinimas pagrįstas, nes Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas iš neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu pajamų aiškiai išskiria kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, ar jos esmę atitinkanti sutartis ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Be to, minėta teisės norma nenumato išimčių vidaus tarnybos pareigūnams, atleidžiamiems iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai).

Pareiškėjo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų nagrinėjimo (ginčų, pareiškėjų atleidimo) metu galiojo kitoks teisinis reguliavimas (ankstesnė Gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija).

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 33-36) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo iš pareiškėjui priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį – 1 530,59 Lt.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė abstrakčiai taikydamas naująją Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakciją, tačiau neatsižvelgė į kitus galiojančius teisės aktus ir į tai, kad pareiškėjo darbo sutartis buvo nutraukta ne dėl jo ar darbdavio kaltės, t. y. dėl ligos.

2. Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pašalpos (kompensacijos), mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Be to, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos taip pat yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Dėl neapmokestinamųjų pajamų, t. y. išeitinių pašalpų kai pareigūnas iš tarnybos buvo atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą išmokėjimo, yra susiformavusi teismų praktika ir pripažinta, kad iš tarnybos Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu atleistam asmeniui išmokėta išeitinė pašalpa yra neapmokestinamosios pajamos, kadangi šiuo atveju darbo sutarties nutraukimas yra sąlygojamas objektyvių priežasčių, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigūno valios nepriklauso, nes pareigūnas negali eiti tarnybos dėl sveikatos būklės, o darbdavys privalo tokį pareigūną atleisti iš tarnybos, nes tai padaryti darbdavį įpareigoja teisės normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006; Nr. A525-1873/2008; Nr. A10-556-346/2008 (Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008); Nr. A39-1831/2006; Nr. A438-414/2009; Nr. A756-670/2008; Nr. A502-374/2008; Nr. A146-1261/2009 ir kt.).

3. Statuto, analogiškų Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo teisės normų, reglamentuojančių atleidimo pagrindus, nesant darbuotojo kaltės, ryšium su tuo taikomus apribojimus, garantijas, draudimus, siekiant apsaugoti darbuotojo interesus, teisinio turinio sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną dėl sveikatos būklės, neturi galimybės pareikšti savo valios, neturi pasirinkimo teisės bei negali savarankiškai nuspręsti leisti toliau tęsti tarnybos santykius tokiam pareigūnui ar ne. Tuo pačiu ir atleidžiamo pareigūno valia visiškai nedaro įtakos tokiam sprendimui dėl atleidimo priėmimo. Taigi, atleidimui iš tarnybos tokiu pagrindu nedaro įtakos nei vienos iš šalių valia.

4. Esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Būtent ši teisės norma imperatyviai įpareigoja įstaigos vadovą ir atitinkamai suponuoja jam ne tik pareigą atleisti pareigūną, bet ir nustato konkretų atleidimo iš darbo šiuo pagrindu terminą, kurio jis negali pasirinkti. Darbdavys negali šios normos traktuoti kitaip, veikti savo nuožiūra, reikšti savo pozicijos. Įstatymas nenumato jokių aplinkybių, kuriomis remdamasis, darbdavys galėtų sulaikyti pareigūną darbe. Darytina išvada, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra saistomas tik medicinos ekspertizės komisijos išvados ir negali išreikšti savo valios, todėl išeitinė kompensacija, išmokama atleidžiant pareigūną pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (dėl sveikatos būklės), yra neapmokestinamosios pajamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A10-1831/2006).

5. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu bei Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (Žin., 2003, Nr. 114-5115) 7 straipsniu, iš pareiškėjui priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją kitų policijos pareigūnų, atleistų iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tarpe.

6. Atsižvelgiantį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį bei Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (Žin., 2003, Nr.114- 5115) 7 straipsnį, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 44-46) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju yra aktuali Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kurios naujoje redakcijoje (Žin., 2008 m. gruodžio 30 d., Nr. 149-6033) nustatyta, kad gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Vadinasi, visos nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos) išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės esant atitinkamai centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms.

2. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 punktu, pareiškėjas privalėjo kreiptis dėl, jo manymu, permokėtų mokesčių į mokesčių administratorių tiesiogiai, MAĮ nustatyta tvarka. Atsakovui MAĮ nesuteikė pareigos grąžinti mokesčių permoką, priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo. Mokesčio sumos mokesčių mokėtojui grąžinamos iš tų biudžetų, į kuriuos atitinkamos mokesčio sumos buvo sumokėtos.

3. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnį mokestiniams ginčams nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjamo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Pareiškėjas nurodė, kad klausimas dėl permokėtų mokesčių buvo nagrinėjamas ikiteismine tvarka – Telšių AVPK, dėl neišmokėtos kompensacijos dalies. Tačiau pareiškėjas privalėjo dėl išeitinės kompensacijos neišmokėtos dalies priteisimo kreiptis ikiteismine tvarka ne tik į policijos įstaigą, bet ir į Valstybinę mokesčių inspekciją, kuriai buvo pervesta nuo pareiškėjo kompensacijos išskaičiuota suma.

4. Be to, išeitinės kompensacijos pagal Darbo kodeksą priskiriamos prie garantinių išmokų, kaip darbuotojų socialinės garantijos. Jų paskirtis yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Išeitinių kompensacijų dydis nustatomas pagal pareigūno gautą darbo užmokestį ir tarnybos stažą. Tuo tarpu kompensacija yra suprantama kaip atlyginimas, kuriuo siekiama kompensuoti nuolatinių Lietuvos gyventojų patirtas išlaidas, susijusias su darbu, paremti gyventojus bei atlyginti už tai, kas prarasta (pvz., komandiruotės išlaidos). Mokant išeitines kompensacijas, turi buti taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos. Todėl išeitinės kompensacijos pagrįstai apmokestinamos apmokestinimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.

5. Pareiškėjas savo skunde remiasi suformuota teismų praktika ir nurodo nutartis, priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tačiau pareiškėjo paminėtose bylose pareiškėjų atleidimo momentu galiojo kitoks teisinis reguliavimas (ankstesnė Gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl išeitinės kompensacijos, išmokėtos pareiškėją atleidžiant iš vidaus tarnybos, apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

Pareiškėjo teigimu, iš jam išmokėtos išeitinės kompensacijos negalėjo būti išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, kadangi jis atleistas ne darbdavio valia, o dėl objektyvių priežasčių (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai)), be to, išeitinės kompensacijos neapmokestinamą pobūdį pagrindžia tiek teisės aktų nuostatos, tiek administracinių teismų praktika.

Iki 2008 m. gruodžio 30 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas numatė, jog neapmokestinamos pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Šią normą aiškinanti administracinių teismų praktika teigė, jog gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos išeitinės kompensacijos, išmokamos atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), pripažindama šį atleidimo pagrindą nepriklausančiu nuo darbdavio valios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-104/2009, 2009 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-707/2009, 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-778/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-975/2009, 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-889/2009 ir kt.).

Nuo 2008 m. gruodžio 30 d. galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija, galiojusi ir pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu taip pat ir šiuo metu) nustato, kad neapmokestinamos pajamos yra, be kita ko, „Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.“ 2008 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2009 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas.

Taigi pagal nagrinėjamo ginčo laikotarpiu bei šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą kompensacijos, mokamos gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas laikomos gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamomis pajamomis, todėl išeitinė kompensacija, išmokėta pareiškėjui atleidimo iš tarnybos metu, taip pat priskiriama tokioms pajamoms.

Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą aiškinančią aktualią administracinių teismų praktiką, iš šios teisės normos, skirtingai nuo jos redakcijos, galiojusios iki 2008 m. gruodžio 30 d., matyti, kad aptariama lengvata dėl kompensacinės išmokos neapmokestinimo pajamų mokesčiu netaikytina tuo atveju, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis (pagal anksčiau galiojusią šios teisės normos redakciją, tokia lengvata nebuvo taikoma, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia), todėl pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą tokia lengvata asmeniui, atleistam pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų), netaikytina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1422/2012, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1502/2011).

Atsižvelgusi į ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, aktualią administracinių teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėją atleidus iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir išmokėjus jam išeitinę kompensaciją (Statuto 57 str. 1 d.), pagrįstai, remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu (bylai aktuali 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI–111 redakcija), iš šios kompensacijos išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą yra iš esmės pagrįstas.

Pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju atsižvelgtina ne tik į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, bet ir į kitus galiojančius teisės aktus ir į tai, kad pareiškėjo darbo sutartis buvo nutraukta ne dėl jo ar darbdavio kaltės, t. y. dėl ligos, nepagrįsti ir atmestini, kadangi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. galiojanti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata aiškiai išskiria visas darbdavio darbuotojui išmokamas kompensacijas, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitines kompensacijas (išeitinės išmokos, išeitinės pašalpos), kaip apmokestinamąsias pajamas, ir nesieja jų su kitomis aplinkybėmis, tokiomis, kaip darbdavio ar darbuotojo valia, kalte ir pan. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apmokestinamosioms pajamoms priskiriamos ir kompensacijos, išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės (pvz., atleidžiami pagal Lietuvos Respublikos tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai)). Dėl minėtų priežasčių kitų galiojančių teisės aktų nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikytinos, esant aiškiam ginčo teisinių santykių reguliavimui.

Taip pat pažymėtina, jog kadangi nurodyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostata atitinkamų sumų (ne)apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu klausimu ne kartą keitėsi, atitinkamai keitėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo dėl neapmokestinamų pajamų taikymo išaiškinimai. Pastebėtina, kad, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų nagrinėjimo (ginčų, pareiškėjų atleidimo) metu galiojo kitoks teisinis reguliavimas (ankstesnė iki 2008 m. gruodžio 30 d. galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija), kuris iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo ginčo ir šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo, todėl tokia praktika nėra aktuali nagrinėjamu atveju.

Nepagrįstais teisėjų kolegija laiko ir pareiškėjo argumentus, jog iš pareiškėjui priklausiusios išeitinės kompensacijos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio nepriteisimas diskriminuoja pareiškėją kitų policijos pareigūnų, atleistų iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, atžvilgiu taip pat ir kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe. Kaip minėta, pareiškėjo, atleisto iš tarnybos 2011 m. lapkričio 29 d., atžvilgiu pagrįstai buvo taikyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI–111 redakcija), atitinkamai nuo 2009 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių išmokamoms pajamoms (asmenims, gaunantiems tokias pajamas) taip pat buvo taikoma tuo metu galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata. Taip pat šiuo atveju kiti pareiškėjo minimi kitų kategorijų pensininkai nėra palyginamojoje situacijoje su pareiškėju, kadangi šiuo atveju, kaip minėta, ginčas kilo ne dėl pensijos nepriemokos priteisimo, o dėl išeitinės kompensacijos, išmokėtos pareiškėją atleidžiant iš vidaus tarnybos, apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą administracinių teismų praktiką panašiose bylose, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas