A-1484-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1484-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02380-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. K. pateikė skundą, kuriame prašė įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, atskaičius tualeto, sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, bei priteisti iš Lietuvos valstybės 600 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad pareiškėjui kalint laisvės atėmimo vietose, nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas buvo laikomas rūkančiųjų asmenų aplinkoje, gyvenamosios patalpos kalinimo įstaigose buvo perpildytos, kamerose visiškai nebuvo vėdinimo sistemos arba ji buvo dalinė, patalpose buvo nuolat drėgna, jaučiamas pelėsių kvapas, tekdavo kvėpuoti fekalijų ir šlapimo kvapu, kadangi gamtiniai reikalai buvo atliekami toje pačioje nevėdinamoje patalpoje. Žiemą patalpose buvo labai šalta, todėl miegodavo su drabužiais.

Naktimis elektros energijos tiekimas buvo išjungiamas, o tai, kadangi pareiškėjas turi sveikatos problemų, sukeldavo daug nepatogumų. Pareiškėjas turi tamsos ir uždarų patalpų baimę, o pareigūnai, keršydami už skundų rašymą, tuo naudojosi ir laikė jį vieną. Atvykus į pataisos įstaigos priėmimo-paskirstymo punktą po ilgos apie 5 valandas trukusios kelionės, kol buvo atliekamos įvairios procedūros, tekdavo dar 4 valandas išbūti žiauriomis, nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis. Atvykus į pataisos įstaigą, iš pareiškėjo buvo paimamas asmeninis kompiuteris (pastarajame buvo su pareiškėjo bylomis susijusi informacija, daugybė teisės aktų, sprendimų, jo paties rašytų skundų, prašymų, peticijų); atvykus į įkalinimo įstaigą, buvo duodamas prastos būklės minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), šis inventorius buvo murzinas, skleidė nemalonų kvapą, jo niekas nedezinfekuodavo.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) patalynė išduodama, tik paskyrus į kamerą ir pateikus prašymą, kuris tenkinamas apytiksliai po savaitės, o pareiškėjas neretai būdavo kalėjime tik 4 dienas, todėl miegodavo be patalynės, rankšluosčių. Pažymėjo, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui; pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maždaug kameros dydžio, blogos būklės, prišiukšlinti, juose buvo jaučiamas šlapimo kvapas.

Medicinos darbuotojai dirbo aplaidžiai, netinkamai nustatė ligas, pareiškėjui buvo pašalintas ne tas dantis, kurį reikėjo pašalinti; kalinimo įstaigose pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona, todėl ilgą laiką kalėjo be lytinių santykių ir tai jam sukėlė nežmoniškas kančias, atsirado impotencijos požymiai bei emocinis nestabilumas. Įkalinimo įstaigose dirbantys valstybės tarnautojai pareiškėjui nuolat kėlė stresą, jautėsi nesaugus, bijojo žmonių, kadangi pareigūnai elgėsi grubiai, rodė aroganciją ir nepasitenkinimą. 2011 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas buvo etapuojamas iš Lukiškių TI-K į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI), kelionė truko apie 5 valandas, nors jis stipriai karščiavo, buvo uždarytas į kamerą, kurioje nebuvo nei normalios ventiliacijos, nei orlaidės. Nuo 2010 m. spalio 8 d. atvykęs į Šiaulių TI, daugybę kartų kreipėsi į odontologą, bet reikalingas gydymas jam nebuvo suteiktas, motyvuojant, kad dantenų kraujavimo gydymo, akmenų šalinimo ir dantų balinimo paslaugos neteikiamos, todėl pareiškėjas dėl odontologo kaltės prarado 2 dantis.

Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK) per pietus konvojuojant į Šiaulių TI, pareiškėjui nebūdavo duodama pavalgyti, o atvykęs į Šiaulių TI po kelionės, kuri trukdavo iki pusantros valandos, negaudavo jokio maisto, todėl turėdavo laukti valgio iki vakarienės; gyvenimo sąlygos nuo 2010 m. spalio 4 d. buvo nežmoniškos ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Prie teisių pažeidimo prisidėjo ir tai, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nebuvo tikrinami dėl sadistinio elgesio.

Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais, pažeidė ne tik jo teisę nebūti žeminamam Konvencijos 3 straipsnio prasme, bet ir nekaltumo prezumpciją. Vaizdo kamera policijos komisariato areštinėje pažeidė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą Konvencijos 8 straipsnio prasme.

Lukiškių TI-K, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kiemelyje pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pabrėžė, kad švara ir tvarka Lukiškių TI-K patalpose yra palaikoma. Paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Šiaulių TI, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė bylos dalį dėl neturtinės žalos, siejamos su pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje Nr. 99 nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d. aplinkybėmis, Šiaulių TI priėmimo-paskirstymo kamerų įrengimo aplinkybėmis, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir sąlygų juose aplinkybėmis, aprūpinimo patalyne aplinkybėmis, atlyginimo nutraukti, o bylos dalį dėl neturtinės žalos, siejamos su laikymo sąlygų Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje Nr. 99 kitais laikotarpiais ir dėl laikymo Šiaulių TI kartu su rūkančiais asmenimis, atlyginimo palikti nenagrinėtą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas savo skundą administracinėje byloje iš dalies reiškia dėl tų pačių dalykų ir tais pačiais pagrindais, dėl kurių buvo priimti įsiteisėję teismų sprendimai, todėl jo reikalavimų dalis turi būti laikoma reiškiama tam pačiam atsakovui, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiaulių TI, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2014 m. balandžio 24 d. Paaiškino, kad šioje byloje aktualus 255 dienų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpis, iš kurio 154 dienas jam galbūt teko mažesnis nei teisės aktų nustatytas gyvenamasis kameros plotas, tačiau teigė, jog pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų metu ir prausdamiesi pirtyje asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Dėl kitų argumentų nurodė, kad kamerų būklė pirmiausia priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi patalpose, kuriose gyvena rūkantys ir nerūkantys asmenys. Iš pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2353 žymėjimo yra aišku, kad pareiškėjui buvo išduodama patalynė, be to, patalynė įstaigoje skalbiama, nepažeidžiant galiojančių nuostatų ir užtikrinant jų švarą; teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų, o jų patikrinimo metu nenustatyta higienos normų pažeidimų (tik po stogeliais buvo matomi paukščių ekskrementų pėdsakai). Pareiškėjui taikyta pasimatymų tvarka nepažeidė teisės aktų reikalavimų; pareiškėjas įstaigoje visada buvo pamaitinamas šiltu, pagal valgiaraštį paruoštu maistu, todėl sausas davinys jam nebuvo išduodamas; pasirūpinti tinkamu pareiškėjo maitinimu, atsižvelgiant į tai, jog į paskirties punktą konvojuojamasis atvyksta, praėjus daugiau nei 6 valandoms nuo paskutinio maitinimo, turėjo Panevėžio apskrities VPK areštinė. Pareiškėjo pretenzijos dėl jo asmeninio kompiuterio tikrinimo aplinkybių yra nepagrįstos, nes Šiaulių TI veikė tinkamai, įgyvendindama teisinį reguliavimą.

Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai, uždarydami pareiškėją į areštinės kameras, nepažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų „Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių“. Didžiąją dalį laiko areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas su vienu ar su dviem asmenimis. Pareiškėjui visada tekdavo apie 5 kv. m kameros ploto. Dėl kitų pareiškėjo argumentų nurodė, kad kamerų, specialiai skirtų tik nerūkančių asmenų laikymui, nėra įrengta, tačiau paskirstant asmenis į kameras, atsižvelgiama į pačių nerūkančių asmenų pageidavimą nebūti laikomiems vienoje kameroje su rūkančiais – pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada buvo laikomas su rūkančiu asmeniu vienoje kameroje, pareiškėjo teiginius dėl nešvarių, nedezinfekuotų skalbinių paneigė atlikti patikrinimai; visi areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi; čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojami. Pareiškėjui būnant Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje, visada buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos pagal bendruomenės slaugytojos kompetenciją, taip pat pareiškėjas buvo vežamas į VšĮ Panevėžio apskrities ligoninę gydytojo-psichiatro konsultacijai, buvo pakviesta psichologė iš Panevėžio pataisos namų.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, (toliau – ir Ligoninė) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, negalėjo pateikti. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtų ir (arba) nuteistų asmenų skaičiui, todėl, atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių, teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Tačiau trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas, sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų nurodė, kad Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir (arba) keičiamas; visus atsiradusius defektus Ligoninės ūkio skyriaus darbuotojai šalina per minimalius terminus, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų; Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau; Ligoninės kamerų tipo palatų sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus; Ligoninė turi išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375, o tai įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Ligoninė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone; maistas yra tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos, o valgiaraštis yra patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt (144 Eur) neturtinės žalos atlyginimą; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 000 Lt (868 Eur) neturtinės žalos atlyginimą; pripažino, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas laisvės atėmimo sąlygas. Administracinės bylą dalyje dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d., bei dėl pareiškėjo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatose nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. ir Chirurgijos skyriaus palatoje nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d., nutraukė.

Dėl Lukiškių TI-K veiksmų teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje vienam asmeniui būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m, atskaičius tualeto, sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, tačiau konstatavo, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K 38 dienas, nebuvo skirta pakankamai ploto. Pažymėjo, kad teisės aktuose baldų išmatavimai nėra reglamentuojami, turi būti vertinamas baldų pakankamumas, jų tinkamumas kamerai. Teismas, vadovaudamasis Lukiškių TI-K atliktais patikrinimais, nustatė, kad pelėsio kamerose pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nebuvo, kameros buvo vėdinamos tinkamai per langus, tačiau oro temperatūra ne visada atitiko teisės aktų reikalavimus. Patikrinimo metu pareiškėjo teiginiai, kad pagalvės, čiužiniai ir antklodės buvo prastos būklės taip pat nepagrįsti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui išduotos patalynės netinkamos miegoti ir pailsėti, tačiau konstatavo, jog patalynė pareiškėjui išduota, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad nuo 22 val. iki 6 val. elektros tiekimas į kameras atjungiamas pagrįstai – taip užtikrinamas nuteistųjų režimo laikymasis. Konstatavo, kad pareigūnai, iš pareiškėjo paimdami patikrinti asmeninį kompiuterį jam atvykus į Lukiškių TI-K, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pažymėjo, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą, taigi šį Lukiškių TI-K pareigūnų pažeidimą teismas laikė neįrodytu. Teismas sprendė, kad leidžiant pareiškėjui kasdien pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, o pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagrįsti. Teismas paaiškino, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas, atsižvelgiant į asmens buvimo Lukiškių TI-K laiką, tardymo izoliatoriuje yra proporcinga teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemonė, taigi teisės aktai nebuvo pažeisti. Pareiškėjo teiginius, kad įkalinimo įstaigose dirbantys valstybės tarnautojai jam nuolat kėlė stresą, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl Šiaulių TI veiksmų teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl konstatavo, kad pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2011 m. balandžio 22 d. Kadangi ankščiau teismai išnagrinėjo bylas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje Nr. 99 laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 24 d., nagrinėjamą bylą dalyje, susijusioje su pastarosiomis aplinkybėmis, teismas nutraukė.

Atėmus laikotarpius dėl kurių bylos jau buvo išnagrinėtos ir pritaikius minėtą senaties terminą, teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeidinėjama 276 dienas, iš kurių 49 dienas ploto neatitikimas konstatuotas neginčijamai, o likusias 227 dienas ploto dydis buvo nepastovus. Teismas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI pagrįstai teigė, jog kalinamųjų skaičiaus kaita turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Teismas konstatavo, kad ir Šiaulių TI kameros sanitarinio mazgo įrengimas pažemino pareiškėjo garbę ir orumą. Iš pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2353 duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjui buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo išduodama patalynė, išskyrus tuos atvejus, kai jis jos atsisakė. Šiaulių TI įrengtos 2 dezinfekavimo kameros, minkštasis inventorius dezinfekuojamas. Teismas atmėtė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimų, susijusių su išduodamo minkštojo inventoriaus nešvara.

Šiaulių TI, kaip ir Lukiškių TI-K, nuo 22 val. iki 6 val. pagrįstai atjungiamas elektros tiekimas į kameras ir taip užtikrinamas nuteistųjų režimo laikymasis. Taip pat ir pareiškėjo asmeninis kompiuteris, jam atvykus į Šiaulių TI, buvo pagrįstai paimamas patikrinti. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI nesiėmė reikiamų veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, todėl laikydama pareiškėją kartu su rūkančiais patalpose asmenimis, įstaigos administracija nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose ir pasivaikščiojimų trukmės yra nepagrįsti. Taip pat nenustatyta ir pasivaikščiojimo kiemelių higienos normų pažeidimų. Kaip ir Lukiškių TI-K atveju, ilgalaikių pasimatymų nesuteikiamas buvo proporcinga, atsižvelgiant į asmens buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemonė. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas įstaigoje visada buvo pamaitinamas šiltu, pagal valgiaraštį paruoštu maistu, todėl sausas davinys jam nebuvo išduodamas.

Pareiškėjo teiginius, kad tardymo izoliatoriuje dirbantys valstybės tarnautojai jam nuolat kėlė stresą, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad Medicininių paslaugų suteikimo kokybė nagrinėjama bendrosios kompetencijos teismuose, taikant sveikatos priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus.

Dėl Panevėžio apskrities VPK veiksmų teismas nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 20 d. pareiškėjui nebuvo skirta pakankamai ploto, tačiau reikalavimai pažeisti labai nežymiai ir tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas trumpą laiką, todėl nustatyto nukrypimo teismas nepripažino pažeidimu. Teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Oro drėgmės, temperatūros parametrai bei vėdinimas per langus Panevėžio apskrities VPK atitiko teisės aktų reikalavimus. Nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai dėl pagalvių, čiužinių ir antklodžių prastos būklės. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Panevėžio apskrities VPK administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, todėl, galbūt laikydama pareiškėją kartu su rūkančiais patalpose asmenimis, įstaigos administracija nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismas nenustatė pažeidimų dėl pasivaikščiojo kiemelių dydžio bei tvarkos. Pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, jog ilgalaikių pasimatymų neskyrimą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai. Pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kada jis nebuvo tinkamai maitinamas bei kaip dažnai tai kartojosi, teismas nekonstatavo pažeidimo. Pabrėžė, kad sulaikytuosius asmenis yra būtina stebėti jų pačių saugumui. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl valstybės tarnautojų jam keliamo streso.

Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų teismas nurodė, kad aplinkybės dėl laikymo sąlygų palatose Nr. 25 ir Nr. 28 nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. sausio 22 d. bei Chirurgijos skyriaus 1 palatoje nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. ankščiau išnagrinėtos kitose teismuose, todėl bylą dalyje dėl pastarųjų aplinkybių teismas nutraukė. Nustatė, kad pareiškėjui 4 dienas nebuvo skiriama pakankamai ploto, tačiau sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. laivu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šių skyrių lokaliniuose sektoriuose. Konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas žemino žmogaus garbę ir orumą. Pažymėjo, kad, išanalizavus bylos duomenis, pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės, temperatūros bei vėdinimo reikalavimų pažeidimo Ligoninės patalpose nepasitvirtino. Vadovaudamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo remontuojamos. Neteisėtų Ligoninės administracijos veiksmų, kad palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę rūkoma, įstaigos administracijai apie tai žinant, teismas nenustatė. Pareiškėjo teiginius, jog ilgalaikių pasimatymų neskyrimą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai bei Ligoninėje dirbantys valstybės tarnautojai jam nuolat kėlė stresą, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, jog išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Ligoninės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tualeto neatskyrimo, temperatūros bei kitų reikalavimų, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas.

Dėl įpareigojimo nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį teismas nurodė, kad nėra aplinkybių, kurios įrodytų pareiškėjo teisių pažeidimą, o prevenciškai teisės nėra ginamos, todėl šį pareiškėjo reikalavimą atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – visiškai patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo įvertinti tiek byloje pateiktus, tiek nepateiktus duomenis, išanalizuoti ir įvertinti dėl sveikatos pablogėjimo įkalinimo įstaigose pareiškėjo patirtus išgyvenimus, pripažinti, kad Konvencijos 3 straipsnis buvo pažeistas.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylos faktinių aplinkybių, o išdėstyti argumentai neatitinka bylos duomenų. Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais. Pareiškėjas paaiškina, kad būtent dėl kalinimo sąlygų susirgo stuburo osteochondroze. Nesutinka su teismo pozicija, jog kalinčiųjų skaičiaus kaita turi įtakos, vertinant asmeniui tenkantį plotą kameroje – toks teismo argumentas prieštarauja Konvencijos 6 straipsniui, administracinio proceso teisės principams. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio, visiškai nevertino fakto, kad pareiškėjas ne kartą buvo skundęsis įvairioms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pasak pareiškėjo, teismas nesigilindamas įvertino pateiktus duomenis dėl jo sveikatos būklės – pareiškėjui daugybę kartų diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, todėl nuolatos skiriami vaistai. Pirmosios instancijos teismas nevertino jo nubraižytų kelių kamerų planų, iš kurių aišku, kad baldai užėmė didelę dalį jų ploto ir į tai teismas turėjo atsižvelgti, vertindamas kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Taip pat nevertino pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro bei Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo iškviesti liudytojus, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Prezidentą.

Teismas nepagrįstai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymu Ligoninėje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., kadangi pastarosios yra nagrinėjamos Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-8949-189/2014. Pareiškėjas patikslina, kad reikalauja žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 22 d. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo aplietas verdančia arbata, buvo gydomas nežmoniškomis sąlygomis, kameros tipo palatoje jam teko mažiau nei 5,1 kv. m ploto.

Pareiškėjas nesutinka su pritaikytu senaties terminu, kadangi kalint buvo apribota jo laisvė, negalėjo pasinaudoti internetu, dėl to trūko informacijos, taip pat įkalinimo įstaigų pareigūnai dėl kreipimosi į teismą pareiškėjui darė spaudimą. Be to, Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino.

Nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su žmona ir sūnumi, buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir interesai artimai palaikyti ryšius su šeima (sūnui yra būtinas bendravimas su tėvu, o pareiškėjui ir jo sutuoktinei yra svarbu turėti lytinius santykius), dėl to buvo pažeisti Konvencijos 3 ir 14 straipsniai. Pareiškėjas teigia, kad, išvykstant iš Panevėžio apskrities VPK, negaudavo karšto maisto davinio, o į Šiaulių TI tiek atvykstant, tiek išvykstant, negaudavo jokio maisto.

Pareiškėjas pabrėžia, kad, kalint Lukiškių TI-K, nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo laikomas kameroje Nr. 24 bei nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 215, kurioms taikomos drausmės izoliatoriaus sąlygos, todėl buvo šiurkščiai pažeistos pareiškėjo teisės (abi kameros yra rūsyje, todėl buvo labai šalta, jose nebuvo rozečių, dėl ko nebuvo galima išsivirti arbatos, žiūrėti televiziją), tačiau teismas šių aplinkybių visiškai nepaminėjo. Dėl to, kas išdėstyta, pareiškėjas teigia, kad 3 500 Lt neturtinės žalos priteisimas nėra proporcingas pareiškėjo patirtos žalos atlyginimas.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pabrėžia, kad pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galbūt neteisėtais Šiaulių TI veiksmais. Taip pat nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, negalima įtraukti baldų užimamą plotą – tokio reikalavimo teisės aktais nenustato. Nenustatyta, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Teigia, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo interesų, todėl į teismą galbūt kreipėsi, siekdamas sau materialinės naudos. Pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįsta neturtinės žalos dydžio atlyginimą, taip įgyvendindamas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą.

Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su senaties termino taikymu ir jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2010 m. spalio 8 d. (1 t., b. l. 126-127), o skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. balandžio 22 d. (1 t., b. l. 9). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis dėl apribojimų negalėjo gauti informacijos, vertintini kaip subjektyvūs ir nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2011 m. balandžio 22 d.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu, 38 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Per pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, 276 dienas plotas svyravo nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, 49 dienas minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti. Pareiškėjo laikymo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje metu, 7 dienas nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui, taip pažeidžiant Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, numatantį 5 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, numatytas teisės aktuose, yra 3,6 kv. m.

Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. nebuvo užtikrintas pareiškėjui turintis tekti minimalus gyvenamųjų patalpų plotas. Pareiškėjas buvo gydomas 41 dieną kamerų tipo palatose, kuriuose, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad į teisės aktuose įtvirtintą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos taikyta gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiais buvo pažeisti higienos normų, sanitarinio mazgo neatskyrimo, temperatūros bei kiti reikalavimai.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti kameros ar palatos ploto norma iš esmės nuolat kito, todėl pareiškėjo dėl to galimai patirti tam tikri išgyvenimai buvo trumpalaikiai. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai ir neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatyti pažeidimai ir nebuvo žeminantys pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytus pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimus, to pasekmes bei į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, jog, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – iš viso 3 500 Lt, t. y. 1 013,67 Eur – yra proporcingas dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys