A-552-1487-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1487/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02016-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Mažeikių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. K. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Mažeikių rajono apylinkės teismo nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. 21 dieną (168 valandas) – 10 581,50 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad ji Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 2 d. dekretu Nr. 221 paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja penkeriems metams, 2010 m. vasario 4 d. dekretu Nr. 1K-281 – Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja. Pareiškėja rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu, Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtintu Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 3 punktu, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 3-6 punktais, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, paaiškino, kad 2010–2013 metais pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val., tačiau už budėjimą namuose 2011 ir 2012 metais buvo išmokėta tik nedidelė dalis 2009–2011 metais galiojusioje Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio redakcijoje nustatytos vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą.

Pareiškėja pažymėjo, kad Teismų įstatyme teisėjų darbo ne darbo metu apmokėjimo klausimas nėra reguliuojamas, rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3-5 dalimis, Darbo kodekso 193, 194 straipsniais, 186 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2037-580/2012. Pareiškėja nurodė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio dirbo švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką 21 dieną (168 valandas): 2010 metais – rugpjūčio 28 d., spalio 23 d., gruodžio 25 d.; 2011 metais – vasario 26 d., balandžio 9 d., birželio 11 d., rugpjūčio 20 d., spalio 8 d., gruodžio 3 d.; 2012 metais – vasario 18 d., kovo 24 d., gegužės 19 d., rugpjūčio 18 d., rugsėjo 22 d., spalio 20 d.; lapkričio 17; gruodžio 15; 2013 metais – sausio 5 d., kovo 23 d., gegužės 18 d., gegužės 25 d.

Pareiškėja darė išvadą, kad išskaičiavus išmokėtinas vienkartines metines priemokas už budėjimus poilsio dienomis (2011 m. gruodžio mėn. 416 Lt; 2012 m. gruodžio mėn. 1092 Lt), iš viso jai priteistina 10 581,50 Lt. Pareiškėjos teigimu, už apskaičiuotą budėjimų laiką jai turi būti atlyginama pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo vidutinį darbo valandos užmokestį (darbo dienos užmokestį), nurodytą Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėja pažymėjo, kad iš priteistinos sumos atskaitytinos sumos, išmokėtos jai pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d.

įsakymą Nr. V-113 ir 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. V-94.

Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas vadovavosi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą ir sutiko su pareiškėjos skunde nurodytu argumentu, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas nurodė, kad pagal Darbo kodekso nuostatas dvigubas N. K. išmokėtinas darbo užmokestis sudarytų 12 089,50 Lt.

Atskaičius sumas, išmokėtas pareiškėjai pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-113 (416 Lt) ir 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. V-94 (1092 Lt), pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis už darbą poilsio ir švenčių dienomis sudarytų 10 581,50 Lt. Mažeikių rajono apylinkės teismas nesutiko, kad yra tinkamas atsakovas šioje byloje ir kad neišmokėtas darbo užmokestis būtų priteistas pareiškėjai iš teismo. Atsakovas paaiškino, kad teisėjai į užimamas pareigas yra skiriami Prezidento dekretu ir teismas neturi galimybės tartis su teisėju nei dėl darbo vietos, nei dėl darbo funkcijų, nei dėl apmokėjimo, nepaisant jo darbo rodiklių, kadangi tai yra nustatyta norminiuose aktuose.

Atsakovas daro išvadą, kad valstybė, skirdama teisėją į užimamas pareigas ir atlikdama darbdavio vaidmenį, yra atsakinga už tinkamą jo darbo apmokėjimą bei už darbo apmokėjimą reglamentuojančių įstatymų priėmimą. Atsakovas pabrėžė, kad teismai yra finansuojami iš valstybės biudžeto ir yra tik asignavimų valdytojai. Nors teismai dalyvauja rengiant biudžeto projektus, kuriuos aprobuoja Teisėjų taryba ir pateikia Vyriausybei, keletą pastarųjų metų teismams iš valstybės biudžeto skiriami asignavimai neatitinka realių poreikių.

Mažeikių rajono apylinkės teismui skiriami asignavimai darbo užmokesčiui yra nepakankami, o po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo priėmimo, nesant teisės akto, kuriuo būtų nustatytas apmokėjimas teisėjams už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis, papildomi asignavimai teisėjų darbo užmokesčiui nebuvo skirti, be to, teismas kitaip paskaičiuoti pareiškėjai atlyginimo dalies negalėjo, nes vadovavosi esamu teisiniu reguliavimu. Atsakovas darė išvadą, kad teismas negali būti atsakingas už tai, jog pareiškėjai nebuvo išmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė N. K. iš atsakovo 10 581,50 Lt už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. už 21 dieną (168 valandas).

Teismas vadovavosi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu, Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 3 punktu, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 3-6 punktais, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. kovo 2 d. dekretu Nr. 221 paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja penkeriems metams, 2010 m. vasario 4 d. dekretu Nr. 1K-281 paskirta Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja, pareiškėja nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus budėjo namuose 21 dieną (168 valandas).

Kadangi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, tai teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nebuvimą teismas laikė teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles. Teismas nurodė, kad tokia teisinio reguliavimo spraga užpildytina remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3-5 dalimis, Darbo kodekso 193, 194 straipsniais. Kadangi pareiškėja budėjo pagal iš anksto sudarytą grafiką, teismas nurodė, kad jai turi būti taikomos Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismas pažymėjo, kad Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalis, 194 straipsnio 1 dalis yra tinkamiausios nuostatos nesureguliuotam teisėjų viršvalandinio darbo ir darbo poilsio ir švenčių dienomis budėjimo metu atlyginimo teisiniam santykiui, todėl taikytinos ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies pagrindu.

Teismas nustatė, kad pareiškėja poilsio ir švenčių dienomis budėjo 21 dieną (168 valandas). Teismas nurodė, kad už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjai turi būti atlyginama pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai priteistina už budėjimą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką 10 581,50 Lt.

Teismas pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo (šiuo atveju Mažeikių rajono apylinkės teismo) ir jos gavėjo – šio teismo teisėjo. Nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme, šie santykiai yra prilyginami Darbo kodekse reglamentuojantiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio (Darbo kodekso 186 str.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą, tokio darbo apmokėjimą. Teismas nurodė, kad teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-677/2013 ir darė išvadą, kad tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti ne Lietuvos valstybė, o Mažeikių rajono apylinkės teismas.

III. Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas apeliaciniu skundu (b. l. 91-93) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą priteisiant pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos.

Atsakovas pabrėžia, kad nėra pareiškėjos darbdavys Darbo kodekso prasme, nes jokiais būdais ir priemonėmis neįtakoja teisėjo priėmimo į darbą, neturi galimybės tartis su teisėju nei dėl darbo vietos, nei dėl darbo funkcijų, nei dėl apmokėjimo, nepaisant jo darbo rodiklių, nesudaro su teisėju darbo sutarties. Kadangi teisėjai skiriami į pareigas Prezidento dekretu, atsakovas daro išvadą, kad būtent valstybė, o ne teismas yra teisėjo darbdavys, todėl ir atsakomybė už tinkamą teisėjo darbo apmokėjimą turi tekti valstybei. Atsakovas remiasi Darbo kodekso 189 straipsniu ir pažymi, kad teisėjų darbo apmokėjimas turi būti tinkamai reglamentuotas įstatymais, už kurių priėmimą yra atsakinga valstybė. Teismas, kaip valstybės institucija, finansuojama iš valstybės biudžeto ir būdama tik asignavimų valdytoja, yra tik įstatymų, reglamentuojančių teisėjų darbo apmokėjimą, vykdytoja ir gaunamų asignavimų skirstytoja, neturinti kompetencijos peržengti įstatymų nustatytų ribų ir nesant įstatyminio reglamentavimo savarankiškai nustatyto teisėjų darbo apmokėjimo tvarkos. Atsakovas nurodo, kad keletą pastarųjų metų iš valstybės biudžeto teismams yra skiriama gerokai mažiau nei reikalinga ir prašoma pateikiant biudžetų projektus. Atsakovas paaiškina, kad, siekdamas, jog pakaktų lėšų teisėjų ir teismo personalo darbo užmokesčiui, 2012 m. sutaupė nemažą dalį lėšų, iš kurių 12 756 Lt numatė skirti teisėjams už viršvalandžius, darbą naktį, švenčių ir poilsio dienomis, budėjimą, tačiau pateikus ataskaitą apie teismo darbo užmokesčio fondo panaudojimą Nacionalinei teismų administracijai, Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1526 Mažeikių rajono apylinkės teismui sumažinta 16 000 Lt asignavimų išlaidoms, iš jų darbo užmokesčiui 12 000 Lt. Sumažinti asignavimai buvo perskirstyti kitiems metams. Atsakovas daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, kaip asignavimų valdytojas, tinkamai vykdo patvirtintus deficitinius biudžetus, tačiau yra kontroliuojamas aukštesnių valstybės valdžios institucijų, todėl už tinkamą teisėjų darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimą yra atsakingas ne Mažeikių rajono apylinkės teismas, o valstybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl atlyginimo teisėjui už darbą (budėjimą namuose) švenčių ir poilsio dienomis pagal nustatytą grafiką priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai N. K. priteisė neišmokėtą atlyginimą už darbą švenčių ir poilsio dienomis nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio iš atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo, remdamasis Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalimi.

Apeliaciniu skundu atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas nesutinka su teismo sprendimu tik tuo aspektu, jog pareiškėjai neišmokėto atlyginimo dalis turėtų būti priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

ABTĮ 136 straipsnis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, siekdama suvienodinti administracinių teismų praktiką panašiose bylose, konstatavo, jog kompensacija už budėjimą poilsio dienomis teisėjams nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Pasisakydama dėl tinkamo atsakovo pagal reikalavimą dėl apmokėjimo už teisėjo budėjimą poilsio dienomis pagal grafiką, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į teisėjo bei teismų konstitucinį statusą ir padėtį, konstatavo, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjai neišmokėtą atlyginimą už budėjimą švenčių ir poilsio dienomis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo, kadangi tokio pobūdžio bylose neišmokėtas atlyginimas už budėjimą švenčių ir poilsio dienomis teisėjui priteistinas iš Lietuvos valstybės.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, išskyrus šio straipsnio ir kitų įstatymų numatytus atvejus, kai valstybei teisme atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota ar kita įstatymų nustatyta institucija. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjai neišmokėtos kompensacijos už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis priteisimas nėra tiesiogiai kildinamas iš žalos atlyginimo teisinių santykių, tačiau šiuo atveju nesant teisės akto, įtvirtinančio atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantį subjektą, ir įvertinus tai, kad kompensacija už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai nebuvo mokama dėl valstybės neveikimo (tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo) bei tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 str. 1 d.), darytina išvada, jog šiuo atveju yra pagrindas pagal analogiją taikyti minėtą Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalį bei tinkamu atsakovo Lietuvos valstybės atstovu pripažinti Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Tokią išvadą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija padarė ir 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014. Tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1436/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr.A492-1466/2014).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui kaip atsakovus nurodė ne tik Mažeikių rajono apylinkės teismą, bet ir Lietuvos valstybę. Tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi nutarė šioje byloje atsakovu laikyti tik Mažeikių rajono apylinkės teismą, o ne Lietuvos valstybę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatytas procesinis pažeidimas yra esminis ir sudaro pagrindą grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apmokėjimo pareiškėjai už budėjimus namuose poilsio ir švenčių dienomis, vadovavosi Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia apmokėjimą už darbą pagal grafiką būtent švenčių dienomis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje iš 21 pareiškėjos nurodyto budėjimo namuose atvejų, tik vienas - 2010 m. gruodžio 25 d. - buvo šventės dieną, likusieji – poilsio dienomis.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, paminėdama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004, akcentavo, jog pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio dienomis mokama ne mažiau kaip dvigubai tik tuo atveju, kai darbas poilsio dienomis nenumatytas pagal grafiką, o dirbant poilsio dienomis pagal darbo grafiką dvigubas apmokėjimas už darbą negali būti taikomas, todėl, kai yra neapmokėta už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis, DK 194 straipsnio 2 dalis netaikytina. Taip pat minėtoje LVAT nutartyje akcentuota, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Išplėstinė teisėjų kolegija aptariamoje byloje konstatavo, kad pagal Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką, todėl sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Darbo kodekso 155 straipsnio, reglamentuojančio budėjimo teisinius santykius, 3 dalyje yra nustatyta, jog už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1, 2 d., 145, 146 str., 149 str. 1 d.), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galimybės nagrinėjamu atveju taikyti Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 155 straipsnio 2 dalį, netyrė, ar pareiškėjai budint namuose, buvo viršyta darbo laiko trukmė.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos reikalavimą dėl apmokėjimo už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką, nenustatė pirmiau minėtų šio reikalavimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, kurios gali lemti priteistinos išmokos už budėjimą pagal grafiką dydį, t. y. išnagrinėjo ne visus bylai reikšmingus faktinius ir teisinius klausimus (ABTĮ 86 str.) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir dėl šios priežasties.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti pašalintas procesinės teisės pažeidimas bei nustatytos nutartyje nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurioms nustatyti būtina rinkti naujus įrodymus, juos vertinti, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės pažeidimai ir materialiosios teisės taikymo klaidos negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir kad yra faktinis ir teisinis pagrindas minėtą bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą panaikina ir bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas