AS-758-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-758-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01280-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 1D-1656(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti jam iš atsakovo VRM visą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką – 4 600,98 Eur, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas).

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad buvo įsitikinęs, jog įstatymai, kuriais remiantis jam buvo perskaičiuojama pensija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), kad pensijos mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui jos bus atstatytos, o praradimai – kompensuoti. Be to, pažymėjo, jog negalėjo numatyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taikys įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį ir išaiškins, jog skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti taikytinas 3 metų senaties terminas. Tuo tarpu nesant aiškaus ir suprantamo teisinio reguliavimo, pareiškėjas nežinojo, kaip turi apskaičiuoti kreipimosi į teismą savo pažeistoms teisėms apginti termino pradžią ir pabaigą, kuriais teisės aktais remtis. Šiame kontekste akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo ir iki šiol vyrauja teisinis neaiškumas bei neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo apsunkinta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Taip pat teigė, jog nagrinėjamu atveju skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. gegužės 15 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo Nr. XII-886 įsigaliojimo, nes būtent šio įstatymo 6 straipsnio nuostatos pažeidžia pareiškėjo teises dėl turtinių praradimų kompensavimo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas manė, kad termino skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti nepraleido, tačiau teismui manant, jog šis terminas yra praleistas, pareiškėjas prašė jį atnaujinti dėl nurodytų priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. nutartimi (b. l. 14–16) pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, o pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti VRM 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 1D-1656(11) ir priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priėmė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Šiame kontekste, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), teismas pažymėjo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas 3 metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Tuo tarpu pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d., o pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams valstybinės pensijos yra išmokamos sekantį mėnesį. Taigi, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. Tačiau skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2015 m. vasario 20 d., t. y. praleidęs procesinį 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą 3 metų skundo padavimo teismui terminą, teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., o oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 d.

Tuo tarpu skundą teismui pareiškėjas padavė tik praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, o teismui nėra pateikti duomenys, kad egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjui įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Nors aplinkybė, jog reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas 3 metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, paaiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o tai, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, galutinai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, į teismą pareiškėjas kreipėsi tik praėjus daugiau nei metams nuo minėtos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos.

Tačiau jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjui nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo pareiškėjo pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų procesinį terminą, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

Taigi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Be to, teismas papildomai pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštarauja Konstitucijai.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui, o Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų nuostatos, kuriomis Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 metams ir 2013 metams. Taigi, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į teismą dėl reikalavimo dalies, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl ši skundo dalis priimtina.

III. Pareiškėjas A. K. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 29–32), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kurioje buvo netenkintas jo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti jo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, bei tenkinti jo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra neteisėta ir nepagrįsta. Atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir nurodytus argumentus. Papildomai pažymi, kad yra garbaus amžiaus ir nėra teisininkas, todėl jam nesuprantama teisinė terminija ir teisiniai niuansai sprendžiant konkrečius klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutarties dalimi, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 20 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 13), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau. Tuo tarpu nurodytoje byloje skundo padavimą 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip neatitinkantį nurodytų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėtu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), o procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Juolab kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar gerokai vėliau nei pareiškėjas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014. Pareiškėjas atskirajame skunde, be kita ko, nurodo, jog yra garbaus amžiaus ir nėra teisininkas.

Tačiau šiame kontekste pabrėžtina, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra garbaus amžiaus, savaime negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011, 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje AS-93-822/2015 ir kt.). Argumentas, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes nurodyta priežastis nagrinėjamoje byloje negali būti pripažinta išskirtine, dėl kurios terminas galėtų būti atnaujintas (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje AS-93-822/2015).

Tuo labiau kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, galėjo pasitelkti kvalifikuotą teisininką – advokatą, o neturėdamas tam lėšų – teisės aktų nustatyta tvarka pasinaudoti teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tuo tarpu pareiškėjas jokių kitų objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, iš esmės nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises, o esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kaip nepagrįsti taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl 3 metų termino skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius