A-661-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-661-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01197-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas teigė, kad į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas, todėl faktiškai vienam asmeniui teko dar mažiau gyvenamojo ploto. Be to, atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai neturi atskiros oro šalinimo sistemos, o kai kuriose kamerose tualetai nėra atskirti nuo likusio kameros ploto, taip pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus.

Dėl to pareiškėjas buvo priverstas gamtinius reikalus atlikti matant kitiems asmenims. Taip pat pabrėžė, kad kamerų nebuvo galima išvėdinti natūraliai pro langus, kadangi jų nebuvo įmanoma atidaryti, nes nebuvo rankenėlių arba juos atidaryti kliudė grotos, todėl labai trūko oro. Tvirtino, jog Šiaulių TI kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nors pats yra nerūkantis, apie tai ne kartą žodžiu ir raštu informavo pareigūnus. Kartu akcentavo, kad būnant Šiaulių TI, jam nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti drabužius, kamerose nebuvo pavojaus mygtuko, trūko šviesos, buvo labai drėgna, sienos ir lubos apaugusios pelėsiais, dažai atsilupę.

Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad patalpos nebuvo dezinfekuojamos ir niekas neišdavė valymo inventoriaus, be to, jam nebuvo išduoti higienos reikmenys – dantų šepetėlis, tualetinis popierius, skutimosi priemonės. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kadangi pablogėjo jo sveikata, padidėjo vidinė įtampa, jis patyrė stresą, dvasines kančias, tapo agresyvus, buvo žeminama jo garbė ir orumas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–24) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Higienos norma HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisės aktai nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, o pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinio mazgo užimamo ploto neįskaičiavimo į bendrą kameros plotą nepagrįsti jokiais teisės aktais.

Kartu nurodė, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. gegužės 29 d. pažymos Nr. 69/06-2244 matyti, kad pareiškėjas pirmą kartą į Šiaulių TI buvo etapuotas 2012 m. vasario 20 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. lapkričio 8 d. (iš viso 232 dienas), o jam periodiškai tekdavo nuo 1,40 kv. m iki 18,74 kv. m kameros ploto, kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nėra pastovus. Šiaulių TI teigė, jog tai leidžia daryti išvadą, kad tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.

Be to, atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Šiaulių TI papildomai pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte. Tačiau Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate, t. y. jis pastatytas ir įrengtas iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir saugomų objektų sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti neteisėtų įstaigos veiksmų dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl atskiro tualeto ir pavojaus mygtuko įrengimo, apšvietimo, drėgmės ar ventiliacijos.

Be to, akcentavo, kad Šiaulių TI kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pasisakydamas dėl švaros ir tvarkos kamerose, nurodė, jog iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. birželio 2 d. pažymos Nr. 62/08-106 matyti, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais, jose yra teisės aktuose nurodytas turintis būti inventorius. Tuo tarpu pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio.

Kita vertus, dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau, esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris vėliau grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012–2013 m.“, atliekama patalpų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, o pareiškėjas dėl netinkamos dezinfekcijos vykdymo ar dėl nešvaraus tualeto įstaigos direktoriui skundų nebuvo pateikęs. Šiaulių TI taip pat pabrėžė, kad iš pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 558 matyti, jog pareiškėjui buvo išduotas tualetinis popierius, skutimosi peiliukai ir dantų šepetėlis, todėl jo teiginiai dėl higienos priemonių neišdavimo neatitinka tikrovės. Pasisakydamas dėl asmeninių rūbų skalbimo, Šiaulių TI paaiškino, jog nuo 2011 m. rugsėjo mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, nemokamai skalbiami ir džiovinami suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė, o nuo 2011 m. spalio mėn. įstaigoje teikiamos viršutinių drabužių skalbimo ir valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus.

Šiaulių TI neturi duomenų apie tai, kad suimtųjų (nuteistųjų) teisė į švarius skalbinius būtų įgyvendinama netinkamai, todėl pareiškėjo prikaištai dėl sąlygų asmeninių rūbų skalbimui ir džiovinimui Šiaulių TI yra nepagrįsti. Dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais Šiaulių TI nurodė, jog nuo 2010 metų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, įstaigoje taikoma praktika, kai pirmą kartą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų.

Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Tuo tarpu 2012 m. vasario 20 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. 72/04-1051 paskirti jį į kameras, kuriose laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis. Iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2013 m. spalio 30 d. ir 2013 m. lapkričio 8 d. Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketų Nr. 93-4077 ir Nr. 93-4236 taip pat matyti, kad pareiškėjas norėjo būti laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis.

Pasikeitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu perkeliamas į rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą, tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas prašymų ar skundų dėl laikymo su rūkančiaisiais nėra pateikęs. Šiaulių TI pažymėjo, kad per visą kalinimo laiką pareiškėjas buvo pateikęs keletą prašymų ir pareiškimų, tačiau jų reikalavimai nebuvo susiję su kalinimo sąlygomis, o iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos matyti, jog jis jau prieš atvykdamas į Šiaulių TI sirgo cukriniu diabetu bei žinodamas badavimo pasekmes jo sveikatai, badavo ilgą laiką ir pats sau kenkė, taip sukeldamas tiek fizinius skausmus, tiek dvasinius ir emocinius išgyvenimus.

Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, kadangi pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis, nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 16 d. sprendimu (b. l. 160–170) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, pažymėjo, kad pareiškėjas 116 dienų Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis, nei nustatyta norma, o 62 dienas jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau iš byloje esančių duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose, nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, todėl konstatuotina, jog iš viso 178 dienas Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas taip pat nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 m. birželio 25 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 88, kurioje pareiškėjas buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d., ir surašė 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254. Patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 88 sienos lygios, pelėsio nėra, sanitarinis mazgas ir vandentiekio vanduo yra. 2013 m. kovo 14 d. buvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 25, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d., ir 2013 m. kovo 18 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. EP-48, kuriame nurodyta, kad apgyvendinimo kameroje tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas daline mūro siena su durimis, oro temperatūra 18,4 °C, santykinė oro drėgmė 41,3 %, kai pagal Higienos normą HN 76:2010 šaltuoju metų laikotarpiu gyvenamosiose patalpose oro temperatūra turi būti 18–22 °C, o santykinė oro drėgmė – 35–60 %, dirbtinė apšvieta – 197 lx, kai reglamentuojama mažiausia – 200 lx.

Taigi patikrinimo metu nustatytas tik nežymus dirbtinės apšvietos pažeidimas. Kamera Nr. 2, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d., buvo patikrinta 2013 m. balandžio 8 d., 2013 m. gegužės 7 d., 2013 m. liepos 19 d. ir 2013 m. spalio 23 d., o iš 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akto Nr. EP-249 matyti, kad kameroje Nr. 2 ankstesnių patikrinimų metu nustatyti pažeidimai pašalinti – atliktas remontas, nustatyta tinkama dirbtinė apšvieta (201 lx), santykinė oro drėgmė – 47,6 %, be to, iš 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo akto Nr. EP-388 matyti, jog kameroje Nr. 2 sanitarinis mazgas tvarkingas, išorėje sumontuoto kanalizacijos nutekamojo vamzdyno, kiaurų, nesandarių vandentiekio nutekamųjų vamzdynų nėra, tačiau sanitarinis mazgas nevalytas, jaučiasi nemalonus pūvančių medžiagų kvapas, kameroje esantys asmenys nesirūpina švaros ir tvarkos palaikymu (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 58 punkto pažeidimas), ant lango rėmų ir apie langą matosi pelėsis, reikalingas remontas (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas).

Kamera Nr. 53, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. gegužės 16 d., patikrinta 2013 m. balandžio 8 d. ir 2013 m. liepos 19 d., o 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. EP-89 užfiksuota, kad kamera labai blogos būklės, visos sienos ir lubos padengtos pelėsiu, sienų dažai, tinkas vietomis iškritę (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas), asmenys, laikomi kameroje, nesirūpina švaros ir tvarkos palaikymu, patalpa, sanitarinis įrenginys nevalytas (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 58 punkto pažeidimas), dirbtinė apšvieta – 91 lx (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas).

Atitinkamai 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-249 nurodyta, kad pažeidimai nepašalinti, kamera Nr. 53 labai blogos būklės, visos sienos, lubos padengtos pelėsiu, sienų dažai, tinkas vietomis iškritę, dirbtinė apšvieta – 116 lx. Kamera Nr. 55, kurioje pažeidėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 28 d., patikrinta 2013 m. gegužės 7 d. ir iš 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akto Nr. EP-128 matyti, kad ant kameros sienų ir lubų matosi pelėsis, sanitarinio mazgo pakylos plytelės išdaužytos, siena prie sanitarinio mazgo, sanitarinis įrenginys pajuodę, su apnašomis, reikalingas remontas (nustatytas Higienos normos HHN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas), dirbtinė apšvieta – 154 lx (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas).

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas pabrėžė, kad nors pažeidimai kameroje Nr. 53 užfiksuoti prieš patalpinant pareiškėją į šią kamerą, vėlesniame patikrinimo akte nurodyta, kad pažeidimai nepašalinti, o kamera labai blogos būklės, taigi darytina išvada, jog pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Tuo tarpu pažeidimai kameroje Nr. 55 nustatyti praėjus daugiau nei mėnesiui nuo to laiko, kai pareiškėjas buvo joje laikomas, tačiau byloje nepateikti įrodymai, kad pareiškėjo laikymo metu šios kameros sąlygos atitiko higienos normas, todėl laikytina, jog pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 55 metu.

Kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo laikymo laikotarpiais patikrinimų nebuvo atlikta, taigi byloje nėra duomenų, kad sąlygos kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 19 d., nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 28 d. ir nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. (iš viso 65 dienas) laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamos kamerų švaros, tvarkos bei dezinfekcijos, teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 59 punktą gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) būtina atlikti ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Tuo tarpu iš Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. birželio 2 d. pažymos Nr. 62/08-106 matyti, kad gyvenamosios patalpos valomos kasdien pagal poreikį ir vieną kartą per savaitę atliekamas pagrindinis valymas, kuris pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu buvo organizuojamas pagal 2011 m. gruodžio 30 d.

įsakymu Nr. 20/01-2720 patvirtintą Šiaulių TI 2012–2013 m. patalpų valymo grafiką, o kamerų dezinfekcija buvo vykdoma pagal 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 20/01-2721 patvirtintą dezinfekcijos planą. Taigi byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI kameros nėra valomos. Be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Teismas kartu akcentavo, kad suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos normos, o iš byloje esančios pareiškėjo asmeninės sąskaitos Nr. 558 matyti, kad jis buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo aprūpintas dantų šepetėliais, dantų pasta, tualetiniu popieriumi ir skutimosi peiliukais pagal nustatytas normas, todėl jo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis nepagrįsti.

Dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo, teismas nurodė, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atitinkamai iš Šiaulių TI pateiktos 2014 m. birželio 9 d. pažymos Nr. 62/08-122 matyti, kad iki 2011 m. asmeninius drabužius suimtieji ir nuteistieji skalbėsi kamerose patys, tam tikslui buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas, nuo 2011 m. rugsėjo mėn. suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus.

Taigi pareiškėjo teiginiai, kad jam nesudaroma galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2012 m. vasario 20 d., t. y. patalpinimo į Šiaulių TI dieną, pareiškėjas parašė prašymą paskirti jį į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis. 2013 m. spalio 31 d. ir 2013 m. lapkričio 8 d. Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketose taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nori būti laikomas kamerose su rūkančiais asmenimis, jokių kitokių prašymų ar skundų dėl laikymo tarp rūkančių asmenų pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, todėl jo pretenzijos dėl priverstinio laikymo su rūkančiais asmenimis nepagrįstos.

Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog dėl pavojaus mygtuko nebuvimo buvo pažeistas jo orumas, yra nepagrįstas, kadangi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, tačiau Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai.

Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti jo sveikatos pablogėjimą. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta neturtinė žala (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, pažeminimas) negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. jis patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas įvertino pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeidimo mastą ir trukmę bei atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas.

III. Pareiškėjas V. A. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–179), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, bei žalos dydį, kuris yra tik simbolinis. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 183–184) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ir egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu laikotarpiu, kuriuo jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, bei jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 8–9, 27) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 247 paras, iš kurių 116,5 parų jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 60 parų jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,40 kv. m iki 3,27 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 1,88 kv. m iki 18,74 kv. m.

Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus (60 parų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi teisėjų kolegija visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir sprendžia, kad visą nurodytą laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kita vertus, į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos.

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas, atmestinas kaip nepagrįstas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, o apeliacinės instancijos teismas, papildomai patikrinęs bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, taigi jų nebekartoja ir dėl jų papildomai nebepasisako. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje esančius duomenis (b. l. 8–9, 27–151) ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jais abejoti.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 2 000 Lt (579,24 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį pažeidimo laikotarpio buvo 3,13–3,27 kv. m, t. y. gana nežymiai mažesnė (0,33–0,47 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali, o dalį laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei pusei metų nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 050 Eur (3 625,44 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 050 Eur (3 625,44 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys