2K-131-942/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-131/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00583-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.6.2;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Iš A. M. BUAB „S“ priteista 133 020 Lt turtinei žalai atlyginti, 3000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. M. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P“ direktoriumi, 2009 m. vasario 9 d., kaip UAB „P“ atstovas, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš UAB „S“ akcininkų Ž. L. ir D. R. UAB „P“ vardu nupirkęs 100 vnt. UAB „S“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų bei 2009 m. vasario 9 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu UAB „P“ vardu gavęs UAB „S“ kasos pinigines lėšas – 133 020,10 Lt, šias lėšas pasisavino ir nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2010 m. vasario 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, šias jam patikėtas lėšas panaudojo savo reikmėms.

Be to, A. M. nuteistas už tai, kad, žinodamas apie UAB „S“ bankroto administratoriaus reikalavimą iki 2010 m. vasario 12 d. pateikti UAB „S“ buhalterinius dokumentus ir turtą, siekdamas pateisinti 2009 m. vasario 9 d. iš UAB „S“ gautų ir jam patikėtų 133 020,10 Lt pasisavinimą, nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2012 m. balandžio 20 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, žinodamas, kad sandoris tarp UAB „S“ ir UAB „R“ nevyko, pagamino netikrus dokumentus, t. y. kompiuteriu atspausdino 2009 m. kovo 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2009/002, sudarytą tarp UAB „R“ ir UAB „S“, UAB „R“ 2009 m. kovo 17 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. 0000300, UAB „R“ 2009 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderį serija ROB Nr. 012, kuriuose nurodė žinomai netikrus duomenis apie 131 482,61 Lt bendros vertės penkių automobilių įgijimą UAB „S“ vardu, pasirašė šiuose žinomai netikruose dokumentuose savo parašu bei 2012 m. balandžio 20 d. šiuos žinomai suklastotus dokumentus pateikė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl bankrutuojančios UAB „S“ pareikšto 133 020,10 Lt ieškinio. Taip A. M. pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino neišsamiai, atskirai vieną nuo kito, esminius prieštaravimus laikė nepagrįstų (neegzistuojančių) aplinkybių patvirtinimu (pvz., specialisto išvadoje esančias specialisto pastabas, kad pagal tą patį aktą atlikti darbai skirtingoms įmonėms, kad yra dvi sąskaitos tokiu pat numeriu, data ir suma, dvi sąskaitos, kuriose skirtingi gavėjų parašai, teismai vertino kaip galimybę, jog UAB „S“ vykdė veiklą ir gavo pinigų). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. neatliko įrodymų tyrimo, nepavedė FNTT specialistams patikrinti, ar UAB „S“ nuo 2008 m. sausio 1 d. realiai buvo vykdoma veikla ir ar vyko piniginių lėšų judėjimas ne tik UAB „S“, bet ir įmonėse, su kuriomis buvo sudarytos sutartys dėl prekių įsigijimo ir darbų atlikimo; neištyrė pirmosios instancijos teismo netirtų reikšmingų bylai aplinkybių, nepašalino prieštaravimų; apeliacinį skundą atmetė formaliais pagrindais, jo išsamiai neišnagrinėjęs.

Kasatorius nurodo, kad UAB „S“ pirkimas buvo fiktyvus, priėmimo-perdavimo aktas pasirašytas tik „dėl akių“, jokių įmonės kasoje buvusių piniginių lėšų jis negavo, sandoriai sudaryti pasinaudojus jo nepatyrimu ir patiklumu. Kadangi jis negalėjo įrodyti, kad pinigų nepasisavino (nes jų ir negavo), buvo priverstas suklastoti dokumentus, tačiau tai, kasatoriaus manymu, nėra pinigų pasisavinimo įrodymas.

Norint inkriminuoti pasisavinimą reikalingas realiai egzistuojantis turtas ar turtinė teisė. Teismai, įvertinę specialisto išvadą ir specialistės teisme duotus paaiškinimus, kasatoriaus manymu, padarė tik prielaidą, kad kasoje galėjo būti grynųjų pinigų. Toks įrodymų vertinimas prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Iš BPK 20 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad asmens kaltė padarius nusikaltimą negali būti grindžiama tikėtinais ar abejonių keliančiais duomenimis. Kasatorius pažymi, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog įrašai 2008–2009 m. UAB „S“ kasos knygoje nepagrįsti kasos operacijas patvirtinančiais dokumentais – kasos pajamų ir išlaidų orderiais, todėl nebuvo galimybių nustatyti, ar realiai 2009 m. vasario 9 d. šios įmonės kasoje buvo 133 020,10 Lt. Be to, pasak nuteistojo, Ž. L. parodymai dėl grynųjų pinigų perdavimo nenuoseklūs, prieštaraujantys kitų asmenų parodymams, net ir tų liudytojų, kuriuos jis įvardijo kaip mačiusius perdavimo faktą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, išsamiai netyrė, ar grynieji pinigai tikrai buvo kasoje ir ar jų perdavimas buvo realus. Be to, Ž. L., anot nuteistojo, yra suinteresuotas šios bylos baigtimi.

Kasatoriaus teigimu, jo kaltės klausimą teismai išsprendė nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių. Teismai netyrė UAB „S“, atstovaujamos Ž. L., veiklos iki šios įmonės akcijų pardavimo, t. y. ar Ž. L., apgaulingai tvarkęs buhalterinę apskaitą (galbūt aplaidžiai), nesisavino įmonės turto. Teismai taip pat nevertino aplinkybių, kad jau nuo 2008 m. pradžios bendrovė turėjo problemų su kreditoriais, mokėjo atlyginimus „vokeliuose“.

Taip pat kasatorius nurodo, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimą teismas motyvavo tik tuo, jog BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamojoje jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad šios kategorijos bylose yra svarbus baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, atsižvelgiant į tai, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), naudojama saugomų gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turi būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Tokia nuostata siejama ir su Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje formuojama nuostata, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Vadovaudamasis teisinės valstybės principo nuostatomis, skiriant bausmę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo ir laisvės atėmimo bausmę skirti tik tuo atveju, jei švelnesnėmis bausmėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Kasatoriaus manymu, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nėra privalomos kokios nors išimtinės aplinkybės, nes dispozicijoje tai nenumatyta, todėl teismai vadovavosi nuostata, kuri nenumatyta įstatyme. Be to, tokia teismų pozicija neatitinka teisingumo principo, prieštarauja baudžiamosios teisės doktrinai, taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime išdėstytai nuostatai, kad kai pačiame atsakomybę už nusikalstamą veiką nustatančiame straipsnyje yra numatyta tokia minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežta, įstatymų leidėjas kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas turi turėti galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad kasatoriaus skundo argumentai ir prašymai nepagrįsti, byloje esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai savo sprendimus grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), teismų išvados pagrįstos įrodymais, įvertintais vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

Iš kasacinio skundo turinio, kuriame atkartojami esminiai apeliacinio skundo argumentai bei cituojami atitinkami BPK straipsniai, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi, matyti, kad kasatorius iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis bei teigia, kad bylos duomenimis jo kaltė neįrodyta. Taigi kasacinis skundas daugiausia pagrįstas teiginiais apie neva neteisingai įvertintus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Kasacinis teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taigi iš naujo įrodymų nevertina ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tokią savo išvadą grindė liudytojų S. K., D. J., R. J., Ž. L., R. J., P. B., M. D. parodymais, specialisto išvada, specialistės paaiškinimais, kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis bei iš dalies paties A. M. parodymais. Taigi apkaltinamasis nuosprendis, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, grįstas ne prielaidomis, o tarpusavyje susijusių įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir dar kartą įvertinęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus. Šios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl visų abejonių, kurios buvo nurodytos nuteistojo apeliaciniame skunde, ir pašalino jas logiškais bei įtikinamais argumentais. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos kruopščia byloje esančių duomenų analize, logiškais ir įtikinamais motyvais. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma A. M. apeliaciniame skunde, ir motyvuotai atsakė į esminius šio skundo argumentus.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę, vadovavosi BK VIII skyriaus 54, 61 straipsnių nuostatomis, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir teisingumo principo įgyvendinimą, ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, artimesnę sankcijose numatytai minimaliai trukmei. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nuteistajam nėra jokio pagrindo. Švelnesnės bausmės skyrimas pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jei bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, gali būti taikomas tada, kai yra išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010 ir kt.). Šioje byloje teismai tokių aplinkybių nenustatė, nes jų ir nėra.

Atsiliepimu civilinio ieškovo UAB „BE Investor“ direktorius Valdas Malinauskas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, byla išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, materialinės teisės normos pritaikytos tinkamai, o kasaciniame skunde nurodyti argumentai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių.

Nuteistojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nors nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų, tačiau skundo turinys ir didžioji dalis argumentų rodo, kad jis apskritai nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, t. y. A. M. teigia, kad teismai jo kaltės klausimą išsprendė nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių, įvertinę įrodymus, padarė tik prielaidą, jog kasoje buvo grynųjų pinigų, iš tikrųjų jokių pinigų jis negavo, todėl buvo priverstas suklastoti dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos kasatorius neginčija). Jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių įrodinėjimo tvarkos pažeidimus, kasatorius nepateikia, todėl minėti skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes tai yra apeliacinio nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ar rėmėsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad A. M. yra kaltas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir kaltinamojo kaltės. Šios išvados padarytos išsamiai įvertinus surinktų įrodymų visumą: liudytojų S. K., D. J., R. J., Ž. L., R. J., D. R., L. M., I. T., P. B., M. D. parodymus, specialisto išvadą Nr. 5-1/89, specialisto paaiškinimus, kitus rašytinius bylos įrodymus, paties kaltinamojo parodymus. Pažymėtina, kad A. M. neginčija, jog pasirašė 2009 m. vasario 9 d. priėmimo-perdavimo aktą, tik nurodo, jog jokių pinigų jis negavo. Pinigų A. M. perdavimą patvirtina ne tik minėtas priėmimo-perdavimo aktas, bet ir nuoseklūs liudytojo Ž. L. parodymai. Beje, paties A. M. pozicija dėl piniginių lėšų buvimo kito. Tik teisme A. M. išsakė poziciją, kad jam pinigai perduoti nebuvo. Tačiau pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo A. M. nurodė, kad UAB „S“ jos pardavimo metu turėjo turto – 133 020,10 Lt, saugomų kasoje. Bankroto administratoriui P. B. pateikus teismui ieškinį dėl 133 020,10 Lt išreikalavimo iš A. M., šis pateiktame atsiliepime į ieškinį neneigia fakto, kad tokia pinigų suma buvo perduota, tačiau iki bankroto bylos pradėjimo esą tie pinigai galėjo būti išleisti, o pateikdamas tripliką į ieškovo dubliką jau teigė, kad gautos lėšos buvo panaudotos pirkti transporto priemones, tačiau esą pardavėjas bankrutavo ir pinigų negrąžino. Prie šio tripliko buvo pateikti priedai (pirkimo-pardavimo sutartis, išankstinės sąskaitos faktūros bei kasos pajamų orderis), tačiau būtent šie dokumentai paties A. M. buvo suklastoti. Be to, specialistė V. Gudačiauskienė teisme patvirtino, kad UAB „S“ veiklą vykdė, galėjo gauti pinigus už atliktus darbus ir atsiskaitymai galėjo vykti per bendrovės kasą; kasos knygoje įtrauktos įplaukos maždaug atitinka kiek buvo išrašyta sąskaitų, skirtumas labai mažas. Atlikdama tyrimą, specialistė nevertino 2009 m. vasario 9 d. priėmimo-perdavimo akto.

Iš esmės analogiškus argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, nuteistasis nurodė savo apeliaciniame skunde. Nuteistasis deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. neatliko įrodymų tyrimo, nepavedė FNTT specialistams patikrinti, ar UAB „S“ nuo 2008 m. sausio 1 d. realiai buvo vykdoma veikla ir ar vyko piniginių lėšų judėjimas ne tik UAB „S“, bet ir įmonėse, su kuriomis buvo sudarytos sutartys dėl prekių įsigijimo ir darbų atlikimo; taigi neištyrė pirmosios instancijos teismo netirtų reikšmingų bylai aplinkybių, nepašalino prieštaravimų. Pažymėtina, kad nuteistojo A. M. ir jo gynėjos prašymai atlikti įrodymų tyrimą (apklausti liudytojus D. R., Ž. L., L. M. ir atlikti finansinį tyrimą) motyvuotai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir teisingai kvalifikavo jo padarytus nusikalstamus veiksmus. Šios instancijos teismas, įvertinęs liudytojo Ž. L. parodymus, palyginęs juos su kitais bylos duomenimis, taip pat nenustatė jų nenuoseklumo ar prieštaringumo. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius nuteistojo skundo argumentus yra pakankamai išsamiai atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Konstatuotina, kad visos šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 1 dalis – A. M. padarytoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Taip pat nepagrįstai kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), netaikytina, nes pagal nustatytas aplinkybes A. M. padarė pavojingas nusikalstamas veikas, uždraustas baudžiamojo įstatymo. Jo padarytos veikos atitinka Baudžiamajame kodekse numatytas nusikaltimų sudėtis, todėl A. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas kriminalinėmis bausmėmis.

Skirdamas A. M. bausmes, teismas vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės (su sutuoktine turi verslą, moka mokesčius valstybei, augina nepilnamečius vaikus) nėra pagrindas skirti jam švelnesnę bausmę, nei įstatymo numatyta. Šios instancijos teismas padarė pakankamai išsamias ir motyvuotas išvadas, kad nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga, užtikrina teisingumo principo ir bausmės tikslų įgyvendinimą, taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir teigti, kad yra aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. M. kasacinį skundą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas

Aurelijus Gutauskas