2K-118/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-118/2014

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-06122-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. (M. K. ) ir S. B. (S. B. ) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalį 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki liepos 3 d. ir, vadovaujantis BK 65 straipsniu, nustatyta galutinė mokėtina 296 MGL (38 480 Lt) dydžio bauda. Baudą nustatyta sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. S. B. nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį 300 MGL (39 000 Lt) bauda. Baudą nustatyta sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistųjų M. K. ir S. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. K. ir S. B. nuteisti už tai, kad 2010 m. liepos 1 d., tarp 1 ir 2 val., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto nuostatas, draudžiančias Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius; 2010 m. birželio 11 d.

įsakymu Nr. 4-443 patvirtintų „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimo“ 3 punkto nuostatas, leidžiančias fiziniams asmenims laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus E. S. valstybės nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 20 pakelių cigarečių, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 3 990 pakelių cigarečių „Fest“ ir 10 950 pakelių cigarečių „Fest7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 106 572,40 Lt, t. y. laikė šias akcizais apmokestinamas prekes nenustatytoje vietoje Šalčininkų rajone iki 2010 m. liepos 1 d., apie 1.30 val., sukrovė jas į automobilį „Audi 100 Avant“, nuo kurio, siekdami išvengti sulaikymo, nuėmė tikruosius valstybinius Nr. (duomenys neskelbtini) ir uždėjo ant kartono nupieštus valstybinius Nr. (duomenys neskelbtini) bei išjungė galinius žibintus, ir gabeno šiuo automobiliu, vairuojamu S. B., o M.

K. lydint lengvuoju automobiliu „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keliu Dieveniškės–Šalčininkai, Šalčininkų rajone, Širvių kaimo ribose, iki nenustatytos vietos, tačiau apie 2 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams Širvių kontrolės poste panaudojus priverstinio stabdymo juostą, S. B. nesustojo ir dar nuvažiavęs apie 700 metrų paliko automobilį su cigaretėmis ir pasislėpė, o M. K., privažiavęs prie palikto automobilio su cigaretėmis, stabtelėjo ir nuvažiavo Šalčininkų miesto link.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį, taikyti nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusias BK 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti mažesnę baudą.

Kasaciniame skunde nuteistasis M. K. nurodo, kad teismas, paskyręs jam 300 MGL dydžio baudą, formaliai laikėsi nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų bausmės skyrimo motyvų (jog kasatorius padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis), anksčiau neteistas, dirba, neturi kriminalinės patirties, byloje nėra duomenų, jog per daugiau nei metus laiko nuo nusikaltimo padarymo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, todėl bausmės tikslai bus pasiekti skiriant sankcijoje numatytą švelniausią bausmę – baudą), pagrindų ir nustatytinų aplinkybių, skirdamas baudos dydį mažesnį nei sankcijos vidurkis, tačiau netinkamai taikė BK 47 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes pritaikė baudžiamąjį įstatymą, griežtinantį bausmę. Kasatorius pažymi kad nuosprendžio priėmimo 2012 m. kovo 1 d. metu pagal BK 47 straipsnio 3 dalį bauda už sunkų nusikaltimą nustatoma iki 1 500 MGL. Taigi baudos vidurkis už sunkų nusikaltimą buvo 750,5 MGL. Tačiau ši BK 47 straipsnio 3 dalies redakcija priimta tik 2011 m. balandžio 21 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2011 m. balandžio 28 d.

Nusikalstamos veikos padarymo 2010 m. liepos 1 d. metu BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad už sunkų nusikaltimą nustatoma iki 300 MGL dydžio bauda. Taigi baudos vidurkis už sunkų nusikaltimą buvo 150,5 MGL. BK 3 straipsnis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis, tarp kurių BK 1992 straipsnis nenurodytas. Todėl, remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytais bausmės skyrimo motyvais, pagrindais ir nustatytinomis aplinkybėmis dėl bausmės dydžio ir rūšies, kurias apeliacinės instancijos teismas patvirtino kaip pagrįstas, kasatoriui turėjo būti paskirta bauda, kurios dydis, įvertinus santykį tarp 750,5 MGL dydžio baudos vidurkio ir paskirtos 300 MGL dydžio baudos, turėtų būti daug mažesnis nei 150,5 MGL.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti

apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nuteistasis S. B. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimtoje nutartyje ne glaustai išdėstė jo parodymus, o nurodė tik atsakymų į teisėjų kolegijos apeliacinio skundo nagrinėjimo metu užduotus klausimus ištraukas. Taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatą, patikrinti bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, apibrėžiančią ne tik apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir nustatančią apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, neišnagrinėjo jame išdėstytų argumentų dėl neišsamiai, nesivadovaujant BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, ištirtų bylos aplinkybių ir įrodymų, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė motyvuotų ir išsamių išvadų, tik lakoniškus motyvus, pagrįstus pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais bei padarytomis išvadomis. Kasatorius taip pat pažymi, kad BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, 270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jo kaip kaltinamojo teisės pateikti prašymus, tarp jų ir prašymus kviesti bei apklausti liudytojus, kurių užtikrinimas garantuojamas BPK 45, 268, 292 ir 324 straipsnių nuostatomis, o pagal BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, jis neprivalėjo įrodinėti savo nekaltumo. Pareiga įrodyti kaltinamojo kaltę tenka valstybiniam kaltinimui. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo motyvuota nutartimi išspręsti kasatoriaus prašymus, bet to nepadaręs pažeidė Žmogaus teisių pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę į teisingą teismą. Kasatorius teigia, kad šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo M. K. kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo S. B. kasacinį skundą atmesti.

Dėl nuteistojo S. B. kasacinio skundo prokuroras nurodo, kad šio kasatoriaus teiginiai apie padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus deklaratyvūs, nekonkretūs, todėl atmestini, nes į juos išsamiai atsakyti nėra galimybės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino atskirus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad kasatorius S. B. jokių prašymų kolegijai nepateikė, o vienintelį šio nuteistojo gynėjo prašymą išreikalauti pasienio posto teritorijos filmavimo vaizdo įrašą teismas tenkino ir pareikalavo minėtų įrašų, tačiau jie nebuvo gauti dėl objektyvių aplinkybių, nes nebuvo išsaugoti. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje ne glaustai išdėstė jo parodymus, o perkėlė sutrumpintas atsakymų ištraukas į teisėjų kolegijos klausimus, užduotus apeliacinio skundo nagrinėjimo metu, neturi pagrindo, nes teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad S. B. apeliacinės instancijos teisme iš viso nebuvo apklaustas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus. Nutartyje trumpai išdėstytos apskųstame nuosprendyje nurodytos apeliantų ginčijamos bylos aplinkybės, nurodyta apeliacinių skundų esmė, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai, išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinių skundų, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat ir pačių nuteistųjų parodymus bei jų versijas. Prokuroras pažymi, kad teismas išvadas dėl M. K. ir S. B. kaltės padarė įvertinęs įrodymų visumą – liudytojų parodymus, įvykio vietos bei objektų apžiūrų protokolus, specialistų išvadas ir kitus bylos duomenis, kurie gauti teisėtu būdu, išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir pagrįstai pripažinti įrodymais. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai apklaustų liudytojo L. G. bei specialisto T. T. parodymai tik patvirtino nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumą.

Dėl nuteistojo M. K. kasacinio skundo prokuroras nurodo, kad nusikaltimo padarymo metu, t. y. 2010 m. liepos 1 d., galiojo BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto redakcija, už sunkaus nusikaltimo padarymą numatanti baudą iki 300 MGL, o pagal BK 3 straipsnio 1 dalį, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Todėl, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, pagrindus ir nustatytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl baudos dydžio paskyrimo keistina, taikytinos nusikaltimo padarymo metu galiojusios BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos ir skirtina bauda, jos dydį parenkant mažesnį, nei 300 MGL dydžio baudos vidurkis.

Nuteistojo M. K. kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo S. B. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BK 3 straipsnio nuostatų taikymo

M. K. ir S. B. nuteisti pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį kiekvienas po 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda. Nusikalstamos veikos padarymo metu t. y. 2010 m. liepos 1 d., galiojo BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), kuris nustatė, kad už sunkų nusikaltimą numatoma iki 300 MGL dydžio bauda. Tačiau 2011 m. balandžio 21 d. įstatymu BK 47 straipsnis buvo pakeistas, nustatant, kad už sunkų nusikaltimą numatoma bauda iki 1500 MGL. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriuo M. K. ir S. B. buvo nuteisti pagal 1992 straipsnio 1 dalį po 300 MGL dydžio bauda, buvo priimtas 2012 m. kovo 1 d., kai jau galiojo nauja BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto redakcija. Teismas nenurodė, kokios redakcijos BK 47 straipsnį taikė nuteistiesiems. Tačiau iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje teigiama, kad skiriama mažesnė negu vidurkis bauda, o realiai buvo paskirta maksimali bauda, numatyta nusikaltimo padarymo metu galiojusiame įstatyme, galima daryti išvadą, kad buvo pritaikyta nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto įstatymo redakcija. Tuo tarpu BK 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Ir tik veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tuo tarpu 2011 m. balandžio 21 d. įstatymu BK 47 straipsnyje numatyti maksimalūs baudos dydžiai buvo padidinti. Naujas įstatymas laikytinas bausmę griežtinančiu įstatymu ir vadovaujantis BK 3 straipsnio 3 dalimi neturi grįžtamosios galios. Taigi Vilniaus apygardos teismas, skirdamas baudą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, šios klaidos neištaisė.

Šioje byloje skiriant bausmę taikytina nusikaltimo metu galiojusi BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija ir skirtina savo dydžiu mažesnė už sankcijos vidurkį bauda.

Dėl S. B. kasacinio skundo

Kasaciniame skunde nuteistasis S. B. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą patikrinti bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes nepatikrino jos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija laiko, kad nuteistojo S. B., kaip ir jo bendrininko M. K., apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti pakankamai išsamiai ir nors kasatorius nepripažino dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme ir teigė, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė motyvuotų ir išsamių išvadų, tik lakoniškus motyvus, pagrįstus pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais bei padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotus atsakymus į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus. Kasatoriaus nesutikimas su apeliacinio teismo nutarties motyvais, ne toks kaip norėtų kasatorius įrodymų vertinimas negali būti laikomas pagrindu teigti, kad apeliacinis skundas neišnagrinėtas. Kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo motyvais yra pagrindas skųsti teismo sprendimą kasacine tvarka, tą S. B. ir padarė. Kasatoriaus teiginiai apie padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus, laikytini deklaratyviais, nekonkrečiais, nes kasatorius neįvardija konkrečių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino atskirus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų. Todėl nėra pagrindo tenkinti šios kasatoriaus skundo dalies.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį M. K. ir S. B. byloje.

M. K. pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį paskirti 130 MGL (16 900 Lt) dydžio baudą. Į bausmės atlikimo laiką įskaičius laikino sulaikymo laiką nuo 2010 m. liepos 1 d. iki liepos 3 d. ir, vadovaujantis BK 65 straipsniu, paskirti galutinę 126 MGL (16 380 Lt) dydžio baudą.

S. B. pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį paskirti 130 MGL (16 900 Lt) dydžio baudą.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas