A-858-71-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-71/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03032-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 26. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Audata” įgalioto atstovo bankroto administratoriaus E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Audata” įgalioto atstovo bankroto administratoriaus E. J. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas:

1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 3R-252(AG-231/05-2012);

2) panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir įsakymą Nr. V-84 dėl nuobaudos – įspėjimo skyrimo UAB „Audata“ įgaliotam asmeniui bankroto administratoriui E. J..

Pareiškėjas paaiškino, jog Departamentas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą nuostatą, nes su skundu, kurio pagrindu Departamentas priėmė skundžiamą sprendimą, pateikęs V. I. su analogišku prašymu ir remdamasis analogiškais argumentais bei įrodymais, 2012 m. vasario 24 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, kuris 2012 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi prašymus išnagrinėjo ir atmetė, ši nutartis įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyta, todėl vykdytina.

Be to, Departamento sprendime nurodyta, kad viena iš nuobaudos skyrimo priežasčių yra ta, kad pareiškėjas nevykdė Vilniaus apygardos teismo sprendimo. 2011 m. gruodžio 21 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „AMG Konstrukcijos“ (toliau – ir BUAB „AMG Konstrukcijos“) pabaigos, tačiau priimdamas šį sprendimą teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos apeliaciniame teisme nebaigta nagrinėti civilinė byla, kurioje bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „AMG Konstrukcijos“ yra ieškovas pareiškęs turtinius reikalavimus, nors ši informacija yra vieša ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas galėjo ir turėjo apie ją žinoti.

Remdamasis tuo, kad visos BUAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto procedūros nebuvo baigtos, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl proceso atnaujinimo BUAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. 2-1200/2012). Nagrinėjant ginčą apeliacinėje instancijoje dėl skolos priteisimo iš V. I., pastarasis prašė atmesti ieškinį dėl to, jog Vilniaus apygardos teisme priimtas sprendimas dėl BUAB „AMG konstrukcijos“ pabaigos ir administratorius jau nebeturi reikalavimo teisės, tačiau minėtoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad „iki šiol pastarasis sprendimas neįvykdytas, ieškovas nėra išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, o bankroto byloje pateiktas prašymas atnaujinti procesą <...>.

Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo nutraukti bylą ar, kaip nurodo apeliantas, visiškai atmesti ieškinį, nėra“, t. y. teismas tokius administratoriaus veiksmus traktavo ne kaip netinkamą administratoriaus pareigų atlikimą, bet kaip tinkamą procesinių teisių įgyvendinimo gynimo būdą siekiant tinkamai vykdyti savo pareigas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas darė pagrįstą išvadą, kad administratoriui išregistravus BUAB „AMG konstrukcijos“ iš Juridinių asmenų registro, ieškinys būtų atmestas. Remdamasis Lietuvoje formuojama teismų praktika, „Bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, gina ir viešąjį interesą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010), pareiškėjas, gindamas kreditorių interesus, buvo priverstas neišregistruoti BUAB „AMG konstrukcijos“, priešingu atveju atmetus minėtą ieškinį būtų pažeisti tiek kreditorių interesai, tiek ir viešasis interesas.

Komentuojama situacija, kai yra priimtas teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos, tačiau nėra baigta civilinė byla, kurioje ieškovas yra įmonė, dėl kurios priimtas sprendimas bei paduotas prašymas dėl bankroto bylos atnaujinimo, nėra tiksliai apibrėžta nei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir Įmonių bankroto įstatymas), nei kituose teisės aktuose ir nėra suformuotos teismų praktikos. Atsižvelginat į tai, administratoriaus veiksmai – teismo sprendimo nevykdymas, kol bus išspręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo, siekiant apsaugoti kreditorių ir viešąjį interesą, bei tokiems veiksmams pritariant Lietuvos apeliaciniam teismui, vargu ar gali būti traktuojami kaip nusižengimas, kadangi administratorius aklai vykdydamas teismo sprendimą pažeistų pareigą ginti kreditorių, o kartu ir viešąjį interesą, taigi priešingu atveju pareiškėjas galėtų būti apkaltintas, jog nevykdo pastarųjų pareigų.

Pareiškėjas manė, jog susidarius tokiai teisiškai neapibrėžtai situacijai, jis ėmėsi teisiškai reikšmingesnių veiksmų, kurie negali būti vertinami kaip šiurkštus pažeidimas, todėl nuobaudos skyrimas yra nepagrįstas. Departamentas nenurodė jokių svarių argumentų, kaip įvykdęs teismo sprendimą administratorius apgintų kreditorių bei viešąjį interesą, todėl neįvertino reikšmingų aplinkybių visumos.

Dėl administratoriaus ataskaitoje pateiktų duomenų apie debitorius pareiškėjas nurodė, jog iškėlus bankroto bylą UAB „AMG konstrukcijos“ administratoriui, Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, buvo pateiktas bankrutuojančios įmonės balansas bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dieną (2009 m. vasario 4 d.), šiuo balansu administratorius vadovavosi vertindamas įmonės turtą, taip pat ir debitorinius įsiskolinimus. Lietuvos Respublikoje įmonių finansinės ataskaitos, kurių dalis yra balansas, sudaromos remiantis Verslo apskaitos standartais (toliau – ir VAS), kurie yra privalomi visoms įmonėms. Pažymėjo, kad 18 Verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ reglamentuoja skolų (tarp jų ir pirkėjų skolų) apskaitą. Jei tikėtina, kad įmonė negalės atgauti pirkėjų skolų, jos turi būti pripažįstamos nuostoliais dėl vertės sumažėjimo – abejotinomis skolomis ir nuostolio suma turi būti įtraukta į ataskaitinio laikotarpio pelno (nuostolių) ataskaitą. Abejotinos skolos yra skaičiuojamos prieš sudarant finansines ataskaitas ir sprendimus. Sudarydamas UAB „AMG konstrukcijos“ balansą administratorius vadovavosi aukščiau minėtais principais, todėl V. I. debitorinio įsiskolinimo jame nebuvo ir administratorius negalėjo pagrįstai jo įtraukti į įmonės turto masę. Tuomet, kai administratorius bankroto bylos eigoje surinko pakankamai įrodymų dėl debitorinio įsiskolinimo pagrįstumo, pateikė ieškinį V. I. dėl skolos. Ieškinio pateikimas nesudarė pakankamo pagrindo laikyti minėtą debitorinį įsiskolinimą turtu, todėl administratorius savo ataskaitoje 2010 m. gegužės 27 d. pažymėjo, kad jo nėra. Pabrėžė, kad pažeidimo vertinimas pareiškėjui taikant Etikos kodekso 11.2 straipsnį – profesionalumo principo pažeidimas, yra visai nepagrįstas, kadangi atskiras atvejis dėl debitorinio įsiskolinimo vertinimo nesudaro tam pakankamo pagrindo. Pareiškėjas priėmė profesinį sprendimą vadovaudamasis nagrinėjamą klausimą reguliuojančiomis teisės normomis, o Departamento sprendime administratoriaus profesionalumas buvo įvertintas siaurai – tik bankroto teisės požiūriu, tačiau visiškai neatsižvelgė į turto (debitorinių reikalavimų) apskaitos reikalavimus bankroto procesuose.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25-29) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Departamentas 2012 m. rugpjūčio 8 d. gavo V. I. pranešimą „Apie bankroto administratoriaus įgalioto asmens veiksmus“, todėl šio pranešimo pagrindu buvo atliktas UAB „Audata“ veiklos administruojant UAB „AMG Konstrukcijos“ neplaninis patikrinimas. Atlikęs patikrinimą Departamentas konstatavo, kad dėl to, jog UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. juridinių asmenų registrui iki šiol nėra pateikęs prašymo išregistruoti likviduotą dėl bankroto UAB „AMG Konstrukcijos“, jis nėra įvykdęs Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje nurodytos pareigos, taip pat šiuo neveikimu UAB „Audata“ pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostatą, kadangi, vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartyje priimtu sprendimu, UAB „Audata“ buvo pavesta atlikti šiuos veiksmus. Departamentas taip pat konstatavo, kad UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. neveikimu, t. y. tuo, kad į UAB „AMG Konstrukcijos“ skolininkų sąrašą neįtraukė V. I. ir šiai bendrovei priklausančios reikalavimo teisės į jos turto masę, pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 11.2 punkte nustatytą profesionalumo principą.

Pažymėjo, kad Departamente 2012 m. rugsėjo 10 d. buvo parengta išvada „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiksmų administruojant BUAB „AMG Konstrukcijos“. Išvadoje konstatuota, kad UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J., administruodamas BUAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto procesą, padarė anksčiau nurodytus pažeidimus ir siūloma UAB „Audata“ įgaliotam bankroto administratoriui E. J., vykdančiam UAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto procedūras, skirti Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą nuobaudą.

Po to, kai UAB „Audata“ buvo supažindinta su šia Departamento išvada, įmonė pateikė papildomus paaiškinimus. Susipažinęs su papildomais paaiškinimais, Departamentas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nenagrinėjo to, ar UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. nurodytu neveikimu tinkamai vykdo savo pareigas, kylančias iš UAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto proceso, tačiau sprendė klausimą, ar yra pagrindas nutraukti nagrinėjamą civilinę bylą. Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad nuo 2011 m. spalio 1 d.

įsigaliojus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymui, aktualios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) redakcijos 366 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų <...> bankroto bylose“. Departamentas konstatavo, kad teiginys, jog UAB „Audata“ įgalioto atstovo bankroto administratoriaus E. J. neveikimas ir veiksmai, kuriais jis nevykdo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi priimto sprendimo ir 2012 m. kovo 16 d.

Vilniaus apygardos teismui pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo UAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto byloje, neturėtų būti vertinami tinkamu procesinių teisių įgyvendinimu, kadangi 2012 m. kovo 16 d. prašymas, vadovaujantis CPK 366 straipsnio 3 dalimi, yra negalimas. Departamentas taip pat konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. pagrįstai į UAB „AMG Konstrukcijos“ turimo turto masę neįskaičiavo 2010 m. kovo 7 d. ieškinyje nurodyto V. I. debitorinio įsiskolinimo.

Departamentas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, kad 2010 m. gegužės 27 d. ataskaitos parengimo metu jau buvo pateiktas 2010 m. kovo 7 d. ieškinys. Dėl šių priežasčių galimas V. I. įsiskolinimas UAB „Audata“ buvo žinomas. UAB „Audata“ siekė šį įsiskolinimą prisiteisti 2010 m. kovo 7 d. ieškiniu, todėl V. I. įsiskolinimas turėjo būti įtrauktas į UAB „AMG Konstrukcijos“ turto masę, o apie tai turėjo būti informuoti UAB „AMG Konstrukcijos“ kreditoriai.

Nurodė, kad tuo atveju, jei UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. į UAB „AMG Konstrukcijos“ turto masę būtų įtraukęs galimą V. I. debitorinį įsiskolinimą, tai, prieš kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą dėl UAB „AMG Konstrukcijos“ pabaigos, UAB „Audata“ kreditoriai būtų priėmę sprendimą dėl V. I. debitorinio įsiskolinimo. Atlikęs patikrinimą, Departamentas padarė išvadą, kad UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. neįvykdė Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje nurodytos pareigos, šiuo neveikimu pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostatą, kad UAB „Audata“ įgalioto atstovo bankroto administratoriaus E. J. neveikimu, t. y. tuo, jog į UAB „AMG Konstrukcijos“ skolininkų sąrašą neįtraukė V. I., ir UAB „AMG Konstrukcijos“ priklausančios reikalavimo teisės neįtraukė į UAB „AMG Konstrukcijos“ turto masę, pažeidė Elgesio kodekso 11.2 punkte nustatytą profesionalumo principą. Įvertinęs pažeidimo reikšmingumą bei jo padarymo aplinkybes, Departamentas priėmė sprendimą bankroto administratoriaus UAB „Audata“ įgaliotam asmeniui bankroto administratoriui E. J. skirti Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą nuobaudą – įspėjimą

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 93-99) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Audata” įgalioto atstovo bankroto administratoriaus E. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai Departamento direktorius 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-84 skyrė pareiškėjui uždarosios akcinės bendrovės „Audata” įgaliotui atstovui bankroto administratoriui E. J. įspėjimą.

Atkreipė dėmesį, kad įsakyme dėl nuobaudos skyrimo neprivalo būti nurodyti visi nuobaudos skyrimo motyvai – jie gali atsispindėti motyvuotoje išvadoje dėl tarnybinio nusižengimo, todėl šiuo atveju teismas kartu vertino ir Departamento Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto skyriaus vyriausiojo specialisto 2012 m. rugsėjo 10 d. išvadą Dėl bankroto administratoriaus UAB „Audata“ veiksmų administruojant BUAB „AMG Konstrukcijos“ (toliau – ir Išvada). Pažymėjo, jog skundžiamu Departamento įsakymu nuobauda buvo skirta dėl dviejų pažeidimų: dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo ir dėl to, jog administratorius nepagrįstai neįtraukė į skolininkų sąrašą V. I. ir bankrutuojančiai įmonei priklausančios reikalavimo teisės į šios įmonės turto masę.

Dėl pirmo pažeidimo skundžiamame Departamento direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakyme nurodoma, kad UAB „Audata“ įgaliotas asmuo bankroto administratorius E. J. pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto reikalavimus.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto pažeidimas pasireiškė tuo, jog UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J., būdamas bankrutuojančios UAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto administratoriumi, juridinių asmenų registrui nepateikė prašymo išregistruoti likviduotą dėl bankroto UAB „AMG Konstrukcijos“, nors šiuos veiksmus atlikti UAB „Audata“ buvo pavesta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu, t. y. nevykdė teismo sprendimo.

Pastebėjo, kad bankroto administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo dienos juridinių asmenų registrui pateikti prašymą išregistruoti likviduotą dėl bankroto įmonę yra numatyta ir Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje. 2011 m. gruodžio 21 d. Vilniaus apygardos teismas nusprendė bankrutavusią įmonę pripažinti pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruoti iš Juridinių asmenų registro bei pavedė administratoriui atlikti veiksmus, numatytus Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje.

Pareiškėjas tvirtino, kad šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas priimtas neatsižvelgus į tai, jog Lietuvos apeliaciniame teisme nebaigta nagrinėti civilinė byla, kurioje BUAB „AMG Konstrukcijos“ yra ieškovas, pareiškęs turtinius reikalavimus. Teismas pastebėjo, kad į Vilniaus apygardos teismą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos kreipėsi E. J., nors pats žinojo apie nagrinėjamą civilinę bylą Lietuvos apeliaciniame teisme, be to, šio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas yra įsiteisėjęs. Įmonių bankroto įstatyme nėra numatyta išimčių, leidžiančių nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl proceso atnaujinimo BUAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. 2-1200/2012), tačiau vadovaujantis CPK redakcijos 366 straipsnio 3 dalimi bankroto bylose prašymas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų yra negalimas. Pareiškėjo kreipimąsi dėl proceso atnaujinimo, teismas vertino kaip netinkamą pasiteisinimą nevykdyti administratoriaus pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad iki Departamento Įsakymo priėmimo dienos pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime nurodytų veiksmų neatliko, teismas manė, kad Departamentas ir Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįvykdė Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje nurodytos pareigos ir pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punktą.

Teismas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad jis, neįtraukdamas debitorinio įsiskolinimo į turto masę, pažeidimo nepadarė, todėl Departamentas nepagrįstai konstatavo Elgesio kodekso 11.2 punkte numatytą profesionalumo principo pažeidimą. Nurodė, kad ieškinio dėl V. I. skolos teikimas patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjui buvo žinoma, kad V. I. skolingas UAB „AMG Konstrukcijos“ 2 001,76 Lt. Pabrėžė, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, jog bankrutuojančios įmonės turto masę sudaro ne tik realus turtas, bet ir reikalavimo teisės bankrutuojančios įmonės skolininkams, kad dėl minėto debitorinio įsiskolinimo vykstant teisminiam ginčui ir nesant išspręstam ginčui dėl įsiskolinimo nėra pagrindo debitorinio įsiskolinimo neįtraukti į balansą, o teismui nesivadovauti tokio balanso duomenimis. Atsižvelgęs į susiformavusią teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Departamentas ir Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pagrįstai konstatavo, kad neįtraukdamas V. I. į BUAB „AMG Konstrukcijos“ skolininkų sąrašą bei šio asmens įsiskolinimo į UAB „AMG Konstrukcijos“ turto masę pareiškėjas pažeidė Elgesio kodekso 11.2 punkte numatytą profesionalumo principą.

Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad skundą Departamentui pateikęs V. I. su analogišku prašymu jau buvo kreipęsis į Lietuvos apeliacinį teismą, kuris 2012 m. birželio 18 d. nutartimi prašymus atmetė kaip nepagrįstus, todėl Departamentas, priėmęs sprendimą dėl klausimo, kuris jau buvo išnagrinėtas teismo, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas nevertino administratoriaus UAB „Audata“ įgalioto atstovo bankroto administratoriaus E. J. veiksmų, o sprendė klausimą dėl skolos priteisimo, todėl V. I. argumentai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas neįvykdytas, o administratorius 2010 m. gegužės 17 d. ataskaitoje nurodė, kad debitoriai buvo atsiskaitę su įmone iki bankroto bylos iškėlimo, yra susiję ne su administratoriaus veiklos įvertinimu, o su BUAB „AMG Konstrukcijos“ ieškinio dėl skolos priteisimo atmetimu. Pastebėjo, kad Komisija skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, jog, teikdamas tuos pačius argumentus Departamentui, V. I. siekė, kad skundžiama institucija, kuri vykdo administratorių veiklos kontrolę, pagal kompetenciją įvertintų administratoriaus veiksmus. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismas nenagrinėjo to, ar UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. tinkamai vykdė savo pareigas, kylančias iš BUAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto proceso, o sprendė klausimą dėl civilinės bylos nutraukimo ir ieškinio atmetimo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Departamentas, išnagrinėjęs V. I. skundą ir priėmęs sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų nepažeidė.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai konstatavo pareiškėjo padarytus pažeidimus ir taikė nuobaudą – įspėjimą, o Komisijos sprendime faktinės aplinkybės vertintos bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos aiškintos tinkamai, priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas UAB „Audata“ įgaliotas atstovas bankroto administratorius E. J. apeliaciniu skundu (b. l. 101-105) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą; 2) panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir įsakymą Nr. V-84 dėl nuobaudos – įspėjimo skyrimo UAB „Audata“ įgaliotam asmeniui E. J..

Apeliaciniame skunde nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad jokiais teisės aktais nėra apibrėžta situacija, kai yra priimtas teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos, tačiau nėra baigta nagrinėti byla, kurioje ieškovas yra įmonė dėl kurios ir yra priimtas minėtas sprendimas. Dėl šios priežasties pareiškėjo veiksmai (teismo sprendimo nevykdymas) negali būti vertinami kaip nusižengimas, nes pareiškėjas vykdydamas teismo sprendimą pažeistų pareigą ginti kreditorių, o kartu ir viešąjį interesą.

Nurodo, jog Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad išregistravus bankrutavusį juridinį asmenį iš Juridinių asmenų registro pasibaigia bankroto bylos nagrinėjimas ir tolesni ginčai dėl neegzistuojančios įmonės bankroto procedūrų negali būti inicijuojami (Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartis c. b. Nr. 2-113/2007). Pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, jog proceso atnaujinimas bankroto byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos, yra galimas tik tokiu atveju, jeigu įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos įmonė dar nėra išregistruota iš Juridinių asmenų registro (Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 22 d. nutartis c. b. Nr. 2-364/2008). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog apelianto kreipimasis dėl proceso atnaujinimo negali būti tinkamas pasiteisinimas nevykdyti administratoriaus pareigų nėra pagrįstas. Susidarius tokiai teisiškai neapibrėžtai situacijai pareiškėjas ėmėsi teisiškai reikšmingesnių veiksmų, kad būtų išvengta kreditorių interesų pažeidimo, o ne išregistravimo BUAB „AMG Konstrukcijos“. Apeliantas priėmė profesinį sprendimą neišregistruoti bendrovės, kol nebus baigtas bylos nagrinėjimas, todėl toks sprendimas negali būti vertinamas kaip šiurkštus pažeidimas. Be to, Departamentas, priimdamas sprendimą, privalėjo ne tik pažodžiui vadovautis Įmonių bankroto įstatymo teisės normomis, tačiau atsižvelgti į apelianto išdėstytas aplinkybes dėl teismo sprendimo nevykdymo.

Atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi nustatė, kad V. I. liko skolingas UAB „AMG Konstrukcijos“ 2 001,76 Lt, todėl ši skola turėjo būti įtraukta į bankrutuojančios įmonės turto masę, tačiau iš minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties matyti, jog šis teismas priteisė iš V. I. 601,76 Lt (501,76 Lt neapmokėtos skolos ir 100 Lt delspinigių) BUAB „AMG Konstrukcijos“ naudai, visa tai patvirtina apelianto abejones dėl debitorinio įsiskolinimo apimties. Būtent dėl šių abejonių įsiskolinimas ir nebuvo įtrauktas į įmonės turto masę, kol ginčas nebus išspręstas teisme. Pažeidimo vertinimas pareiškėjui taikant Etikos kodekso 11.2 straipsnį yra nepagrįstas, kadangi atskiras atvejis dėl debitorinio įsiskolinimo vertinimo nesudaro tam pakankamo pagrindo.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 109-113) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktorius 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-84 skyrė pareiškėjui UAB „Audata“ įgaliotui atstovui bankroto administratoriui E. J. įspėjimą.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs administracinę bylą pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos pagrįstai konstatavo pareiškėjo padarytus pažeidimus ir taikė nuobaudą – įspėjimą. Dėl šios priežasties byloje skundžiami aktai yra teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog skundžiamu Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus įsakymu pareiškėjui buvo skirta nuobauda dėl dviejų pažeidimų: dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymo ir dėl to, jog administratorius nepagrįstai neįtraukė į skolininkų sąrašą V. I. ir bankrutuojančiai įmonei priklausančios reikalavimo teisės į šios įmonės turto masę. Siekdama aiškumo teisėjų kolegija dėl šių dviejų galimai padarytų pažeidimų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisakys atskirai.

Dėl prašymo išregistruoti likviduotą asmenį dėl bankroto BUAB „AMG Konstrukcijos“ nepateikimo Juridinių asmenų registrui

Teisėjų kolegija, vertindama tai, kad pareiškėjas, atlikdamas BUAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto procedūras, Juridinių asmenų registrui nepateikė prašymo išregistruoti likviduotą asmenį dėl bankroto BUAB „AMG Konstrukcijos“ ir tuo pažeidė ir nevykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įmonių bankroto įstatymas) 32 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto, nurodo, jog remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-3920-262/2011 bankrutavusią UAB „AMG konstrukcijos“ pripažino pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nusprendė ją išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, taip pat pavedė bankrutavusios UAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto administratoriui UAB „Audata“ atlikti veiksmus, numatytus Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje. Nurodytas Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo, kaip ir juo numatyti įpareigojimai.

Minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalis numatė, kad administratorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo dienos arba nuo kreditorių susirinkimo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos pateikia prašymą Juridinių asmenų registrui išregistruoti likviduotą dėl bankroto įmonę. Kartu su prašymu administratorius privalo pateikti teismo sprendimą dėl įmonės pabaigos arba kreditorių susirinkimo sprendimą dėl įmonės pabaigos, įmonės įregistravimo pažymėjimo ir steigimo dokumentų originalus, pažymą, kad dokumentai toliau saugoti perduoti archyvui, ir nurodo įmonę aptarnaujančių bankų bei kitų kredito įstaigų adresus. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas taip pat nustatė, kad administratorius vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus.

Pažymėtina, jog nurodytų nuostatų ir Vilniaus apygardos teismo įpareigojimo nevykdymą pareiškėjas grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl BUAB „AMG Konstrukcijos“ likvidavimo priimtas neatsižvelgus į tai, jog Lietuvos apeliaciniame teisme yra nebaigta nagrinėti civilinė byla, kurioje BUAB „AMG Konstrukcijos“ yra ieškovas, pareiškęs turtinius reikalavimus, be to, pareiškėjas kreipėsi dėl proceso atnaujinimo nurodytoje bankroto byloje, o išregistravus juridinį asmenį BUAB „AMG Konstrukcijos“ iš Juridinių asmenų registro toks kreipimasis nebūtų galimas.

Tačiau teisėjų kolegija tokius pareiškėjo argumentus vertina kritiškai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalį po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Pastebėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigiamos tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1605/2012, 2013 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1265/2013). Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, jog teismas sprendimą dėl įmonės pabaigos priima iš esmės bankroto administratoriaus iniciatyva, t. y. jam pateikus nurodytus dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į Vilniaus apygardos teismą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos kreipėsi E. J., nors pats žinojo apie nagrinėjamą civilinę bylą Lietuvos apeliaciniame teisme, apeliaciniame skunde pareiškėjas nepažymi, jog apie šią aplinkybę jis būtų informavęs Vilniaus apygardos teismą (b. l. 101-105). Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas priimto Vilniaus apygardos teismo sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas įsiteisėjo ir pareiškėjas šiuo atveju turėjo vykdyti jam skirtus įpareigojimus.

Be to, pabrėžtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-4161-450/2012 atsisakė priimti ieškovo BUAB „AMG Konstrukcijos“ administratoriaus E. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo bankroto byloje Nr. B2-3920-262/2011 remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1200/2012 Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 27 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas nurodytoje nutartyje pastebėjo, jog CPK nenumato išimčių, suteikiančių teisę atnaujinti procesą bankroto bylose tokiu atveju. Taigi jau pareiškėjo kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą metu (2012 m. kovo 16 d.) galiojo CPK nuostata, imperatyviai numatanti, kad atnaujinti procesą yra negalima dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose ir nesvarbu, ar juridinis asmuo yra išregistruotas iš Juridinių asmenų registro ar ne. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog pareiškėjo nurodyti argumentai negali pateisinti jam tenkančių pareigų nevykdymo.

Nurodytų išvadų negali paneigti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-364/2008 pateikti išaiškinimai, kuriais pareiškėjas šiuo atveju remiasi. Pažymėtina, jog nors Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartyje nurodė, kad proceso atnaujinimas bankroto byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos, yra galimas tik tokiu atveju, jeigu įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės pabaigos įmonė dar nėra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, tačiau šis teismo išaiškinimas buvo pateiktas galiojant kitam teisiniam reguliavimui. Pažymėtina, jog 2011 m. birželio 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XI-1480, numatęs, kad pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose (įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d.). Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju prašymo dėl proceso atnaujinimo bankroto byloje Nr. B2-3920-262/2011 pateikimo metu jau galiojo nurodyta naujos redakcijos CPK nuostata, ribojanti proceso atnaujinimą bankroto bylose. Šias aplinkybes konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. A2-4161-450/2012, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1200/2012. Atitinkamai, nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai pareiškėjui tenkančios pareigos vykdymo metu buvo neaktualūs.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės pasibaigimas neužkerta kelio įmonės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti tik iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą. Šiais atvejais bankrutavusios ir iš Juridinių asmenų registro išregistruotos įmonės turtą ir turtines reikalavimo teises pagal įstatymą perima jos kreditoriai, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti likvidavimo procedūros metu, pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Taigi tuo atveju, jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo. Kitoks susiklosčiusios situacijos vertinimas neatitiktų bendrųjų teisės principų, bankroto proceso tikslų ir pažeistų bankroto procese egzistuojantį viešąjį interesą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-113/2007, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1253/2013). Tokiu būdu yra užtikrinama kreditorių teisė į teisminę gynybą net ir po likvidavimo procedūrų įmonėje užbaigimo (reiškiant reikalavimą dėl turto paskirstymo) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1605/2012). Atsižvelgus į tai, pažymėtina, jog BUAB „AMG Konstrukcijos“ kreditorių interesai galėjo būti apgintini ir nurodytu būdu.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas, atlikdamas UAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto procedūras, nepagrįstai Juridinių asmenų registrui nėra pateikęs prašymo išregistruoti likviduotą asmenį dėl bankroto, tuo pažeidžiant ir nevykdant Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto.

Dėl V. I. neįtraukimo į BUAB „AMG Konstrukcijos“ skolininkų sąrašą

Pasisakydama dėl antrojo pareiškėjui inkriminuojamo pažeidimo, t. y. kad nepagrįstai į BUAB „AMG Konstrukcijos“ skolininkų sąrašą nebuvo įtrauktas V. I. ir minėtai įmonei priklausančios reikalavimo teisės nebuvo pagrįstai įtrauktos į šios įmonės turto masę, taip pažeidžiant Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 (toliau – ir Elgesio kodeksas), 11.2 punktą, teisėjų kolegija nurodo, jog ginčui aktuali Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 11 dalis numatė įpareigojimą bankroto administratoriui laikytis Elgesio kodekso ir jame įtvirtintų nuostatų.

Elgesio kodekso 11.2 punktas numato, kad administratorius savo veikloje vadovaujasi profesionalumo principu – administratorius gali administruoti bankrutuojančią, bankrutavusią ar restruktūrizuojamą įmonę tik turėdamas pakankamai žinių ir patirties, būti gerai susipažinęs su įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais bankroto ir restruktūrizavimo procesus, ir kurių reikia procedūroms atlikti. Administratorius turi aiškiai dėstyti savo mintis, nuolat kelti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias, palaikyti gerus dalykinius ryšius su administruojamos bankrutuojančios, bankrutavusios ar restruktūrizuojamos įmonės darbuotojais, kitais asmenimis.

Pažymėtina, jog įmonės administratorius bankroto procese yra vienas reikšmingiausių subjektų, kuris iš esmės vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas, nuo jo veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų gynimas, bankroto procese siekiamų tikslų įgyvendinimas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2013). Atitinkamai, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis gana plačiai numato bankroto administratoriui tenkančias pareigas, kurias jis turi tinkamai ir laiku vykdyti.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog Įmonių bankroto įstatymo normų analizė suponuoja išvadą, kad pagrindinis bankroto proceso tikslas – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Šis tikslas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). Įgyvendinant teisminio bankroto procedūras taip pat yra siekiama kiek įmanoma operatyvaus bankroto procedūrų užbaigimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005, 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007, 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007). Dėl šių priežasčių pareiškėjas vykdydamas jam pavestas pareigas turi siekti, be kita ko, pagrindinio nurodyto bankroto proceso tikslo įgyvendinimo.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog bankrutuojančios įmonės turto masę sudaro ne tik realus turtas, bet ir reikalavimo teisės bankrutuojančios įmonės skolininkams. Reikalavimo teisės, kaip ir realus įmonės turtas, gali būti parduodamos vykdant bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūras (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-762/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007 ir Nr. 2-64/2007).

Nagrinėjamu atveju ieškinio dėl V. I. skolos teikimas (iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškinys Vilniaus apygardos teisme gautas 2010 m. kovo 17 d., ieškovu nurodytas UAB bankrutavusi „AMG Konstrukcijos”, jos atstovu E. J. (administratorius) patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjui buvo žinoma, kad V. I. skolingas UAB „AMG Konstrukcijos“ 2 001,76 Lt. Atsižvelgusi į tai, kad bankrutuojančios įmonės turto masę sudaro ne tik realus turtas, bet ir reikalavimo teisės bankrutuojančios įmonės skolininkams, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas pagrįstai neįtraukė V. I. skolinio įsipareigojimo į UAB „AMG Konstrukcijos“ turto masę.

Šiuo atveju nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad nurodyto ieškinio pateikimas nesudarė pakankamo pagrindo laikyti minėtą debitorinį įsiskolinimą turtu, todėl jis pagrįstai savo ataskaitoje pažymėjo, kad jo nėra. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi priteisė iš V. I. 601,76 Lt skolos, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti analizuojamos situacijos. Kaip minėta, bankrutuojančios įmonės turto masę sudaro ir atitinkamos reikalavimo teisės, todėl savaime aplinkybė, kad reikalavimo teisės apimtis keitėsi ir teismas priteisė mažesnę sumą, neleidžia vertinti, kad pareiškėjas V. I. neturėjo įtraukti į skolininkų sąrašą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pagrįstai konstatavo, kad neįtraukdamas V. I. į BUAB „AMG Konstrukcijos“ skolininkų sąrašą bei šio asmens įsiskolinimo į UAB „AMG Konstrukcijos“ turto masę pareiškėjas pažeidė Elgesio kodekso 11.2 punkte numatytą profesionalumo principą.

Toks pareiškėjo pažeidimas, atsižvelgus į pagrindinį bankroto proceso tikslą, šiame procese bankroto administratoriui tenkantį vaidmenį, negali būti vertinamas vien tik kaip formalus pažeidimas, nes tokiu būdu pareiškėjas neveikė taip, kad geriausiai būtų užtikrinta kreditorių interesų apsaugą. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai V. I. neįtraukė į BUAB „AMG Konstrukcijos“ skolininkų sąrašą ir jam tenkančio reikalavimo į bankrutuojančios įmonės turto masę, tuo, be kita ko, pažeidžiant ir kreditorių interesus. Kreditoriai neturėjo galimybės priimti sprendimo dėl nurodyto debitorinio įsiskolinimo, t. y. dėl likusio BUAB „AMG Konstrukcijos“ turto (Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 6 d.).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos pagrįstai konstatavo šioje teismo nutartyje įvardintus pareiškėjo teisės aktuose jam nustatytų įpareigojimų pažeidimus.

Pažymėtina, jog Įmonių bankroto įstatymo (2012 m. liepos 1 d. redakcija) 117 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda, inter alia įspėjimas. Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 (2012 m. gegužės 13 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės), numato, jog asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiklos priežiūrą atlieka Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos (1 p.). Taisyklių 46 punktas suteikia Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriui įgaliojimus skirti administratoriui vieną iš Įmonių bankroto įstatymo 117straipsnio 1 dalyje nurodytų nuobaudų. Taisyklių 47 punktas numato, kad nuobauda skiriama administratoriui, kai administratorius yra fizinis asmuo arba administratoriaus, kuris yra juridinis asmuo, įgaliotam asmeniui, atliekančiam (atlikusiam) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui. Nuobauda vadovui skiriama tik tuo atveju, jeigu tikrinant administratoriaus veiklą nustatoma, kad vadovas pažeidė teisės aktus. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog atsakovui yra suteikta teisė nustačius pažeidimus skirti pareiškėjui nuobaudą, nes jis šiuo vykdė BUAB „AMG Konstrukcijos“ bankroto procedūras, ir ją skirdamas jis savo kompetencijos neviršijo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo pateiktus reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Audata” įgalioto atstovo bankroto administratoriaus E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys