A-146-1273-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1273/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03641-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės energijos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės energijos centras“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „SBA“ baldų kompanijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Saulės energijos centras“ (toliau – ir UAB „Saulės energijos centras“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės 42 000 Lt žalos atlyginimą bei pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. su uždarąja akcine bendrove „SBA“ baldų kompanija (toliau – ir UAB „SBA“ baldų kompanija, trečiasis suinteresuotas asmuo) sudarė Galimybių studijos ir leidimų gavimo sutartį Nr. 2012/09-27/57 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo teikti užsakovui UAB „SBA“ baldų kompanijai paslaugas, t. y. atlikti darbus, būtinus leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir Leidimai plėtrai) gavimui objektuose, detalizuotuose Sutarties 1 priede „Darbų sąrašas“. Pareiškėjas įsipareigojo gauti Leidimus plėtrai, išduodamus Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija), ir LESTO prijungimo sąlygas Sutarties Priede Nr. 4 nurodytiems užsakovo objektams (iš viso 42 objektams), ant kurių bus montuojamos atitinkamos galios saulės elektrinės. Sutarties 6.2. punkte buvo sutarta, kad visi darbai turi būti atlikti ne vėliau kaip 2013 m. vasario 28 d. Sutarties 8.1. punkte susitarė, kad už tinkamai ir laiku atliktus darbus užsakovas sumoka pareiškėjui Sutarties kainą, kuri susideda iš dalies (1 000 Lt plius PVM) ir sėkmės mokesčio (1 000 Lt plius PVM) už vieną objektą (jėgainę). Šalys Sutarties sąvokose susitarė, kad Sėkmės atvejis– Leidimo plėtrai gavimas jėgainei užsakovo objektuose, kai yra užtikrinamas/užfiksuojamas galiojančių elektros energijos supirkimo, gaminant elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tarifų taikymas elektros energijai, gaminamai objektuose.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. lapkričio mėn. jis pateikė 42 prašymus Energetikos ministerijai gauti Leidimus plėtrai, tačiau jie nebuvo išduoti teisės aktų nustatytais terminais. Sprendimą apie Leidimų plėtrai išdavimą Energetikos ministerija paskelbė vėluodama 35 dienas, o popieriniai Leidimai plėtrai buvo išduoti tik 2013 m. kovo 25 d. – 2013 m. balandžio 19 d., t. y. pavėlavus 84–109 dienų. 2013 m. vasario 21 d darbų perdavimo–priėmimo aktu užsakovui buvo perduoti tik objektams išduotų Leidimų plėtrai numeriai (sąrašas), o Leidimai buvo perduoti 2013 m. balandžio 24 d. lydraščiu. Už Sutartyje numatytus darbus užsakovas sumokėjo bazinę Sutarties kainą, tačiau sėkmės mokestį mokėti atsisakė, nes nebuvo įvykdyta sėkmės mokesčio išmokėjimo sąlyga (Leidimai plėtrai nebuvo susieti su galiojančiu 2012 m. elektros energijos supirkimo tarifu darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo metu). Darbų perdavimo–priėmimo aktas buvo pasirašytas 2013 m. vasario 21 d., t. y. po to, kai 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir AIEĮ Pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios Leidimo gaminti išdavimo dieną. Jeigu Energetikos ministerija nebūtų vėlavusi išduoti Leidimų plėtrai, pareiškėjas būtų įvykdęs Sutartyje numatytus įsipareigojimus iki teisės aktų pakeitimų. Nesant Energetikos ministerijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjas savo prievoles būtų įgyvendinęs įvykdydamas sėkmės sąlygą, kurią įvykdžius užsakovas būtų sumokėjęs jam Sutartyje nustatyto dydžio sėkmės mokestį – 42 000 Lt plius PVM. Dėl Energetikos ministerijos padarytų pažeidimų (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė nurodyto dydžio žalą (Civilinio kodekso 6.271, 6.263, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 142–145) paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio mėnesį pateikė prašymą išduoti 42 Leidimus plėtrai. Atsižvelgiant į tai, jog dėl itin didelio gautų prašymų skaičiaus, Energetikos ministerija vėlavo išduoti Leidimus plėtrai, 2013 m. sausio 21 d. Energetikos ministerijos internetiniame puslapyje buvo išplatintas viešas pranešimas, kad iki 2013 m. vasario 4 d. internetiniame tinklapyje bus paskelbtas išduotų leidimų sąrašas ir, kad sąraše esantys asmenys bei įmonės, kurie prašymus leidimui išduoti pateikė iki 2012 m. gruodžio 31 d., galės pradėti vykdyti tolesnes projektų įgyvendinimo procedūras neatsiėmę popierinio leidimo. 2013 m. vasario 4 d. internetiniame tinklapyje buvo paskelbtas išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas, į kurį buvo įtraukti pareiškėjo nurodyti 42 objektai. Be to, pagal Elektros Energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 17 straipsnio 2 punktą, jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakomą per įstatymo nustatytą 30 kalendorinių dienų terminą, laikoma, kad priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Priėmus AIEĮ Pakeitimo įstatymą, sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės elektrines ir gauti leidimus gaminti elektros energiją. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad teisės aktuose įtvirtinto termino išduoti Leidimus plėtrai praleidimas turėjo įtakos galimos žalos pareiškėjui atsiradimui. Dėl neaiškių Sutarties nuostatų žala taip pat nėra įrodyta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SBA“ baldų kompanija atsiliepime į skundą (b. l. 140–141) konkrečios pozicijos dėl ginčo išsprendimo nepareiškė, pažymėdamas, kad jam nėra aktualus pareiškėjo pareikštas atsakovui reikalavimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 174–177).

Teismas nustatė, jog pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš Leidimų plėtrai neišdavimo per nustatytą terminą, kas lėmė, kad pareiškėjas negavo Sutartyje numatyto sėkmės mokesčio.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas ir UAB „SBA“ baldų kompanija 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarė Galimybių studijos ir leidimų gavimo sutartį Nr. 2012/09-27/57, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo teikti UAB „SBA“ baldų kompanijai paslaugas (atlikti darbus, būtinus leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus gavimui 42 objektuose). Sutartyje buvo nustatyta, kad sutarties kaina susideda iš bazinės dalies ir sėkmės mokesčio, kuris gavus leidimą plėsti pajėgumus vienai jėgainei su galiojančiu 2012 m. tarifu (vienai jėgainei iki 30 kW) lygus 1 000 Lt plius PVM (b. l. 9– 20). 2012 m. lapkričio 19 d., 2012 m. lapkričio 21 d., 2012 m. lapkričio 22 d., 2012 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė 42 prašymus gauti leidimus vykdyti veiklą elektros energijos sektoriuje (b. l. 24–65). 2013 m. vasario 21 d. pareiškėjas ir UAB „SBA“ baldų kompanija pasirašė darbų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame buvo nurodyti Energetikos ministerijos Leidimų plėtrai numeriai (b. l. 21–23). Energetikos ministerija Leidimus plėtrai dėl minėtų 42 objektų išdavė atitinkamai 2013 m. kovo 25 d., 2013 m. balandžio 19 d. (b. l. 68–109). Pareiškėjas Leidimus plėtrai 2013 m. balandžio 24 d. lydraščiu perdavė UAB „SBA“ baldų kompanijai (b. l. 66–67), kuri 2013 m. balandžio 30 d. raštu Nr. R-3 atsisakė mokėti pareiškėjui sėkmės mokestį, nes nebuvo įvykdyta sėkmės mokesčio išmokėjimo sąlyga, t. y. leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus nebuvo susieti su galiojančiu 2012 m. elektros energijos supirkimo tarifu (b. l. 110).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 1-215 „Dėl informacijos apie veiklos elektros energijos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbimo“ (toliau – ir Informacijos skelbimo tvarka) 1 punkte įtvirtinta, kad informacija apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbiama Energetikos ministerijos internetinėje svetainėje. Informacijoje nurodomas leidimo turėtojas, leidimu reglamentuojamos veiklos rūšis, leidimo numeris, jo išdavimo, galiojimo panaikinimo data, leidimu reglamentuojamos veiklos teritorija, elektrinės įrengtoji galia.

EEĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad licencija ar leidimas išduodami arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją ar leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Licencijavimo taisyklėse ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo licencijas ar leidimus išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti licenciją ar leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 42 prašymus išduoti leidimus vykdyti veiklą elektros energijos sektoriuje Energetikos ministerijai pateikė atitinkamai 2012 m. lapkričio 19 d., 2012 m. lapkričio 21 d., 2012 m. lapkričio 22 d., 2012 m. lapkričio 26 d. (b. l. 24–65). Vadovaujantis Informacijos skelbimo tvarka, 2013 m. vasario 4 d. Energetikos ministerijos internetiniame tinklapyje buvo paskelbtas išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas, į kurį buvo įtrauktos Sutartyje, sudarytoje tarp pareiškėjo ir UAB „SBA“ baldų kompanijos, nurodyti 42 objektai. Pagal EEĮ nuostatas, jeigu į pateiktą prašymą neatsakoma per 30 dienų terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo. Teismas pažymėjo, kad Energetikos ministerija pareiškėjo nebuvo informavusi apie tai, kad jo prašomiems leidimams išduoti būtų atsiradę kokių nors objektyvių kliūčių, todėl taikyta EEĮ 17 straipsnio 2 dalis. Sistemiškai aiškindamas minėto įstatymo nuostatas, teismas konstatavo, kad teigiamas sprendimas leidimui išduoti pagal pateikto prašymo turinį laikomas priimtu nuo tos dienos, kai pasibaigė EEĮ 17 straipsnio 2 dalyje numatytas 30 kalendorinių dienų terminas. Nagrinėjamu atveju, teigiami sprendimai leidimams išduoti laikomi priimtais atitinkamai 2012 m. gruodžio 19 d., 2012 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 22 d., 2012 m. gruodžio 26 d. Įstatymas nenustato paties termino, per kiek laiko turi būti išduotas popierinis leidimas. Teismas nurodė, jog pagal pateiktas teisės aktų nuostatas nėra pagrindo konstatuoti netinkamo Energetikos ministerijos veikimo. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad praėjus 30 kalendorinių dienų terminui nuo prašymų pateikimo, manydamas, jog pagal EEĮ 17 straipsnio 2 dalį yra priimti teigiami sprendimai dėl leidimų išdavimo, jis kreipėsi į AB LESTO dėl prisijungimo sąlygų išdavimo. Priėmus AIEĮ Pakeitimo įstatymą, sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės elektrines ir gauti leidimus gaminti elektros energiją – fiksuotas tarifas nustatytas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios Leidimo gaminti išdavimo momentu.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Energetikos ministerija veikė netinkamai, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui prašomos žalos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu, atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo jo prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas UAB „Saulės energijos centras“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 181 – 185) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, taip pat priteisti atsakovo teismo išlaidas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad įstatymas nenustato termino, per kiek laiko turi būti išduotas popierinis leidimas, prieštarauja teisės aktuose nustatytam teisiniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 3 punkte nurodyta, kad leidimas – tai dokumentas, suteikiantis jo turėtojui teisę verstis nelicencijuojama veikla elektros energetikos sektoriuje. Apie tai, kad leidimas yra būtent popierinis dokumentas matyti ir iš Taisyklių 39 punkto, kuriame nurodyta kokie duomenis turi būti įrašyti į leidimą. Taigi Leidimas plėtrai visais atvejais turi būti rašytinis.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatą (nepagrįstai sutapatino su paties leidimo išdavimu). Teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo ir paties leidimo išdavimas sukuria skirtingas teisines pasekmes, todėl šių kategorijų sutapatinimas pažeidžia teisinio tikrumo bei teisingumo principus. Teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo negali būti tapatinamas su paties leidimo išdavimu, nes teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo nėra ir nebuvo sąlyga prijungimo sąlygoms gauti.

3. Atsakovas nepateikė įrodymų i kokiu pagrindu procedūra dėl kreipimosi į AB LESTO dėl prijungimo sąlygų išdavimo buvo supaprastinta. Apeliantas, vadovaudamasis 2013 m. sausio 21 d. pranešime nurodyta informacija, kai tik buvo paskelbtas išduotų leidimų elektroninis sąrašas, nedelsdamas kreipėsi į AB LESTO dėl prijungimo sąlygų išdavimo.

4. Apelianto teisė kreiptis į AB LESTO dėl prijungimo sąlygų išdavimo neturint Energetikos ministerijos išduoto leidimo byloje nenustatyta, teismo sprendimo motyvas, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog praėjus 30 d. kalendoriniam terminui nuo prašymo pateikimo kreipėsi į AB LESTO dėl prijungimo sąlygų išdavimo, yra nepagrįstas. Energetikos ministerija, neišduodama leidimo nustatytu terminu, pažeidė teisės aktų reikalavimus ir dėl šių pažeidimų apeliantas patyrė žalą.

5. Teismas nesiaiškino Sutarties, sudarytos tarp apelianto ir trečiojo suinteresuoto asmens, turinio, sėkmės mokesčio sąlygų. Apeliantas negalėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui perduoti darbų tol, kol iš AB LESTO negavo prijungimo sąlygų. Jeigu Energetikos ministerija būtų išdavusi Leidimus plėtrai per įstatymo numatytą terminą, apeliantas visus darbus pagal Sutartį būtų perdavęs anksčiau, t. y. iki teisinio reguliavimo pasikeitimo, ir būtų buvusi pritaikyta AIEĮ redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d., o tai būtų apeliantui lėmę sėkmės sąlygos įvykdymą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 190–192) grindžiamas šiais argumentais:

1. Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas aiškino teisingai.

Aplinkybė, kad Energetikos ministerija per 30 dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo pareiškėjui neparengė dokumentinio leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, EEĮ 17 straipsnio 2 dalies kontekste pripažintina kaip nesukelianti pareiškėjui teisinių pasekmių.

2. Teismas teisingai nustatė, jog pagal 2013 m. gruodžio 5 d. sprendime nurodytas teisės aktų nuostatas nėra pagrindo konstatuoti netinkamo Energetikos ministerijos veikimo.

3. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog praėjus 30 kalendorinių dienų terminui nuo prašymų pateikimo, manydamas, jog pagal EEĮ 17 straipsnio 2 dalį yra priimti teigiami sprendimai dėl leidimų išdavimo, jis kreipėsi į AB LESTO dėl prijungimo sąlygų išdavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą su reikalavimu priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo reikalavimas kildinamas iš Energetikos ministerijos veiksmų, dėl kurių, anot pareiškėjo, jis negavo pagal 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarytą su UAB „SBA“ baldų kompanija Galimybių studijos ir leidimų gavimo sutartį Nr. 2012/09-27/57 numatyto sėkmės mokesčio, nes nebuvo įvykdyta sėkmės mokesčio mokėjimo sąlyga (leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus nebuvo susieti su galiojančiu 2012 m. elektros energijos supirkimo tarifu Darbų perdavimo – priėmimo akto pasirašymo metu).

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos ir būtent dėl pareiškėjo nurodytų veiksmų (neveikimo). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjo teigimu , atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog Energetikos ministerija Leidimus plėtrai (rašytinį dokumentą) 42 objektams išdavė vėliau nei turėjo atlikti šį veiksmą pagal teisės aktus (per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo ir visų reikiamų tokiam leidimui gauti dokumentų pateikimo) ir tai lėmė, kad pareiškėjas neįvykdė Sutarties sąlygos, kuri jam būtų lėmusi sėkmės mokestį.

Byloje nustatyta, kad minėta Sutartimi (b. l. 9–20) UAB „Saulės energijos centras“ (Rangovas) ir UAB „SBA“ baldų kompanija (Užsakovas) susitarė, kad Rangovas atliks Užsakovui darbus, kurie skirstomi į tris etapus: 1) išankstinių LESTO sąlygų gavimas bei išsami galimybių studija; 2) leidimo plėsti elektros gamybos pajėgumus iš Energetikos ministerijos gavimas; 3) prisijungimo sąlygų (konkrečių projektavimo sąlygų) iš LESTO gavimas (Sutarties 2.1., 2.3. punktai, 1 priedas). Sutarties 8.1., 8.2. punktuose ir jos 3 priede numatyta, kad už tinkamai ir laiku atliktus darbus Užsakovas sumoka Rangovui (pareiškėjui) Sutarties kainą, kuri susideda iš bazinės dalies (vienos jėgainės bazinė paslaugų kaina – 1 000 Lt plius PVM) ir sėkmės mokesčio (vienai jėgainei – 1 000 Lt plius PVM). Sutarties šalys susitarė, kad visi darbai turi būti atlikti ne vėliau kaip iki 2013 m. vasario 28 d. (Sutarties 6.2 punktas). Sėkmės atveju šalys nusprendė laikyti sąlygą (Sutarties 1.1. (h) punktas, 3.1. punktas) – leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimas jėgainei (iki 30 kW) Užsakovo objektuose (Sutarties 4 priede su pakeitimu išvardyti 42 objektai), kai yra užtikrinamas / užfiksuojamas galiojančių elektros energijos supirkimo, gaminant elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tarifų taikymas elektros energijai, gaminamai objektuose.

Byloje nustatyta, kad Sutarties šalys sėkmės mokesčio aspektu susitarė dėl to, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (AIEĮ 2 straipsnio 25 dalies prasme energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojas) sumokės pareiškėjui sėkmės mokestį tuo atveju, jei iki Sutartyje numatytos visų darbų (3 etapų) atlikimo datos bus atlikti visi minėti darbai ir bus užfiksuotas galiojančių elektros supirkimo, gaminant elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tarifų taikymas Užsakovo 42 objektų atžvilgiu, t.y. kad bus taikomas 2012 metais galiojęs fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas. Pagal Sutarties pasirašymo metu galiojusio ir šiuo metu galiojančio AIEĮ sąvokas fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas – šiame įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis gamintojui garantuojamos pajamos už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių vienetą (AIEĮ 2 straipsnio 27 dalis).

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas Sutartyje numatytus 2-ojo etapo darbus, prašymus Energetikos ministerijai dėl Leidimų plėtrai išdavimo Sutarties priede numatytiems 42 objektams pateikė atitinkamai 2012 m. lapkričio 19, 21, 22 ir 26 dienomis. Energetikos ministerija per 30 dienų terminą, skaičiuojamą nuo prašymų ir dokumentų pateikimo dienos, rašytinių Leidimų plėtrai neišdavė, taip pat nepateikė atsisakymo jį išduoti. Energetikos ministerijos internetiniame tinklapyje 2013 m. vasario 4 d. buvo paskelbtas išduotų Leidimų plėtrai sąrašas, į kurį buvo įtraukti ir Sutarties priede nurodyti 42 objektai (iki 30 kW galios saulės elektrinės). Tokį savo sprendimą atsakovo atstovas byloje motyvuoja faktine aplinkybe, kad buvo gavęs itin didelį kiekį prašymų išduoti leidimus, neturėjo galimybių laiku išduoti rašytinių leidimų, todėl spręsdama susidariusią situaciją savo internetiniame tinklapyje paskelbė Leidimų plėtrai sąrašą bei informaciją, kad asmenys ir įmonės, kurie prašymus pateikė iki 2012 m. gruodžio 31 d., galės pradėti vykdyti tolesnes projektų įgyvendinimo procedūras neatsiėmę rašytinio (popierinio) leidimo. Energetikos ministerija Leidimus plėtrai (rašytinį dokumentą) dėl ginčui aktualių 42 objektų išdavė pareiškėjui 2013 m. kovo 25 d. ir 2013 m. balandžio 19 d., įrašydama, kad jie laikyti išduotais atitinkamai 2012 m. gruodžio 27,29, 31 dienomis. Darbų perdavimo aktas tarp Sutarties šalių buvo pasirašytas 2013 m.vasario 21 d., t.y. iki Sutartyje numatytos darbų atlikimo datos (2013 m. vasario 28 d.) pareiškėjui pateikus Užsakovui Leidimų plėtrai dėl visų 42 objektų sąrašą, parengtą remiantis Energetikos ministerijos paskelbta informacija apie išduotus Leidimus plėtrai. Rašytinius Leidimus plėtrai pareiškėjas pateikė Užsakovui 2013 m.balandžio 24 d. Užsakovas 2013 m. balandžio 30 d. raštu Nr. R-3 atsisakė mokėti pareiškėjui sėkmės mokestį, pareikšdamas, kad leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus nebuvo susieti su galiojančiu 2012 m. elektros energijos supirkimo tarifu.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo veiksmų teisėtumą, pagrįstai rėmėsi EEĮ 17 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per 30 kalendorinių dienų terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią įstatymo nuostatą, sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, kad Energetikos ministerijai per 30 kalendorinių dienų pareiškėjo neinformavus apie leidimo išdavimą arba atsisakymą jį išduoti, laikytina, jog teigiami sprendimai dėl Leidimų plėtrai išdavimo pagal pareiškėjo pateiktus 42 prašymus buvo priimti atitinkamai 2012 m. gruodžio 19 d., 2012 m. gruodžio 21 d., 2012 m. gruodžio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 26 d. Pažymėtina, kad 2013 m. kovo 25 d., 2013 m. balandžio 25 d. išduotuose rašytiniuose Leidimuose plėtrai yra nurodytos panašios datos, t.y. kad šie leidimai laikomi išduotais atitinkamai 2012 m. gruodžio 27 d., 2012 m. gruodžio 29 d. ir 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 68–109).

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui, pateikusiam Energetikos ministerijai prašymą ir dokumentus, reikalingus Leidimo plėtrai išdavimui, ir negavusiam iš Energetikos ministerijos jokio atsakymo per EEĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nebuvo kliūtis tęsti projektų įgyvendino procedūras, t.y. suėjus minėtoje įstatymo normoje nustatytam terminui neatidėliojant kreiptis į AB LESTO dėl prisijungimo sąlygų išdavimo, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pasinaudojo šia įstatymo nuostata. Tik esant neigiamam AB LESTO atsakymui būtų galima teigti, kad Energetikos ministerijos vėlavimas išduoti rašytinius Leidimus plėtrai sutrukė pareiškėjui įvykdyti Sutarties sąlygą – gauti prisijungimo sąlygas (konkrečias projektavimo sąlygų) anksčiau nei jis jas gavo faktiškai ir kad tai įvyko būtent dėl to, jog Energetikos ministerija vėlavo išduoti rašytinius Leidimus plėtrai. Pats apeliantas nurodo, kad jis kreipėsi į AB LESTO dėl prisijungimo sąlygų išdavimo po to, kai Energetikos ministerija paskelbė elektroninį Leidimų plėtrai sąrašą, t.y. po 2013 m. vasario 4 d., nors pasinaudojant EEĮ 17 straipsnio 2 dalimi pagrindas kreiptis atsirado 2012 m. gruodžio pabaigoje. Pareiškėjas byloje pateikė duomenis, kad AB LESTO prisijungimo sąlygas išdavė 2013 m.vasario 11-15 d.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies normą, tai yra nepagrįstai sutapatino šioje dalyje numatytą nuostatą dėl teigiamo sprendimo, susijusio su leidimo išdavimu, priėmimo su paties leidimo išdavimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas šios įstatymo normos aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013 dėl analogiškų teisinių santykių, susijusių su leidimų elektros energetikos sektoriuje išdavimu, aiškindama Elektros energetikos įstatymo nuostatas dėl leidimų išdavimo pažymėjo, kad pareiškėjui subjektinę teisę vykdyti veiklą suteikia ir tuo pačiu materialines teisines pasekmes sukelia būtent viešojo administravimo subjekto išduotas individualus administracinis aktas – leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.

Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas expressis verbis įtvirtino tik vieną šios bendros taisyklės išimtį, t.y. Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Licencijavimo taisyklėse ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos.

Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo (taip pat šiuo aspektu žr. EĮ 21 str. 2 d.; 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 13 str. 4 d.). Iš šios normos išplaukia, jog viešojo administravimo subjektui nustatyta tvarka neišdavus nustatytos formos leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus teisės aktuose nurodytu terminu, minėtos teisės normos pagrindu įmonė pareiškėja įgyja teisę pradėti įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje, laikydamasi teisės aktuose numatytų reikalavimų.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu reguliavimu įstatymų leidėjas, viena vertus, skatina viešojo administravimo subjektą, kita vertus, nustato papildomą, išimtinį įmonės pareiškėjos teisių bei teisėtų interesų gynimo būdą, apsaugo elektros rinkos dalyvių interesus (šiuo aspektu žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Elektros energetikos įstatymo 2, 5, 6, 10, 14, 22, 23, 24, 25, 28, 32, 36, 38, 39, 41, 42, 43, 44 ir 45 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 42(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1475).

Vis dėlto, atsižvelgusi į teisės aktų leidimui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus keliamus reikalavimus, Energetikos ministerijai priskirtą pareigą (funkciją) išduoti leidimus (AIEĮ 16 str. 2, 6 d.), šios pareigos galimą nevykdymą tik konkrečiai teisės aktuose numatytais atvejais (AIEĮ 16 str. 7 d.; Taisyklių 46 p., 2013 m. spalio 22 d. Taisyklių 48 p.), išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad įstatymų leidėjui nenustačius priešingai, minėtos teisės normos (EEĮ 17 str. 2 d., EĮ 21 str. 2 d.) nepanaikina Energetikos ministerijos pareigos išduoti tinkamai įformintą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.

Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Energetikos ministerijos naudojamas informacijos apie išduotus Leidimus plėtrai skelbimas internetinėje svetainėje būdas, kuris numatytas Energetikos ministro 2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 1-215 1 punkte ir 2013 m. spalio 22 d. Taisyklių 15.3 punkte, atlieka viešinimo funkciją, užtikrina viešumo ir skaidrumo principų, atliekant viešąjį administravimą, įgyvendinimą, palengvina visuomenės informavimą bei informacijos prieinamumą (AIEĮ 51 str.), tačiau teisės aktai nenumato (nenumatė), jog toks minėtos informacijos paskelbimas būtų prilyginamas Leidimų plėtrai išdavimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog įstatymas nenustato per kiek laiko turi būti išduotas rašytinis („popierinis“) Leidimas plėtrai neatitinka EEĮ 17 straipsnio 2 dalies turinio. Šioje įstatymo normoje esanti formuluotė „licencija ar leidimas išduodami arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją ar leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų“, kurios skaičiuojamos nuo nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų, būtent ir nustato, kad per šį terminą viešojo administravimo subjektas turi priimti ir išduoti pareiškėjui vieną iš dviejų individualių administracinių aktų: 1) licenciją ar leidimą arba 2) atsisakymą išduoti licenciją ar leidimą.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo pateiktu EEĮ 17 straipsnio 2 dalies aiškinimu, be kita ko, remiasi 2012 m. rugpjūčio 17 d. AB LESTO generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 181 patvirtintu Elektros energijos gamintojų pasinaudojimo elektros tinklais tvarkos aprašu. Dėl šių apelianto argumentų pastebėtina, kad Aprašas yra poįstatyminis teisės aktas, todėl jo nuostatos pagal teisės aktų hierarchijos principą, negali paneigti įstatymų nustatytų reikalavimų, šiuo atveju EEĮ 17 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas.

Byloje nustatyta aplinkybė, kad Energetikos ministerija vėlavo išduoti pareiškėjui Leidimus plėtrai neatitinka EEĮ 17 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo ir dokumentų pateikimo dienos. Tačiau pabrėžtina, jog toje pačioje įstatymo normoje įtvirtinta išimtis, kad jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo, nustato atitinkamą prašymą leidimo išdavimui padavusio subjekto teisių bei teisėtų interesų gynimo būdą, apsaugo elektros rinkos dalyvių interesus nuo viešojo administravimo subjekto galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo). Suinteresuoto leidimo gavimu subjekto neveikimo (šiuo atveju pareiškėjo), t.y. nepasinaudojimo įstatymo suteikta teise veikti analogiškai kaip gavus viešojo administravimo subjekto išduotą leidimą, galimos pasekmės CK 6.271 straipsnio prasme (galima žala) negali būti perkeltos valstybei.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis 2006 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjai turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisės doktrinoje priežastinio ryšio nustatymas yra siejamas su conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) testu: siekiant konstatuoti, kad atsakovo neteisėtas veikimas buvo pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis, būtina nustatyti, ar pareiškėjo patirta žala būtų kilusi, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai.

Primintina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t.y. pareiškėjui (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr.A520-1673/2013,2011 m. lapkričio 21 d. Nr.A525-3063/2011 ir kt.).

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo AIEĮ pakeitimai pagal kuriuos pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas (iki 2013 m. vasario 1 d. buvo siejama su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena, nuo 2013 m. vasario 1 d. siejama su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena). Įsigaliojus minėtiems AIEĮ pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad priėmus AIEĮ Pakeitimo įstatymą, sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pažymėtina, kad Sutarties šalys susitarė, jog visi darbai turi būti baigti iki 2013 m. vasario 28 d., darbų priėmimo – perdavimo aktą pasirašė 2013 m. vasario 21 d., t.y. galiojant AIEĮ Pakeitimo įstatymui. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadoms, kad Energetikos ministerijos vėlavimas išduoti rašytinius Leidimus plėtrai, kartu primenant ir tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo pirmiau minėta EEĮ 17 straipsnio 2 dalies nuostata, galėjo lemti ir lėmė pareiškėjo nurodytą aplinkybę (Sutartyje numatyto sėkmės mokesčio negavimą). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje iš esmės analogiškos kategorijos administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d., 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas AIEĮ Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad „<...> Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta sąlygų visuma valstybės atsakomybei atsirasti dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir išsprendė bylą iš esmės teisingai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulės energijos centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė