A-822-1279-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1279/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2;79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (11.1)I-8004; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721;įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. priklausančias ir neišmokėtas sumas, apskaičiuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 1 d. sprendime Nr. 6-24-21494; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 6-24-21494 nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. jam suteiktos vaiko priežiūros atostogos, paskirta konkretaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa: pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) – 5909,10 Lt (atskaičius mokesčius), antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 5027,46 Lt (atskaičius mokesčius). Nurodytas sprendimas buvo pradėtas vykdyti ir pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad paskirto dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa bus mokama visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį. Tačiau 2010 m. vasario mėn. jam buvo išmokėta mažesnė motinystės (tėvystės) pašalpa. VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – Laikinasis įstatymas), 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 perskaičiavo pareiškėjui paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą. Dar kartą pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721. Nesutikdamas su sprendimais dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo pareiškėjas juos skundė VSDFV, kuri VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus paliko nepakeistus. Pareiškėjas mano, kad jo motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pasak pareiškėjo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas nenumatė galimybės perskaičiuoti jau paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas, o susiejo šių pašalpų apskaičiavimo su teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusiu einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu ir tokiu būdu užtikrino pašalpų gavėjų teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą visą pašalpos mokėjimo laikotarpį. Be to, pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis po motinystės (tėvystės) pašalpos paskyrimo. Todėl pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimas pažeidžia Konstitucijos nuostatas ir teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę bei proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principus.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo šių draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį, VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Taip apskaičiuota maksimali mėnesio pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai buvo 5850 Lt, o nuo vaiko 1 iki 2 metų – 4972,50 Lt. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalies nuostatomis VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjo pašalpą iki vaikui sukaks 1 metai taikydamas 90 proc., o nuo vaiko 1 iki 2 metų – 75 proc. kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Kadangi pašalpa viršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 1 metai paskirta maksimali 4680 Lt dydžio, o iki vaikui sukas 2 metai – 3510 Lt dydžio per mėnesį pašalpa.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo D. I. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas ir 2013 m. kovo 5 d. nutarime (žr. Valstybės žinios, 2013, Nr. 25-1222) konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 158-7157) 1.1 punktas, kuriuo buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1170 Lt, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. kovo 8 d.

Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes teismas darė išvadą, kad pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį perskaičiuotas teisėtai ir pagrįstai. Dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes pareiškėjo ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (11.1)I-8004 dalį.

Taip pat nustatė, kad pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa dar kartą buvo perskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721. Šį sprendimą VSDFV Vilniaus skyrius priėmė vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintu nauju einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu. Kadangi pagal vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai 11682,27 Lt viršijo 90 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, o motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo vaiko 1 iki 2 metų 9735,22 Lt viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjui nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 1 metai paskirta 4680 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, o iki vaikui sukaks 2 metai paskirta 3510 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 patvirtino VSDFV 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (11.1)I-8004.

Vadovaujantis pareiškėjo vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį aktualia Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakcija, kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Tačiau vėlesnio, nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, pagal kurią nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą šiuo aspektu, Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadinasi, atsakovas, nuo 2010 m. liepos 1 d. neteisėtai perskaičiavo pareiškėjui mokėtiną motinystės (tėvystės) pašalpą taip, kad ji neviršytų maksimalios Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, nes pareiškėjas teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Be to, iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjui paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 21 d. buvo apribota ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsniu.

Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, tos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. turėjo būti perskaičiuotos ir iki vaikui sukaks vieneri metai bei laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma, o jeigu buvo didesnės, turėjo būti mokamos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių.

Pažymėjo, kad oficialią konstitucinę doktriną formuojantis Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 2 ir 3 dalis tiek, kiek jomis atitinkamai nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Ši išvada iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo iki 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėjas), turėjo teisėtą lūkestį, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama.

VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 11 d. rašte Nr. (1.14)3-45815 pateikė teismui duomenis, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 21 d. susidarė 10926,30 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka. Ši suma, atskaičius mokesčius, pareiškėjui išmokėta 2013 m. gegužės 24 d. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, teismas darė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (11.1)I-8004 dalies, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa pagrįstai perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalis, turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2013 m. kovo 5 d. nutarime, todėl šie sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Kadangi atsakovas pareiškėjui visiškai sumokėjo motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri jam galėjo būti priteisiama teismo sprendimu, pareiškėjas neteko teisinio suinteresuotumo dėl šių sprendimų galiojimo. Nustačius, kad pareiškėjo interesai VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (11.1)I-8004 nėra pažeidžiami, skundas buvo atmestas.

Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas, apskaičiuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 1 d. sprendime Nr. 6-24-21494, tačiau toks reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi jis yra įvykdytas tiek, kiek galėjo būti tenkinamas, todėl ši skundo dalis taip buvo atmesta. Netenkinus pareiškėjo skundo, konstatuota, kad jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas D. I. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, be kita ko, prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (11.1)I-8004; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. priklausančias ir neišmokėtas sumas, apskaičiuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. spalio 1 d. sprendime Nr. 6-24-21494; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme; priteisti bylinėjimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 straipsnį, 57 straipsnio 6 dalį, 81 straipsnį ir 86 straipsnio 1 dalį bei 89 straipsnio 1 dalį, kas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Pareiškėjas mano, kad nepriklausomai nuo to, jog VSDFV Vilniaus skyrius atliko pareiškėjui priklausančios motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimą ir pareiškėjui pervedė pašalpos nepriemoką, pareiškėjas iš esmės nesutinka su skundžiamų VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. ir liepos 29 d. sprendimų Nr. 6-26-805 ir Nr. 6-26-2721 pagrindu du kartus atliktu jam paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimu.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pažeidė procesinės teisės normas, nes netyrė ir nevertino pareiškėjo argumentų dėl Laikinojo įstatymo pagrindu atlikto pareiškėjui paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo atitikties konstituciniams principams. Perskaičiavus pareiškėjui jau paskirtą socialinio draudimo pašalpą bei ją sumažinus, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo bei įstatymo negaliojimo atgal principai. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetęs pareiškėjo skundą paneigė pareiškėjo teisę į nuosavybę.

Teismas atmesdamas skundą visa apimtimi pažeidė procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Konstatavus pašalpos sumažinimo neteisėtumą, tai sudarė pagrindą bent jau iš dalies panaikinti ginčijamus sprendimus, o ne atmesti skundą visa apimtimi. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu teismas pripažino, jog iš dalies pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas buvo neteisėtas, kadangi prieštaravo Konstitucijai.

Tačiau nepriklausomai nuo to, reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo atmestas visa apimtimi, pirmosios instancijos teismui neįvertinus aplinkybės, kad dalis skundo reikalavimų buvo pagrįsti. Todėl teismas turėjo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą (žr., pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011, 2013 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-94/2013).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikint remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime nurodė, jog „Laikinojo įstatymo 9 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojama paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, šio įstatymo 10 straipsnis tiek, kiek juo reguliuojama paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų“.

Taip pat Konstitucijai neprieštaraujančiu pripažintas ir Laikino įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, taigi pareiškėjo argumentas, kad buvo paneigta jo teisė į nuosavybę, yra nepagrįstas. Mano, kad VSDFV Vilniaus skyriui išmokėjus motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, pareiškėjas neteko teisinio suinteresuotumo dėl VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų panaikinimo. Kadangi pašalpos nepriemoka buvo išmokėta, ginčo neliko ir nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo.

Teigia, kad sprendimų panaikinimas niekaip nepagerintų pareiškėjo situacijos, nesudarytų pagrindo išmokėti didesnės pašalpos nepriemokos ar kitaip neapgintų pareiškėjo interesų. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje Nr. AS442-505/2009 yra konstatavęs, „jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą. <...> Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veikimu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas turi būti atmetamas“.

Teismas nagrinėdamas skundą dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, negali apginti asmens teisių, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

Kadangi pareiškėjo skundas byloje buvo atmestas, negali būti tenkinamas ir reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, kuri susidarė VSDFV Vilniaus skyriui, remiantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatomis, priėmus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, realizuodamas teisę kreiptis į teismą, siekė apginti, jo nuomone, pažeistą teisę gauti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpą. Vienintelė kliūtis, trukdžiusi pareiškėjui pasiekti šį tikslą, buvo pašalinta atsakovui įvykdžius pareiškėjo reikalavimą ir sumokėjus motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, taip išsprendžiant ir kilusį konfliktą. Ginčo dėl teisės nebeliko, todėl išnyko ir galimi pagrindai dėl pateiktų reikalavimų tenkinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-466/2007 yra pažymėjęs, kad teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, besikreipusio teisminės gynybos asmens teises ar įstatymų saugomus interesus gali apginti tik tuo atveju, kai viešojo administravimo sistemos subjektai nepagrįstai ir neteisėtai atsisako atlikti jų kompetencijai pagal teisės aktus priskirtas užduotis bei funkcijas. Viešojo administravimo subjektui pačiam pašalinus trukdžius dėl ginčijamos teisės realizavimo, teismas nebeturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą, kuriuo būtų tik patvirtinta pareiškėjo ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Pažymėtina, kad asmuo, reikšdamas reikalavimus administracinėje byloje, turi nurodyti, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti ginčijamo akto atitinkamomis dalimis ir kaip jie bus apginti reikalavimus patenkinus, t. y. nurodyti, kaip skundo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis pasikeistų. Šios materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas patenkino pareiškėjo reikalavimą sumokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką (2013 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. PA_SP3-1950) po to, kai pastarasis nustatyta tvarka kreipėsi į administracinį teismą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios bylos ginčo dalyko nebeliko, o kartu išnyko ir pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. aiškiai identifikuojamas interesas apginti objektyviai egzistuojančią, bet ne tariamą, subjektinę teisę. Situacija, kai atsakovas savo iniciatyva tenkino pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus lemia, kad ginčo dalykas išnyko, todėl teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio.

Kadangi skundžiamų VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 ir VSDFV 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (11.1)I-8004 dalies neigiamas poveikis tarp administracinės bylos šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams yra pasibaigęs, skundo nagrinėjimas tik dėl formalaus minėtų administracinių aktų panaikinimo, kas reikštų tam tikrų faktų pripažinimą, nebūtų suderinamas su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (žr., pvz. 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-3039/2012, 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013), todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamus aktus yra atmestinas.

Teisėjų kolegija vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, laikosi nuostatos, kad yra pagrįsta teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo naikinti ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805, ir su minėtu sprendimu susijusią VSDFV 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (11.1)I-8004 dalį. Dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes pareiškėjo ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka neprieštarauja Konstitucijai.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 3 dalis numato, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovas, išmokėdamas motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, iš esmės pripažino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, tačiau ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareiškėjas gali reikalauti išlaidų atlyginimo tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo procesine teise atsisakyti skundo nepasinaudojo, o siekė toliau bylinėtis, todėl neturi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį (žr., pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-263/2014). Taigi pareiškėjui neatsisakius savo reikalavimų ir teismui pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, šis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. I. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė