A-442-728-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-728/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00890-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Lietuvos-Vokietijos uždarajai akcinei bendrovei „Litgenas“, D. U., uždarajai akcinei bendrovei „KRV“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 47, kuriuo atmestas jo 2013 m. sausio 28 d. prašymas atnaujinti terminą paduoti skundą dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. sausio 27 d. protokolo Nr. 05 ir 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. sprendimų bei atsisakyta priimti jo skundą, ir atnaujinti terminą skundui paduoti dėl pareiškėjo skundžiamų aktų panaikinimo.

Paaiškino, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai išaiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalies nuostatas. Minėtame įstatyme neįvardintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtų suteikta galimybė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, todėl, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą, būtina vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais. Šiuo atveju neatnaujinus termino skundui paduoti, pareiškėjui buvo atimta galimybė, nesutikus su viešojo administravimo subjektų priimtais sprendimais, pasinaudoti teismine gynyba. Nurodė, kad nei pareiškėjas, nei prieš tai buvusi žemės sklypų savininkė nebuvo informuoti apie VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. sausio 27 d. protokolo Nr. 05 ir 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. sprendimų priėmimą, todėl objektyviai negalėjo žinoti apie juos. Tada, kai buvusi žemės sklypų savininkė G. M. įgijo nuosavybės teises į atitinkamus sklypus, viešame nekilnojamojo turto registre nebuvo jokios informacijos apie minėtus aktus, kurių pagrindu kaip nekilnojamojo turto objektai buvo suformuoti ir įregistruoti atitinkami statiniai ir kuriems apskųsti pareiškėjas prašo atnaujinti terminą. Visa informacija apie paminėtus aktus buvo išlikusi tik archyviniuose duomenyse, su kuriais nei pareiškėjas, nei prieš tai buvusi savininkė neturėjo jokių galimybių susipažinti, nes tokios galimybės nenumatė įstatymai. Pasak pareiškėjo, tokias teises turi tik advokatai ir tik po Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimo priėmimo. Nurodė, kad pareiškėjui įsigijus žemės sklypus, kaip ir prieš tai buvusiai savininkei, nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo nurodoma, kad dabartinių statinių savininkas atitinkamus statinius įsigijo pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau kokiu būdu šie statiniai buvo suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai, viešai prieinamuose duomenyse nenurodyta. Be to, pareiškėjui nebuvo būtinybės tuo domėtis. Papildomai paaiškino, jog bendrasis terminas (10 metų) nėra paleistas. Skundžiami sprendimai viešai niekur nebuvo skelbti, advokatas apie juos sužinojo atsitiktinai. Duomenų apie ginčo statinių, kaip nekilnojamojo turto vienetų, įregistravimą, nėra ir dabar.

Atsakovas VĮ Registrų centras su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjo skundas dėl teritorinio registratoriaus 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. priimtų sprendimų ir 2003 m. sausio 27 d. protokolo Nr. 05 VĮ Registrų centre gautas 2013 m. vasario 1 d., t. y. praleidus Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti. Pažymėjo, kad termino atnaujinimas yra Centrinio registratoriaus teisė, o ne pareiga, jo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atstatomas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios. Pareiškėjas nuo pat žemės sklypo įsigijimo (2009 m. sausio 13 d.) žinojo, kad šiame sklype yra įregistruoti kitam asmeniui priklausantys statiniai, tačiau 4 metus nesidomėjo apie šių statinių įregistravimą. Pareiškėjo nurodyti pagrindai, jog UAB „Litgenas“ siekia užginčyti administracinius aktus, kurių pagrindu buvo suformuoti žemės sklypai ir atkurtos G. M. nuosavybės teisės į šiuo metu pareiškėjui priklausančius žemės sklypus, ir tik dabar atsirado pagrindas domėtis statinių įregistravimo teisiniais pagrindais (teisėtumu), nėra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti, nes tokiu būdu būtų dirbtinai sukuriamos sąlygos galimai nesąžiningiems asmenims piktnaudžiauti savo teisėmis ir būtų paneigiamas valstybės siekis užtikrinti teisinių santykių stabilumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių ir nepateikė įrodymų, kad jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo įstatymo nustatyta tvarka paduoti skundo dėl teritorinio registratoriaus sprendimų. Pareiškėjas nuo pat žemės sklypo įsigijimo (2009 m. sausio 13 d.) žinojo, kad šiame sklype yra įregistruoti kitam asmeniui priklausantys statiniai, tačiau 4 metus nesidomėjo šių statinių įregistravimo pagrindais. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau šią teisę asmuo privalo įgyvendinti per įstatymų apibrėžtą laikotarpį. G. G. iki 2009 m. negalėjo sukelti neigiamų pasekmių 2002 m., 2003 m., 2005 m. teritorinio registratoriaus atlikti veiksmai, o ir buvusi žemės sklypo savininkė įstatymo nustatyta tvarka ir laiku nesikreipė dėl teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų panaikinimo. Pareiškėjas, įsigydamas žemės sklypą, matė ir žinojo, kad jame yra statiniai, todėl negalėjo tikėtis, kad statinių teisinė registracija bus peržiūrėta jam įsigijus sklypą. Teismui pateiktas skundas grindžiamas ir tokiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pareiškėjo Centriniam registratoriui pateiktame prašyme, todėl jos neturėtų būti vertinamos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos-Vokietijos UAB „Litgenas“ prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė pateikti skundą dėl tariamo jo teisių pažeidimo ir pagrindiniu motyvu dėl proceso atnaujinimo nurodo jo nesutikimą su viešojo administratoriaus sprendimais. Jokios kitos aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjo galimai pažeistas teises ir interesus, skunde nenurodomos. Apie UAB „Litgenas“ nuosavybės teisę į statinius pareiškėjas žinojo nuo tada, kai pagal įgaliojimą atstovavo G. M. – pretendentę atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą, taigi, dar iki jam tampant sklypo savininku. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo jokios būtinybės kreiptis į advokatus, kad būtų patikrintas jo įsigytame žemės sklype esančių statinių įregistravimo teisėtumas, tačiau toks teiginys tik patvirtino, kad pareiškėjo teisės ir interesai nėra pažeisti. Be to, ir aplinkybė, kad pareiškėjas skundo senaties termino eigos pradžią sieja su administracinės bylos iškėlimo momentu tik patvirtino jo atidumo ir rūpestingumo stoką. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nei jis, nei G. M. neturėjo jokių galimybių sužinoti ar susipažinti su VĮ Registrų centro vietinio registratoriaus sprendimais, yra nepagrįstos ir negali būti vertinamos. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti atsakovo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 47 negali būti tenkintas, vien dėl to, kad yra suėjęs bendrasis 10 metų senaties terminas. Papildomai paaiškino, jog jokios pareiškėjo tesės nėra pažeistos, nes statiniai yra gretimame žemės sklype. Pareiškėjas pasirašė ant žemės sklypų ribų paženklinimo akto, abriso.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 10 d.) 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, jog šiuo atveju buvo skundžiami teritorinio registratoriaus – tuometinio Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo 2002 m. lapkričio 22 d. ir 2003 m. sausio 28 d. sprendimai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre bei Kauno filialo 2003 m. sausio 27 d. komisijos posėdžio protokolas Nr.

5. Pažymėjo, jog pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, kad praleido įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti, jis įrodinėjo, jog egzistuoja neabejotina vada terminui atnaujinti, nes, anot pareiškėjo, tuo metu nebuvo jokių teisinių galimybių žemės sklypo savininkams (t. y. jam, o iki jo – ir G. M.) susižinoti apie tai, kad jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype skundžiamais sprendimais kitiems asmenims, kurie nėra žemės sklypo savininkai (bendrasavininkiai), įregistruota nuosavybės teisė į statinius. Iš šioje byloje išanalizuotų rašytinių įrodymų teismas sprendė, jog formuojant G.

M., kurią atstovavo ir atitinkamus dokumentus pasirašė pareiškėjas, 0,28 ha ploto žemės sklypą Nr. 768-3, pastarajam 2005 m. liepos 18 d. tapo žinoma, kad šiame žemės sklype yra kitam juridiniam asmeniui UAB „Litgenas“ priklausantis nekilnojamasis turtas, dar daugiau – G. G. 2005 m. liepos 18 d. tapo žinoma, jog UAB „Litgenas“ iki tol naudojosi ir šio sklypo žeme. Ši aplinkybė, teismo nuomone, leido tiek pačiai G. M., tiek G. G. imtis priemonių susižinoti, ar jiems nuosavybės teise priklausiančiame žemės sklype faktiškai esamo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės yra įregistruotos ir kam jos priklauso.

Pareiškėjas tik deklaratyviai teigė, kad net jei jis ar G. M. tokios informacijos būtų prašę, jiems ją suteikti būtų atsisakyta. Teismo nuomone, būtent atitinkamų institucijų (Registrų centro ar jo Kauno filialo) atsisakymai suteikti informacijos galėtų būti vada tiek Registrų centrui, tiek teismui atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismo nuomone, G. M., o vėliau – ir G. G. turėjo teisę gauti ne bet kokią, o Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) originalios redakcijos 81 punkte nurodytą, bet jų pažeistoms teisėms ginti pakankamą informaciją, kuri lietė išimtinai jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo duomenis.

Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarime buvo nagrinėjama kitokio pobūdžio problema – ar Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalis (2001 m. birželio 21 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl to teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai neatnaujino termino skundui dėl 2003 m. sausio 27 d. protokolo Nr. 05 ir 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. sprendimų panaikinimo paduoti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo pareiškėjo ginčijamus aktus, dėl ko atitinkamai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę anksčiau sužinoti apie ginčijamus aktus. Pabrėžia, kad pareiškėjas neginčijo ir nesiekia nuginčyti nuosavybės teisės į atitinkamus statinius įgijimo. Pareiškėjo nuomone, ir toliau atitinkamų daiktų savininku turėtų išlikti UAB „Litgenas“, tačiau turėtų priklausyti ne kaip nekilnojamojo turto objektai, bet kaip nebaigta statyba ar statybinės medžiagos. Pareiškėjas ginčija sprendimus, kuriais nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas įregistravo nekilnojamojo turto registre statinius kaip nekilnojamojo turto objektus, nors tokiam sprendimui priimti nebuvo pateikti būtini dokumentai. Pažymi, kad Nuostatų 81 punktas, taip pat ir kiti punktai nenumatė galimybės fiziniams ir juridiniams asmenims gauti sprendimų, kuriais yra įregistruoti (suformuoti) nekilnojamieji daiktai, taip pat dokumentų, kurių pagrindu tokie sprendimai buvo priimti. Todėl nei pareiškėjas, nei prieš tai buvęs žemės savininkas nežinojo ir neturėjo žinoti, kad nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto objektai įregistruoti statiniai nesant tam pagrindo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad atsiliepimas teikiamas ir už VĮ Registrų centro Kauno filialą.

Teigia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra subjektyvios. Mano, kad ta aplinkybė, jog UAB „Litgenas“ šiuo metu iškeltoje teisme byloje siekia užginčyti administracinius aktus, kurių pagrindu buvo suformuoti žemės sklypai ir G. M. atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjui priklausančius žemės sklypus, nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės pasidomėti, kokiu pagrindu įregistruoti statiniai bei nuosavybės teisės į juos. Pareiškėjui, kaip G. M. atstovui, nuo 2005 m. liepos 18 d., o kaip žemės sklypo savininkui – nuo 2009 m. sausio 13 d., buvo žinoma apie statinių įregistravimą, todėl jis bet kuriuo metu turėjo teisę gauti šių nekilnojamųjų daiktų registro išrašą. Pareiškėjas nenurodė nei vienos aplinkybės, kuri objektyviai trukdė pareiškėjui anksčiau nei 2012 m. gruodžio 27 d. kreiptis į VĮ Registrų centrą ar jo Kauno filialą dėl duomenų gavimo, bei neįrodė, kad tokią informaciją būtų atsisakyta teikti. Pažymi, kad teritorinio registratoriaus sprendimo teisinio pagrindo nežinojimas nėra pagrindas atnaujinti terminą skundui dėl paties sprendimo apskundimo paduoti, nes tam, kad būtų galima laiku apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą, pakanka žinoti patį tokio sprendimo turinį ir suvokti jo keliamas pasekmes, o tokius dokumentus pareiškėjas turėjo teisę gauti (Nuostatų 81 punktas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos-Vokietijos UAB „Litgenas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad pareiškėjo teikiamas skundas dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimų panaikinimo iš esmės yra pareiškėjo siekis nuginčyti UAB „Litgenas“ nuosavybės teisės į statinius registraciją viešame registre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 47, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo G. G. prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. sausio 27 d. protokolo Nr. 05, kuriuo nutarta įregistruoti D. U. nuosavybės teises į statinius pagal pateiktus dokumentus, bei 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. sprendimų, kuriais įregistruota kiaulidė, laboratorija, stoginė ir kiemo statiniai bei nuosavybės teisės į juos, ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl šių teritorinio registratoriaus priimtų aktų panaikinimo.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalį, skundas Centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleido šio įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas Centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama ne nuo sprendimo priėmimo, o nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-77/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas administracinėje byloje A502-2504/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2571/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat nuosekliai laikosi nuostatos, kad, sprendžiant klausimą, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, turi būti įvertinta, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2064/2012).

Nustatyta, kad pareiškėjas skundą dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. sausio 27 d. protokolo Nr. 05 ir 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. sprendimų, kuriais įregistruota kiaulidė, laboratorija, stoginė ir kiemo statiniai bei nuosavybės teisės į juos, ir prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti centriniam registratoriui pateikė 2013 m. sausio 28 d. (b. l. 64-65, 76-79), nurodydamas, kad apie ginčijamus aktus pareiškėjui tapo žinoma tik 2012 m. gruodžio 27 d. atsitiktinai sužinojus, kad UAB „Litgenas“ pateikė teismui skundą, ginčydamas administracinius aktus, kurių pagrindu buvo suformuoti žemės sklypai ir G. M. atkurtos nuosavybės teisės į šiuo metu pareiškėjui priklausančius žemės sklypus.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas, atstovaudamas G. M., pasirašė 2005 m. liepos 8 d. žemės sklypo Nr. 768-3 ribų paženklinimo-parodymų aktuose ir žemės sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo lauke abrisuose (b. l. 56-61). Minėtuose 2005 m. liepos 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymų aktuose iš esmės pažymėta, jog šiame žemės sklype esantys nekilnojamojo turto objektai nuosavybės teise priklauso UAB „Litgenas“. Taigi žemės sklypo įsigijimo 2009 m. sausio 13 d. metu pareiškėjas žinojo, kad įsigyjamame žemės sklype esantis nekilnojamasis turtas priklauso UAB „Litgenas“.

Nors pareiškėjas tvirtina nežinojęs apie VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. sausio 27 d. protokolą Nr. 05 ir 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. sprendimų, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, žinodamas apie nekilnojamojo turto objektų priklausomybę trečiajam suinteresuotam asmeniui, būtų kreipęsis į nekilnojamojo turto registratorių dėl duomenų apie minėtus nekilnojamojo turto objektus gavimo. Pareiškėjas taip pat nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų jam kliudžiusios kreiptis į VĮ Registrų centrą ar jo Kauno filialą tam, kad gauti ginčo nekilnojamųjų daiktų registro išrašą. Pareiškėjo nurodytos priežastys, jog pagal teisės aktus jis neturėjo galimybės susipažinti su minėtais aktais, yra susijusios su pareiškėjo subjektyviu savo teisių suvokimu, kurios, nagrinėjamu atveju, negali būti pripažintos svarbiomis skundo padavimo termino praleidimo priežastimis, kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 81 punkte nurodytą informaciją, susijusią su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo duomenimis.

Todėl įvertinus tai, kad skundą dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. sausio 27 d. protokolo Nr. 05 ir 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. sprendimų centriniam registratoriui pareiškėjas pateikė tik 2013 m. sausio 28 d. bei kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios jam kreiptis į nekilnojamojo turto registratorių dėl minėtų duomenų gavimo laikotarpiu nuo žemės sklypo įsigijimo 2009 m. sausio 13 d., spręstina, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, atsisakydama atnaujinti skundo dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. sausio 27 d. protokolo Nr. 05 ir 2002 m. lapkričio 12 d., 2003 m. sausio 28 d. ir 2005 m. birželio 16 d. sprendimų, kuriais įregistruoti ginčo nekilnojo turto objektai, padavimo terminą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, pilnutinai ir visapusiškai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo panaikinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litgenas“ prašo priteisti išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, netenkinus pareiškėjo reikalavimo atnaujinti terminą skundui dėl administracinių aktų, tame tarpe ir dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2005 m. birželio 16 d. sprendimo įregistruoti Lietuvos–Vokietijos UAB „Litgenas“ nuosavybės teisę į kiaulidę 15Ž1p, laboratoriją 14Ž1p, stoginę 2211 g ir kiemo statinius panaikinimo, paduoti, buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl UAB „Litgenas“ turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos). Prašyme priteisti išlaidas trečiasis suinteresuotas asmuo nedetalizavo, kokias išlaidas patyrė apeliacinės instancijos teisme, tačiau iš pateiktos Lietuvos–Vokietijos UAB „Litgenas“ patirtų išlaidų už teisinę pagalbą administracinėje byloje detalizacijos bei 2013 m. lapkričio 29 d. ataskaitos apie suteiktas teisines paslaugas (b. l. 171, 173) galima spręsti, kad bendrovė patyrė 261 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas – 254,10 Lt, ir atsiliepimo į apeliacinį skundą siuntimas – 6,05 Lt.

Nurodyta teisė paslauga – situacijos analizė administracinėje byloje (susipažinimas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ir skundu) – laikytina sudėtine atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugos dalimi, todėl išlaidos už minėtą paslaugą atskirai nepriteisiamos.

Taigi, remiantis Rekomendacijų 7, 8.11 punktais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543, kuriuo nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga, spręstina, kad Lietuvos–Vokietijos UAB „Litgenas“ nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme turėjo 261 Lt pagrįstų išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo G. G. trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos-Vokietijos uždarajai akcinei bendrovei „Litgenas“ 261 Lt (du šimtus šešiasdešimt vieną litą) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys