A-143-1372-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1372/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03346-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 12–15), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (10.10-2)3-86016 „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5290 „Dėl 2013 m. liepos 29 d. skundo“; 3) įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo 2013 m. liepos 29 d. skundą dėl neišmokėtos 6 414,51 Lt kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies grąžinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo paskirta 540 Lt dydžio kompensacija už ypatingas darbo sąlygas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), dėl kurio nuostatų taikymo jam 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėta 6 414,51 Lt kompensacija. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pažymėjo, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“, be kita ko, reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

Susiklostęs teisinis reguliavimas lėmė, kad privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, užsiimantiems tam tikru verslu, valstybinės bei senatvės pensijos buvo sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems pensijų gavėjams, todėl toks reguliavimas suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį. Laikinojo įstatymo nuostatos, inter alia susijusios su valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų perskaičiavimu (sumažinimu), taip pat kai kurios Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teigė, kad šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra taikomi ir asmenims, gaunantiems kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas. Konstitucinis Teismas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų yra nurodęs, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Nors Konstitucinis Teismas nenagrinėjo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies teisėtumo, tačiau iš visų esamų aplinkybių matyti, kad vienodos sąlygos taikomos ir įvairias socialinės paramos rūšis, taip pat kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas, gaunantiems asmenims.

Todėl pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. valstybei atsirado pareiga grąžinti neišmokėtos kompensacijos dalį. Pareiškėjas nurodė, kad terminas paduoti skundui nėra praleistas, nes apie sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėn., tačiau tuo metu nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl sumažintos kompensacijos, nes pagal galiojantį Laikinąjį įstatymą dar nebuvo pagrindo pateikti skundo. Apie Laikinojo įstatymo prieštaravimą Konstitucijai sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d., tačiau netgi tuo metu negalėjo kreiptis dėl sumažintos pensijos grąžinimo, nes Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai buvo paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teigė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir turėtų būti skaičiuojamas terminas pareikšti skundą dėl išmokamos kompensacijos. Atkreipė dėmesį, kad kompensacijos sumažinimas vyko nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (iš viso 2 metus), todėl terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 31 d. (termino pabaiga 2014 m. gruodžio 31 d.). Netgi tuo atveju, jei terminas yra skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 1 d., jis turi teisę reikalauti neišmokėtos kompensacijos dalies nuo 2010 m. birželio 19 d., nes prašymą pateikė 2013 m. birželio 19 d.

Pažymėjo, kad jeigu teismas manytų, jog terminas skundui paduoti yra praleistas, prašė jį atnaujinti, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo principais, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes neturi teisinio išsilavinimo ir apie neteisėtai sumažintą pensiją galėjo sužinoti tik 2012 m. vasario 6 d. Be to, valstybė piktnaudžiauja vilkindama visą kompensacijų grąžinimą, todėl terminas yra praleistas ne dėl žmonių, o dėl valstybės kaltės, ir turi būti atnaujintas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 19–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad kompensacijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintas Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), be to, nuo 2010 m. sausio 1 d. ir Laikinasis įstatymas.

Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta perskaičiuoti kompensacijas, o šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta kompensacijų gavėjams, kurie po kompensacijos paskyrimo turėjo draudžiamųjų pajamų, mokėti kompensacijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio pensijos gavėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Paaiškino, kad pareiškėjo kompensacijos, paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 11-11-10695, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 540,00 Lt, kadangi pareiškėjas nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama ne viso paskirto dydžio kompensacija, o jos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui yra mokama viso paskirto dydžio kompensacija, nes Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas kompensacijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 6 414,51 Lt kompensacijos. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 29 d. pateikė skundą VSDFV dėl neišmokėtos kompensacijos dalies išmokėjimo, tačiau VSDFV atsisakė nagrinėti skundą, motyvuodama, kad pareiškėjas apie mokamą sumažintą kompensaciją sužinojo 2010 m. sausio mėn., o dėl negautos kompensacijos dalies išmokėjimo kreipėsi 2013 m. liepos 29 d., t. y. praleidęs iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai yra teisėti, pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 26–30, 31–35) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus reikalavimą, priteisti išmokėti sumą dalimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją grindė, remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsakovas. Prašė atsižvelgti į tai, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą (šiame biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti), 2013 m. sausio–liepos mėn. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas buvo 999,8 mln. Lt, o liepos pabaigoje Valstybinio socialinio draudimo fondo skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 mlrd. 484,7 mln. Lt. Taigi, mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taigi būtų pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir jų pusiausvyra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 54–58) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto kompensacijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų. Ginčo dalykas – VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. (10.10-2)3-86016 ir VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5290 teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d., ir redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 101 punktu. Teismas padarė išvadą, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai turi būti skundžiami VSDFV Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Teismas nustatė, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., kai jam buvo išmokėta ne viso dydžio kompensacija už ypatingas darbo sąlygas. Pareiškėjas, prašydamas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam kompensacijos pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 m. taikant Konstitucijai prieštaravusias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, į VSDFV kreipėsi 2013 m. liepos 29 d., t. y. praleidęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu. Nustatė, kad VSDFV, priimdama ginčijamą sprendimą, pasiūlė pareiškėjui iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nurodė, kad, pateikus šiuos įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas įvykdė pasiūlymą per nustatytą terminą ir atsakovui pateikė įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Beje, kaip pareiškėjas nurodė savo skunde, pirmiausia jis manė, kad termino ginti savo pažeistas teises nepraleido. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5290 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 29 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl nurodytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui prašė atnaujinti praleistą terminą, teigdamas, kad neturi teisinio išsilavinimo, todėl iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo negalėjo žinoti, jog Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Teismas pabrėžė, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti dar 2010 m. sausio mėn., kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją. Pareiškėjas žinojo, kada ir kokio dydžio kompensacija už ypatingas darbo sąlygas jam mokama, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl pensijų ir kitų socialinių išmokų perskaičiavimo, vadinasi, turėjo suprasti, kad ir jam skirtos kompensacijos dydis yra pasikeitęs. Todėl teismas atmetė argumentą, nurodytą paaiškinime per teismo posėdį, kad apie savo pažeistą teisę pareiškėjas sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą. Pareiškėjas dėl savo paties pasirinkto elgesio praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga, jis nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo ginti savo teisių anksčiau, jo nurodytos priežastys laikytinos subjektyviomis, nuo paties valios priklausiusiomis aplinkybėmis. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą atmestinas.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas skunde prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (10.10-2)3-86016 bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išnagrinėti jo prašymą dėl susidariusios kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas nepriemokos išmokėjimo. Pažymėjo, jog pareiškėjo skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. (10.10-2)3-86016 yra atsakymas į jo prašymą pateikti pažymą apie 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą kompensaciją. Nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisakė išnagrinėti iš esmės pareiškėjo skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuris buvo priimtas 2013 m. liepos 16 d., atsakant į pareiškėjo 2013 m. birželio 18 d. prašymą, kurį pareiškėjas pateikė taip pat praleidęs trejų metų terminą, t. y. pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą VSDFV Vilniaus skyriuje pradėjo taip pat jau praleidęs įstatyme nustatytą trejų metų terminą. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (10.10-2)3-86016 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2013 m. liepos 29 d. skundą dėl neišmokėtos 6 414,51 Lt kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies grąžinimo taip pat atmestini.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 61–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą, taip pat panaikinti VSDFV 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5290 ir įpareigoti VSDFV grąžinti jam neišmokėtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas – 6 414,51 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Į VSDFV su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti nesikreipė, skundą pateikė teismui. Nekvestionuoja VSDFV ar jos teritorinio skyriaus, kaip viešojo administravimo subjektų, veiksmų teisėtumo. Jo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius. Pasirinko neprivalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistų teisių gynimo būdą. Kreipimasis į VSDFV neribojamas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto 3 metų termino, todėl skundžiamas VSDFV sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalį, periodinių išmokų išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Kompensacijų ribojimą pagal Laikinąjį įstatymą atsakovas pradėjo taikyti 2010 m. sausio 1 d., todėl nepraleido termino teisme ginti savo pažeistas teises. Tai, kad VSDFV neišnagrinėjo skundo ikiteismine tvarka, neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Apie Laikinojo įstatymo prieštaravimą Konstitucijai sužinojo tiktai 2012 m. vasario 6 d., tačiau netgi tuo metu negalėjo kreiptis dėl sumažintos pensijos grąžinimo, nes Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai buvo paskelbtas tiktai 2012 m. rugsėjo 21 d. Kompensacijos sumažinimas vyko nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. termino pabaiga yra 2014 m. gruodžio 31 d. Netgi tuo atveju, jei terminas yra skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 1 d., tai turi teisę reikalauti neišmokėtos kompensacijos dalies nuo 2010 m. birželio 19 d., nes prašymą išmokėti negautą kompensaciją pateikė 2013 m. birželio 19 d. Neturi teisinio išsilavinimo. Valstybė piktnaudžiauja vilkindama kompensacijų grąžinimą.

2. Visi Konstitucinio Teismo išaiškinimai mutatis mutandis yra taikomi ir asmenims, gaunantiems kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas. Pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. valstybei atsirado pareiga grąžinti jam neišmokėtos kompensacijos dalį, todėl visiškai pagrįstai ir teisėtai reikalauja, kad būtų grąžintos neišmokėtos lėšos. Turi būti vadovaujamasi sąžiningumo, protingumo principais.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 72–74) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., kai jam buvo išmokėta ne viso dydžio kompensacija. Pareiškėjas, prašydamas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam kompensacijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, į VSDFV kreipėsi 2013 m. liepos 29 d., t. y. praleidęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5290 yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas terminą paduoti prašymą praleido ne dėl svarbių priežasčių. Be to, pareiškėjo reikalavimas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (10.10-2) 3-86016 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 29 d. skundą dėl neišmokėtos 6 114,51 Lt kompensacijos dalies grąžinimo atmestas pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 69–71) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensacija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. Taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta kompensacija, jis sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., todėl kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. liepos 29 d. prašymu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos kompensacijos dalies išmokėjimo pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad 3 metų terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos arba nuo paskutinės sumažintos (nes tai yra periodinė išmoka) kompensacijos dalies išmokėjimo dienos, neteisingi, prieštaraujantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, todėl atmestini. Pažymi, kad teismas teisingai konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. (10.10-2)3-86016 yra atsakymas į pareiškėjo prašymą pateikti pažymą apie 2010–2011 m. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą kompensacijos dalį. Tiek teisės normos, tiek faktiniai duomenys (sumažintos kompensacijos suma) yra pateikti teisingai, todėl VSDFV neturėjo teisinio pagrindo jį panaikinti. Teismas teisingai pripažino, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5290 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 29 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, ir dėl to nurodytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas siekia VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 11-11-10695 nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas kompensacijos sumažinimas vyko atsakovui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios kompensacijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta kompensacija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas) pareiškėjas gaudavo (jam iki 2013-12-01 buvo paskirta) 540,00 Lt dydžio paminėtą kompensaciją (b. l. 22, 24-25);

2) 2013 m. birželio 19 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui prašymą pateikti pažymą apie šios kompensacijos mokėjimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kartu su prašymu ją išmokėti (b. l. 23);

3) VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendimu - atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013 m. birželio 19 d. paduotą prašymą - pareiškėjui buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo nesumokėtos kompensacijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas šioje byloje nėra kvestionuojamas, bei nurodyta, kad „Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nenagrinėjo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriose buvo nustatyta kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas perskaičiavimo tvarka, prieštaravimo/neprieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir kad VSDFV teritorinis skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti jam negautą kompensacijos dalį (b. l. 24-25);

4) 2013 m. liepos 29 d. skundu pareiškėjas apskundė šį atsakovo sprendimą trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu atsisakė nagrinėti šį pareiškėjo skundą, nurodęs, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam paskirtos kompensacijos sumažinimo, jam pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame VSDFV sprendime buvo nurodyta, kad paminėtame VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendime nurodyta informacija apie kompensacijos sumažinimo priežastis yra teisinga ir kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą kompensacijos dalį (b. l. 36-37).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą kompensaciją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti šios kompensacijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Specialiojo teisinius santykius dėl aptariamos kompensacijos skyrimo ir mokėjimo reglamentuojančio teisės akto – Aprašo 27 punkte nurodyta, kad ginčai dėl kompensacijų nagrinėjami Pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad teisės taikymo požiūriu bylai yra aktualus Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje aiškinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (iš esmės ir ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos kompensacijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui 2013 m. birželio 19 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį skundą dėl kompensacijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, trečiasis suinteresuotas asmuo paminėtame 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendime, pritardamas VCDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 16 d. sprendime nurodytai informacijai, kartu nurodė, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą kompensacijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.). Taigi teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nėra reikalavimo dėl sumažintos kompensacijos dalies priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų spręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turi pasiūlyti pareiškėjui pareikšti reikalavimą dėl jam nesumokėtos kompensacijos dalies priteisimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan