A-858-1786-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr.

A858-1786/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01839-2013-2

Procesinio

sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N

U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m.

rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto

Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio

proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos

administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos

Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos Klaipėdos teritoriniam skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir

įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir

pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b.

l. 4-6), patikslintu skundu (b. l. 50-51), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos

Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos (toliau – ir VDI) Klaipėdos teritorinio skyriaus 2013 m.

spalio 31 d. sprendimą;

2) įpareigoti atsakovą

vykdyti darbo santykius reglamentuojančių įstatymų kontrolę, t. y. iškelti

administracinio teisės pažeidimo bylą Klaipėdos apskrities priešgaisrinės

gelbėjimo valdybos viršininkui G. K. pagal Lietuvos

Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41(5)

straipsnį;

3) įpareigoti atsakovą

atlikti inspektavimą, siekiant nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas,

numatytas ATPK 41(5) straipsnyje (darbo laiko apskaitos, t. y.

darbuotojų darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje,

pažeidimas), kai Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos

viršininkas G. K. po pareiškėjo budėjimo 2013 m. liepos

22 d. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini),

Klaipėdoje, neužtikrino, jog darbo laiko apskaitos žiniaraštyje būtų pažymėtas

faktiškai dirbtas laikas.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu 2013 m. spalio 31 d.

sprendimu atsakovas atsisakė nagrinėti jo pateiktą skundą dėl administracinio

teisės pažeidimo bylos iškėlimo Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo

valdybos viršininkui pagal ATPK 41(5) straipsnį dėl darbuotojų darbo

laiko nežymėjimo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Nesutiko su atsakovo

pozicija, kad VDI nenagrinėja statutinių valstybės tarnautojų skundų, kadangi su

jais nėra sudaromos darbo sutartys.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo

(toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 5 straipsniu, numatančiu, jog darbo

santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės

aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių

garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Tvirtino, kad VDI Klaipėdos

teritorinis skyrius nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė vykdyti jam įstatymais

priskirtas funkcijas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo

inspekcijos įstatymo (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas) 6

straipsnio 1 dalies 15 punktu tirti pareiškimus bei skundus savo kompetencijos

klausimais.

Nurodė, jog pagal ATPK 15 straipsnį statutiniai valstybės

tarnautojai administracinėn atsakomybėn traukiami bendrais pagrindais, todėl

atsakovas privalėjo ištirti, ar Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo

valdybos viršininkas nepažeidė ATPK 41(5) straipsnio. VDI yra

vienintelė institucija, turinti teisę taikyti atsakomybę pagal nurodytą ATPK

straipsnį, be to, pagal Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnį

teisės aktų pažeidimų prevencija ir kontrolė atliekama visose įstaigose,

organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės

formos, rūšies, veiklos pobūdžio. Manė, kad atsakovas bando suformuoti

statutinių pareigūnų nebaudžiamumo praktiką. Be to, nurodė, jog ginčijamas

administracinis aktas pažeidė pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir

objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, todėl negali būti

laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos

prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius

atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32-33) su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, jog vykdydama savo funkcijas VDI vadovaujasi

Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo

inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatais, patvirtintais

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m.

gruodžio 10 d. nutarimu Nr. A1-595 (toliau – ir Nuostatai), bei Lietuvos

Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vyriausiojo

valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-32

(toliau – ir Reglamentas), kurie nustato VDI kompetencijos ribas.

Pabrėžė, jog darbo santykių pagrindas – dviejų šalių

susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų, t. y. raštiškos darbo sutarties

sudarymas, tačiau priimant asmenį į valstybės tarnybą su juo darbo sutartis

nėra sudaroma. Valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės

tarnybos įstatymas, o statutinių valstybės tarnautojų statusą, tame tarpe ir

pareiškėjo, reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau

– ir Vidaus tarnybos statutas).

VDI kontroliuoja darbo santykius reglamentuojančių įstatymų

vykdymą, todėl galėtų atlikti patikrinimą dėl darbo teisės aktų laikymosi bei

taikyti administracinę atsakomybę vidaus tarnybos įstaigos vadovui tik tokiu

atveju, jei ATPK numatytas pažeidimas kiltų iš darbo santykių, t. y. jei

nukentėjusioji šalis būtų darbuotojas. Kadangi statutiniai valstybės

tarnautojai neįgauna darbuotojų statuso ir su jais darbo santykiai nepradedami,

todėl atsakovui nėra suteikta teisė atlikti patikrinimą ir taikyti

administracinę atsakomybę.

Manė, kad ginčas, kilęs tarp pareiškėjo ir įstaigos, kurioje

jis dirba, yra administracinis, todėl turėtų būti sprendžiamas

administraciniame teisme.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario

25 d. sprendimu (b. l. 59-62) pareiškėjo A. P. skundą

atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas,

Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės

priešgaisrinės priežiūros Gaisrų tyrimų poskyrio vyresnysis inspektorius,

2013 m. spalio 21 d. su skundu kreipėsi į VDI Klaipėdos teritorinį skyrių,

nurodydamas, jog 2013 m. liepos mėnesio Klaipėdos apskrities priešgaisrinės

gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus darbo laiko

apskaitos žiniaraštyje nėra duomenų apie 2013 m. liepos 22 d. nuo 16.30

val. iki 18.00 val. pareiškėjo dirbtą viršvalandinį darbą ir prašydamas iškelti

Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkui G. K. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 41(5)

straipsnį. Ginčijamu 2013 m. spalio 31 d. sprendimu atsakovas atsisakė

tenkinti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas yra statutinis

valstybės tarnautojas, o VDI neturi kompetencijos kontroliuoti valstybės

tarnybos teisinius santykius.

Teismas rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu,

9 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir nurodė, kad įvardintas teisinis

reguliavimas įpareigoja VDI inspektorius, nustačius darbo įstatymų, darbuotojų

saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, nustatyta tvarka surašyti

protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. VDI

teisė nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti

administracines nuobaudas įtvirtinta ir ATPK 233 straipsnyje, numatančiame, kad

VDI inter alia nagrinėja šio kodekso 41(5) straipsnio 1 dalyje

numatytų administracinio teisės pažeidimų bylas. ATPK 41(5)

straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už darbuotojų darbo

laiko nežymėjimą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, patvirtintame Lietuvos

Respublikos Vyriausybės, arba žinomai neteisingų duomenų apie asmenų, dirbančių

pagal darbo sutartį įmonėse, įstaigose, organizacijose, darbo laiką (įskaitant

viršvalandinius darbus, darbą nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis, kai

yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų) įrašymą į žiniaraštį. Minėto

straipsnio turinys leido daryti išvadą, kad atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai

neįrašomi arba įrašomi klaidingi duomenys apie asmenų, dirbančių pagal darbo

sutartį įmonėse, įstaigose, organizacijose darbo laiką.

Nurodė, jog ginčo nekyla dėl to, kad tiek pareiškėjas –

Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės

priešgaisrinės priežiūros Gaisrų tyrimų poskyrio vyresnysis inspektorius, tiek

už žiniaraščio pildymą atsakingas asmuo G. K. – Klaipėdos

apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas – yra statutiniai

valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartys nėra sudaromos. Atitinkamai, teismas

nurodė, jog atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m.

spalio 21 d. skundą, kadangi atsakomybė pagal ATPK 41(5) straipsnį

statutiniam valstybės tarnautojui – G. K. – nenumatyta.

Nurodė, jog teismas gali įpareigoti viešojo administravimo

instituciją atlikti tik tuos veiksmus, kurie priskirti jos kompetencijai.

Konstatavus, kad VDI Klaipėdos teritorinis skyrius nekompetentingas skirti

administracinę nuobaudą statutiniam valstybės tarnautojui G.

K. už ATPK 41(5) straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą,

pareiškėjo skundo reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus

atmestini.

Pabrėžė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 28–30 straipsniuose

ir Vidaus tarnybos statuto 25–27 straipsniuose išsamiai reglamentuota valstybės

tarnautojų tarnybinė atsakomybė už pareigūno pareigų neatlikimą arba netinkamą

atlikimą, todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai, jog VDI Klaipėdos

teritorinis skyrius formuoja statutinių pareigūnų nebaudžiamumo praktiką.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas

konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir jo netenkino.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu

(b. l. 64-66) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo

2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą

tenkinti bei pratęsti medžiagos nagrinėjimo senaties terminą visam teisminio

nagrinėjimo laikotarpiui.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde

pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad priimtas teismo

sprendimas suteikia teisę valstybinių institucijų aukštas pareigas einantiems

pareigūnams būti išskirtine Lietuvos piliečių kategorija, kuriai netaikomas

ATPK. Pažymi, jog priimtas teismo sprendimas yra be motyvų. Be to, priimdamas

sprendimą teismas pažeidė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.).

Pabrėžia, kad VDI tyčia klaidinančiai nurodė Vidaus tarnybos

statuto 5 straipsnio 4 dalį, kurioje kalbama apie statuto taikymą darbuotojams,

o ne pareigūnams. Pareigūnams taikoma Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2

dalis, kurioje parašyta, kad pareigūnų tarnybos santykius

reglamentuoja šis statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys

įstatymai ir kiti teisės aktai,

t. y. vienas iš kitų teisės aktų gali būti ir yra DK. Remiasi

Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir nurodo, jog šiame įstatyme yra

aiškiai įvardinti valstybės tarnautojo darbo santykiai ir kad jiems gali būti

taikomos DK nuostatos.

Pabrėžia, kad pagal Klaipėdos apskrities priešgaisrinės

gelbėjimo valdybos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Klaipėdos apskrities

priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko G. K. 2013 m.

rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-138 (toliau – ir Taisyklės), 4 punktą dirbančiųjų Klaipėdos apskrities PGV statusą, darbo

santykius ir socialines garantijas

reglamentuoja bei jų teises ir pareigas nustato Konstitucija, Valstybės

tarnybos įstatymas, Vidaus tarnybos statutas, Lietuvos Respublikos

priešgaisrinės saugos įstatymas (toliau – ir Priešgaisrinės saugos įstatymas),

DK, vidaus reikalų ministro įsakymai, Priešgaisrinės

apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymai ir kiti teisės aktai

bei pareigūnų pareigybių aprašymai. Remdamasis tuo, pareiškėjas

teigia, kad VDI privalėjo vykdyti jai įstatymais priskirtas funkcijas, t. y.

vadovautis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15

punktu.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenagrinėjo jo nurodyto fakto apie tai, jog pagal teisės

teoriją siaurai suprantami teisiniai darbo santykiai atsiranda arba iš dvišalio

teisinio akto – darbo sutarties, arba iš juridinės sudėties, o suprantant

plačiai, darbo teisiniai santykiai yra visi darbo teisės reguliuojami

santykiai. Be to, nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų objektyvių aplinkybių

apie tai, kad pati VDI teigia, jog dirbančiųjų

valstybės tarnautojų darbo santykiai pagal savo esmę atitinka darbuotojų,

dirbančių pagal darbo sutartis, darbo santykius, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo

inspektoriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr.

V-356 ,,Dėl informacijos apie darbuotojų saugos būklę darbo vietų atitiktį

darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams teikimo

Valstybinei darbo inspekcijai“ 3 punkto.

Nurodo, jog teismas bando suformuoti išskirtinę statutinių

pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraščių netikrinimo praktiką.

Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė

jo teisę į teisingą ir nešališką teismą, bylą nagrinėjo formaliai, nenagrinėjo

byloje esančių faktų, nevertino prieštaringų įstatymų traktavimų pareiškėjo

naudai. Teismas, suteikdamas teisę VDI nevykdyti inspektavimą Klaipėdos

apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje dėl šiurkštaus materialinės teisės

pažeidimo, numatyto ATPK, pateisina Konstitucijos pažeidimą, taip pat suteikia

teisę nemokėti už dirbtus viršvalandžius. Be to, valstybinės institucijos

pažeidė ir pareiškėjo turtines teises, nes jam buvo nesumokėti pinigai už

viršvalandžius.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos

prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius

atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 71-73) prašo Klaipėdos

apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios

instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Remiasi Valstybinės

darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu ir nurodo, kad darbo santykių pagrindas

– dviejų šalių susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų, t. y. raštiškos

darbo sutarties sudarymas (DK 95 str.). Priimant asmenį į valstybės tarnybą su

juo darbo sutartis nėra sudaroma. Atsižvelgiant į tai, tarp valstybės

tarnautojo ir valstybės institucijos, kurioje jis dirba, nesusidaro DK

apibrėžti darbo santykiai, į valstybės tarnybą priimtas asmuo įgauna valstybės

tarnautojo (ne darbuotojo) statusą. Pagrindinius valstybės tarnybos principus,

valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas

garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės

tarnybos įstatymas. Statutiniai valstybės tarnautojai – viena iš valstybės

tarnautojų kategorijų (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 6 d.).

Statutinių valstybės tarnautojų

statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi

vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus,

socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų

statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į

tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Vidaus tarnybos statuto 4

straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo

departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra vidaus reikalų įstaiga.

Atsižvelgiant į tai, pareigūnai, atliekantys valstybės tarnybą Priešgaisrinės

apsaugos ir gelbėjimo departamente, laikytini statutiniais valstybės tarnautojais.

VDI kontroliuoja darbo santykius reglamentuojančių įstatymų

vykdymą, todėl VDI galėtų atlikti patikrinimą dėl darbo teisės aktų laikymosi

bei taikyti administracinę atsakomybę vidaus tarnybos įstaigos vadovui

(darbdaviui) tik tokiu atveju, jei ATPK numatytas pažeidimas kiltų iš darbo

santykių, t. y. jei nukentėjusioji šalis būtų darbuotojas. Statutiniai

valstybės tarnautojai neįgauna darbuotojų statuso ir su jais darbo santykiai

nepradedami, todėl šioje situacijoje VDI nėra suteikta teisė atlikti

patikrinimą ir taikyti administracinę atsakomybę. Tokį aiškinimą pagrindžia ir Vidaus

tarnybos statuto 5 straipsnio 4 dalis.

Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai motyvavo, nurodydamas,

kad ATPK 233 straipsnyje įtvirtinta VDI teisė nagrinėti administracinių teisės

pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas įgyvendinama nagrinėjant

ATPK 41(5) straipsnio 1 dalyje numatytas administracinių teisės

pažeidimų bylas, kurio dispozicija nurodo, kad sankcija taikoma, už darbuotojų

darbo laiko nežymėjimą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, patvirtintame

Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba žinomai neteisingų duomenų apie asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį įmonėse, įstaigose,

organizacijose darbo laiką įrašymas. VDI nuomone, administracinio poveikio

priemones – nuobaudas – įtvirtinančios teisės normos negali būti aiškinamos

plečiamai.

Paaiškina, jog pareiškėjo pirmosios instancijos teismui

pateiktas prašymas įpareigoti atsakovą vykdyti darbo santykius

reglamentuojančių įstatymų kontrolę, t. y. iškelti administracinio teisės

pažeidimo bylą Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos

viršininkui G. K. pagal ATPK 41(5) straipsnio 1

dalį, negalėtų būti tenkinamas ir tuo aspektu, kad VDI pareiškėjo 2013 m.

spalio 21 d. skundo iš esmės netyrė. Nustačius, kad pareiškėjas yra statutinis

valstybės tarnautojas, patikrinimas nutrauktas. Tuo tarpu teismas įpareigodamas

iškelti administracinės teisės pažeidimo bylą konstatuotų, kad pažeidimas yra

padarytas, t. y. įrodytas, kas nebuvo šios bylos svarstymo dalykas.

Pripažindamas pareiškėjo prašymą teismas taip pat pažeistų VDI inspektorių

diskrecijos teisę vertinti padarytą pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo

Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus 2013 m.

spalio 31 d. sprendimo Nr. (3)1D-14995, kuriuo atsakovas atsisakė atlikti

tyrimą pagal pareiškėjo A. P. pateiktą skundą ir taikyti

administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės

pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 415 straipsnį, motyvuodamas

tuo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, o jis neturi

kompetencijos kontroliuoti valstybės tarnybos teisinius santykius, teisėtumo ir

pagrįstumo bei atsakovo pareigos vykdyti darbo santykius reglamentuojančių

įstatymų kontrolę bei atlikti inspektavimą, siekiant nustatyti, ar buvo

įvykdytas pažeidimas, numatytas ATPK 41(5) straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę

bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio

pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktus skundo reikalavimus.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu

teismo sprendimu nesutinka, motyvuodamas tuo, kad teismas netinkamai aiškino ir

taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus bei pažeidė pareiškėjo

teisę į nešališką, teisingą teismą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su tokiais pareiškėjo

argumentais nesutinka ir dėl šių aspektų pasisako atskirai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog

šiuo atveju tarp proceso šalių ginčo nekyla dėl to, kad tiek pareiškėjas –

Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės

priešgaisrinės priežiūros Gaisrų tyrimų poskyrio vyresnysis inspektorius, tiek

už žiniaraščio pildymą atsakingas asmuo G. K. – Klaipėdos

apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas, yra statutiniai

valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartys nėra sudaromos (Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 4 str. 1 d., Lietuvos

Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 6 d.). Iš skundžiamo atsakovo

Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus sprendimo ir pareiškėjo

skundo turinio matyti, kad administracinėje byloje proceso šalys iš esmės

nesutaria dėl atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pateikto skundo tyrimą,

t. y. ar atsakovas pagrįstai nurodė, kad jis neturi kompetencijos kontroliuoti

valstybės tarnybos teisinių santykių ir taikyti atitinkamas poveikio priemones.

Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju spręstinas

klausimas dėl tokio atsakovo atsisakymo pagrįstumo ir ar pagrįstai pirmosios

instancijos teismas netenkino pareiškėjo pateikto skundo reikalavimų.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Valstybinės darbo

inspekcijos uždavinius, funkcijas, struktūrą, Valstybinės darbo inspekcijos

inspektorių teises, pareigas, atsakomybę, inspektavimų tvarką numato Lietuvos

Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas (2013 m. sausio 1 d.

redakcija) (toliau – ir Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas) ir jį

detalizuojantys Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos

Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 12 d.

įsakymu Nr. A1-316 (2013 m. sausio 31 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), Lietuvos

Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos darbo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausiojo

valstybinio darbo inspektoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. V-32

(2013 m. sausio 27 d. redakcija) (toliau – ir Reglamentas).

Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnis apibrėžia

Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją ir numato, kad jai yra priskiriama

nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos,

norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo

kodekso (toliau – ir DK), darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius

reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse,

įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų

nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai

darbdavys yra fizinis asmuo. Šią kompetenciją iš dalies detalizuoja ir Nuostatų

bei Reglamento normos. Nuostatų 7 punktas nurodytą reguliavimą iš esmės

papildo, įvardindamas, kad pagrindiniai Valstybinės darbo inspekcijos veiklos tikslai

yra: vykdyti DK, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo

santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatų

laikymosi kontrolę ir jų pažeidimų prevenciją; vykdyti nelaimingų atsitikimų

darbe bei profesinių ligų prevenciją.

Vykdydama nurodytus veiklos tikslus, kompetenciją Valstybinė

darbo inspekcija, be kita ko, tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą

ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių

teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams

reikalavimus bei nurodymus, tiria pareiškimus bei skundus Valstybinės darbo

inspekcijos kompetencijos klausimais (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6

str. 1, 15 p., Nuostatų 8.3.1 p.).

Ši nuostata iš dalies sietina ir su Valstybinės darbo

inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu, numatančiu, kad Valstybinės

darbo inspekcijos inspektoriai privalo nustatę darbo įstatymų, darbuotojų

saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus, nustatyta tvarka surašyti

protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. Valstybinės

darbo inspekcijos teisė nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir

skirti administracines nuobaudas taip pat yra įtvirtinta ir ATPK 233 straipsnio

1 dalyje, numatant, kad Valstybinė darbo inspekcija nagrinėja šio kodekso 41,

411 straipsniuose, 414 straipsnio pirmojoje dalyje, 415 straipsnio

pirmojoje dalyje, 417, 418, 419, 4110,

4111, 4112, 4113 straipsniuose, 841

straipsnio pirmojoje dalyje, šeštojoje dalyje (išskyrus tolesnio naudotojo

pareigų pateikti informaciją Europos cheminių medžiagų agentūrai nevykdymą) ir

dvyliktojoje dalyje, 1428 straipsnio ketvirtojoje dalyje, 1429

straipsnyje, 1673 straipsnio pirmojoje dalyje, 172 straipsnyje

numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį

reguliavimą, pažymi, jog, sistemiškai aiškinant Valstybinės darbo inspekcijos

įstatymo 4 straipsnį, 6 straipsnio 15 punktą, 9 straipsnio 2 dalies 5

punktą, darytina išvada, kad Valstybinės darbo inspekcijos teisė tirti asmenų

pareiškimus bei skundus yra ribojama, numatant, kad jie gali būti tiriami tik

tais klausimais, kurie priklauso Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai.

Tuo atveju, jeigu atitinkamos skunde, pareiškime nurodytos aplinkybės, skundų,

pareiškimų tyrimas nepatenka į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją, ji

negali iš esmės tirti ir nagrinėti pateikiamų klausimų ir atitinkamai vykdyti

jai teisės aktuose numatytas pareigas, naudotis suteikiamais įgaliojimais.

Taigi iš esmės tiriant skundus pirmiausiai turi būti įvertinama, ar atitinkamas

klausimų sprendimas yra susijęs su Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija

(Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 str.).

Pastebėtina, jog priešingas veikimas būtų nesuderinamas su

teisinės valstybės principu, kadangi valstybės institucijos turi veikti

laikydamosios teisės aktų nustatytų įgaliojimų ir savo kompetencijos ribų ir plečiamasis

nurodytos kompetencijos aiškinimas šiuo atveju nėra galimas. Reglamento 3

punktas taip pat numato, kad Valstybinės darbo inspekcijos veikla grindžiama

teisėtumo, teisingumo, įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo,

nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo ir kitais Lietuvos

Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir

VAĮ) nustatytais principais. Būtent įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo

valdžia principai ir įpareigoja laikytis įtvirtinto teisinio reguliavimo,

atitinkamos kompetencijos ribų (VAĮ 3 str. 1, 4 p.).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas siekė, kad

atsakovas atliktų jo pateikto skundo tyrimą ir atliktų inspektavimą, siekdamas

nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas, numatytas ATPK 41(5)

straipsnyje, numatančiame, kad darbuotojų darbo laiko nežymėjimas darbo laiko

apskaitos žiniaraštyje, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba

žinomai neteisingų duomenų apie asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį įmonėse,

įstaigose, organizacijose, darbo laiką (įskaitant viršvalandinius darbus, darbą

nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo

sąlygų) įrašymas į šį žiniaraštį – užtraukia baudą darbdaviams ar jų

įgaliotiems asmenims nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų. Tokie pat

veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio

pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, užtraukia baudą darbdaviams ar jų

įgaliotiems asmenims nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių

litų.

Atitinkamai, atsižvelgus į pareiškėjo teisinį statusą (t. y.

kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas), jo skunde, pateiktame atsakovui,

nurodytas aplinkybes dėl viršvalandinių darbų neapmokėjimo jam kaip statutiniam

valstybės tarnautojui, tai, kad turėjo būti atliekamas tyrimas dėl Klaipėdos

apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko G. K. galimai

padarytų pažeidimų, sistemiškai aiškinant Valstybinės darbo inspekcijos

įstatymo 4 straipsnį, 6 straipsnio 15 punktą, 9 straipsnio

2 dalies 5 punktą, atsižvelgiant į ATPK 233 straipsnio 1 dalį, 41(5)

straipsnio 1 dalį, darytina išvada, jog Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo

nuostatos ir kiti nurodyti aktai nesuteikia teisės Valstybinei darbo

inspekcijai kontroliuoti valstybės tarnybos santykius ir pareiškėjo įvardintoje

situacijoje atlikti tyrimą ir taikyti administracinę atsakomybę pagal ATPK 415

straipsnį. Be to, pastebėtina, jog ATPK 41(5) straipsnis įtvirtina

administracinę atsakomybę ir ją numatančios nuostatos negali būti neaiškinamos

ir taikomos plečiamai (žr. mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-95/2013, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. N575-90/2013, 2012 m. birželio 22

d. nutartį administracinėje byloje Nr. N146-1157/2012). Atitinkamai,

šioje situacijoje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas

pagrįstai atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjo pateiktą skundą ir taikyti

administracinę atsakomybę pagal ATPK 415 straipsnį pareiškėjo

įvardintam subjektui – kitam valstybės tarnautojui Klaipėdos apskrities

priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkui G. K..

Dėl šių priežasčių nesant pagrindo naikinti atsakovo

skundžiamą sprendimą ir konstatavus, kad pagrįstai jis atsisakė atlikti

veiksmus, kurie nėra priskirti jo kompetencijai, vien šiuo aspektu nėra

pagrindo tenkinti ir kitų pareiškėjo skundo reikalavimų – įpareigoti atsakovą

vykdyti darbo santykius reglamentuojančių įstatymų kontrolę bei atlikti

inspektavimą, siekiant nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas, numatytas ATPK

41(5) straipsnyje (darbo laiko apskaitos, t. y. darbuotojų

darbo laiko nežymėjimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, pažeidimas), kai

Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas G. K. po pareiškėjo budėjimo 2013 m. liepos 22 d. (duomenys

neskelbtini), Klaipėdoje, neužtikrino, jog darbo laiko apskaitos

žiniaraštyje būtų pažymėtas faktiškai dirbtas laikas.

Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus,

kad priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu atitinkamai subjektų kategorijai

yra suteikiamas imunitetas ir jie gali būti nebaudžiami už teisės aktų reikalavimų

nesilaikymą, laiko nepagrįstais (b. l. 64-66). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad institucinė

valstybės institucijų sistema yra sukurta taip, jog kiekviena institucija turi

jai priskirtą kompetenciją, uždavinius, kurių privalo laikytis. Šiuo atveju,

kaip jau buvo minėta, pareiškėjo įvardintų veiksmų atlikimas nėra priskirtinas

atsakovo kompetencijai, todėl negalima teigti, kad tokiu būdu yra savaime

pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir (ar) interesai.

Kita vertus, sutiktina su tuo, kad valstybės tarnybos

paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms

vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius

šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip

korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų

ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą. Valstybės

tarnyba turi veikti paklusdama tik Konstitucijai ir teisei;

kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės

funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų;

valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti

teisės aktų reikalavimų; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą

valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi

veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje

padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės

tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn ar konstatuojami jų padaryti

pažeidimai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m.

rugpjūčio 13 d. nutarimą). Be to, tokiu būdu yra užtikrinamos ir šioje sistemoje

dirbančių asmenų teisės ir teisėti interesai. Pažymėtina, jog šiuo atveju atsakovas

skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo, kaip statutinio

valstybės tarnautojo, ir įstaigos, kurioje jis dirba, ginčas dėl viršvalandinių

darbų apmokėjimo yra vertinamas kaip administracinis ginčas, nagrinėtinas

administraciniame teisme (b. l. 7). Taigi šiuo būdu pareiškėjas kreipdamasis į

teismą gali ginti jo galimai pažeistas teises. Be to, kaip pagrįstai nurodė

pirmosios instancijos teismas, Valstybės tarnybos įstatymo 28–30 straipsniuose

ir Vidaus tarnybos statuto 25–27 straipsniuose išsamiai reglamentuota valstybės

tarnautojų tarnybinė atsakomybė už pareigūno pareigų neatlikimą arba netinkamą

atlikimą. Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad priimtu pirmosios instancijos

teismo sprendimu yra apribojamos ar paneigiamos pareiškėjo teisės ginti savo galimai

pažeistus interesus ar valstybinei įstaigai, kurioje jis dirbo, yra suteikiamas

imunitetas, atsisakant tirti, nagrinėti galimai jos tarnautojų įvykdytus teisės

aktų pažeidimus.

Dėl

procesinių teisės normų pažeidimo

Pareiškėjas

pateiktame apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos

teismas pažeidė procesines normas, priimdamas teismo sprendimą be motyvų (b. l.

64-66).

Teisėjų kolegija

su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Šiuo aspektu

pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalį administracinių teismų

priimamiems sprendimams keliami sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

reikalavimai Atitinkamai, tai lemia, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina ištirtus teismo

posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės

reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas)

yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius

reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4

dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo

motyvuojamąja dalimi.

Nagrinėjamu

atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Klaipėdos apygardos administracinio

teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo turinį, pareiškėjo apeliacinio

skundo argumentus, kuriais yra grindžiamas teismo sprendimo nemotyvuotumas, nurodo, kad šiuo atveju nėra pagrindo

konstatuoti pirmosios instancijos teismo padaryto procesinių teisės normų pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes

(ABTĮ 81 str.), remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles

ištirtų įrodymų visuma (ABTĮ 57 str. 6 d.), motyvuotai išsprendė

pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) pateiktus reikalavimus dėl

skundžiamo sprendimo panaikinimo ir

įpareigojimo atlikti veiksmus, išvadas

pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis. Be to, pažymėtina, jog

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius

reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso

dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjo nuomone,

atitinkamas jo argumentas nebuvo įvertintas, savaime nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu. Be to, juos

pakartotinai įvertino ir apeliacinės instancijos teismas.

Pareiškėjas

apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė

jo teisę į teisingą, nešališką teismą, administracinę bylą nagrinėjo formaliai,

nenagrinėjo byloje esančių faktų, nevertino prieštaringų įstatymų traktavimų

pareiškėjo naudai (b. l. 64-66).

Teisėjų

kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su tokiais pareiškėjo argumentais

nesutinka.

Šiuo aspektu

teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos

(toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių

ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK)

6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje

garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo,

kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą

išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti

teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis

bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo

nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija

bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi

būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo

nešališkumo.

Europos Žmogaus

Teisių Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi

būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis

teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi

išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d.

sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų

teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra

pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl

teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu

ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne

lemiama (žr. 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v.

France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas

objektyviai pagrįstu (žr. 200 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein

v. Switzerland, 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli

and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama,

ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo

stoką (žr. 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United

Kingdom).

Siekiant

užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių

normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo,

manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir

šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo

nušalinimo pareiškimą (ABTĮ 47 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju iš bylos

medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjančiam

teismui (b. l. 4-6, 50-51, 56-57), be to, apeliaciniame skunde nurodytų

argumentų dėl teismo nešališkumo iš esmės nedetalizavo, jų plačiau nepaaiškino

(b. l. 64-66). Priešingai, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo,

pareiškėjas teismo nešališkumą siejo su priimtu teismo sprendimu, atliktu

įrodymu vertinimu, pateiktu teisės aiškinimu, nepakankamu įrodymu ištyrimu (b.

l. 64-66). Tačiau pažymėtina, jog vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su

pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, savaime nesudaro

pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo

teisę į teisingą ir nešališką teismą. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos

medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas

netinkamai vertino bylos įrodymus, netinkamai aiškino teisinį reguliavimą ir

šiuo aspektu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Papildomai

pastebėtina, jog atsižvelgus į šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus taip

pat nėra teigti, kad įvardintas teisinis reguliavimas turėtų būti aiškintinas būtent

pareiškėjo siūlomu būdu ir nesutinkant su pareiškėjo siūloma teisinio

reguliavimo interpretacija yra pažeidžiama jo teisė į teisingą teismą.

Remdamasi tuo,

kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos

teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos

aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti

jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo

sprendimas paliekamas nepakeistas ir pareiškėjo A. P. apeliacinis

skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. apeliacinį

skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio

teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras

Drigotas

Irmantas

Jarukaitis

Ričardas

Piličiauskas