A-374-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-374-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06008-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 11–13), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovai) jam teisėtai priklausančią neišmokėtą kompensacijos sumą už 2003–2013 m. negautas tarnybinės uniformos dalis, iš viso: 1 918,41 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2003 m. tarnauja Laisvės atėmimo vietų ligoninės (duomenys neskelbtini) vyresniuoju prižiūrėtoju ir jam 2003–2013 m. nebuvo išduotos priklausančios tarnybinės uniformos dalys. Dėl to kreipėsi į atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas) direktorių su prašymu išmokėti jam priklausančią kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Jam buvo išduotos pažymos, pagal kurias nuo 2003 m. neišduotų uniformos dalių vertė yra 6 394,72 Lt, o jam priklauso 30 proc. neišduotų uniformos dalių vertės, t. y. 1 918,41 Lt. Atsakovas iki šiol nėra išdavęs ir nenumato nustatyta tvarka išduoti tarnybinės uniformos, tuo pažeisdamas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statute (toliau – ir Statutas) įtvirtintą socialinę garantiją pareigūnams nemokamai gauti tarnybinę uniformą ir jos dalis. Teigė, jog dėl atsakovo neteisėto neveikimo jis patyrė žalą.

Atsakovai atsiliepimu į skundą (b. l. 23–24, 25–26) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareigūnai dėvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą, kuri jiems išduodama nemokamai. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normas (toliau – ir Normos) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarką (toliau – ir Tvarka), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės. Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta.

Nurodė, kad 2003–2013 m. pareiškėjas nesivadovavo šia tvarka ir nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, todėl paminėtu laikotarpiu klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjui nebuvo svarstytas, t. y. nebuvo įvertintas esamos pareigūno uniformos tinkamumas toliau ją dėvėti, nebuvo surašytas žiniaraštis, kurio pagrindu apskaičiuojamas kompensacijos dydis. Be to, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi su prašymu pateikti informaciją dėl tarnybinių uniformų. Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašomą informaciją pateikė tinkamai ir laiku, atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus.

Pabrėžė, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį, kokį nurodė pareiškėjas savo prašyme. Pažymėjo, kad pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos (tokia teise pasinaudojo tik 2013 m. spalio 3 d.), o nustatytos tvarkos, kad kompensacija yra mokama įstaigos iniciatyva, nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 32–36) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 721,05 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje yra kilęs ginčas dėl reikalavimo už neišduotas tarnybinės uniformos komplektų dalis priteisti kompensaciją pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Statuto 18 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Tvarkos 1, 2, 3 punktais. Pažymėjo, jog aptariamu atveju atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė neneigė nuolat, nuo 2003 m. iki šiol, pareiškėjui neišdavęs pagal teisės aktus priklausančių uniformos dalių, ginčo dėl jų pavadinimų, kiekio ir kainų nėra (pareiškėjas skundo reikalavimus suformulavo pagal atsakovo pateiktus duomenis). Tuo pačiu pareiškėjas neneigė, jog į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją su prašymu išmokėti jam kompensaciją kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 25 d. Teismas nurodė, kad dėl tokio pobūdžio reikalavimų jau yra susiformavusi teismų praktika, ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2696/2012. Pareiškėjui nustatyta tvarka nesikreipus dėl kompensacijų išmokėjimo, teismas padarė išvadą, kad jo įstatymo imperatyviai nustatyta teisė gauti tarnybinę uniformą turi būti įgyvendinta atlyginant žalą dėl to, jog pareigūnas tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos. Pažymėjo, jog neturi duomenų, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2013 m. spalio mėn. (t. y. nuo skundo padavimo teismui) iki šiol yra išduotos kokios nors uniformos dalys, kompensuojant neišdavimą 2003–2013 m.

Teismas nurodė, kad reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo taikomas 3 metų senaties terminas (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.). Nustatė, jog atsakovai prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 29 d., todėl, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą pagrįstumo, teismas atsižvelgė į laikotarpį nuo 2010 m. spalio 30 d. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009.

Nustatė, kad šiuo atveju pareiškėjui tarnybinė uniforma neišduota dėl atsakovo – Laisvės atėmimo vietų ligoninės – neveikimo. Aprūpinimas tarnybine uniforma ar tam tikro dydžio kompensacija vietoje jos (šiuo atveju – turtinės žalos atlyginimas) yra įstatymo nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu, įstatymus įgyvendinančių aktų nebuvimu ar kitomis priežastimis, nes Statutas aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja. Atsakovas jau nuo 2011 m. yra atsakingas už tarnybinių uniformų išdavimą laiku pareiškėjui, tačiau žala yra priteisiama iš valstybės. Teismo nuomone, turtinės žalos atsiradimas pagrindžiamas aplinkybėmis, jog pareiškėjas, nešiodamas nusidėvėjusias uniformos dalis, patyrė įvairių nepatogumų (tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, lopyti, turėjo dėvėti nuo skalbimo ir nešiojimo išblukusią tarnybinę uniformą, galbūt buvo priverstas tarnyboje dėvėti savo lėšomis įsigytas uniformos dalis ir pan.).

Įvertinęs 3 metų senaties terminą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinas 721,05 Lt žalos atlyginimas, kurio dydį nustatė suskaičiavęs (susumavęs) nuo 2010 m. neišduotų uniformos dalių kainas, sumą įvertinęs 30 procentų dydžiu: 35,57 Lt už 1 žieminę kepurę (neišduota 2013 m., kaina 35,57 Lt), 77,89 Lt už 2 vasarines kepures (neišduotos 2011 m., kaina 48,00 Lt, 2013 m., kaina 29,89 Lt), 138,00 Lt už 1 vasarinę striukę (neišduota 2012 m., kaina 138,00 Lt), 118,00 Lt už 1 pusvilnonį megztinį (neišduotas 2011 m., kaina 118,00 Lt), 314 Lt už 6 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis (neišduoti po dvi poras 2010 m., kaina 54,00 Lt, 2011 m., kaina 54,00 Lt, 2012 m., kaina 49,00 Lt), 207,28 Lt už 4 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis (neišduoti po dvi poras 2011 m., kaina 46,00 Lt, 2013 m., kaina 57,64 Lt), 16,00 Lt už 1 kaklaraištį (juodos spalvos) (neišduotas 2011 m., kaina 16,00 Lt), 17,70 Lt už 1 šaliką (neišduotas 2011 m., kaina 17,70 Lt), 468,50 Lt už 4 poras batelių (neišduoti 2010 m., kaina 129,80 Lt, 2011 m., kaina 129,80 Lt, 2012 m., kaina 100,00 Lt, 2013 m., kaina 108,90 Lt), 339,75 Lt už 2 poras žieminių batų (neišduoti 2011 m., kaina 177,00 Lt, 2013 m., kaina 162,75 Lt), 171,10 Lt už 1 porą demisezoninių batų (neišduoti 2011 m., kaina 171,10 Lt), 112,10 Lt už 1 porą pirštinių (neišduotos 2011 m., kaina 112,10 Lt), 387,61 Lt už 4 kelnes (neišduotos 2010 m., kaina 95 Lt, 2011 m., kaina 95 Lt, 2012 m., kaina 95,00 Lt, 2013 m., kaina 102,61 Lt), iš viso: 2 403,50 x 30 proc.

– 721,05 Lt.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą ir netaikyti 3 metų senaties termino bei priteisti iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės 1 918,41 Lt turtinę žalą dėl tarnybinės uniformos dalių neišdavimo nuo 2003 m. spalio 30 d. iki 2013 m. spalio 30 d.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas negalėjo taikyti 3 metų senaties termino, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką atsakovo neteisėti veiksmai (uniformos dalių neišdavimas) laikytini tęstiniu pažeidimu (atsakovo neteisėti veiksmai tęsėsi iki tos dienos, kurią jis kreipėsi į teismą (CK 1.127 str.)), ir prašymas taikyti senaties terminą turėjo būti atmestas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1632/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1639/2013; ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo (Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos - Laisvės atėmimo vietų ligoninės - statutinio pareigūno) teisės dėvėti tinkamos kokybės tarnybinę uniformą gynimo. Pareiškėjas nurodo, kad ši jo teisė nuo 2003 m. spalio 30 d. iki 2013 m. spalio 30 d. atsakovo buvo pažeidžiama teisės akto (Tvarkos) nustatyta tvarka laiku jam neišdavus naujų (jo išvardytų) tarnybinės uniformos dalių, vietoje tų, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, bei neišmokėjus jam piniginių kompensacijų (30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas), kurios pagal Tvarkos nuostatas galėjo būti mokamos vietoje natūra neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių tais atvejais, kai tam tikros uniformos dalies dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad paminėtą (pareiškėjo teigimu, atsakovo pažeistą) teisę jis prašo apginti, teismui priteisiant jam iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neišmokėtos paminėtos piniginės kompensacijos jo patirtą turtinę žalą (šios žalos dydį pareiškėjas sieja ir tapatina su jam neišmokėtos piniginės kompensacijos dydžiu).

Spręsdama klausimą dėl pareiškėjo teismui nurodytų argumentų bei prašymų pagrįstumo, kolegija pirmiausia pasisako dėl teisinio ginčo santykių reglamentavimo.

Teisiniai santykiai dėl Kalėjimų departamento pareigūno tarnybinės uniformos įstatymo lygmeniu reglamentuojami Statuto 18 straipsnio, kuriame nurodyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika (1 d.); pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai (2 d.); tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras (3 d.).

Aiškindama nurodytą teisės normą, kolegija pažymi, kad nustatyto pavyzdžio tarnybinės uniformos nešiojimas (jos nešiojimo būtinumas) nustatytas imperatyviu būdu. Tai reiškia, kad, pareigūnui atliekant tarnybines pareigas (vykdant tarnybą), nei jis pats, nei įstaiga, kurioje jis tarnauja, neturi teisės nesilaikyti šio imperatyvo, t. y. vietoje tarnybinės uniformos (vietoje atskirų jos dalių) pareigūnas negali nešioti kitokios aprangos, o įstaiga, kurioje jis tarnauja, negali leisti jam tai daryti arba kitaip toleruoti tarnybinės uniformos (jos dalių) nenešiojimą. Aptariamo straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, turi būti suprantama ir aiškinama kaip įstatymo įtvirtintas imperatyvas (pareigūnui nustatyta socialinė garantija), pagal kurį (kurią) pareigūnas neturi naudoti savo asmeninių lėšų tarnybinei uniformai įsigyti arba jai prižiūrėti po to, kai teisės akto nustatyta tvarka ji yra (turi būti) pripažįstama nusidėvėjusia. Išvardytos aptariamo straipsnio nuostatos (kaip jau buvo pažymėta) yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jos negali būti paneigtos arba pakoreguotos, keičiant jų esmę, įstatymą (Statutą) įgyvendinančiuose teisės aktuose, kurių priėmimas straipsnio 3 dalimi yra priskirtas teisingumo ministro kompetencijai. Tai reiškia, kad Normų ir Tvarkos nuostatos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus imperatyvus, o bent kokie neaiškumai ar abejonės dėl jų taikymo turi būti spręstini šių imperatyvų naudai.

Pasisakydama dėl įstatymą (Statutą) įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyto ginčo teisinių santykių reglamentavimo, kolegija pažymi, kad Normų nuostatos yra skirtos nustatyti pareigūno tarnybinės uniformos (jos atskirų dalių) dėvėjimo terminus, t. y. kalendoriniais metais apibrėžtus terminus, kuriems suėjus teisės taikymo požiūriu preziumuojama, kad tam tikra tarnybinės uniformos dalis yra nusidėvėjusi, ir dėl to nėra tinkama tolimesniam jos naudojimui pagal tiesioginę paskirtį. Tvarkos nuostatos yra skirtos nustatyti tarnybinės uniformos (jos atskirų dalių) dėvėjimo tvarką, kurioje, be kita ko, numatyta galimybė vietoje naujos uniformos ar jos atskiros dalies, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, išmokėti pareigūnui 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas, dydžio piniginę kompensaciją. Tai matyti iš Tvarkos (2003-04-25 įsakymo Nr. 128 redakcija, galiojanti nuo 2003-05-01), kurioje nurodyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija - 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas (1 p.); pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta (2 p.); Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija (3 p.);<...> nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija (4 p.).

Aiškindama Tvarkoje nurodytos piniginės kompensacijos reikšmę, kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą Statuto 18 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų imperatyvų pobūdį, pažymi, kad, viena vertus, tokia kompensacija (jos mokėjimas) negali būti nukreipta į pareigūno teisės gauti naujas (vietoje nusidėvėjusių) tarnybinės uniformos dalis paneigimą. Kompensacijos išmokėjimo galimybė yra sąlygojama subjektyvių faktorių – pareigūno rašytiniu būdu išreikštos valios (pageidavimo) gauti šią kompensaciją bei įstaigos direktoriaus sutikimo išmokėti tam tikrą kompensaciją, kuris, savo ruožtu, yra sąlygojamas tarnybinės uniformos (jos dalies) būklės po to, kai yra pasibaigęs jos (uniformos arba jos dalies) Normose nustatytas dėvėjimo terminas, t. y. objektyvaus faktoriaus.

Pabrėžtina, kad, kaip matyti iš nurodytų Tvarkos nuostatų, lemiamą reikšmę piniginės kompensacijos išmokėjimo procedūrai prasidėti turi pareigūno pageidavimas (rašytinis prašymas) gauti šią kompensaciją po to, kai pasibaigė tam tikros tarnybinės uniformos dalies dėvėjimo terminas. Tai reiškia, kad, nesant tokio pageidavimo, įstaigos pareiga išduoti pareigūnui naujas tarnybinės uniformos dalis (vietoje dalių, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs) išlieka neatsižvelgiant į tai, kad po paminėto termino suėjimo tam tikra uniformos dalis objektyviai gali būti tinkama tolimesniam jos naudojimui pagal tiesioginę paskirtį.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal aptariamas Tvarkos nuostatas prašymo dėl piniginės kompensacijos padavimas yra pareigūno teisė, o ne jo pareiga. Taip pat pažymėtina, kad pagal aptariamas Tvarkos nuostatas pareiga sudaryti sąlygas paminėtam pareigūno prašymui paduoti – surašyti ir pildyti Tvarkos 3 punkte numatytą kiekvieno pareigūno žiniaraštį – yra nustatyta įstaigai, kurioje pareigūnas tarnauja. Kita vertus, kolegija pažymi, kad Tvarkoje numatytos piniginės kompensacijos paskirtis negali būti suprantama kaip pareigūno piniginis paskatinimas tinkamai prižiūrėti jam išduotą tarnybinę uniformą, nes kitaip būtų paneigta ir iškreipta Normose nustatytų uniformos dėvėjimo terminų esmė.

Piniginės kompensacijos išmokėjimo paskirtis turi būti suprantama ir aiškinama kaip pareigūno asmeninių lėšų (arba pinigais įvertinamų veiksmų vertės) sugrąžinimas arba išmokėjimas į priekį tam, kad būtų užtikrintas aukščiau nurodytas Statuto 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas, pagal kurį pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma nemokamai. Pastebėtina, kad aptariamo piniginės kompensacijos konkretaus dydžio (30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas) nustatymas teisės akte reiškia, kad pareigūnas neprivalo įrodinėti patirtų išlaidų turėjimo fakto.

Šis faktas preziumuojamas paties teisės akto, o pareigūnas, išreikšdamas pageidavimą gauti aptariamą piniginę kompensaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tuo, kad paminėtas kompensacijos dydis yra adekvatus jo turėtoms (galimoms) išlaidoms palaikyti tarnybinės uniformos (jos dalių) tinkamumą dėvėti ir po jų dėvėjimo termino pasibaigimo.

Kolegija, pasisakydama dėl paminėtų materialinės teisės normų aukščiau pateikto aiškinimo, taip pat pažymi, kad jis (nurodytas aiškinimas) atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015 (kurios faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo požiūriu yra analogiškos nagrinėjamai bylai) suformuluotas teisės aiškinimo taisykles. Tai taip pat patvirtina būtinumą laikytis tokio aiškinimo šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 ir 2 d.).

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčijama, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (nuo 2003-10-30 iki 2013-10-30) jam nebuvo išduodamos naujos jo turimos tarnybinės uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminai (nustatyti Normose) buvo pasibaigę. Byloje taip pat nėra kvestionuojama aplinkybė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su prašymais išmokėti jam Tvarkos 1 punkte nurodytas pinigines kompensacijas (atitinkamai, šios kompensacijos pareiškėjui nebuvo mokamos). Išvardytos faktinės bylos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad pareiškėjo teisė dėvėti Normų taikymo prasme tinkamą tarnybinę uniformą atsakovo buvo pažeista, t. y. konstatuoti faktą, kad atsakovas nesielgė pareiškėjo atžvilgiu taip, kaip to iš jo reikalavo teisės aktų (Normų ir Tvarkos) nuostatos. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas dalį šio pareiškėjo reikalavimo patenkino pagrįstai. Tačiau teismas neteisingai pritaikė ginčo teisiniams santykiams ieškinio senaties termino institutą, nes, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėtose administracinėse bylose (Nr. A261-1032/2014 ir Nr. A-810-662/2015) pateiktus išaiškinimus, tokio pobūdžio bylose statutinių įstaigų (atsakovo) daromas pareigūnų teisių ir teisėtų interesų pažeidimas pripažįstamas tęstinio pobūdžio pažeidimu. Todėl juo padaryta žala teismo atlygintina visa apimtimi.

Pasisakydama atsakovo tinkamumo klausimu, kolegija pažymi, kad ABTĮ taikymo požiūriu šioje byloje kilęs ginčas laikytinas tarnybiniu ginču (ABTĮ 2 str. 19 d.). Tai reiškia, kad tinkamu atsakovu šioje administracinėje byloje laikytinas pareiškėjo darbdavys – Laisvės atėmimo vietų ligoninė. Todėl, byloje nagrinėjamoje situacijoje taikant DK nuostatas dėl darbdavio materialinės atsakomybės (būtinumą taikyti šias nuostatas suponuoja Statuto 8 str. 2 d. ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), tinkamu atsakovu dėl pareiškėjo pareikšto reikalavimo laikytina Laisvės atėmimo vietų ligoninė, o ne Lietuvos valstybė (DK 245-249 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad dėl tokio atsakovo (šiuo atveju Laisvės atėmimo vietų ligoninės) tinkamumo, sprendžiant klausimą dėl tokio pobūdžio materialinės žalos atlyginimo, yra pasisakyta ir paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, kurioje, be kita ko, buvo atsižvelgta į šiuo klausimu suformuotą administracinių teismų praktiką.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodant, kad pareiškėjui priteisiama žalos atlyginimui iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės 1 918,41 Lt suma, t. y. 555,61 Eur.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą pakeisti, nurodant, kad pareiškėjui A. Ž. priteisiama iš atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės penkių šimtų penkiasdešimt penkių eurų ir 61 ct (555,61 Eur) suma žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis