AS-65-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-65-146/2015

Administracinė byla Nr. AS-65-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04483-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. M. 2014 m. spalio 9 d. (paštu išsiųstas 2014 m. spalio 8 d.) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 12-01-1662 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą 14 108,64 Lt valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro 7 054,32 Lt pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 7 054,32 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Skunde pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio, gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jis nemanė, jog yra pažeidinėjamos jo teisės, o apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, todėl šiuo atveju nėra praėję treji metai nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Be to, pareiškėjas nurodė, kad į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jam bus išmokėta be teismo sprendimo, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Pareiškėjas taip rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo manymu, jo nurodytos priežastys, dėl kurių jis nesikreipė į teismą iki 2013 m. vasario mėnesio, yra svarbios.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti P. M. skundą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nurodė, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pažeidimo pasekmių skaidymas etapais, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįstas.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkto nuostatą ir atsižvelgęs į pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo P. M. 2010-2013 m. suvestinius duomenis, teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2014 m. spalio 8 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Įvertinęs pareiškėjo prašyme dėl termino skundui paduoti nurodytus argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų jo teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau kaip metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, taip pašalinant iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravusį teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą, paskelbimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 galutinai suformavo teismų praktiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas į teismą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti kreipėsi praėjus beveik vieneriems metams po šios nutarties paskelbimo. Pareiškėjo pateiktame prašyme aplinkybės, sukliudžiusios jam nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo ginti savo teises ir nepriklausė nuo jo pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog termino praleidimui įtakos turėjo ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas, nėra pateisinami. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas termino skundui paduoti neatnaujino, o reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti 2014 m. rugsėjo 22 d. atsakovo Krašto apsaugos ministerijos sprendimą Nr. 12-01-1662. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, skundo reikalavimą panaikinti 2014 m. rugsėjo 22 d. atsakovo Krašto apsaugos ministerijos sprendimą Nr. 12-01-1662 taip pat atsisakė priimti, kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas mano, kad skundą teismui jis pateikė nepraleidęs trejų metų nuo sužinojimo apie padarytą pažeidimą senaties termino. Atskirajame skunde išdėsto tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo skundo turinio pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už 2010-2013 metus nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo. Todėl pagrįstai atsižvelgė į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje be kita, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756 -215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602 -205/2014,2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinus tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) dėl minėto teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas kurį laiką buvo apsunkintas, teismų praktikoje procesinio termino atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį Nr. AS146-912/2014).

LVAT jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galimai pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.AS602-1145/2014, esant analogiškoms aplinkybėms kaip ir pareiškėjo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010-2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nė 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose LVAT nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr.AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr.AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr.AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju situacija yra iš esmės analogiška. Pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas yra pagrįstas ir atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį Nr.TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m.balandžio 6 d. nutartį Nr.TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį Nr.TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo galutinai suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t.y. palankiausiai pareiškėjui, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. spalio 8 d. (skundo išsiuntimo teismui) yra itin ilgas, prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams ir nėra pateisintas individualiomis objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. spalio 8 d. Pareiškėjas neneigia, kad jis apie pensijos sumažinimą žinojo nuo 2010 m. vasario mėnesio. Pareiškėjas taip pat neneigia, kad jis žinojo, jog ginčo teisinių santykių srityje neaiškumas vyravo iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priėmimo). Todėl vertintina, jog termino skundui paduoti praleidimą lėmė subjektyvūs veiksniai (pareiškėjo nepateisinamai ilgas delsimas ir itin pavėluotas apsisprendimas kada kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino ir pagrįstai atsisakė priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Todėl tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis paliekama galioti, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis