A-43-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-43-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02385-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 25 000 Lt (7 240,50 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI su pertraukomis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2013 m. birželio 18 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Suėmimo Šiaulių TI laikotarpiu patyrė dvasinį pažeminimą. Paaiškino, kad Šiaulių TI kamerų plotas vidutiniškai yra apie 20 kv. m. Į šį plotą įeina miegamosios vietos, unitazas, praustuvė. Pareiškėjas buvo kalinamas su devyniais asmenimis. Kartais šis skaičius sumažėdavo. Buvo laikomas 23 val. per parą perpildytoje kameroje, dėl to sąlygos buvo nepakenčiamos, nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus nervingas, neteko daug svorio, suprastėjo dešinės pusės akies regėjimas. Dėl to patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas įstaigos kamerose, kurių plotas nuo 16,72 kv. m iki 20,29 kv. m. Kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 11 asmenų. Kamerose kalinčių asmenų skaičius nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,67 kv. m iki 8,96 kv. m gyvenamojo ploto, todėl tik tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma. Pasak atsakovo, pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 149 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Manė, jog nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Taip pat atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais dėl higienos reikalavimų pažeidimų, nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Be to, teisės aktuose nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys patys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su laikymo sąlygomis kamerose. Tvirtino, jog niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais.

Atsakovas taip pat prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 800 Lt (231,70 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateikta pažyma, nurodė, jog tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių. Konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2013 m. birželio 11 d. Šiaulių TI pareiškėjas 149 dienas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tai, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatomis, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (149 dienos), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas pažymėjo, kad kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad šie sveikatos sutrikimai atsirado ar suintensyvėjo dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog visas 149 dienas pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Pasak atsakovo, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui. Be to, netgi esant intensyviam neigiamam poveikiui pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu, teismų priteisiama neturtinės žalos atlyginimo suma siekia vidutiniškai 3 Lt (0,87 Eur) už vieną kalinimo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis dieną. Todėl pareiškėjo neturtinių teisių tinkamam gynimui (netgi nustačius, kad visas 149 dienas pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis) būtų pakakę priteisti apie 447 Lt (129,46 Eur) sumą. Taip pat atsakovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad įvertinus tai, jog atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumo ir nežmoniškai su juo elgtis, ėmėsi priemonių kuo geresnėms kalinimo sąlygoms užtikrinti, yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose neužtikrinant jam minimalaus gyvenamojo ploto ir tinkamų sanitarinių sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog pareiškėjui dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo – kilo neturtinė žala, kurią teismas įvertino 800 Lt (231,70 Eur).

Atsakovas apeliaciniu skundu su pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžiu nesutinka, teigdamas, jog konkrečiu atveju buvo galima apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Atsakovas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo trukmę.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta neturtinė žala bei sutinka su neturtinės žalos dydžiu, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu jam Šiaulių TI tenkantis minimalus plotas negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Nagrinėjamu atveju nekyla ginčas dėl to, jog iš viso pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas 149 dienas, iš jų 51 dieną pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimą ir 98 dienas vienam kalinamam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma svyravo nuo teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios iki leistinos (nuo 1,67 kv. m iki 8,96 kv. m).

Apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. pažymą (b. l. 13) atliktų skaičiavimų dėl pareiškėjui jo kalinimo Šiaulių TI metu tekusio minimalaus gyvenamojo ploto, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija to papildomai neaptaria. Tačiau atsakovas nesutinka su tuo, jog teismas pažeidimo laikotarpį iš esmės prailgino tomis dienomis, kuriomis pagal Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 13 d. pažymą vienareikšmiškai nustatyti, ar minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu būdavo pažeidžiama, nebuvo galimybės.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – kalinimo Šiaulių TI) sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minimalų pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y., be kita ko, įrodyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jis buvo laikomas, gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas savo ruožtu apie pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygas atskirais laikotarpiais pateikė duomenis, iš kurių vienareikšmiškai negalima spręsti, ar minėtose kamerose pareiškėjo teisės dėl minimalaus gyvenamojo ploto būdavo užtikrinamos, ar ne. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, tai pagrįstai vertino kaip pareiškėjui palankią aplinkybę, t. y. sprendimą minėtoje dalyje priėmė tos šalies nenaudai, kuriai priklausė neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, kaip pakankamą satisfakciją arba mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių TI trukmę (149 dienas), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju pagrįstai priteistina neturtinė žala pinigais. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę ir mastą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys