A-619-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-619-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02408-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 3-iojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (10.1) S-1510 „Dėl pažymos išdavimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“; 2) panaikinti atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (10.1) S-17467 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 8 d. rašto Nr. (10.1) S-1510 dalies panaikinimo“; 3) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1899 „Dėl 2013 m. gruodžio 13 d. prašymo ir 2014 m. sausio 28 d. skundo“; 4) panaikinti atsakovo VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3026 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti prašymą bei skundą“; 5) įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti 22 726,99 Lt senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 6) atnaujinti terminą, pripažinus, kad jis praleistas.

Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jam nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mokama perskaičiuota sumažinta socialinio draudimo senatvės pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuota senatvės pensija. Siekdamas atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių, kuris pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsisakė ją išmokėti. Taip pat kreipėsi į VSDFV, kuri nurodė, kad jis praleido VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo perskaičiuoti senatvės pensiją apskundimo terminą, ir nepatenkino reikalavimų. Šie sprendimai nepagrįsti ir senatvės pensijos dalis, taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, neišmokėta neteisėtai. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymų nuostatos, kurių pagrindu pensija buvo perskaičiuota, neturėjo galimybės ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėn. akto, nes jis buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Paminėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nurodyta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl į VSDFV nesikreipė, tikėdamasis, kad įstatymų leidėjas ją vykdys. Dėl šių priežasčių teigė, kad turi teisę į dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 30–34, 35–39) prašė skundo reikalavimus dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti senatvės pensijos dalį atmesti kaip nepagrįstus, o bylos dalį dėl termino atnaujinimo nutraukti.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjas apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Prašydamas išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta skundžiamu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV. Nagrinėdama skundą, VSDFV nustatė, kad pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, VSDFV atsisakė nagrinėti skundą. Laikinasis įstatymas taikytas pagrįstai, skundo padavimo termino pradžia laikytina pirmosios perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimo momentas, todėl, atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiami VSDFV sprendimai priimti pagrįstai.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 54–58) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad senatvės pensijų skyrimą 2010–2011 m. reglamentavo, inter alia, Laikinasis įstatymas. Ginčo laikotarpiu senatvės pensija pareiškėjui buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjo pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ji nėra parengta, todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjo reikalaujamą pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 82–87) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1899 ir 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3026 bei įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui 22 726,99 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi jis Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjas nenurodė, kada sužinojo apie šį sprendimą, todėl, vadovaudamasis teismų praktikoje nusistovėjusia nuostata, teismas laikė, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą jis sužinojo išmokėjus pirmąją 2010 m. sausio mėn. sumažintą senatvės pensiją. Pažymėjo, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jo praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai. Dėl Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis nuostatų pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta 22 726,99 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis.

Teismas nurodė, kad teisės į senatvės pensiją gynimo privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka šiuo atveju nustatyta Pensijų įstatyme ir Taisyklėse. Nuostatos dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.). Teismas atsižvelgė į iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1, 2, 4 dalis, Taisyklių 31 punktą.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 22, p. 318–325; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Teismas, remdamasis nurodytais argumentais, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Pareiškėjas nurodė, kad kreipimosi į VSDFV terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo perskaičiuota senatvės pensija, vadovavosi įstatymų teisėtumo prezumpcija, tikėjosi, kad įstatymų leidėjas atlygins susidariusius praradimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl, pagal Konstitucinį Teismą, paminėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti VSDFV iš esmės išnagrinėti prašymą dėl pensijos nepriemokos. Skundu prašomi panaikinti VSDFV Kauno skyriaus raštai šiuo atveju yra informacinio pobūdžio, juose pateikiami duomenys apie pensijos mokėjimą skundžiamu laikotarpiu. Dėl to, sprendžiant pagrindinį pareiškėjo reikalavimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nėra pagrindo panaikinti šiuos teritorinio skyriaus raštus. Šiuo atveju byloje atsiliepimu ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), todėl sprendimas asmenį vis tiek įpareigoti iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs skundo turinį, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido termino kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo. Taip pat dėl nurodytų pagrindų VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1899 bei 2014 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3026 naikintini ir VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. 22 726,99 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos (ABTĮ 88 str. 2 p.).

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 105–110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidęs 3 metų terminą, todėl prašomi panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1899, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 28 d. skundą, ir 2014 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3026, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti šiuos VSDFV sprendimus atmestini kaip nepagrįsti.

2. Pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies VSDFV nebuvo iš esmės išnagrinėtas, o skundo priėmimo procedūra buvo užbaigta 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3026, VSDFV konstatavus, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, atsisakius šį terminą atnaujinti ir pateiktą skundą išnagrinėti tokiems ginčams nustatyta privaloma ikiteismine tvarka. Skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui 22 726,99 Lt senatvės pensijos nepriemoką teismine tvarka gali būti nagrinėjamas tik tada, kai šis ginčas iš esmės bus išnagrinėtas VSDFV, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

3. Teismas, remdamasis tuo, kad pareiškėjas nurodė, jog kreipimosi į VSDFV terminą praleido dėl svarbių priežasčių, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido termino kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo. Teismas svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjas praleido terminą, pripažino pareiškėjo lūkesčius, kad įstatymų leidėjas atlygins susidariusius praradimus. Ši aplinkybė yra abstrakti ir būdinga daugumai VSDFV teritorinių skyrių sprendimus dėl senatvės pensijos mokėjimo skundžiančių asmenų, todėl negali būti laikoma ekstraordinaria ir objektyviai užkirtusia kelią pareiškėjui per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 90–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1899 ir 2014 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3026 yra teisėti ir pagrįsti, kadangi pareiškėjas pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., todėl trejų metų apskundimo terminas yra skaičiuojamas nuo šios datos – 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas, būdamas atsakingas, atidus ir rūpestingas pilietis, net ir tariamai sužinojęs apie savo teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo nutarimo, nebuvo aktyvus, gindamas savo pažeistas teises, ir laiku, per protingą terminą, nesikreipė į teismą. Kadangi pareiškėjo skundas, paduotas praleidus įstatymų nustatytus terminus, liko iš esmės neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nelaikoma, kad pareiškėjas tinkamai pasinaudojo Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo negalėjo būti nagrinėjamas. Teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas kreipimosi į VSDFV termino nepraleido. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija – VSDFV – aiškiai išreiškė savo poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės). Teismas, priteisdamas pareiškėjui iš VSDFV Kauno skyriaus 22 726,99 Lt senatvės nepriemoką, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus apeliacinius skundus (b. l. 113–118, 120–125) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinių skundų nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Išnaudojo visas galimybes dėl išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Skundžiami atsakovų sprendimai buvo priimti oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjui taikytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl individualūs administraciniai aktai, pateisinantys šios Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo normos taikymą, negali būti laikomi teisėtais ir turi būti panaikinti. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.

2. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos nėra taikytinos tik ateičiai. Šį turtinį praradimą teismas, individualioje byloje atlikdamas tik jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi. Išvados darytinos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, taip pat remiantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 510,08 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo padidintas iki 1 544,02 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 40);

3) VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. sausio 8 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-12-13 prašymą, kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo paaiškinta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, sumažinant jam paskirtos pensijos dydį (b. l. 9-11);

4) 2014 m. sausio 28 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2014 m. vasario 28 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. kovo 21 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo pavedimu Vyriausybei pasiūlyta pateikti įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“ (b. l. 44-46);

5) 2014 m. kovo 13 d. patikslintu skundu pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, teigė, kad nepraleido (nepažeidė) nustatyto termino skundui paduoti, tačiau kartu prašė šį terminą atnaujinti (b. l. 47-50);

6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. balandžio 1 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 51-52).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. gruodžio 13 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamų VSDFV sprendimų reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar juose buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos tokio pobūdžio administracinėse bylose, neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, todėl jo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo P. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė