A-1086-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1086-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08027-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 9; 9.1.1.1; 9.1.1.2; 9.3.1; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti:

1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 81–105);

2) atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2013-05-10 skundo“ (b. l. 15–19);

3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. J. 2013-08-29 skundo“ (b. l. 20–30).

Pareiškėjas nurodė, kad jis nepažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 16, 18, 27 straipsnių nuostatų ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 4 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio nuostatų, todėl ginčijami sprendimai turi būti panaikinti. Pažymėjo, jog Baltarusijos Respublikos piliečiams tarpininkavo nesiekdamas ekonominės naudos. Atsakovas neteisingai interpretavo liudytojų paaiškinimus, taip iškreipdamas pareiškėjo veiklos pobūdį. Paaiškino, kad mokestinė prievolė jam įregistruota nepagrįstai, nes naudotų automobilių prekybos veikla jis nesivertė. Mokesčių administratorius nesurinko įrodymų, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, jos neįregistravęs, todėl neturėjo jokio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjui mokėtinų mokesčių.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 114–121) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Kauno AVMI, patikrinęs pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą, nustatė, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas vykdė prekybą naudotomis transporto priemonėmis, atitinkančią GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtus individualios veiklos požymius – savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą, iš šios veiklos gavo pajamas, tačiau jų GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir GPM nesumokėjo. Atsižvelgus į tai, taikant palankesnį tarifą, pareiškėjui už nurodytą laikotarpį buvo apskaičiuota 2 661 Lt GPM. Taip pat buvo nustatyta, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas nemokėjo VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai, todėl jam buvo apskaičiuota 296 Lt VSD įmokų ir paskirta 50 proc. (t. y. 148 Lt) bauda.

Atsakovas pažymėjo, jog, atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktas pastabas, Kauno AVMI ginčijamu sprendimu perskaičiavo mokėtino GPM, VSD įmokų ir VSD įmokų baudos sumas ir nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 2 535 Lt GPM, 1 670 Lt GPM delspinigių, 761 Lt GPM baudą, 292 Lt VSD įmokų ir 146 Lt VSD įmokų baudą. Šio Kauno AVMI sprendimo teisėtumą patvirtino VMI ir Komisija, atmesdami pareiškėjo skundus.

Atlikus mokestinį patikrinimą ir remiantis Vilniaus ir Kauno teritorinių muitinių, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (toliau – ir FNTT) pateiktais duomenimis, buvo nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Baltarusijos Respublikos piliečiams pardavė 15 automobilių, o Lietuvos Respublikos piliečiams – 2 motociklus. Šios transporto priemonės VĮ „Regitra“ nebuvo registruotos nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės vardu. Įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotus parodymus, surinktus dokumentus, pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimus, Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitiko versliškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo kriterijus, todėl iš šios veiklos gautas pajamas pagrįstai prilygino pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, nuo kurių turi būti mokamas GPM. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių šias mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, savaime nereiškia, kad asmuo gali būti atleidžiamas nuo prievolės mokėti mokesčius, nes baudžiamoji ir mokestinė atsakomybės yra savarankiškos. Mokėtina mokesčių suma buvo apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu ir taikant ekonominių modelių metodą, nes pareiškėjas neįregistravo individualios veiklos, nedeklaravo ir neapskaičiavo iš šios veiklos gautų pajamų ir mokėtino į biudžetą GPM, netvarkė buhalterinės apskaitos, neišsaugojo transporto priemonių įsigijimo ir pardavimo dokumentų, sutartyse nurodė mažesnes automobilių pardavimo kainas nei nurodė automobilių pirkėjai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 136–142) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų, kuriais buvo patvirtinta pareiškėjo mokestinė prievolė Lietuvos Respublikos biudžetui, t. y. 2 535 Lt GPM, 1 670 Lt GPM delspinigių, 761 Lt GPM bauda, 292 Lt VSD įmokų ir 146 Lt VSD įmokų bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas aptarė nustatytas faktines bylos aplinkybes ir paaiškino, jog iš skundo turinio ir pareiškėjo paaiškinimų teisminio bylos nagrinėjimo metu matyti, kad ginčo byloje dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko 17 transporto priemonių (15 lengvųjų automobilių ir 2 motociklų) pirkimo-pardavimo sandorius, aritmetinio mokesčių bei baudų ir delspinigių apskaičiavimo, byloje nėra, tačiau pareiškėjas nesutinka su faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. D. J. neigė vertęsis ekonomine veikla ir gavęs iš jos pajamų, nuo kurių turėjo būti sumokėti mokesčiai. Teigė, kad visi transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriai buvo įvykdyti, padedant Baltarusijos Respublikoje esantiems draugams įsigyti automobilius Lietuvoje ir supaprastinti muitinės procedūras.

Apskaičiuodamas pareiškėjui į biudžetą mokėtinas mokesčių sumas, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta prekyba transporto priemonėmis atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, t. y. savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo reikalavimus. Minėtoje GPMĮ nuostatoje įtvirtinta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl individualios veiklos sąvokos ir nurodęs, kad siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą, būtina nustatyti požymių visumą, t. y. savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą. Savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Tokios veiklos vykdymo aplinkybės, kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis laikotarpis sudaro pagrindą konstatuoti vykdomos veiklos tęstinumą. Versliškumo požymis gali būti konstatuotas nustačius, kad nuo pat veiklos vykdymo pradžios asmuo turi tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).

Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjo vykdyta veikla atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie pagalbą Baltarusijos Respublikos piliečiams įforminant muitinės procedūras automobilių eksportui, taip pat pagalbą UAB „Transaura” importuojant motociklus į Lietuvos Respubliką, paneigė mokestinio patikrinimo metu surinkti transporto priemonių pirkėjų, pardavėjų ir UAB „Transaura” administracijos paaiškinimai. Aplinkybes, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitiko savarankiškumo reikalavimus, patvirtino tai, kad visuose vykdytuose transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriuose, pareiškėjas dalyvavo kaip jų pardavėjas, t. y. savininkas. Pats pareiškėjas šių aplinkybių neneigė, tokias išvadas patvirtino byloje esančios pirkimo-pardavimo sutarčių, transporto priemonių eksporto deklaracijų kopijos bei transporto priemonių pirkėjų paaiškinimai. Byloje buvo nustatyta, kad visais atvejais pareiškėjas veikė savarankiškai ir nepriklausė nuo kitų asmenų, darbo teisinių santykių. Gautomis pajamomis ir savo piniginėmis lėšomis disponavo savarankiškai. Pareiškėjo vykdyta prekybos naudotomis transporto priemonėmis veikla atitiko tęstinumo požymius, nes sandoriai buvo nevienkartinio pobūdžio, vykdyti per tęstinį laikotarpį, t. y. 2006-2008 metais.

Byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtino, kad pareiškėjas siekė ekonominės naudos. Visi vykdyti sandoriai buvo atlygintino pobūdžio. Nei vienas parduotas lengvasis automobilis VĮ „Regitra” pareiškėjo vardu įregistruotas nebuvo. Pateiktame paaiškinime pareiškėjas patvirtino, kad transporto priemonės nebuvo įsigytos jo asmeniniam naudojimui, nes buvo techniškai netvarkingos. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo ir jo sutuoktinės ginčui aktualiu laikotarpiu gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, nedarbingumo pašalpas ir kitas pajamas bei nurodytu laikotarpiu jų patirtas išlaidas, todėl pagrįstai konstatavo, kad pajamos iš prekybos automobiliais veiklos buvo papildomas pareiškėjo pajamų šaltinis. Mokesčių administratoriaus išvadas pareiškėjas siekė paneigti teigdamas, kad transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius vykdė, nes taip norėjo padėti Baltarusijos Respublikoje gyvenantiems draugams įsigyti automobilius Lietuvoje ir supaprastinti muitinės procedūras. Pats pareiškėjas prekybos naudotais automobiliais veiklos nevykdė, skelbimų apie parduodamas transporto priemones į internetinius puslapius ar laikraščius nedėjo. Šias aplinkybes, anot pareiškėjo, patvirtino D. J. (D. J.) ir kitų transporto priemones įsigijusių asmenų paaiškinimai.

D. J. nurodė, kad 2006-2008 m., padėdamas pažįstamiems asmenims ar giminaičiams, bei savo asmeniniais tikslais ne kartą kreipėsi į pareiškėją D. J., kad jis padėtų Lietuvoje įsigyti automobilius, t. y. 2007 m. padėjo tėvui J. L. J. (J. L. J.) įsigyti automobilį PEUGEOT 406; 2007 m. uošvienei G. G. V. padėjo įsigyti automobilį PEUGEOT 406; 2007 m. motinai L. J. A. padėjo įsigyti automobilį VOLKSWAGEN PASSAT; 2007 m. pažįstamam K. V. V. (K. V. V.) padėjo įsigyti automobilį PEUGEOT 406; 2007 m. padėjo pažįstamai K. A.

P. įsigyti automobilį CITROEN C5; 2008 m. padėjo tėvui J. L. J. įsigyti automobilį PEUGEOT 607; 2008 m. pats įsigijo automobilį PEUGEOT 407 ir automobilį PEUGEOT 607; 2008 m. motinai L. J. A. padėjo įsigyti automobilį CITROEN C5. Apklausos metu D. J. teigė, kad visais atvejais automobilius rasdavo pagal internetiniame puslapyje įdėtus skelbimus, kainos ir pirkimo sąlygos būdavo suderinamos su pardavėjais, o pareiškėjas tik padėdavo sutvarkyti reikiamus dokumentus ir pristatydavo nupirktus automobilius į šalia Baltarusijos Respublikos sienos esančią neutralią zoną, kur jam už automobilius būdavo sumokamos sutartyse nurodytos pinigų sumos.

Teigė, kad jokių papildomų sumų už automobilių pristatymą, dokumentų tvarkymą pirkėjai D. J. nemokėjo. Liudytoja apklausta K. A. P. apklausos metu nurodė, kad jos vardu pažystamas vardu D. 2007 m. spalio mėn. Lietuvoje nupirko automobilį Citroen C5, pagamintą 2002 m., kiek jai žinoma automobilio pardavėjas buvo D. J., pinigus už įsigytą automobilį (3 500 Lt) ir visus reikalingus dokumentus pardavėjui perdavė D. Liudytoju apklaustas J. L. J. nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos, su sūnaus D. J. pagalba 2006 – 2008 metais yra įsigijęs du automobilius, t. y. 2007 metais PEUGEOT 406 už 690 Lt, o 2008 m.

– PEUGEOT 607 – už 5 000 Lt. Pirmojo automobilio pirkimo metu, sudarant sutartis bei perduodant pinigus, nedalyvavo, tačiau, kiek jam žinoma, pardavėjas buvo sūnaus draugas Dalius. Perkant antrąjį automobilį, dalyvavo asmeniškai ir pinigus neutralioje teritorijoje prie Baltarusijos Respublikos sienos perdavė pardavėjui D. J.. Liudytoja apklausta J. L. A. nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos, su sūnaus D. J. pagalba 2006–2008 metais yra įsigijusi du automobilius, t. y. 2007 metais VOLKSWAGEN PASSAT už 8 600 Lt, o 2008 m. – CITROEN C5 – už 2 600 Lt.

Pirmojo automobilio pirkimo metu, sudarant sutartis bei perduodant pinigus, nedalyvavo, kas rūpinosi dokumentų tvarkymu jai nėra žinoma. Perkant antrąjį automobilį, dalyvavo asmeniškai ir pinigus neutralioje teritorijoje prie Baltarusijos Respublikos sienos perdavė pardavėjui D. J. Liudytoju apklaustas S. R. J. nurodė, kad jo kaimynas D. J. 2006 m. lapkričio mėn. padėjo jam Lietuvoje įsigyti pagal skelbimą rastą automobilį PEUGEOT 406. Kiek jam žinoma, visus formalumus Lietuvoje tvarkė D. draugas D. J., kuriam pirkėjas neutralioje teritorijoje prie Baltarusijos Respublikos sienos už įsigytą automobilį perdavė 4 500 Lt sumą.

Liudytoju apklaustas P. O. V. (P. O. V.) nurodė, kad 2006 m. lapkričio mėn. nusprendė įsigyti pagal internetinėje svetainėje rastą skelbimą automobilį AUDI A4. Kadangi neturėjo Lietuvos vizos kreipėsi į pažįstamą D. J., kuris sutiko sutvarkyti automobilio pirkimo dokumentus ir pristatyti jį į neutralią, prie Baltarusijos sienos esančią teritoriją. Taip pat 2007 m. spalio mėn. nusprendė įsigyti automobilį VOLKSWAGEN PASSAT. Kadangi tuo metu vizos neturėjo, kreipėsi į pareiškėją D. J., kuris padėjo sutvarkyti reikiamus dokumentus ir pristatė automobilį iki sienos.

Jokių papildomų piniginių sumų, išskyrus už automobilių įsigijimus, D. J. nemokėjo. Liudytoju apklaustas Z. V. V. nurodė, kad 2006 m. lapkritį pagal interneto tinklapyje „Autoplius“ rastą skelbimą nusprendė įsigyti automobilį VOLKSWAGEN PASSAT C5. Automobilio pirkimo kainą ir sąlygas su automobilio pardavėju, D. J., suderino skelbime nurodytu telefono numeriu, reikiamus dokumentus jam išsiuntė elektroniniu paštu. Automobilį pardavėjas D. J. pristatė į neutralią zoną. Liudytoju apklaustas G. G. V. (G. G. V.) parodė, kad 2006 m. kartu su tėvu G.

V. K. (G. V. K.) nusprendė įsigyti interneto svetainėje rastą automobilį PEUGEOT 406 ir kreipėsi į pažįstamą D. J., kuris Lietuvoje verčiasi prekyba naudotais automobiliais. D. J. sutvarkė automobilio įsigijimo dokumentus ir pristatė jį į prie Baltarusijos Respublikos sienos esančią neutralią teritoriją, kur jam buvo perduoti automobilio įsigijimui skirti pinigai. Vėliau, 2006 m. rugsėjo–spalio mėn. tokiomis pačiomis aplinkybėmis, padedant D. J., G. G. V. įsigijo automobilį FORD MONDEO. Pareiškėjui už pirkimo – pardavimo dokumentų tvarkymą ir automobilio pristatymą jokių papildomų piniginių sumų nemokėjo.

Liudytoju apklaustas L. D. I. nurodė, kad 2007 m. rugsėjo mėn. nusprendė įsigyti pagal internetinėje svetainėje rastą skelbimą automobilį CITROEN C5. Kadangi neturėjo Lietuvos vizos, kreipėsi į pažįstamą D. J., kuris sutiko sutvarkyti automobilio pirkimo dokumentus ir pristatyti jį į neutralią prie Baltarusijos sienos esančią teritoriją. Jokių papildomų piniginių sumų, išskyrus už automobilio įsigijimą, D. J. nemokėjo. Liudytoju apklaustas D. P. J. (D. P. J.) nurodė, kad 2007 m. Lietuvoje įsigijo du CITROEN C5 markės automobilius, vieną savo, vieną žmonos vardu.

Automobilius surado pagal skelbimą. Su D. J. anksčiau pažįstamas nebuvo, po automobilio pardavimo jokių santykių nepalaikė. Automobilius D. J. į neutralią teritoriją prie Baltarusijos Respublikos sienos pristatė pats. Už vieną automobilį sumokėjo ne daugiau kaip 3 200 eurų. Už kitą automobilį sumokėjo apie 1 800 eurų, į šią sumą taip pat įėjo apie 300–400 eurų už atsargines dalis, dalinį remontą, kurą, automobilio draudimą. Teismas, įvertinęs nurodytų asmenų duotus parodymus, konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas vykdė prekybą naudotais automobiliais.

Šias aplinkybes patvirtino Z. V. V., D. P. J., K. A. P., J. L. J. ir J. L. A. parodymai. Minėti asmenys patvirtino, kad automobilio pardavėjas buvo būtent D. J. Kaip nurodė Z. V. V. ir D. P. J. su pareiškėju, kaip automobilio pardavėju, jie bendravo telefonu, kurio numeris buvo nurodytas skelbime. Teismas kritiškai vertino kitų asmenų parodymus, nes jie asmeniškai arba per tarpininkus (D. J.) buvo pažįstami su pareiškėju. Asmenys, kurie asmeniškai pareiškėjo nepažinojo ir su juo bendravo tik įsigydami transporto priemones, vienareikšmiškai nurodė, kad D.

J. buvo tas asmuo, su kuriuo, skelbime nurodytu telefono numeriu, jie tarėsi dėl automobilių įsigijimo kainų ir sąlygų ir kuris automobilius pristatė prie Baltarusijos Respublikos sienos.

Pareiškėjas pagal 2007 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį iš M. N. įsigijo automobilį PEUGEOT 406, kurį 2007 m. lapkričio 27 d. pardavė R. S.. Savo paaiškinime M. N. nurodė, kad automobilį PEUGEOT 406 apžiūrėjo ir įsigijo tas pats asmuo, dėl automobilio kainos buvo deramasi su automobilio pirkėju. Tuo tarpu R. S. teigė, kad automobilį PEUGEOT 406 jis susirado pagal skelbimą, ir telefonu su jo pardavėju suderino kainą, o D. J. tik padėjo sutvarkyti dokumentus. Buvo nustatyta, kad R. S. paaiškinimai apie automobilio įsigijimo aplinkybes prieštarauja M. N. paaiškinimams. Teismas nenustatė, kad M. N. turėtų pagrindą duoti melagingus paaiškinimus, nes su pareiškėju jo nesieja jokie santykiai. Automobilio pardavimo sandoris buvo atsitiktinis. Be to, UAB „Medžio mozaika“, iš kurios pareiškėjas pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo automobilį PEUGEOT 607, kurį tą pačią dieną pardavė L. J., direktorius paaiškino, kad automobilį pardavė būtent D. J. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visais atvejais automobilių pardavėjas buvo D. J.. Be to, visi automobilius įsigiję asmenys nurodė, kad pinigus perduodavo būtent D. J., o ne kitiems asmenims. Nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą paneigti pareiškėjo argumentus, kad jis nevykdė prekybos naudotais automobiliais veiklos, o tik padėjo Baltarusijos Respublikos piliečiams eksportuoti automobilius.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atlikto ikiteisminio tyrimo metu, buvo apklausti ir kiti asmenys (K. V. F., N. V. V.), kurie patvirtino išvadas, kad pareiškėjas vykdė prekybą naudotais automobiliais.

Pareiškėjas nurodė, kad jis iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvą motociklus YAMAHA YZF ir SUZUKI GSX R600K6 importavo, veikdamas UAB „Transaura“ vardu, nes tik įforminęs motociklų dokumentus savo vardu, galėjo juos pervežti per sieną. Iš tikrųjų tikrasis motociklų savininkas buvo UAB „Transaura“, o ne pareiškėjas. Mokestinio patikrinimo metu buvo kreiptasi į UAB „Transaura“, kuri 2012 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pareiškėjas 2008 m. kovo mėn. į komandiruotę Baltarusijos Respublikoje siunčiamas nebuvo, apie į Lietuvos Respubliką importuotus motociklus YAMAHA YZF ir SUZUKI GSX R600K6, jų importavimo ir pardavimo aplinkybes įmonei nėra žinoma. UAB „Transaura“ 2013 m. sausio 23 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad tikėtina, jog 2008 m. kovo 20 d. ir 2008 m. kovo 25 d. pareiškėjas darbo reikalais vyko į Baltarusijos Respubliką, neforminant įsakymų dėl komandiruočių, todėl asmeniniais tikslais galėjo į Lietuvos Respubliką importuoti motociklus YAMAHA YZF ir SUZUKI GSX R600K6. R. A., kuris iš pareiškėjo pagal 2008 m. liepos 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo motociklą YAMAHA YZF, paaiškinime nurodė, kad motociklą pirko iš D. J., su kuriuo buvo derinama ne tik kaina, bet ir pardavimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad 2006-2008 m. versliškai ėmėsi komercinės veiklos, jos neįregistravęs ir nepranešęs mokesčių administratoriui, buvo nutrauktas, savaime nereiškia, kad jam nekyla mokestinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais. Baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas pareiškėjo apmokestinimo klausimas. Todėl pareiga sumokėti mokesčius, ir pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą nėra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu (išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2100/2012). Be to, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nes nebuvo atlikti papildomi veiksmai ikiteisminio tyrimo trūkumams pašalinti. Tuo tarpu, ginčijami sprendimai buvo priimti atlikus pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kurio metu mokesčių administratorius surinko papildomų įrodymų, kurių pagrindu gali būti daroma pagrįsta išvada, jog pareiškėjas vertėsi individualia veikla ir nuo iš šios veiklos gautų pajamų nesumokėjo GPM bei VSD įmokų.

Pareiškėjas Komisijos prašė atsižvelgti į jo sunkią ekonominę padėtį. Komisija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus ir vadovaudamasi MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad yra pagrindas jį atleisti nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų delspinigių ar jų dalies. Teismas nenustatė, kad egzistuotų bent vienas pagrindas atleisti pareiškėją D. J. nuo jam apskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

III. Pareiškėjas D. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad liudytojai galėtų patikslinti faktines bylos aplinkybes (b. l. 147–150).

Apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nepažeidė GPMĮ 16, 18, 27 straipsnių nuostatų ir VSDĮ 4 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio nuostatų, todėl ginčijami sprendimai turi būti panaikinti, Liudytojų paaiškinimai patvirtina, jog automobilius pirko ne pas jį. Baltarusijos piliečiai automobilius susirasdavo internetu pas kitus asmenis, o jis buvo tarpininkas forminant sutartis, nes pirkėjai neturėjo vizų, o ir Lietuvos muitinė dirba tik su Europos Sąjungos rezidentu.

Apeliantas pažymi, kad UAB „Transaura“ minimus motociklus pirko ir parsivežė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. R. A., UAB „Transaura“ direktorius, motociklus bandė parduoti Baltarusijoje, todėl apeliantas jo paliepimu dalyvavo juos vežant į Baltarusiją, kur jie buvo užrašyti UAB „Transaura“ vairuotojo vardu (O. S.). Tačiau nepavykus jų parduoti ir R. A. liepus juos parvežti, motociklus teko perrašyti pareiškėjo vadu. Akcentuoja, jog baudžiamojo proceso metu kaltinamajame akte motociklai nefigūravo, nes pareigūnui iš FNTT R. A. patvirtino nurodytus faktus.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 167–174) su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėsto iš esmės tuos pačius esminius argumentus bei aplinkybes kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka savarankiškumo reikalavimus, o pareiškėjas jų nepaneigė. Atkreipia dėmesį, jog byloje buvo nustatyta, kad visais atvejais pareiškėjas veikė savarankiškai ir nepriklausė nuo kitų asmenų darbo teisinių santykių. Teigia, kad pareiškėjas siekė ekonominės naudos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios VMI 2013 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) skundo“, kuriuo patvirtintas Kauno AVMI sprendimo nurodymas pareiškėjui sumokėti į biudžetą 2 535 Lt GPM (už 2006 metus – 423 Lt, už 2007 metus – 1 938 Lt ir už 2008 metus – 300 Lt), 1 670 Lt GPM delspinigių, 761 Lt GPM baudą, 292 Lt VSDĮ ir 146 Lt VSDĮ baudą, Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl D. J. 2013-08-29 skundo“ ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Byloje nustatyta, jog D. J. tikrinamuoju laikotarpiu (2006-2008 metais) sudarė 17 transporto priemonių (15 automobilių ir 2 motociklų) pirkimo-pardavimo sandorius. Anot pareiškėjo, visi minėti sandoriai buvo atlikti su tikslu padėti Baltarusijos Respublikoje gyvenantiems draugams įsigyti automobilius Lietuvoje ir tokiu būdu supaprastinti muitinės procedūras. Vertindamas pareiškėjo vykdytą prekybą transporto priemonėmis mokesčių administratorius konstatavo, jog ši veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, t. y. turi savarankiškumo, tęstinumo, versliškumo ir ekonominės naudos siekimo požymius.

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 2 straipsnio 7 dalį, individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė, įskaitant laisvąsias profesijas, ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Kauno AVMI ir VMI sprendimais buvo nurodyta sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas pripažinus, jog jis 2006–2008 metais vykdė prekybos transporto priemonėmis individualią veiklą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijami Kauno AVMI ir VMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra pasisakęs dėl individualios veiklos sąvokos ir nurodęs, kad siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą, būtina nustatyti požymių visumą, t. y. savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ir kt.), ką nagrinėjamu atveju pagrįstai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo vykdyta veikla (prekyba transporto priemonėmis) atitinka visus individualios veiklos požymius, todėl jo gautos pajamos už transporto priemonių pardavimą buvo pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, ir apmokestintos. Byloje esančia medžiaga ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais yra paneigta bet kokia abejonė dėl tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo vykdytos veiklos galimo neatitikimo individualiai veiklai, kadangi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, D. J., sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorius vykdė prekybą transporto priemonėmis, veikė savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų (dalyvavo kaip pardavėjas, t. y. savininkas), be to, sudarytiems sandoriams būdingas versliškumas, tęstinumas, pasireiškęs per konkrečius sandorių skaičius atitinkamu laikotarpiu, t. y. nevienkartinis sandorių dėl transporto priemonių pardavimo sudarymas ir tęstinis jų sudarymo laikotarpis (2006–2008 metai), sudarytų sandorių tikslas – ekonominės naudos siekimas, t. y. siekimas gauti pajamas (sandoriai buvo atlygintino pobūdžio).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog baltarusiai mašinas pirko ne pas jį, o susirasdavo jas internetu pas kitus asmenis, o jis buvo tik tarpininkas apiforminant dokumentus, nes baltarusiai neturėjo vizų. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog visais atvejais transporto priemonių pardavėjas buvo D. J., pinigai už parduodamus automobilius buvo perduoti pareiškėjui, o ne kitiems asmenims, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą paneigti pareiškėjo argumentus, kad jis nevykdė prekybos naudotais automobiliais veiklos, o tik padėjo Baltarusijos Respublikos piliečiams juos eksportuoti. Teismas pagrįstai R. S. ir M. N. paaiškinimus apie automobilio įsigijimo aplinkybes vertino kaip prieštaringus bei kai kurių asmenų parodymus dėl palaikomų ryšių vertino kritiškai. Taip pat abejonių apeliacinės instancijos teismui nekyla ir dėl motociklų YAMAHA YZF ir SUZUKI GSX R600K6 importo aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Kauno AVMI ir VMI bei Komisijos sprendimus. Pabrėžtina, jog mokesčių administratorius taip pat visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuoto GPM ir su juo susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijami Kauno AVMI ir VMI, taip pat Komisijos, sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais, jie atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti.

Taigi konstatuotina, kad tenkinti D. J. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė