A-857-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-857-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00734-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. (A. Ž.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, Ministerija, VRM, atsakovas) 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 1D-710(11); 2) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 7 384,80 Lt; 3) įpareigoti atsakovą VRM mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 614,84 Lt; 4) atnaujinti skundo padavimo teismui terminą.

Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas jam paskirta 1 614,84 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir pensija) už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jam buvo mokama sumažinta 1 306,89 Lt pensija. 2013 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM su prašymu dėl sumažintos pensijos dalies grąžinimo. VRM 2014 m. sausio 27 d. sprendime Nr. 1D-710(11) nurodė, kad pensijos nepriemoka nebus grąžinama.

Pareiškėjas paaiškino, kad reiškia pretenzijas atsakovui VRM dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas pažymėjo, jog 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, pratęsiantį Laikinojo įstatymo galiojimą tik valstybinių pensijų ir atskirų kitų socialinių išmokų gavėjams iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju jokio objektyvaus poreikio, būtinybės ir teisėto pagrindo toliau mokėti sumažintas valstybines pensijas nėra, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 daliai, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas pabrėžė, kad taikant Laikinojo įstatymo galiojimą 2012–2013 metais tik valstybines pensijas ir kai kurias kitas socialinių išmokų rūšis gaunantiems asmenims, diskriminuojamos atskiros visuomenės grupės, tai tiesiogiai pažeidžia ne tik konstitucinės teisinės valstybės principus, bet ir pareiškėjo teises ir interesus, įtvirtintus Konstitucijoje.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti arba administracinę bylą nutraukti.

Atsakovai atsiliepime paaiškino, kad VRM sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal 4 straipsnį nebetaikomas. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija mokama tokia, kokia buvo paskirta, be jokio mažinimo. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, tik šio straipsnio taikymo pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, konstitucingumas nagrinėjamas Konstituciniame Teisme.

Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjas praleido 3 metų procesinį terminą reikalavimui priteisti pensijos nepriemoką pateikti. Taip pat atsakovai pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Pareiškėjo kreipimasis į atsakovą nesustabdo kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų trukmės. Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi suėjus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytam 6 mėnesių terminui. Atsakovai prašė pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 dalį administracinę bylą nutraukti.

Atsakovų teigimu, pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu atnaujino A. Ž. terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduoti, pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti skundo padavimo teismui terminą.

Teismas nustatė, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui paskirtai pensijai apskaičiuoti ir mokėti buvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 dalimi, nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada pensijos dydžio ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo pratęstas remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos). Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir darė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų nuostatų konstitucingumu ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus pratęstas 2012 ir 2013 metams.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas, todėl ginčijamu 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 1D-710(11) VRM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 28 d. prašymą ir išmokėti jam pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Be to, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, o pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą VRM mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat negali būti tenkinamas, kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, baigėsi 2013 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. gauna visą paskirtą pensiją.

III. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas skundas, ir priimti naują sprendimą perduodant pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nelaukė, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai nustatė sunkmečio laikotarpį. Pareiškėjo teigimu, teismas analizavo Laikinojo įstatymo taikymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., tačiau pareiškėjas skunde tokio reikalavimo nereiškė. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų, rašytinių įrodymų, teismo sprendimas nemotyvuotas, nenurodyti teisiniai sprendimo dalies pagrindai, netinkamai kvalifikuoti tarp ginčo šalių esantys santykiai, klaidingai nurodytos teisės normos. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos, neužtikrino Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų. Pareiškėjas nurodo, kad jis nereiškia pretenzijų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, o ginčijo VRM 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria VRM atsisakė išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismas turėjo sustabdyti administracinę bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 19/2013.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. Ž. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, kadangi nustatė, jog pareiškėjo pensijos ribojimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas, todėl ginčijamu 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 1D-710(11) VRM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 28 d. prašymą ir išmokėti jam pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, nes Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, baigėsi 2013 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. gauna visą paskirtą pensiją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, jog teismas analizavo Laikinojo įstatymo taikymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., tačiau pareiškėjas skunde tokio reikalavimo nereiškė, o ginčijo VRM 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria VRM atsisakė išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tai, jog jo (pareiškėjo) galimas teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad sprendimas nėra motyvuotas.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas informuoti apie valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimą bei jo diskriminaciją (b. l. 34). Ministerija 2013 m. sausio 27 d. sprendime Nr. 1D-710 (11) nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 9). Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie pensijos dydį nustatyta, jog pareiškėjui paskirta 1 614,84 Lt valstybinė pensija kartu su priedu vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažinta iki 1 306,89 Lt ir mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 11–12).

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, 2015 m. vasario 10 d. nutartimi sustabdė šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, neturi teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jo teisių pažeidimo, kai Vidaus reikalų ministerija taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Huk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis, ABTĮ, Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bei atsižvelgęs į bylos aplinkybes, nusprendė nepriteisti pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė motyvus, dėl kurių netenkina pareiškėjo skunde suformuluotų materialiųjų reikalavimų, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos faktinių ir teisinių aplinkybių taip, kaip jas vertina pareiškėjas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 1D-710 (11) atsisakė išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė