A-339-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-339-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00241-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. K. su patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV Kauno skyrius) 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (10.1)S-69221 „Dėl senatvės pensijos paskyrimo“; 2) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių pareiškėjo darbą Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje laikotarpyje nuo 1988 m. sausio 1d. iki 1991 m. balandžio 30 d. prilyginti draudimo stažui įgytam dirbant pagal darbo sutartį, o gautą darbo užmokestį įtraukti į draudžiamąsias pajamas gautas iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., kurioms pagal tuo metu įsigaliojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai (I t., b. l. 74–79).

Nurodė, jog VSDFV Kauno skyrius priėmė 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 10.19-55588, kuriuo pareiškėjui paskyrė nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki gyvos galvos 1 140,35 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėjas nesutiko su tuo, jog skaičiuojant senatvės pensiją nebuvo priskaičiuotos pajamos, gautos nuo 1988 m. sausio mėn. iki 1991 m. balandžio mėn. Kėdainių raj. „Truskavos“ kolūkyje pagal antraeilių pareigų darbo sutartį. Atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas Truskavos kolūkyje 1988–1991 metais dirbo ne pagal darbo sutartį ir kad tai buvo darbas pagal rangos sutartį.

VSDFV Kauno skyriaus sprendimą 2013 m. sausio 21 d. pareiškėjas apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), kuri 2013 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (6.5)1-1174 „Dėl valstybinės socialinės draudimo senatvės pensijos“ pareiškėjo skundo netenkino, nurodydama, kad neturi pagrindo keisti VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. 10.19-55588. Apie pareiškėjo darbą Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje patvirtina Kauno apskrities archyvo 1997 m. rugpjūčio 15 d. archyvo pažymėjimas Nr. K-229.

Šiame dokumente nurodyta, kad Truskavos kolūkio visuotinių susirinkimų protokoluose yra įrašai, kad buvo svarstytas klausimas dėl sutarčių sudarymo su pareiškėju ir apmokėjimo už darbą. Atsakovas neatsižvelgė į tuo metu galiojusio Darbo kodekso nuostatas. Duomenys apie pareiškėjo priėmimą ir atleidimą, tame tarpe ir sutartys, kurių pagrindu susiklostė pareiškėjo darbiniai santykiai su Truskavos kolūkiu nebuvo išsaugoti. Pareiškėjas dirbti į Truskavos kolūkį buvo priimtas 1988 m. sausio mėn. statybos darbininku pagal terminuotą darbo sutartį.

Pareiškėjas nebuvo kolūkio nariu, todėl jam buvo taikomi darbo įstatymai (galiojusio Darbo kodekso 3 str.). Truskavos kolūkyje darbo sutartys su pareiškėju buvo pratęsiamos, nustatant sutarties terminą. Pareiškėjas nebūdamas kolūkio nariu nebuvo kviečiamas dalyvauti kolūkio visuotiniuose susirinkimuose, todėl jam nebuvo žinomi vykusių 1988, 1989, 1990, 1991 metais akcininkų susirinkimų dienotvarkės ir svarstomų klausimų išsprendimo rezultatai. Pareiškėjas dirbo pastovaus pobūdžio darbą, pagal sudarytą su juo darbo sutartį buvo atliekami pastovūs tęstiniai darbai – ūkio administracijos nurodymus, sezonų darbymečiais pareiškėjas atlikdavo ir kitus jam pavestus ūkio darbus.

Darbo įkainius nustatydavo ir patvirtindavo visuotinis susirinkimas, pareiškėjas apie darbo įkainius informuotas nebuvo, darbo užmokestį kiekvieną mėnesį apskaičiuodavo ir išmokėdavo buhalterija. Šias aplinkybes patvirtino buhalterinės darbo užmokesčio apskaitos už 1988 m. kovo – gruodžio mėn. (su vertimu į lietuvių kalbą), 1989 m. 12 mėn., 1990 m. 12 mėn., 1991 m. 04 mėn. asmeninės sąskaitos. Iš pateiktų asmeninių pareiškėjo sąskaitų nustatytina, kad iš priskaičiuoto darbo užmokesčio buvo atliekami atskaitymai į Valstybinio socialinio draudimo fondą pagal tuo metu galiojusį 1 proc. tarifą.

Pateiktų pareiškėjo asmeninių sąskaitų duomenys patvirtina, kad pareiškėjo darbo santykiai buvo reguliuojami Darbo kodekso normomis. Šie požymiai buvo būdingi darbo, o ne civilinėms sutartims, todėl pareiškėjo darbo santykiai su Truskavos kolūkiu 1988–1991 metais atitinka Darbo kodekso 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuotiems darbo santykiams pagal terminuotą darbo sutartį ir šiuo pagrindu pareiškėjo atlygis gautas pagal darbo sutartis turi būti prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pateiktos į bylą archyvo pažymos pagrįstos asmeninių sąskaitų lapelių duomenimis, patvirtino pareiškėjo gautas pajamas Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje 1988–1991 metais. Atsakovai teigdami, kad šios pajamos gautos pareiškėjui dirbant pagal rangos sutartis, privalėjo tai pagrįsti įrodymais, tačiau tokių įrodymų nepateikė.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 32–36; 126–127) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsakovas skiria ir moka valstybines socialinio draudimo pensijas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 ir 55 straipsnių nuostatomis bei Nuostatų 31 punktu ir Nuostatų 5 priedo 1 punktu, į pareiškėjo pensijų draudimo stažą buvo neįskaityti laikotarpiai 1988–1991 metais dirbant Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje, o į draudžiamąsias pajamas neįskaičiuotos 1988–1991 metais šiame kolūkyje pareiškėjo gautos pajamos, kadangi pareiškėjas minėtais laikotarpiais šiame kolūkyje dirbo pagal civilines teisines sutartis, o ne pagal darbo sutartį.

Kauno apskrities archyvas 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje Nr. (10.6) V10-2456 patvirtino, kad Truskavos kolūkio valdybos posėdžių ir visuotinių narių susirinkimų protokoluose nėra duomenų apie S. K. priėmimą į darbą (ar kolūkio narius) ir atleidimą iš darbo (ar iš kolūkio narių). Remiantis protokolų išrašais, darė išvadą, kad pareiškėjas Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje 1988–1991 metais dirbo pagal rangos sutartis, pareiškėjo darbas pagal pareiškėjo sudarytas sutartis neatitiko esminių darbo pagal darbo sutartį požymių.

Nurodė, jog pareiškėjo pateiktos sąskaitos neįrodo, kad pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį ir gavo pajamas, kurios gali būti prilyginamos draudžiamosiomis pajamomis pagal Pensijų įstatymą. Nurodytos sąskaitos negali būti laikomos neabejotinu, pakankamu teisiniu pagrindu, pagrindžiančiu pareiškėjo darbo stažą ir draudžiamąsias pajamas pensijai gauti. Minėtose sąskaitose nenurodytos pareiškėjo pareigos, nėra duomenų apie jam mokėtas ligos (laikinojo nedarbingumo) pašalpas, premijas, apmokėjimą už atostogas, kompensacijas už nepanaudotas atostogas.

Ta aplinkybė, kad 1988–1991 metais pareiškėjui Truskavos kolūkyje atlyginimas buvo priskaičiuojamas kiekvieną mėnesį dar neįrodo, kad pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį, nes toks atlyginimo rangovui apmokėjimo būdas galėjo būti nustatytas rangos sutartyje. Tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 386 straipsnio 1 dalis nustatė, kad užsakovas privalo sumokėti už rangovo atliktą darbą, perdavus visą darbą, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis. Atkreipė dėmesį, kad pateiktose asmens sąskaitose pagal nurodytas išdirbtas darbo dienas nurodyti išdirbtų darbo valandų skaičiai yra akivaizdžiai neteisingi.

Pagal pareiškėjo darbo knygelės įrašą Nr. 12 pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dirbo Kauno teritorinėje vandentiekio ir kanalizacijos valdyboje (duomenys neskelbtini) pareigose (duomenys neskelbtini) ceche. Nors iš priskaičiuotų sumų ir buvo daromi atskaitymai pagal nurodytus kodus, tačiau Truskavos kolūkio apmokėjimo rūšių ir išlaikymų kodai archyvui saugoti neperduoti, todėl nėra galimybės nustatyti, kokie mokesčiai buvo išskaitomi. Taigi, pareiškėjas savo skunde nepagrįstai teigė, kad iš jam priskaičiuoto užmokesčio buvo daromi atskaitymai į Valstybinio socialinio draudimo fondą pagal tuo metu galiojusį 1 procento tarifą.

Be to, net ir tuo atveju, jei nuo 1991 m. sausio 1 d. ir buvo atskaičiuojamas 1 procento dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokos (1 procento valstybinio socialinio draudimo įnašų tarifas piliečiams buvo nustatytas tik nuo 1991 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 300) jų skaičiavimas nebuvo pagrįstas ir reglamentuotas teisės aktų, todėl negali būti laikomas teisėtu, nes iš neteisėtumo teisė neatsiranda. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo darbų pagal civilinę teisinę sutartį atlikimo laikotarpio prilyginti stažui pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnį, o gauto atlyginimo – draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 37–40) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą iš esmės pakartojo atsakovo išdėstytus argumentus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Panaikino VSDF Kauno skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (10.1)S-69221 „Dėl senatvės pensijos paskyrimo“; įpareigojo VSDFV Kauno skyrių S. K. darbą Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje, kaip darbą dirbtą pagal darbo sutartis laikotarpiu nuo 1988 m. kovo mėn. iki 1990 m. spalio mėn., 1990 metų gruodžio mėn. ir 1991 metų vasario, kovo, balandžio mėnesiai įskaityti VSDP stažą ir gautą atlyginimą – į draudžiamąsias pajamas. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 10.19-55588 pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 140,35 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (I t., b. l. 13). VSDFV Kauno skyrius skundžiamu sprendimu neįskaičiavo pareiškėjo darbo Truskavos kolūkyje nuo 1988 m. sausio mėn. iki 1991 m. balandžio mėn. į valstybinės socialinio draudimo pensijos (toliau – ir VSDP) stažą ir draudžiamąsias pajamas pensijai gauti (I t., b. l. 16–17). Atsakovas minėtame sprendime nurodė, jog pagal pareiškėjo pateiktas archyvo pažymas nepakanka įrodymų, kad pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbo pagal darbo sutartis. Pareiškėjo darbo knygelėje nebuvo nustatyta duomenų apie jo darbą Truskavos kolūkyje (S. K. pensijos byla (toliau – ir pensijos byla) b. l. 10–15). Atsakovas nesivadovavo Kauno archyvo 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje Nr. (10.6) V10-2456 (pensijos byla b. l. 87) nurodytais duomenis, jog visuotinių narių 1988 m. balandžio 22 d., 1988 m. liepos 23 d., 1989 m. balandžio 20 d., 1990 m. vasario 9 d. ir 1991 m. liepos 21 d. susirinkimo protokoluose buvo įrašai apie sutarčių su pareiškėju tvirtinimą, kadangi nebuvo žinių apie sutarčių pobūdį, pareiškėjo pareigas, jo atleidimą iš darbo. Atsakovo nuomone Kauno apskrities asmeninių sąskaitų lapeliuose tab. Nr. 9342 ir Kauno apskrities archyvo 1997 m. rugpjūčio 15 d. pažymėjime Nr. K-229 nurodyti duomenys apie Truskavos kolūkio valdybos ir visuotinių narių susirinkimuose su pareiškėju ir kitais asmenimis patvirtintas sutartis ir apmokėjimą buvo nepakankami patvirtinti, jog pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartis (pensijos byla b. l. 84–87, 90–92; I t., b. l. 93–101, 112–123). Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu VSDFV Kauno skyriaus sprendimu, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka kreipėsi į VSDFV, kuris 2013 m. vasario 21 d. sprendimu netenkino pareiškėjo skundo, kadangi pateikti archyvų duomenys neįrodė, jog pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbo pagal darbo sutartis (I t., b. l. 11–12).

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 54 straipsnio 2 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) 31 punktu, 5 priedo 1 punktu. Byloje nustatyta, jog VSDFV Kauno skyrius, nenustatęs pagrįstų ir pakankamų duomenų apie pareiškėjo priėmimą į darbą ir atleidimą iš darbo bei draudžiamąsias pajamas Truskavos kolūkyje laikotarpiu nuo 1988 m. sausio mėn. iki 1991 m. balandžio mėn., neįskaitė pareiškėjo darbo Truskavos kolūkyje į VSDP stažą ir draudžiamąsias pajamas pensijai gauti.

Byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtino, jog laikotarpiu nuo 1988 m. kovo mėn. iki 1990 m. spalio mėn. ir 1990 m. gruodžio mėn. ir nuo 1991 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiais pareiškėjas dirbo Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje darbo sutarties pagrindu, kadangi jam buvo periodiškai, kas mėnesį, mokamas darbo užmokestis už atitinkamai dirbtą darbo dienų ir valandų skaičių, iš darbo užmokesčio buvo skaičiuojamas pajamų mokestis ir kiti atskaitymai. Nurodytas aplinkybes patvirtino Kėdainių rajono savivaldybės administracijos bendrojo skyriaus pažymų duomenys (pensijos byla b. l. 84–87).

Kaip matyti iš asmeninių sąskaitų lapelių tabelio Nr. 9342 duomenų, laikotarpiu nuo 1998 metų kovo mėn. iki 1999 m. sausio mėn. yra nurodytas atitinkamai kiekvieną mėnesį dirbtų dienų skaičius, periodiškai, kiekvieną mėnesį, mokamo atlyginimo suma, skaičiuojami mokesčiai pagal atskaitymų rūšis, nurodytos darbo užmokesčio sumos atostogų skaičiavimui ir dienų skaičius nedarbingumo lapelio apskaitai (I t., b. l. 93–101). Pažymėjo, jog atskaitymų rūšių kodai pareiškėjo asmeninių sąskaitų lapelių tabeliuose nėra nurodyti ir teismui žinomi, taip pat nėra žinių apie atostoginių ir nedarbingumo pašalpos išmokėjimą pareiškėjui, nėra duomenų apie konkrečias pareiškėjo pareigas, priėmimą į darbą ir atleidimą Truskavos kolūkyje.

Tačiau Kėdainių rajono savivaldybės administracijos bendrojo skyriaus pažymose ir pareiškėjo asmeninių sąskaitų lapeliuose nurodyti duomenys apie pareiškėjo darbo laiko apskaitą ir apmokėjimą Truskavos kolūkyje buvo būdinga tik darbui ir jo apskaitai pagal darbo sutartis. Pagal galiojusių teisės aktų nuostatas, t. y. Darbo įstatymų kodeksą ir Darbo sutarties įstatymą, darbo sutartimi buvo laikomas susitarimas tarp dirbančiojo ir įmonės, įstaigos, organizacijos. Susitarimu dirbantysis įsipareigodavo dirbti tam tikros specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusti vidaus darbo tvarkai, o įmonė, įstaiga, organizacija įsipareigodavo mokėti dirbančiajam darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymų, kolektyvinės sutarties ir šalių susitarimo.

Skirtingai nuo darbo sutarties, rangos sutartis reguliavo turtinius santykius, susijusius su įvairių darbų atlikimu (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir Civilinis kodeksas), galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d.). Pagal rangos sutartį darbas buvo apibrėžiamas individualiu užsakymu, kurį rangovas atlikdavo savo nuožiūra, nepaklusdamas užsakovo (darbdavio) vidaus darbo tvarkos taisyklėms (iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 374, 376, 377 str.). Užsakovas už darbo sąlygas neatsakydavo ir darbo proceso nekontroliuodavo.

Už galutinį darbo rezultatą pagal rangos sutartis buvo apmokama sutarta vienkartine suma. Skirtingai nė civiliniuose teisiniuose santykiuose, darbo teisiniams santykiams buvo būdingas periodiškai, kiekvieną mėnesį, mokamas atlyginimas, darbo laiko apskaita.

Teismas sprendė, jog duomenys apie pareiškėjo darbo Truskavos kolūkyje detalią darbo laiko apskaitą, periodiškai mokamą atlyginimą ir atskaitymus negalėjo būti priskirti prie rangos sutarčių požymių. Pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbo darbo sutarties pagrindais. Nors atsakovui kėlė abejones dirbtų valandų skaičius, kuris pagal tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso 52 straipsnį negalėjo būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, tačiau teismas pažymėjo, jog Darbo įstatymų kodeksas numatė ne tik normalaus darbo laiko apskaitos trukmę, bet ir nenormuoto darbo laiko, suminio darbo laiko ir viršvalandinio darbo laiko trukmės apskaitą, kuri viršijo normalaus darbo laiko trukmę (galiojusio Darbo įstatymų kodekso 52 str., 61 str., 63 str., 64 str.). Be to, pažymėjo, jog pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbdamas antraeilėse pareigose dirbo įvairiausio pobūdžio ūkio, statybos, tame tarpe ir sezoninius darbus, tai patvirtino liudytojo A. A. parodymai 2014 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje. Liudytojas A. A. tvirtino, kad su pareiškėju Truskavos kolūkyje dirbo įvairius darbus pagal terminuotas darbo sutartis, kurios buvo nuolat tęsiamos. Netikėti ir abejoti nurodyto liudytojo parodymais nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, jog sezoninio darbo laiko apskaita pagal darbo pobūdį negalėjo būti apskaitoma kaip įprasto (normalaus) darbo laiko trukmė, bei antraeilis drabas prilyginamas normaliai darbo laiko apskaitai. Nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjo darbo trukmė Truskavos kolūkyje buvo apskaitoma valandomis ir dienų skaičiumi, neabejotinai patvirtino, jog pareiškėjas dirbo pagal darbo, bet ne pagal rangos sutartis (pensijos byla b. l. 85–87; I t., b. l. 93–101).

Teismas rėmėsi Nuostatų 23 punktu, kuriame nurodyta kokiais dokumentais įrodomi Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai. Teismas sprendė, kad Kėdainių rajono savivaldybės administracijos bendrojo skyriaus pažymos, taip pat pareiškėjo asmeninių sąskaitų lapeliai, Kauno archyvo 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. (10.6) V10-2456 yra tinkami dokumentai socialinio pensijų draudimo stažui įrodyti bei pagrįsti draudžiamąsias pajamas pensijai gauti, nes atitinka Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23.1 ir 23.3 punktuose nurodytų dokumentų pobūdį. Nurodytuose dokumentuose yra pakankamai informacijos, kuria vadovaujantis būtų galima teigti, jog pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbo pagal darbo sutartis ir prilyginti pareiškėjo nurodytą laikotarpį dirbtą Truskavos kolūkyje VSPD stažui bei gautą darbo užmokestį – draudžiamoms pajamoms.

Nurodytų įrodymų visuma patvirtino, kad pareiškėjas nuo 1988 m. kovo mėn. iki 1990 m. spalio mėn. ir 1990 m. gruodžio mėn. bei 1991 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiais dirbo Truskavos kolūkyje pagal darbo sutartis, patvirtintas Truskavos kolūkio valdybos ir visuotinių narių 1988-1991 metais įvykusių narių susirinkimuose ir jam periodiškai buvo mokamas darbo užmokestis už išdirbtą darbo dienų ir valandų skaičių, apskaitant asmeninių sąskaitų lapeliuose pareiškėjo dirbto darbo laiką ir atlyginimo dydį, skaičiuojant nuo darbo užmokesčio atitinkamus atskaitymus. Akivaizdu, jog pareiškėjas dirbdamas nurodytais laikotarpiais Truskavos kolūkyje pagal darbo sutartis privalėjo būti draudžiamas socialiniu draudimu, periodiškai mokant valstybinio socialinio draudimo įnašus, suteikiančius teisę skaičiuoji Truskavos kolūkyje dirbtą darbo laiką į VSDP stažą ir draudžiamąsias pajamas pensijai gauti.

Teismas atsižvelgė į Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 55 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Nuostatų 31 punkto, 5 priedo 1 punkto nuostatas. Pareiškėjas nuolat, apie ketverius metus, dirbdamas Truskavos kolūkyje, pagrįstai tikėjosi, kad jo nuolatinis drabas kolūkyje bus įskaitytas į VSDP stažą, suteikianti teisę į senatvės pensiją. Mažai tikėtina, jog pareiškėjas dirbdamas Truskavos kolūkyje, kuriame jo darbo laiko trukmė buvo apskaitoma valandomis ir dienomis, periodiškai kiekvieną mėnesį išmokamas atlyginimas, dirbo, atsakovo teigimu, rangos sutarties pagrindais. Neišlikus konkrečių darbo sutarčių ir įrašų pareiškėjo darbo knygelėje apie pareiškėjo darbą Truskavos kolūkyje, ar Truskavos kolūkio valdybos ir visuotinių narių susirinkimuose priimtų sprendimų apie pareiškėjo priėmimą į atitinkamos profesijos, kategorijos darbą ar atleidimą iš darbo, būtų neteisinga nevertinti kitų įrodymų visumos, kuri atitiko Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo darbo pagal darbo sutartis Truskavos kolūkyje pobūdį ir pareiškėjo darbo stažą.

Teismas pažymėjo, jog teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės būtų įgyvendinamos laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Nustatyta, jog pareiškėjas Truskavos kolūkyje laikotarpiais nuo 1988 m. kovo mėn. iki 1990 m. spalio mėn., 1990 m. gruodžio mėn. ir 1991 m. vasario, kovo, balandžio mėnesiais dirbo pagal darbo sutartis ir šis darbo laikas įskaitytinas į pareiškėjo VSDP stažą bei gautas atlyginimas – į draudžiamąsias pajamas. VSDFV Kauno skyrius nepagrįstai neįskaitė pareiškėjo darbo Truskavos kolūkyje pirmiau nurodytais laikotarpiais kaip darbo dirbto pagal darbo sutartis, suteikiančio teisę į VSDP stažą ir draudžiamąsias pajamas pensijai gauti. Tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai prašo įskaityti jo darbą Truskavos kolūkyje nuo 1988 m. sausio, vasario, liepos, spalio ir lapkričio mėnesiais, taip pat 1991 m. sausio mėnesį į pareiškėjo VSDP stažą ir gautą atlyginimą – į draudžiamąsias pajamas, nes tokių duomenų apie pareiškėjo darbą ir gautą atlyginimą nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta. Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 159–162), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą atmesti.

Pažymi, kad faktas, jog pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas periodiškai, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį. Teigia, kad Kauno apskrities archyvo 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje Nr.(10.6) V10-2456 ir 1997 m. rugpjūčio 15 d. pažymėjime Nr. K-229, kurių teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, pateikti duomenys įrodo, kad minėtame kolūkyje pareiškėjas dirbo ne pagal darbo sutartis, o pagal civilines teisines sutartis.

Tvirtina, jog remiantis Truskavos kolūkio visuotinio susirinkimo protokolų išrašais, darytina išvada, kad pareiškėjas Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje 1988–1991 metais dirbo pagal rangos sutartis – su keletu asmenų (septyniais, keturiais) buvo sudaroma viena ar kelios sutartys, kuriose buvo nustatyta už atliktą darbą mokėtina bendra suma arba už tam tikros apimties darbo atlikimą mokėtina bendra suma. Truskavos kolūkio visuotinio susirinkimo protokolų išrašų analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo darbas minėtame kolūkyje, atliekant atitinkamus darbus pagal pareiškėjo sudarytas sutartis, neatitiko esminių darbo pagal darbo sutartį požymių.

Teigia, jog pareiškėjo pateiktose asmens sąskaitose taip pat nėra požymių, leidžiančių daryti išvadą, kad Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį. Šios sąskaitos negali būti laikomos neabejotinu, pakankamu teisiniu pagrindu, pagrindžiančiu pareiškėjo darbo stažą ir draudžiamąsias pajamas pensijai gauti.

Teismo teiginys, kad pareiškėjas nuo 1998 m. iki 1991 m. balandžio pabaigos dirbo pagal terminuotas darbo sutartis yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir prieštarauja kitai byloje esančiai medžiagai. Mano, kad prieštaringai vertintini ir liudytojo A. A. parodymai, nes jis negalėjo pateikti įrodymų, kad jo ir pareiškėjo darbas buvo grindžiamas darbo sutartimi, be to, jo parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Teigia, kad Kauno apskrities archyvo 1997 m. rugpjūčio 15 d. pažymėjimas Nr. K-229 aiškiai įrodo, kokio pobūdžio sutartys buvo sudarytos. Būtent visuotinio susirinkimo protokoluose užfiksuota, kad buvo sudaromos sutartys iš karto su keliais asmenimis tam tikriems darbams atlikti Jokia darbo sutartis nėra sudaroma iš karto su keliais asmenimis.

Nurodo, jog remiantis 1988–1991 metais galiojusiu darbo santykių teisiniu reglamentavimu, eiti pirmaeiles ir antraeiles pareigas arba dirbti kitą reguliarų apmokamą darbą buvo galima tik toje pačioje vietoje. Todėl dirbdamas pagal darbo sutartį Jonavoje, tuo pačiu metu dirbti pagal darbo sutartį kitoje vietoje – Kėdainių rajone – jis negalėjo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniu skundu (I t., b. l. 164–168) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – S. K. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tvirtina, jog pareiškėjo pensijos bylos dokumentuose esantys duomenys apie jo darbą 1988-1991 metais Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje įrodo, kad minėtame kolūkyje pareiškėjas dirbo ne pagal darbo sutartį, o pagal civilines teisines sutartis, t. y. kad darbo šiame kolūkyje laikotarpiai negali būti prilyginti stažui pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o šiais laikotarpiais priskaičiuotos pajamos – draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Kauno apskrities archyve saugomuose Truskavos kolūkio valdybos ir visuotinių susirinkimų protokoluose duomenų apie S. K. priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo Truskavos kolūkyje 1988–1991 metais nėra, taip pat nėra duomenų, kad šie protokolai būtų neišsaugoti ar išsaugoti ne visi. Remiantis įrašais visuotinio susirinkimo protokoluose, darytina išvada, jog Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje 1988-1991 metais S. K. dirbo pagal rangos sutartis – su keliais asmenimis (keturiais, septyniais) buvo sudaroma viena sutartis, kurioje buvo nustatyta už atliktą darbą mokėtina bendra suma arba už tam tikros apimties darbo atlikimą mokėtina bendra suma. Pirmosios instancijos teismas ignoravo Kauno apskrities archyvo 1997 m. rugpjūčio 15 d. archyvo pažymėjime Nr. K-229 nurodytus duomenis ir vadovavosi šio archyvo vėliau išduota 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. (10.6) V10-2456, kurioje nurodyta, jog Kėdainių rajono Truskavos kolūkio 1988–1991 metų visuotiniuose kolūkio narių susirinkimuose buvo svarstyta dėl sutarčių ir darbo užmokesčio patvirtinimo su pareiškėju (nenurodant, dėl asmens duomenų teisinės apsaugos, kad sutartys sudarytos kartu su kitais asmenimis), tačiau sutarčių turinys nebuvo nurodytas, taip pat nebuvo žinių apie pareiškėjo priėmimą į darbą ar į kolūkio narius bei atleidimą iš darbo ar iš kolūkio narių. Įvertinus Kauno apskrities archyvo 1997 m. rugpjūčio 15 d. pažymėjime Nr. K-229 ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje Nr. (10.6) V10-2456 pateiktus duomenis, darytina išvada, jog S. K. nebuvo priimtas į Kėdainių rajono Truskavos kolūkio narius arba dirbti šiame kolūkyje pagal darbo sutartį, nes visi kolūkio visuotinių susirinkimų ir valdybos posėdžių protokolai išsaugoti, bet juose nėra duomenų apie pareiškėjo priėmimą į kolūkio narius ar į darbą kolūkyje. Tačiau pirmiau minėtuose visuotinių susirinkimų protokoluose yra sutarčių su pareiškėju ir kitais asmenimis aprašymai, kurie leidžia teigti, jog su pareiškėju buvo sudarytos sutartys, turinčios ne darbo sutarties, o rangos sutarties požymius.

Kadangi išsaugoti Kėdainių rajono Truskavos kolūkio visuotinių susirinkimų protokolai, o duomenų nei apie S. K. priėmimą į darbą (į kolūkio narius), nei apie atleidimą iš darbo (iš kolūkio narių) protokoluose nėra, daro išvadą, jog dokumentuose apie priskaičiuotą atlyginimą nurodytos pareiškėjui išmokėtos sumos – tai atlygis už darbą pagal minėtas rangos sutartis. Daryti išvadą, jog šios sumos – tai atlyginimas už darbą pagal darbo sutartis, nėra jokio pagrindo. Juolab kad ir pareiškėjo pateiktose 1988–1991 metų asmens sąskaitose nėra požymių, leidžiančių daryti išvadą, jog Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje jis dirbo pagal darbo sutartis. Minėtose sąskaitose nenurodytos pareigos, nėra duomenų apie tai, kad buvo priskaičiuotos ligos (laikinojo nedarbingumo) pašalpos, premijos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, buvo priskaičiuotas apmokėjimas už atostogas ir kt.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą, jog S. K. Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje dirbo pagal darbo sutartį, grindė 1988–1991 metų asmens sąskaitose nurodytais duomenimis. VSDFV su tuo nesutinka. Pareiškėjo pateiktose asmens sąskaitose pagal nurodytas išdirbtas dienas nurodyti darbo valandų skaičiai yra akivaizdžiai neteisingi. Ta aplinkybė, kad 1988–1991 metais Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje atlyginimas pareiškėjui buvo priskaičiuojamas kiekvieną mėnesį, neįrodo, kad jis dirbo pagal darbo sutartį, nes tokis atlyginimo rangovui sumokėjimo tvarka galėjo būti nustatyta rangos sutartyje (tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 386 straipsnio 1 dalis). 1988–1991 metų asmens sąskaitose nurodyti dviejų rūšių atskaitymai, vienas iš kurių yra 1 procento dydžio nuo pareiškėjui priskaičiuoto atlygio – profsąjungos nario mokestis, kitas – pajamų mokestis. Šie mokesčiai buvo atskaitomi ir nuo darbo užmokesčio, priskaičiuoto pagal darbo sutartį, ir nuo atlygio, priskaičiuoto pagal civilinę teisinę sutartį. Nei Kėdainių rajono Truskavos kolūkio protokoluose, nei prie pareiškėjo skundo pridėtose 1988–1991 metų asmens sąskaitose nėra duomenų, kad jis buvo išleistas atostogų ar kad jam buvo priskaičiuojamas apmokėjimas už atostogas ar nedarbingumo pašalpos

Pažymi, kad remiantis 1988–1991 metais galiojusiu darbo (pagal darbo sutartį) santykių teisiniu reglamentavimu, eiti pirmaeiles ir antraeiles pareigas arba greta pagrindinio darbo dirbti kitą reguliarų apmokamą darbą buvo galima tik toje pačioje vietovėje. Vadinasi, jeigu pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo Jonavoje, dirbti pagal darbo sutartį kitoje vietovėje – Kėdainių rajone – jis negalėjo, todėl Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje jis galėjo dirbti tik pagal civilines teisines sutartis. Be to, S. K. darbo knygelėje nėra įrašų apie darbą 1988-1991 metais Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje, nors tuo metu galiojęs Darbo įstatymo kodeksas nustatė, kad bet kokia forma sudaryta darbo sutartis privalo būti įforminta administraciniu aktu – įsakymu (potvarkiu), ir numatė prievolę darbdaviui visiems draudžiamiesiems socialiniu draudimu įforminti darbo knygeles, vedamas tik pagrindinėse darbovietėse. Tačiau administracija įpareigota kartu padaryti joje įrašą apie nustatyta tvarka įformintą darbuotojo darbą antraeilėse pareigose, nurodant jo darbo pradžią ir pabaigą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. gegužės 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-522/2002).

Pažymi, kad būtent VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. 10-19-55588 ir sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes, o ne skundžiamas ir pirmosios instancijos teismo panaikintas VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (10.1) S-69221), ir VSDFV 2013 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1174.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 3–7) prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tvirtina, kad teismas išsamiai tyrė visus byloje surinktus įrodymus, atliko įrodymų vertinimą vadovaujantis įrodymų lygybės principu. Teismas vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Tvirtina, kad atsižvelgiant į 1987–1990 metais taikytą darbo santykių teisinį reglamentavimą ir praktiką, iš esmės bet koks darbas tais metais buvo dirbdamas tik pagal darbo sutartis. Pareiškėjo darbo santykių pastovumą teismas pagrįstai grindė pateiktomis asmeninėmis sąskaitomis. Pateiktų pareiškėjo asmeninių sąskaitų duomenys patvirtina, kad pareiškėjo darbo santykiai buvo reguliuojami Darbo kodekso normomis.

Pažymi, kad pareiškėjui buvo periodiškai (kas mėnesį) mokamas atlyginimas pagal asmenines sąskaitas, pareiškėjas atliko pastovius tęstinius darbus, sezonų darbymečiais pareiškėjas atlikdavo ir kitus jam pavestus darbus, todėl darbo įkainiai keitėsi ir visuotinis susirinkimas patvirtindavo atskirų darbų įkainius (tarifus), tačiau pareiškėjas nedalyvavo visuotiniuose susirinkimuose, kadangi nebuvo kolūkio narys, tačiau vykdydavo darbdavio sprendimus patvirtintus visuotiniame susirinkime. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. A., kurio parodymais teismui nėra pagrindo netikėti.

Mano, jog tai, kad buvo sudaromos sutartys iš karto su keliais asmenimis tam tikriems darbams atlikti, nepatvirtina sudarytų sutarčių teisinio pagrindo, nes liudytojas A. A. patvirtino, kad kartu su pareiškėju įsidarbino pagal terminuotą sutartį 1988 m. Truskavos kolūkyje, todėl visuotiniame susirinkime galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kelių terminuotų sutarčių pratęsimo.

Mano, jog atsakovo argumentas, kad iš 1997 m. rugpjūčio 15 d. archyvo pažymėjimo Nr. K-229 archyvo pažymos Nr. A-2-1926, A-2-1925, A-2-1922 duomenų apie pareiškėjui išmokėtą darbo užmokestį, kuris pagrįstas asmeninių sąskaitų lapelių duomenimis; nustatytos teismo aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjo darbo santykių kilimą iš Darbo kodekso 3 straipsnio, nėra pakankamas įrodymas, nustatant pareiškėjo darbo stažą dirbtą pagal darbo sutartį, prieštarauja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 30 punktui.

Teigia, kad Kėdainių rajono savivaldybės administracijos bendrojo skyriaus pažymos, pareiškėjo asmeninių sąskaitų lapeliai, Kauno archyvo 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. (10.6)V10-2456 yra tinkami dokumentai socialinio pensijų draudimo stažui įrodyti bei pagrįsti draudžiamąsias pajamas pensijai gauti, nes atitinka Nuostatų 23.1 ir 23.3 punktuose nurodytų dokumentų pobūdį. Nurodytuose dokumentuose yra pakankamai informacijos, kuria vadovaujantis butų galima teigti, jog pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbo pagal darbo sutartis.

Pažymi, kad įstatymų nustatyti antraeilėms pareigoms apribojimai netaikomi darbuotojams, dirbantiems viešojo maitinimo, buitinio gyventojų aptarnavimo įmonėse. Pagrindinė pareiškėjo darbovietė buvo Kauno teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos cechas Jonavoje, taigi ši įmonės veikla, susijusi su buitinių paslaugų tiekimo gyventojams – geriamo vandens ir nuotekų šalinimo iš gyvenamųjų namų veikla. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas turėjo teisinį pagrindą dirbti antraeilėse pareigose.

Atsakovas nepagrįstai siaurinančiai darbuotojo nenaudai aiškina Darbo kodekso nuostatas ir faktines bylos aplinkybes, nusižengdamas bendriesiems darbo santykių aiškinimo principams, kad darbo santykiai ir juos reglamentuojančios teisės normos visais atvejais yra aiškinamos darbuotojo, o ne darbdavio ar institucijos naudai. Administracinių teisimų santykių prasme galioja tas pats teisės aiškinimo principas, nes administraciniame ginče su valstybės institucija pilietis yra silpnesnioji ginčo šalis. Teismas pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus atsisakymo pareiškėjo S. K. darbą Truskavos kolūkyje nuo 1988 m. sausio mėn. iki 1991 m. balandžio mėn. įskaityti į darbo stažą ir draudžiamąsias pajamas apskaičiuojant pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 10.19-55588 pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 140,35 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (I t., b. l. 13). VSDFV Kauno skyrius skundžiamu 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. (10.1)S-69221 (I t., b. l. 16–17) neįskaičiavo pareiškėjo darbo Truskavos kolūkyje nuo 1988 m. sausio mėn. iki 1991 m. balandžio mėn. į pensijų draudimo stažą ir draudžiamųjų pajamų koeficientą, nurodęs, jog pagal pareiškėjo pateiktas archyvo pažymas nepakanka įrodymų, kad pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbo samdos pagrindais pagal darbo sutartį. Atsakovo nuomone, negalima daryti išvados, kad buvo dirbta pagal darbo sutartį, nes nėra žinių apie mokėtas atostogas, nedarbingumo pašalpas, priedus. VSDFV 2013 m. vasario 21 d. sprendimu netenkino pareiškėjo skundo, kadangi pateikti archyvų duomenys neįrodė, jog pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbo pagal darbo sutartis (I t., b. l. 11–12).

Visų pirma, pažymėtina, kad aiškindama Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, kad jos neabejotinai patvirtina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 taip pat konstatavo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl stažo valstybinio socialinio draudimo pensijai apskaičiuoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1672/2014, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013 ir kt.).

Taigi, sprendimams, susijusiems su tam tikro laikotarpio įskaitymu į darbo stažą ir gauto atlyginimo įtraukimu į gautas pajamas valstybinio socialinio draudimo pensijai apskaičiuoti, yra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka. Nors pareiškėjas 2013 m. spalio 15 d. skunde prašė panaikinti tik VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą, tačiau, atsižvelgiant į šio skundo turinį – tai, kad jame nurodytas ir VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (10.1)S-69221 ir juo iš esmės skundžiamasi dėl būtent pastaruoju sprendimu (2012 m. lapkričio 13 d.) atsisakymo pareiškėjo darbą Truskavos kolūkyje įskaityti į darbo stažą bei gautą atlyginimą į gautas pajamas, darytina išvada, kad pareiškėjas, skųsdamas VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą, pasinaudojo nustatyta privaloma ikiteismine tvarka, taip pat iš esmės ginčija ir VSDFV 2013 m. vasario 21 d. sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtino, jog laikotarpiu nuo 1988 m. kovo mėn. iki 1990 m. spalio mėn. ir 1990 m. gruodžio mėn. ir nuo 1991 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiais pareiškėjas dirbo Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje darbo sutarties pagrindu ir šis darbo laikas įskaitytinas į pareiškėjo VSDP stažą bei gautas atlyginimas – į draudžiamąsias pajamas, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. lapkričio 13 sprendimą Nr. (10.1)S-69221 bei įpareigojo VSDFV Kauno skyrių S. K. darbą Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje, kaip darbą dirbtą pagal darbo sutartis laikotarpiu nuo 1988 m. kovo mėn. iki 1990 m. spalio mėn., 1990 metų gruodžio mėn. ir 1991 metų vasario, kovo, balandžio mėnesiai įskaityti VSDP stažą ir gautą atlyginimą – į draudžiamąsias pajamas. Nesutikdami su tokiu sprendimu, atsakovas VSDFV Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinius skundus, kuriuose tvirtina, kad pareiškėjo darbas Truskavos kolūkyje 1988–1991 metais negalėjo būti įskaitytas į stažą ir tais laikotarpiais gautas atlyginimas – į draudžiamąsias pajamas, kadangi pareiškėjas dirbo pagal rangos, o ne pagal darbo sutartį.

Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XI-2137 redakcija, galiojusi pareiškėjui skiriamos pensijos metu) nustatyti asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvę laikotarpiai, tarp kurių, be kita ko, nurodytas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas (1 p.). Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę šie laikotarpiai: asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas. Pagal šio įstatymo 55 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-958 redakcija) į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiama: 1) visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai; 2) kolūkių narių gautas visų rūšių apmokėjimas už darbą kolūkyje; 3) asmenų, išvardytų 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, gautas autoriaus honoraras; 4) asmenų, tarnavusių sukarintoje apsaugoje, specialaus ryšio institucijose ir specialiose gelbėjimo dalyse, uždarbis.

Nuostatų 31 punktas nustato, jog asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodytos šių Nuostatų 5 priede. Remiantis Nuostatų 5 priedo 1 punktu, atlyginimas už darbą pagal civilines teisines sutartis (rangos, komiso, pavedimo ir kitas) priskiriamas asmens pajamoms, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Ginčui aktualiu laikotarpiu darbuotojų – darbininkų ir tarnautojų – darbo santykius reglamentavo 1972 m. Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksas (toliau – ir DĮK). Remiantis DĮK 269 straipsniu, visų darbininkų ir tarnautojų valstybinis socialinis draudimas yra privalomas. Kadangi DĮK reglamentavo darbininkų ir tarnautojų, dirbančių pagal darbo sutartį, darbo santykius, todėl ir socialinis draudimas, aiškinant DĮK normas sistemiškai, buvo privalomas visiems esantiems darbo santykiuose, t. y. dirbantiems pagal darbo sutartis valstybinėse, visuomeninėse ar kolūkinėse bei kooperatinėse organizacijose darbininkams ir tarnautojams. Dirbantys kitokių – civilinės teisės – sutarčių pagrindu, valstybiniu socialiniu draudimu nebuvo ir neturėjo būti draudžiami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-522/2002). Taigi, pagal šias įstatymų nuostatas valstybinio socialinio draudimo įmokos buvo skaičiuojamos tik nuo visų rūšių darbo užmokesčio, priskaičiuoto už darbą pagal darbo sutartis, todėl tik tokio pobūdžio darbo apmokėjimo rūšys įraukiamos į asmens draudžiamąsias pajamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kaip tik ir kilo dėl to, ar pareiškėjo S. K. darbas Truskavos kolūkyje 1988–1991 metais laikytinas darbu pagal darbo sutartis, kaip kad teigia pareiškėjas, ar darbu pagal civilines rangos sutartis, kaip nurodo atsakovas.

Dėl klausimo, ar pareiškėjas 1988–1991 metais Truskavos kolūkyje dirbo pagal darbo ar rangos sutartį, atsižvelgtina į tai, kad remiantis ginčo laikotarpiu (1988–1991 m.) galiojusio DĮK 18 straipsniu, darbo sutartis yra susitarimas tarp dirbančiojo ir įmonės, įstaigos, organizacijos, kuriuo dirbantysis įsipareigoja dirbti tam tikros specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas vidaus darbo tvarkai, o įmonė, įstaiga, organizacija įsipareigoja mokėti dirbančiajam darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymų, kolektyvinės sutarties ir šalių susitarimo. Remiantis DĮK 22 straipsniu, darbo sutartys gali būti sudaromos neapibrėžtam terminui, apibrėžtam ne ilgesniam kaip trejų metų terminui arba tam tikro darbo atlikimo laikui. Šio kodekso 23 straipsnyje nurodyta, jog darbo sutartis gali būti sudaroma tiek žodine, tiek rašytine forma, o 26 straipsnyje – kad priėmimas į darbą įforminamas įmonės, įstaigos, organizacijos administracijos įsakymu (potvarkiu); sudarant žodinę darbo sutartį, įsakyme (potvarkyje) priimti į darbą išvardijamos būtinosios ir papildomosios darbo sąlygos.

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 374 straipsnį, rangos sutartimi rangovas įsipareigoja savo rizika atlikti tam tikrą darbą pagal užsakovo užduotį iš jo ar savo medžiagos, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Pagal šio kodekso 386 straipsnį, užsakovas privalo sumokėti už rangovo atliktą darbą, perdavus visą darbą, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.

Atribojant darbo sutartį nuo kitų panašių sutarčių, tokių kaip rangos, pavedimo, autorinės ir kt., būtina įvertinti darbo sutarties požymius. Tai yra, ar nustatyta darbuotojo veiklos rūšis (darbas pagal specialybę, kvalifikacija ar pareigos), ar yra nurodymas, kad darbuotojas privalo paklusti organizacijoje nustatytai darbo tvarkai, ar nustatytas atlyginimas už darbą pagal nustatytus tarifus, ar yra nuostata, jog darbą organizuoja ir darbo sąlygas užtikrina organizacija. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys turi aptarti darbuotojo darbo vietą ir darbo sutarties terminus (ar darbas nuolatinio pobūdžio ar terminuotas). Darbo įstatymo kodeksas numatė dvi darbo sutarties formas, tiek rašytinę, tiek žodinę, kartu nustatydamas, kad bet kokia forma sudaryta sutartis privalo būti įforminta administraciniu aktu – įsakymu (potvarkiu). Ginčijamu laikotarpiu reguliavęs darbo teisinius santykius Darbo įstatymų kodeksas numatė ir prievolę darbdaviui visiems draudžiamiems socialiniu draudimu įforminti Darbo knygeles, vedamas tik pagrindinėse darbovietėse. Tačiau administracija įpareigota kartu padaryti joje įrašą apie nustatyta tvarka įformintą darbuotojo darbą antraeilėse pareigose, nurodant jo darbo pradžią ir pabaigą (DĮK 18, 19, 20, 22, 23, 24, 26, 31 str.). Skirtingai nuo darbo sutarties, rangos sutartis reguliuoja turtinius santykius, susijusius su įvairių darbų atlikimu. Jos dalykas – rangovo atliekamo darbo rezultatas. Jis savo rizika ir savarankiškai įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą pagal užsakovo užduotį iš jo ar savo medžiagos, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Pagal rangos sutartį darbas apibrėžiamas individualiu užsakymu, kurį rangovas atlieka savo nuožiūra, nepaklusdamas organizacijos – užsakovės – vidaus darbo tvarkos taisyklėms. Užsakovas už darbo sąlygas neatsako, jis nekontroliuoja darbo proceso, o tik priima jo rezultatą. Už darbą, atliktą rangos sutartimi, apmokama sutarta tvirta suma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-522/2002).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas Truskavos kolūkyje dirbo pagal darbo sutartis, remdamasis į bylą pateiktomis Kėdainių rajono savivaldybės administracijos bendrojo skyriaus pažymomis: 2011 m. spalio 17 d. Nr. A-2-3531, 2011 m. gegužės 25 d. Nr. A-2-1925, 2011 m. gegužės 30 d. Nr. A-2-1922, taip pat pareiškėjo asmeninių sąskaitų lapeliais, Kauno archyvo 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažyma Nr. (10.6) V10-2456. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje pateiktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog šiuo atveju nėra pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti tokią išvadą.

Pažymėtina, jog DĮK 3 straipsnis (1988 m. kovo 30 d. įsako Nr. XI-2229 redakcija) nustatė, kad kolūkių ir kitokių kooperatinių organizacijų narių darbą reguliuoja jų įstatai, priimami remiantis ir sutinkamai su Pavyzdiniais kolūkio įstatais, Pavyzdiniais kooperatyvo įstatais, taip pat TSR Sąjungos ir Lietuvos Respublikos įstatymai, liečiantys kolūkius ir kitokias kooperatines organizacijas. Kadangi, pasak pareiškėjo, jis kolūkio nariu nebuvo, DĮK nuostatos yra aktualios nagrinėjant šioje administracinėje byloje kilusį ginčą, kadangi savo ruožtu apsprendžia papildomai galimų surinkti ir ištirti įrodymų visumą.

DĮK 31 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė, kad darbo knygelės turi būti įforminamos visiems darbininkams ir tarnautojams, dirbantiems įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ilgiau kaip penkias dienas. Darbininkams ir tarnautojams, pradėjusiems dirbti pirmą kartą, darbo knygelės įforminamos ne vėliau kaip per 5 dienas, priėmus į darbą. Darbo knygelė yra pagrindinis darbininko ar tarnautojo darbinės veiklos dokumentas, patvirtinantis jo darbo stažą. Darbo knygelėje įrašomi duomenys apie darbą, paskatinimus ir apdovanojimus už darbinius nuopelnus įmonėje, įstaigoje, organizacijoje.

Pareiškėjo darbo knygelėje nėra jokių duomenų apie jo darbą Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje, aplinkybės, kodėl tokie įrašai nebuvo daromi, nesiaiškintos. Pažymėtina, kad Lietuvos TSR darbo įstatymų kodekso komentare (Vilnius, Mintis, 1988, psl. 50), aiškinant DĮK 31 straipsnio nuostatas, nurodoma, kad darbuotojui, dirbančiam keliose pareigose (darbuose), darbo knygelė vedama tik pagrindinėje darbovietėje. Tačiau pagrindinės darbovietės administracija turi darbo knygelėje padaryti įrašą apie nustatyta tvarka įformintą darbą antraeilėse pareigose, nurodyti to darbo pradžią ir pabaigą. Jeigu darbuotojas pageidauja (gautas jo pareiškimas raštu), įrašo apie antraeiles pareigas darbo knygelėje galima nedaryti. Nors, žinoma, galbūt šių nuostatų dėl darbo knygelių pildymo ir nebuvo griežtai laikomasi, teismas turėtų šalims pasiūlyti pateikti arba pats išreikalauti tokio pobūdžio duomenis iš pareiškėjo pagrindinės darbovietės, kurios darbo apskaitos dokumentai galimai išliko.

Be to, nors skunde pareiškėjas teigia, kad aplinkybė, jog už darbą jam buvo mokama kas mėnesį, o ne atlikus darbą, patvirtina ne rangos, o darbo santykių buvimą, tai kelia tam tikrų abejonių: DĮK 109 straipsnio 1 dalis nustatė, kad darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip kiekvieną pusmėnesį. DĮK 114 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė, kad esant vienetiniam darbo apmokėjimui, pirmojoje mėnesio pusėje darbuotojams duodamas avansas, kuris įskaitomas į darbo užmokestį. Avanso dydis nustatomas įmonės, organizacijos administracijos susitarimu su profsąjungos organizacija, sudarant kolektyvinę sutartį, bet minimalus jo dydis negali būti mažesnis už darbininko tarifinį atlygį už dirbtą laiką. Įmonė, organizacija turi teisę duoti darbininkams ir tarnautojams neplaninius avansus, įskaitomus į darbo užmokestį, iki darbuotojo mėnesinio tarifinio atlygio (algos) dydžio. Byloje pateiktose pareiškėjo asmens sąskaitose nėra duomenų apie avanso mokėjimą, nors dirbant pagal darbo sutartį jis (avansas) turėjo būti mokamas, todėl tokio pobūdžio duomenis turėtų būti siūloma pateikti ar jie išreikalaujami.

DĮK 116 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė, kad visiems darbininkams, taip pat tarnautojams, kurių darbas apmokamas pavienečiui, administracija turi duoti atsiskaitymo knygeles po penkių dienų, priėmus į darbą. Į atsiskaitymo knygeles įrašomos darbo sąlygos ir atsiskaitymai pagal darbo užmokestį. Byloje nesiaiškinta, ar buvo pildoma ir kur yra pareiškėjo Kėdainių rajono Truskavos kolūkio atsiskaitymo knygelė.

Iš byloje pateiktų asmens sąskaitų, kuriose yra duomenys apie dirbtų dienų ir valandų skaičių, priskaičiuotas ir išmokėtas lėšų sumas, jokių kategoriškų išvadų apie santykių, už kuriuos skaičiuojamas atlyginimas, pobūdį nėra galima daryti: dalis duomenų šiose sąskaitose yra akivaizdžiai neteisingi (pavyzdžiui, čia nurodyta, kad pareiškėjas 1988 m. kovo mėnesį dirbo 25 dienas ir 2000 valandų, 1988 m. balandžio mėnesį – 25 dienas ir 2000 valandų, 1988 m. gegužės mėnesį – 22 dienas ir 1760 valandų ir t. t.), nėra aišku, kokio pobūdžio atskaitymai iš išmokamų lėšų, sudarantys apie 13 proc. nuo priskaičiuotos sumos, buvo daromi. Pažymėtina, kad išmokas pareiškėjas Kėdainių rajono „Truskavos“ kolūkyje gavo 1988–1991 metais, tačiau byloje nėra duomenų, ar buvo aiškintasi apie tokių 1989–1991 metų asmens sąskaitų išlikimą archyve, kadangi turint tokio pobūdžio duomenis už 1990–1991 metus, galbūt būtų galima spręsti apie išskaitymų nuo priskaičiuotų sumų pobūdį, o tuo pačiu – ir apie išmokų pobūdį, t. y. tai buvo darbo užmokestis ar išmokėjimas pagal rangos sutartis.

Be to, byloje turėtų būti aiškinamasi, ar 1988–1991 metais dokumentai, susiję su asmenų priėmimu į darbą (ne į kolūkio narius) ir atleidimu iš jo Kėdainių rajono Truskavos kolūkyje yra išlikę, kadangi iš Kauno apskrities archyvo 2011 m. rugpjūčio 12 d. ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 17 d. atsakymų spręsti apie tai nėra galima: šiuose atsakymuose iš esmės tik pasakyta, kad kitų duomenų apie S. K. priėmimą į darbą, kolūkio narius ir t. t. nėra 1988–1991 metais Kėdainių r. Truskavos kolūkyje minėtų metų valdybos posėdžių ir visuotinių narių susirinkimų protokoluose, 1991–1992 metų laikinosios administracijos vadovo įsakymuose, tačiau nenurodyta, ar tokio pobūdžio dokumentai (t. y. dėl visų asmenų) yra išlikę ir saugomi šiuose archyvuose.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nenurodė jokios informacijos apie savo darbą pagrindinėje darbovietėje, darbo valandų skaičių ir kt. Todėl byloje taip pat tikslinga gauti duomenis apie pareiškėjo dirbtų dienų ir valandų skaičių 1988–1991 metais pagrindinėje darbovietėje, kadangi turint šiuos duomenis, būtų galima vertinti darbo kolūkyje apimtis laiko aspektu, taip pat galimai čia (pagrindinėje darbovietėje) yra duomenų apie pareiškėjo atliekamo darbo kitose organizacijose pobūdį.

Nesant galimybės gauti papildomų rašytinių įrodymų, būtų tikslinga aiškintis galimybes liudytojais apklausti asmenis, 1988–1991 metais buvusius Kėdainių rajono Truskavos kolūkio administracijoje, kuriems turėtų būti žinoma apie su asmenimis, nurodytais 1988–1991 metais Kėdainių r. Truskavos kolūkyje visuotinių narių susirinkimų protokoluose, sudarytų sutarčių pobūdį.

Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą nėra pakankama daryti išvadas apie 1988–1991 metais pareiškėją ir Kėdainių rajono Truskavos kolūkį siejusių santykių, kurių pagrindu buvo atliekamas darbas, pobūdį, todėl byloje turi būti renkami nauji įrodymai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Kadangi nagrinėjamoje byloje dar nėra galima spręsti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 str.), tam būtina surinkti daug naujų įrodymų, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d, 2 p. ir 142 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmos instancijos teisme, pareiškėjui turėtų būti siūloma patikslinti savo skundo reikalavimą, t. y. aiškiai nurodyti reikalavimą dėl VSDFV 2013 m. vasario 21 d. sprendimo panaikinimo, kuris, be to, turi būti išspręstas priimant sprendimą byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė