A-492-393-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-393/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00205-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Ražio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. padavė skundą, kurį patikslino (b. l. 1-2, 15) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 10 000 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Teisingumo ministerija atsisakė sudaryti tokias kalinimo sąlygas, kurios apsaugotų jį nuo ligų, t. y. atsisakė leisti naudotis asmenine kirpimo mašinėle. Teisingumo ministerija nustato orumą žeminančias sąlygas kaliniui ir jo šeimai, bando pareiškėją nužudyti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 29-31) prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnį ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 173 punktą plaukų kirpimo mašinėlių nuteistasis negali turėti, o pagal šių taisyklių 258 punktą kiekvienam nuteistajam pataisos įstaiga turi sudaryti sąlygas ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Tokiu būdu pataisos įstaiga užtikrina, kad šios paslaugos atitiktų higienos ir sveikatos reikalavimus, užkertamas kelias plisti infekcinėms ligoms, kadangi naudojamos dezinfekcijos priemonės. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog neturėdamas galimybės pasinaudoti asmenine kirpimo mašinėle jis susirgo pavojinga liga, nenurodė kitų pasekmių, kurias jam sukėlė minėtas ribojimas, todėl jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu (b. l. 59-62) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatose nėra nustatyta nuteistųjų teisė naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyta ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduota plaukų kirpimo mašinėle. Dėl šios priežasties sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad Teisingumo ministerijos išdėstytas draudimas turėti asmeninę kirpimo mašinėlę neteisėtas. Atkreipė dėmesį, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta nuteistųjų teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, o 259 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigose dušai, sanitarinės švaryklos, skalbyklos, kirpyklos, džiovyklos ir kiti komunalinės ir buitinės paskirties objektai turi veikti nuolat. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191 patvirtintas Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų tvarkos aprašas nustato asmenų, atvykusių ir laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų organizavimo tvarką ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą. Įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui, teisės aktais yra suteikta galimybė naudotis kirpėjo paslaugomis, pataisos įstaigos administracija užtikrina, kad kirpyklos veiktų nuolat, jose būtų laikomasi higienos ir sveikatos reikalavimų, o patys nuteistieji būtų periodiškai tikrinami dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Teisingumo ministerijos ar jos tarnautojų veiksmų neleidžiant pareiškėjui turėti ir naudotis asmenine kirpimo mašinėle.

Be to, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar paaiškinimų, patvirtinančių, jog dėl teisės aktuose nustatyto draudimo naudotis asmenine kirpimo mašinėle jam kilo realus pavojus užsikrėsti pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, ar tokiomis ligomis jis užsikrėtė būtent dėl negalėjimo naudotis asmenine kirpimo mašinėle. Sutiko su atsakovo argumentu, kad suteikus galimybę nuteistiesiems patiems kirptis (turėti asmenines kirpimo mašinėles), tačiau jiems neturint specialių dezinfekavimo priemonių, gali imti plisti įvairios užkrečiamosios ligos. Pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš J. K., Nr. 2749/66). Laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę Konvencijoje įtvirtintų teisių naudojimuisi. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad, nagrinėjamu atveju nenustačius Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, pagrindo konstatuoti valstybės civilinę atsakomybę nėra.

Pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas V. K. tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Šiuo atveju pareiškėjas nei skunde, nei skundo patikslinime nenurodė, kaip pasireiškė jam daroma žala.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 68-69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai nepriėmė nagrinėti dalies jo reikalavimų. Tvirtina, jog atsakovas įžeidė jo orumą, reikalaudamas po pasimatymo su žmona atlikti kraujo tyrimą, tuo padarymas atsakovui neturtinę žalą. Teigia besivadovaujantis Kalėjimų departamento rekomendacijomis, nurodančiomis kaip apsisaugoti nuo pavojingų ligų. Mano, jog naudojantis bendra kirpimo mašinėle yra didelė tikimybė užsikrėsti, todėl norėjo gauti asmeninę. Pažymi, jog teismas nesiaiškino, kodėl Vidaus tvarkos taisyklės draudžia nuteistiems asmenims turėti elektrinius prietaisus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74-76) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė atsisakymu leisti turėti pareiškėjui kalinimo įstaigoje asmeninę kirpimo mašinėlę. Šiais veiksmais pareiškėjui padaryta neturtinė žala, pasireiškusi jo garbės ir orumo pažeminimu.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalios (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo motyvus bei ištyrusi bylai reikšmingus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė nei jo nurodytos valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nei neturtinės žalos padarymo fakto, o nenustačius nė vienos viešosios atsakomybės sąlygos atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei juos įvertinęs, padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, todėl jų nekartoja.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija tik pažymi, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo išvystyta praktika tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš J. K., Nr. 2749/66). Laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę Konvencijoje įtvirtintų teisių naudojimuisi.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, veiksmai, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas, buvo atliekami vadovaujantis atitinkamais galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais pataisos įstaigų vidaus tvarką.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktas, kuriame įtvirtintas baigtinis nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiamų naudotis įsigytų ar perduotų daiktų sąrašas, kuriame kirpimo mašinėlė nėra nurodyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Teisingumo ministerija 2013 m. sausio 9 d. rašte nurodydama, jog nuteistajam draudžiama turėti asmeninę kirpimo mašinėlę pasielgė neteisėtai. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta nuteistųjų teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, o 259 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigose dušai, sanitarinės švaryklos, skalbyklos, kirpyklos, džiovyklos ir kiti komunalinės ir buitinės paskirties objektai turi veikti nuolat. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191 patvirtinto Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų tvarkos aprašas nustato asmenų, atvykusių ir laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų organizavimo tvarką ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas neteikė argumentų, kad minėtuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų nėra laikomasi, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas, nurodęs pareiškėjui apie draudimą turėti nuteistajam asmeninę kirpimosi mašinėlę, pažeidė pareiškėjo teisę į higieną, saugias kalėjimo sąlygas.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad neturtinę žalą jam be kita ko sukėlė pataisos įstaigos darbuotojų neteisėtas reikalavimas atlikti kraujo tyrimus po pasimatymo su žmona nevertintinas, kadangi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šis argumentas nebuvo nurodytas ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija taip pat nevertina argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarties, kuria dalį pareiškėjo skundo reikalavimų buvo atsisakyta priimti, teisėtumu ir pagrįstumu, kadangi ši nutartis yra įsiteisėjusi ir ji nėra apeliacinio skundo nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė