A-261-1107-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1107/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00667-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant M. S. ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja M. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-6), prašydama priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, savivaldybė) jos naudai dėl 2012 m. birželio 21 d. automobilio BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo atsiradusios 2 939,75 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad 2013 m. balandžio 8 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atlyginti jai, dėl 2012 m. birželio 21 d. 23:06 val. įvykusio automobilio BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo atsiradusios 3 667 Lt dydžio žalos atlyginimą. Atsakovas 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. R15-354 „Dėl žalos atlyginimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

Paaiškino, kad 2012 m. birželio 21 d. apie 23:06 val. trečiasis suinteresuotas asmuo M. S., vairuodamas automobilį BMW 53OD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį pareiškėjai, važiavo Nuokalnės g. nuo Tvirtovės al. link Varnių tilto ir maždaug viduryje nuokalnės antroje eismo juostoje įvažiavo į nepažymėtą kelio ženklais ir užpiltą vandeniu duobę, buvusią važiuojamoje dalyje, dėl ko apgadino vairuojamą automobilį. Dėl šio eismo įvykio pranešė policijai. 2012 m. birželio 22 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba priėmė nutarimą „Nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną“, kadangi M. S., kaip vairuotojo, veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta, konstatuoti automobilio sugadinimai: prakirsta priekinio dešinės pusės rato padanga. 2012 m. birželio 25 d. UAB „Helijo ratai“ pažymoje nustatyta, kad padangos Continental Sport Contact2 245/35ZR19 yra prakirstas kordas, o lengvo lydinio ratlankis yra lenktas. Padanga ir ratlankis yra neremontuotini, todėl reikia keisti naujais. 2012 m. birželio 26 d. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išduotoje „Motorinės kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 21207027“ nustatyta, kad bendras nuostolis yra apie 3 667 Lt, į kurį įtraukta 110 Lt suma už transporto priemonės apgadinimų vertinimą.

Teigė, jog vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. A-887 patvirtintų Miesto ūkio departamento Miesto tvarkymo skyriaus nuostatų 11.1 ir 12.1 punktais, Kauno miesto savivaldybės Miesto ūkio departamento Miesto tvarkymo skyrius neužtikrino Nuokalnės g. priežiūros, taisymo (remonto) organizavimo. Nesutikdamas su pretenzijoje pareikštu reikalavimu atlyginti žalą, atsakovas turėjo teisę ir pareigą įrodyti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, ar egzistavo kitos aplinkybės, duodančios pagrindą sumažinti žalos atlyginimą ar tokį reikalavimą atmesti, bet tokių duomenų kartu su 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. R15-354 „Dėl žalos atlyginimo“ nepateikė. Todėl atsakovas privalo atlyginti dėl automobilio apgadinimo atsiradusią žalą. Nurodė, jog mažina reikalavimo dydį pridėtinės vertės mokesčio suma ir prašo priteisti iš atsakovo 2 939,75 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 35-38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra jokių duomenų, ar ginčo automobilis yra draustas savanorišku automobilio draudimu, jei taip, ar pareiškėja kreipėsi į draudimo įstaigą žalos atlyginimo ir ar ši žala jai dar nėra atlyginta. Tuo atveju, jei žala jau yra atlyginta draudimo bendrovės, pareiškėja neturi teisės reikalauti atlyginti ją dar kartą. Teismų praktikoje konstatuota, jog tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto. Byloje nėra pateikta dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo transporto priemonė suremontuota. Pareiškėja visiškai nepagrįstai kaip nuostolių reikalauja PVM bei išlaidų dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 22 d. nutarime nurodyti automobilio sugadinimai: prakirsta priekinio dešinės pusės rato padanga. Ginčo duobė buvo pačiame antros eismo juostos viduryje, iš ko seka, kad, jei buvo važiuojama nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimų, apskritai nebuvo įmanoma įvažiuoti į ginčo duobę dešiniu automobilio ratu. Pagrįstų abejonių dėl paties įvykio buvimo kelia ir tai, kad, atvykus policijos pareigūnams, ginčo automobilis buvo ne eismo įvykio vietoje (Nuokalnės g.), o Jonavos g. 60A., o tariamo įvykio aplinkybės iš esmės grindžiamos vien tik vairuotojo teiginiais. Vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą. Nurodė, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kuri yra taip pat atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti į bylą įtraukta atsakovu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) dėl pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra (b. l. 41-42).

Nurodė, kad Kelių direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo vykdymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Tačiau programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. palaikė pareiškėjos skunde išdėstytus motyvus ir prašė skundą patenkinti.

Paaiškino, kad 2012 m. birželio 21 d. apie 23:06 val. vairuodamas automobilį BMW 53OD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį M. S., važiavo Nuokalnės g. nuo Tvirtovės al. link Varnių tilto ir maždaug viduryje nuokalnės antroje eismo juostoje įvažiavo į nepažymėtą kelio ženklais ir užpiltą vandeniu duobę, buvusią važiuojamoje dalyje, dėl ko apgadino vairuojamą automobilį. Smarkiai lijo, kelio danga buvo šlapia, duobės važiuojamojoje kelio dalyje nesimatė, ji buvo pilna vandens. Įvažiavęs į duobę, pajuto smūgį, dar kiek pavažiavo ir pamatė, jog suveikė automobilio kompiuteris, kuris parodė, kad padangoje nėra oro. Sustojo pavažiavus nuo įvykio vietos degalinės teritorijoje, nes buvo tamsu, labai smarkiai lijo ir buvo pavojinga sustoti važiuojamoje dalyje. Duobės gylis 15 cm.

Liudytojas R. L. nurodė, jog dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus patruliu. Įvykį fiksavo su policijos patruliu V. K.. Atvykę į įvykio vietą kartu su kitu patruliu nustatė, jog vairuotojas įvažiavo į duobę, esančią Nuokalnės gatvėje, važiuojant link Varnių gatvės, išoriškai apžiūrėję nustatė, jog dėl įvažiavimo į duobę buvo prakirsta priekinio dešinės pusės rato padanga. Nubraižė eismo įvykio vietos schemą. Papildoma eismo įvykio schema buvo braižoma, nes automobilis buvo pavažiavęs nuo įvykio vietos. Užfiksuojami tik išoriniai apgadinimai. Ekspertai nustato kitus automobilio apgadinimus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 68–73) pareiškėjos skundą patenkino. Priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjos naudai 2 939,75 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktais, 15 straipsniu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6 punktu, 12.1 punktu, teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybė bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Remdamasis administracinės bylos duomenimis, teismas nustatė, kad 2012 m. birželio 21 d. apie 23:06 val. M. S., vairuodamas pareiškėjai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant Nuokalnės g. nuo Tvirtovės al. link Varnių tilto ir maždaug viduryje nuokalnės, antroje eismo juostoje, įvažiavo į nepažymėtą kelio ženklais duobę, užpiltą vandeniu. Šie duomenys užfiksuoti 2012 m. birželio 22 d. Eismo įvykio vietos schemoje, 2012 m. birželio 22 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, M. S. veiksmuose nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Eismo įvykio schemoje, nutarime nurodyti sugadinimai: prakirsta priekinio dešinės pusės rato padanga (b. l. 10, 11, 12).

Iš papildomos eismo įvykio schemos (b. l. 11) teismas nustatė, jog po įvykio buvo užfiksuota duobė, esanti Nuokalnės g. Duobė – 1.1 m.*0,5 m., gylis 15 cm. Automobilio vairuotojas M. S. nurodė, jog važiuodamas Nuokalnės gatve link Varnių gatvės lenkė pirmoje juostoje važiuojantį automobilį ir pataikė į antroje juostoje esančią gilią duobę, pajuto stiprų smūgį. Dar kurį laiką pavažiavo ir pamatė, jog mašinos kompiuteris rodo, jog nėra padangoje oro ir tada sustojo Jonavos g. Nurodė, jog duobės nesimatė, nes labai stipriai lijo ir buvo tamsus paros metas. Liudytoju apklaustas įvykį fiksavęs policijos patrulis R. L. teismo posėdžio metu patvirtino, jog atvykę į įvykio vietą kartu su kitu patruliu nustatė, jog vairuotojas įvažiavo į duobę, esančią Nuokalnės gatvėje važiuojant link Varnių gatvės, išoriškai apžiūrėję nustatė, jog dėl įvažiavimo į duobę buvo prakirsta priekinio dešinės pusės rato padanga (b. l. 11-12). Kadangi trečiojo suinteresuoto asmens M. S. ir įvykį užfiksavusio pareigūno R. L. parodymai dėl įvykio mechanizmo, įvykio vietos, įvykio priežasties sutampa, byloje nesant jokių duomenų apie tai, kad automobilis būtų buvęs sugadintas anksčiau, įvykio aplinkybes patvirtina policijos užfiksuoti duomenys, teismas padarė išvadą, jog administracinėje byloje yra įrodyta, jog transporto priemonė BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sugadinta 2012 m. birželio 21 d. apie 23:06 val., jos vairuotojui įvažiavus į gilią duobę (gylis 15 cm.) važiuojant Nuokalnės gatve link Varnių gatvės. Taigi, pagal byloje esamas aplinkybes ir įrodymus yra paneigti atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp automobilio sugadinimų ir įvykio.

Administracinėje byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), važiuojant Nuokalnės g. nuo Tvirtovės al. link Varnių tilto, esanti maždaug viduryje nuokalnės, antroje eismo juostoje, važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, be to, duobė buvo pilna vandens, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu (23:06 val.) ir dėl to buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, kitus reikšmingus atstumus (b. l. 11-12) Atsižvelgiant į Eismo įvykio schemoje (b. l. 11) pažymėtos kelio duobės, į kurią buvo apgadintas automobilis, lokaciją, jos skersmenį, bei į tai, kad duobė buvo apsemta vandens, tamsus paros metas, padaryta išvada, kad esant nepažymėtai ir vandens apsemtai duobei, važiuojant leistinu greičiu, M. S. objektyviai galėjo neišvengti įvažiavimo į ginčo duobę. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės bei jas patvirtinantys įrodymai davė pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Atsakovo ir jo atstovės argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų lėmę autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei automobilio apgadinimus, kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat transporto priemonės apgadinimų pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją. Policijos pareigūnų užfiksuoti apgadinimai iš esmės sutampa su pareiškėjos nurodytais apgadinimais. Ta aplinkybė, jog policijos pareigūnai užfiksavo automobilio dešinės pusės priekinio rato sugadinimą, o vėliau buvo nustatyta, kad sugadintas ir ratlankis, nesudaro pagrindo nesivadovauti UAB „Helijo ratai“ ir UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro“ (b. l. 13, 19) nustatytais apgadinimų duomenimis, kadangi policijos pareigūnai įvykio vietoje turi galimybę užfiksuoti tik vizualiai apžiūrėjus transporto priemonę akivaizdžiai matomus sugadinimus.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog į UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biurą“ dėl transporto priemonės apžiūros buvo kreiptasi 2012 m. birželio 26 d. Transporto priemonės apžiūros akte (b. l. 19) nurodytos transporto priemonės keistinos detalės – padanga Continental 245/35R1992Y, rato diskas, remontuotinos dalys – pakabos geometrijos patikra. Iš esmės analogiškus automobilio pažeidimus nustatė ir UAB „Helijo ratai“ 2012 m. birželio 25 d. pažymoje (b. l. 13).

Kauno nepriklausomų ekspertų biuras, turintis teisę verstis turto vertinimo veikla (b. l. 29) 2012 m. birželio 26 d. Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje (b. l. 18) transporto priemonės atkūrimo sąnaudas (patirtą nuostolį) įvertino 3 557,10 Lt, iš šios sumos 2 939,75 Lt sudaro numatomos automobilio atkūrimo sąnaudos (įvertinus 8% nuvertėjimą) ir 617,35 Lt (21% PVM). Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėja automobilio dar nesuremontavo, todėl mažina reikalavimo dydį pridėtinės vertės mokesčio suma ir prašo priteisti iš atsakovo 2 939,75 Lt dydžio turtinę žalą.

Įrodymų paneigiančių žalų vertintojo nustatytus transporto priemonės sugadinimus nenustatyta. Taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonių dėl šio vertintojo nustatytų transporto priemonės sugadinimų. Abejoti šio asmens kompetencija nėra jokio pagrindo. Vertintojo nustatyti transporto priemonės sugadinimai akivaizdžiai susiję su nustatyto eismo įvykio aplinkybėmis. Atsakovas, neigdamas šią aplinkybę, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių transporto priemonės sugadinimus.

Atsakovas įrodymų, paneigiančių skunde nurodytą nuostolio dydį ar patvirtinančių pareiškėją patyrus mažesnį nuostolį, teismui nepateikė. Ta aplinkybė, jog pareiškėja automobilio dar nėra suremontavusi, nepaneigia jos teisės ir atsakovo pareigos į žalos atlyginimą, kuri kildinama iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teismas padarė išvadą, jog Kauno miesto savivaldybė konkrečiu atveju neužtikrino Nuokalnės gatvės tinkamos priežiūros ir remonto, dėl atsakovo neveikimo buvo sugadinta pareiškėjai priklausanti transporto priemonė. Nustačius civilinės atsakomybės sąlygas, skundas tenkintas, iš atsakovo pareiškėjai priteistas 2 939,75 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Teismas pridūrė, jog Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra Vyriausybės įgaliota institucija, kuri administruoja ir kontroliuoja pagal Vyriausybės patvirtintą programą lėšas, skirtas kelių priežiūrai (Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“), tačiau ji negali būti atsakinga už žalą, padarytą dėl netinkamos gatvių priežiūros, neatlikto remonto, nes už tai pagal jau nurodytus teisės aktus yra atsakingos savivaldybės, todėl teismas nesutiko su atsakovo pozicija, jog Kelių direkcija byloje turėtų būti atsakovu.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 76-81) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, netinkamai taikė Lietuvos teismų suformuotą praktiką. Taip pat toks teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, kadangi žalai prisiteisti pakanka turėti apgadintą automobilį, pastatyti jį netoli bet kokios išdaužos kelyje ir išsikvietus policijos pareigūnus teigti, kad sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ją. Skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad tik Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.

2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog tariamo įvykio aplinkybės iš esmės yra grindžiamos vien tik vairuotojo paaiškinimais, jokių liudytojų įvykiui patvirtinti nenustatyta, ir priteisė 2 939,75 Lt turtinės žalos atlyginimo, į kurį įtrauktos ir išlaidos ratlankiui, nors byloje pateiktame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 22 d. nutarime nurodyti automobilio sugadinimai: prakirsta priekinio dešinės pusės rato padanga (tik padanga). Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio, byloje pateikta nėra, o, kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų (2012 m. birželio 22 d. papildomos eismo įvykio vietos schemos), ginčo duobė buvo pačiame antros eismo juostos viduryje, iš ko seka, kad, jei buvo važiuojama nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimų, apskritai nebuvo įmanoma įvažiuoti į ginčo duobę dešiniu automobilio ratu. Taigi, jei tariamas eismo įvykis ir įvyko, tai visa tai akivaizdžiai patvirtina ir vairuotojo kaltę dėl įvykio bei jo pasekmių.

3. Iki pažeidimo buvusi padėtis turi būti nustatyta, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Šioje byloje vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjos reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, negalima daryti, o tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų šioje byloje pateikta nėra.

4. Net jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą. Pažymėtina, kad įvykis tariamai įvyko vėlai vakare, apie 23:06 val., t. y. kuomet eismas nėra intensyvus Kauno miesto gatvėse. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių. Apie tai vairuotojai yra informuojami per įvairias informacijos priemones, prašoma jų būti atidesniais. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje yra konstatuota, jog, nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės, dalis atsakomybės už žalą tenka ir vairuotojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012), o tokių duomenų šioje byloje nėra.

5. Nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik dėl to buvo patirta teismo sprendime nurodyta priteisti žala. Be to, pažymėtina, kad tomis pačiomis Kauno miesto gatvėmis kasdien važiuoja dideli automobilių srautai, tačiau ne visiems atsiranda tokio masto sugadinimai. Visa tai patvirtina, kad, jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui.

6. Šioje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjos prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas. Vien tai, jog policijos pareigūnų yra užfiksuotas duobės buvimo faktas, dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjos reikalaujamą žalą. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje pateikta nėra, kaip ir nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio. Net nėra aišku, ar ginčo duobė pagal savo matmenis iš tiesų galėjo sukelti tokius automobilio sugadinimus.

7. Kauno miesto savivaldybės pareiga taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės (viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Pažymėtina, kad visos išlaidos, skirtos duobių tvarkymui Kauno miesto gatvėse, yra panaudojamos būtent duobių tvarkymui Kauno miesto gatvėse. Apie neefektyvų lėšų panaudojimą duomenų nėra. Be to, remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nėra įmanoma visas duobes sutvarkyti iš karto bei užtikrinti, kad jos nebeatsinaujintų.

Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes. Nėra finansinių galimybių nuolat remontuoti ir rekonstruoti Kauno miesto gatves taip, kad jos būtų be menkiausių trūkumų. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Tvarkos aprašo 12 punkte ir nėra numatyta šią funkciją atlikti nepriekaištingai, o nurodyta ją atlikti taip, kad keliai būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai atliekami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų.

Būtent Lietuvos automobilių kelių direkcija, vadovaujantis jos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457, 10.1.3., 10.1.4., 10.5., 20.19. punktais, rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą.

Taigi, Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Kelių direkcijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Kelių direkcija yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Būtent Kelių direkcija turi kontroliuoti, ar tinkamai panaudojamos lėšos ir ji yra už tai atsakinga. Pažymėtina, kad ji, būdama atsakinga už kontrolę, nėra nustačiusi, jog Kauno miesto gatvių tvarkymas būtų atliekamas netinkamai, kad neatitiktų Lietuvos standartų ir normų.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Tvarkos aprašo 42 punkte imperatyviai nurodyta, kad tiek už kelių priežiūrą atsakingi asmenys, tiek pareigūnai, pažeidę Tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tvarkos aprašo 30 punkte įtvirtinta, kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose.

Pareiškėja M. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 93-96) prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausanti Nuokalnės g. būtų tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės, buvo patirta turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginės pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys, todėl yra visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.

2. Atsakovo argumentas, jog visos įvykio aplinkybės grindžiamos lik vairuotojo paaiškinimais, atmestinas. Byloje nustatyta, kad atsitikus įvykiui, iškviesti policijos pareigūnai, sudarinėdami įvykio schemą ne tik rėmėsi vairuotojo paaiškinimais, tačiau ir patys apžiūrėjo įvykio vietą bei užfiksavo transporto priemonės apgadinimų pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 22 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, eismo įvykio vietos schemos duomenys ir automobilio sugadinimų pobūdis, neabejotinai patvirtina skunde nurodytą eismo įvykio fakto kilimą, šio įvykio aplinkybes bei patirtus automobilio sugadinimus. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo poziciją, kad automobilis buvo apgadintas dėl kitų priežasčių, nesusijusių su nurodytuoju eismo įvykiu, t. y. ne dėl to, kad automobilis įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą duonę. Nėra jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų atsakovo veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintinos turtinės žalos. Įvykio faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir kilusių pasekmių, t. y. automobilio apgadinimo, patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendime minėti nuoseklūs įrodymai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima ginčyti įvykio aplinkybes ar sugadinimų atsiradimą ėmusius veiksnius.

3. Atsakovo teiginiai, kad vairuotojas, pats galimai pažeidė kelių eismo taisykles, ar būdamas pakankamai atsargus ir atidus, turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio, yra nepagrįsti. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 22 d. nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo (trečiojo suinteresuoto asmens) veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė Nuokalnės g., Kaune, važiuojamojoje dalyje, kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, šioje gatvėje nebuvo pastatyta atitinkamų įspėjamųjų kelio ženklų, perspėjančių eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes). Įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis, įvyko tamsiu paros metu, lyjant, duobė buvo pilna vandens, tad jos objektyviai nebuvo įmanoma pastebėti. Transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių. Atsakovo argumentai grindžiami vien prielaidomis. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti ir pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams.

4. Ta aplinkybė, jog policijos pareigūnai užfiksavo automobilio dešinės pusės priekinio rato prakirstą padangą, o apžiūros metu buvo nustatyti ir ratlankio sugadinimai, nesudaro pagrindo nesivadovauti UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro“ ir UAB „Helijo ratai“ nustatytais duomenimis. Proceso metu apklaustas liudytojas policijos pareigūnas patvirtino, kad įvykio vietoje fiksuojami tik išoriniai apgadinimai, t. y. tik vizualiai matomi apžiūrėjus transporto priemonę. Visi sugadinimai negali būti matomi vien išoriškai apžiūrėjus automobilį, juos nustato specialistai. Prieš eismo įvykį ir jo metu automobilis buvo techniškai tvarkingas, turėjo galiojančią techninę apžiūrą. Atsižvelgiant į šių nustatytų aplinkybių visumą, į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog tokie sugadinimai eismo įvykio metu negalėjo kilti, atsakovo argumentai vertintini kritiškai. Be to, atsakovas nesutikimą su teismo nustatytu turtinės žalos mastu grindžia tik savo subjektyviu situacijos vertinimu. Teismui nepateikti jokie objektyvūs įrodymai (nepriklausomo specialisto išvada), nereiškiamas prašymas rinkti naujus įrodymus, todėl atsakovo argumentas dėl turtinės žalos dydžio laikytinas nepagrįstu.

5. Automobiliui esant nesuremontuotam, pareiškėjai turi būti atlyginta suma, kuri reikalinga transporto priemonei suremontuoti. Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras, atlikęs apgadinto automobilio dalių ir remonto drabų įvertinimą, turi teisę verstis turto vertinimo veikla, todėl abejoti jo kompetencija nėra pagrindo. Kauno nepriklausomų ekspertų biuro 2012 m. birželio 26 d. Autotransporto priemonės vertinimo ataskaita pripažintina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu būtinąsias remonto išlaidas. Joje nurodyti duomenys neprieštarauja eismo įvykio metu fiksuotiems automobilio apgadinimams bei nustatytoms eismo įvykio aplinkybėms. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą.

6. Atsakovui nėra pagrindo teigti, kad dalį atsakomybė turėtų prisiimti Kelių direkcija ir / ar Kelių policija, kadangi Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintu Kelių priežiūros tvarkos aprašo pagrindu Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. veikti taip, kaip numatyta pagal teisės aktus. Be to, kelio savininko valdytojo pareigos nesietinos vien tik su kelių remontu. Akivaizdu, kad egzistuoja pareiga imtis priemonių (pvz., aptverti duobę), kad būtų išvengta eismo įvykių, tokių priemonių gali būti imtasi operatyviai, jų įgyvendinimas nesietinas su didelių materialinių išteklių poreikiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 85-88) prašo priimti sprendimą dėl jo teismo nuožiūra.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios. Kelių direkcija nėra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

2. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai atliekami tik iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų. Gatvių priežiūra yra savivaldybės savarankiškoji funkcija, o ne valstybės perduotoji. Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių lėšos naudojamos savivaldybių funkcijoms atlikti, o minimo straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tik valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto arba piniginių fondų. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytai savivaldybių savarankiškajai funkcijai vykdyti papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 92-2873; 2004, Nr. 171-6302) yra Programa. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o ne Kelių direkcija, vadovaudamasi Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsniu, nustato Programos finansavimo lėšų naudojimo tvarką, tvirtina metines Programos finansavimo sąmatas, pagal kurias 20% Programos finansavimo lėšų skiriama vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti).

3. Programos lėšos vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti skiriamos ir naudojamos vadovaujantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, pagal kurį Vyriausybės įgaliota institucija, kuri yra Programos finansavimo ir administravimo vykdytoja, yra Kelių direkcija. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (iš jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Tvarkos aprašo 5.3.1 punktas nustato kriterijus, kuriais vadovaujantis skiriamos lėšos miestų savivaldybėms – tai nuolatinis gyventojų skaičius, kelių (gatvių) ilgis ir savivaldybėje įregistruotų transporto priemonių skaičius.

4. Atsakovas, grįsdamas savo teiginius dėl Kelių direkcijos kaltės dėl blogos Kauno miesto gatvių būklės, apeliuoja į Kelių direkcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 (Žin., 2006, Nr. 133-5041; 2012, Nr. 32-1519), 10.1.3, 10.1.4, 10.5 ir 20.19 punktus, iš kurių 10.1.3, 10.1.4 ir 10.5 punktai yra nesusiję su vielinės reikšmės keliais (gatvėmis), o 20.19 punkto išvis nuostatuose nėra. Tačiau manome, kad atsakovas sąmoningai neatkreipė dėmesio į šių nuostatų 9 punktą, kuriame nustatyta, kad pagrindiniai Kelių direkcijos veiklos tikslai yra įgyvendinti valstybinės reikšmės kelių priežiūros ir plėtros valstybės politiką, saugaus eismo valstybinės reikšmės keliuose politiką, organizuoti ir koordinuoti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą ir plėtrą. Kelių direkcija rengia Programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą valstybinės reikšmės keliams, ir teikia projektus Susisiekimo ministerijai. Susisiekimo ministerija sąmatos projektą derina su suinteresuotomis institucijomis, tačiau sprendimą priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taigi, sprendimą dėl sąmatos turinio priima ne Kelių direkcija. Kelių direkcijos funkcijos, susijusios su Programos lėšų skyrimu vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), yra įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoti Programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą (Kelių direkcijos nuostatų 10.4 p.). Kelių direkcija kontroliuoja šių lėšų naudojimo tikslingumą, tačiau konkrečius objektus, kuriems skiriamos lėšos, parenka savivaldybės.

5. Kelių direkcijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 238 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo 2011 metų sąmatos patvirtinimo“ (Žin., 2011, Nr. 28-1325) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“, 2011 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. V-75 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų paskirstymo savivaldybėms vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2011 metais“ (Žin., 2011, Nr. 30-1430) atsakovui skyrė 12 025,6 tūkst.

Lt. Pagal Tvarkos aprašą už lėšas, skirtas iš Programos, atsako savivaldybės, o Kelių direkcija turi kontroliuoti lėšų naudojimą pagal paskirtį ir darbų techninės priežiūros organizavimą. Kokiems objektams naudoti lėšas, nustato savivaldybė. Programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Šios lėšos yra ribotos, jos nepatenkina visų savivaldybių poreikių, kurie kelis kartus viršija Programos galimybes. Situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jeigu savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų.

Atsakovas 2011 m. vietinės reikšmės keliams ir gatvėms prižiūrėti, taisyti, tiesti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti savo lėšų palyginti su Programos lėšomis skyrė tik 13,6%. 2011 m. miestų savivaldybės savo lėšų palyginti su Programos lėšomis skyrė 84.6%, rajonų savivaldybės – 33%, visos savivaldybės – 54,2%. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kelių direkcijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 363 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo 2012 metų sąmatos patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 42-2059) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“, 2012 m. balandžio 10 d.

įsakymu Nr. V-83 „Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų paskirstymo savivaldybėms vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2012 metais“ (Žin., 2012, Nr. 43-2137) atsakovui skyrė 9 888.4 tūkst. Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą bei teisės taikymą ginčo santykiams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, papildo pirmosios instancijos teismo motyvus dėl teisės aiškinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo bylose grindžiama tuo, kad žalos atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje.

Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų, atliekant viešojo administravimo funkcijas, neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

Taigi, teismas, spręsdamas tenkinti reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ar ne, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą priteisti turtinę žalą argumentavo byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu nustatė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus.

Pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė, remdamasis UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro“ atliktu vertinimu, kuriuo nustatytos keistinos sugadintos automobilio detalės ir jų vertė pripažintina tinkama praradimų kompensacine priemone.

Pažymėtina, kad įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi (ABTĮ 57 str. 5 d.). Be to, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nors proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ), tačiau, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006).

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Atsakovas nesutikimą dėl žalos atlyginimo grindžia nesutikimu dėl įrodymų vertinimo, tačiau nepateikia įrodymų, paneigiančių žalos atsiradimo pagrindą bei jos dydį. Todėl, kaip minėta, šalies įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma ir, nesant įrodymų vertinimo pažeidimų, nėra pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai kvalifikavo ginčo santykius ir pagrįstai pripažino, kad atsakovas yra tinkamas žalos atlyginimo subjektas. Pažymėtina, kad be teisės aktų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė atsakovo atsakomybę yra reikšmingas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas, kurio 6 punktu savivaldybė yra įpareigota vykdyti vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoti techninę jų priežiūrą. Pripažinus, kad atsakovas šioje byloje yra tinkamas, nėra pagrindo tirti kitų valstybės institucijų funkcijų, užtikrinant saugų eismą, nes tik savivaldybė yra atsakinga už kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, naudojimo priežiūrą ir dėl kurio netinkamos naudojimo priežiūros buvo padaryta žala pareiškėjai. Byloje priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir kilusios žalos pareiškėjai yra įrodytas. Taip pat nėra aplinkybių, paneigiančių žalos atsiradimą, ar aplinkybių, mažinančių žalos dydį dėl vairuotojo veiksmų, todėl pagrįstai pripažinta, jog atsakovas privalo žalą atlyginti visiškai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys