A-438-194-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-194/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03410-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. S. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. S. ir J. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl termino atnaujinimo ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Z. S. ir J. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydami: 1) atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimui Nr. 68-156 ir 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimui Nr. 68-160 (toliau – ir VMI sprendimai) apskųsti ir VMI sprendimus panaikinti; 2) atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2012 m. balandžio 18 d. sprendimams Nr. 44.1-13-10 ir Nr. 44.1-13-11 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimai) apskųsti bei išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. liepos 25 d. skundą.

Nurodė, kad ginčijamais VMI sprendimais buvo atmestas jų prašymas skunde nurodytas aplinkybes pripažinti svarbiomis, atnaujinti terminą skundui paduoti bei panaikinti Šiaulių AVMI sprendimus. Nustatytą terminą pateikti skundą jie praleido dėl objektyvių priežasčių. Viena iš šių priežasčių yra ta, kad pareiškėjai nėra mokesčių srities specialistai, o valstybė negarantuoja šioje srityje efektyvios ir prieinamos teisinės pagalbos. Nei Panevėžyje, nei Šiauliuose pareiškėjai nerado advokatų, kurie specializuotųsi mokesčių teisės srityje. Iš pradžių jie naudojosi Vilniaus advokatų kontoros advokatės I. J. paslaugomis, tačiau ji nesugebėjo laiku suteikti kokybiškų paslaugų. Taip pat paaiškino, kad Z. S. turėjo dviem savaitėm skubiai išvykti į Korką pas dukterį S. S. dėl jos ligos, o J. S. be sutuoktinės pritarimo negalėjo pateikti skundo.

Pažymėjo, kad ginčijamuose VMI sprendimuose konstatuota, jog skundas paduotas po 2,5 mėn., taip pat išdėstyta teismų praktika, tačiau pats atsakovas šios praktikos nepritaikė ir į joje išskirtus termino praleidimo priežasčių nustatymo kriterijus neatsižvelgė. Juo labiau, kad 20 dienų terminas pateikti skundą yra akivaizdžiai per trumpas. Be to, senaties terminų taikymas VMI negali būti savitikslis dalykas. Teisinėje valstybėje pagrindinis principas yra teisėtumas, ir jis negali būti paneigtas procesinės teisės normų viršenybe prieš materialiosios teisės normas. Ginčų nagrinėjimas institucijoje reiškia tam tikros dalies teisingumo vykdymo perdavimą institucijai. Todėl, prieš darydama išvadą atnaujinti ar ne praleistą įstatymų nustatytą terminą skundui paduoti, VMI privalėjo įsitikinti, yra ar nėra realaus pagrindo tenkinti skundą, o tokį pagrindą nustačiusi – turėjo terminą atnaujinti. Prioritetas turėjo būti teikiamas teisingam ginčo išnagrinėjimui iš esmės, todėl formalus procesinis pažeidimas (termino praleidimas) negalėjo lemti pareiškėjų teisės ginti savo teises apribojimo. Terminas paduoti skundą buvo praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausančių aplinkybių, ir tai nebūtų užvilkinę ginčo išnagrinėjimo.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 75–77) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamoje jurisprudencijoje pažymėta, jog trumpi skundo padavimo terminai nėra savitikslis dalykas, nes jais siekiama užtikrinti, kad mokesčiai būtų sumokėti greitai ir laiku, todėl mokesčių mokėtojai privalo atidžiai ir rūpestingai naudotis savo teisėmis siekdami apginti, jų manymu, pažeistus teisėtus interesus. Iš Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) teisinio reglamentavimo matyti, kad būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti yra svarbios priežastys, sutrukdžiusios asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo. Pareiškėjai skundus dėl Šiaulių AVMI sprendimų padavė po 2,5 mėn., nors tokie skundai turėjo būti paduoti per 20 dienų.

Pažymėjo, kad pareiškėjų vardu 2012 m. kovo 12 d. pastabas dėl patikrinimo akto Šiaulių AVMI teikė advokatė I. J., kuri išdėstė išsamius argumentus, kodėl nesutinka su minėtu patikrinimo aktu. Be to, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) nagrinėtos bylos patvirtina, kad minėta advokatė specializuojasi mokesčių teisėje. Asmuo teigiantis, kad advokatas pažeidė jam nustatytus profesinės veiklos reikalavimus, t. y. netinkamai atstovavo savo klientui, privalo ne tik nurodyti, kaip pasireiškė pažeidimai, tačiau ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tokių įrodymų pareiškėjai nepateikė, todėl VMI nebuvo pagrindo konstatuoti, kad advokatė netinkamai atliko savo profesines pareigas. Pabrėžė, kad Šiaulių AVMI patikrinimo aktų patvirtinimas iš dalies nesudaro pagrindo teigti, jog advokatė netinkamai surašė pastabas, t. y. netinkamai atstovavo savo klientų interesus. Taigi pareiškėjų teiginys, kad Panevėžyje ir Šiauliuose nerado advokatų, kurie specializuotųsi mokesčių teisėje, o advokatė iš Vilniaus nesugebėjo tinkamai jiems atstovauti, todėl negalėjo per įstatymo nustatytą terminą pateikti skundo, yra nepagrįstas.

Dėl J. S. teiginių, kad jis negalėjo sprendimų apskųsti be išvykusios sutuoktinės pritarimo, o su mokesčiais susijusius klausimus turėjo išspręsti advokatė, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas nustatė, kad asmuo, kuriam atsiranda prievolė mokėti mokestį, privalo sumokėti mokestį pats, t. y. vykdyti mokestinę prievolę savarankiškai teisės aktų nustatyta tvarka. J. S., sudarydamas sutartį su advokate atstovauti jo interesus santykiuose su mokesčių administratoriumi, suvokė, jog patikrinimo aktas galimai pažeidžia jo teises (2012 m. kovo 12 d. pastabos dėl patikrinimo akto). Be to, nors Z. S. į Vilnių grįžo 2012 m. gegužės 19 d., tačiau J. S. skundą padavė tik 2012 m. liepos 27 d., t. y. tik po 2,5 mėn. Pareiškėjai nepateisinamai ilgai delsė ginti savo teises ir nesiėmė visų įmanomų veiksmų jas apginti tiek skundo padavimo laikotarpiu, tiek jam pasibaigus.

Nurodė, kad nors Z. S. teigė, jog 2 savaitėms buvo skubiai išvykusi pas dukrą S. S. į Korką (Airija) dėl jos ligos, todėl negalėjo laiku paduoti skundo, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie sunkią dukters sveikatos būklę minėtu laikotarpiu. Be to, ginčijamas sprendimas Z. S. buvo įteiktas 2012 m. balandžio 24 d., ji skrydžius į Airiją ir iš jos rezervavo 2012 m. balandžio 28 d., išvyko į Airiją 2012 m. gegužės 5 d., skundas VMI turėjo būti paduotas iki 2012 m. gegužės 14 d. Taigi Z. S. skundo padavimo termino metu iki išvykimo į Korką 10 dienų buvo Lietuvoje. Tačiau nepaaiškino, kodėl negalėjo tinkamai realizuoti savo teisės į skundą tiek iki išvykimo į Airiją, tiek grįžusi į Lietuvą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Alytaus AVMI atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 159‑165) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal MAĮ 152 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pirmiausia turi būti išsprendžiamas praleisto termino atnaujinimo klausimas, ir, tik jį atnaujinus, centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokesčių mokėtojo skundą iš esmės. Tik pareiškėjų naudai išsprendusi termino atnaujinimo klausimą VMI būtų turėjusi teisę skundą nagrinėti iš esmės ir priimti vieną iš MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1–5 punktuose nustatytų sprendimų. Pagal MAĮ 152 straipsnio 7 dalį Šiaulių AVMI sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, šio ginčo ribas apibrėžia VMI sprendimai neatnaujinti praleisto skundo padavimo termino, todėl teismas vertino tik tuos pareiškėjų motyvus, kurie susiję su termino praleidimo priežastimis.

Nustatė, kad ginčijami Šiaulių AVMI sprendimai pareiškėjams buvo įteikti 2012 m. balandžio 24 d., tačiau Z. S. ir J. S. skundą VMI išsiuntė paštu tik 2012 m. liepos 27 d., t. y. nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą praleidę beveik 2,5 mėn.

Pažymėjo, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo priimti du atskiri vietos mokesčių administratoriaus sprendimai, adresuoti ir teisines pasekmes sukeliantys kiekvienam iš pareiškėjų atskirai. Dėl šios priežasties teismas Z. S. kelionę į Korką, kaip priežastį atnaujinti praleistą terminą, vertino atskirai J. S. ir Z. S. atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, kad Z. S. būtų savo sutuoktinio J. S. atstovė pagal įstatymą arba įgaliotoji atstovė, todėl teismas konstatavo, kad J. S. savo teisę apskųsti jo atžvilgiu priimtą Šiaulių AVMI sprendimą galėjo įgyvendinti laisva valia, t. y. be sutuoktinės pritarimo. Z. S. kelionė nesudarė kliūčių J. S. laiku įgyvendinti savo valią apskųsti Šiaulių AVMI sprendimą, todėl, teismo nuomone, Z. S. kelionė į Korką nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi J. S. atžvilgiu.

Teismas, vertindamas Z. S. kelionę į Korką kaip termino praleidimo priežastį Z. S. atžvilgiu, nustatė, kad Z. S. iš Vilniaus į Korką išvyko 2012 m. gegužės 5 d., o iš Korko į Vilnių grįžo 2012 m. gegužės 19 d., t. y. kelionė truko dvi savaites. Nors pareiškėjai nurodė, kad į kelionę Z. S. turėjo išvykti skubiai dėl dukters ligos, tačiau iš informacijos apie skrydžių užsakymą matyti, kad Z. S. skrydžius į Airiją ir iš jos rezervavo 2012 m. balandžio 28 d., t. y. jau gavusi skundžiamą Šiaulių AVMI sprendimą, o į Airiją išvyko praėjus savaitei po bilietų rezervacijos. Nors pareiškėjai nurodė, kad Z. S. į kelionę vyko skubiai, tačiau likus savaitei iki kelionės atlikta bilietų rezervacija į abi puses ir iš anksto žinoma kelionės trukmė rodo, kad pareiškėja, žinodama apie jos atžvilgiu priimtą nepalankų Šiaulių AVMI sprendimą, kaip sąžininga ir atidi mokesčių mokėtoja, turėjo galimybę pasinaudoti teise apskųsti jį per nustatytą 20 dienų terminą arba šiek tiek jį praleisdama, t. y. iki kelionės arba keletą dienų po kelionės. Z. S. terminą skundui paduoti praleido beveik 2,5 mėn., o 2 savaites trukusi kelionė objektyviai Z. S. trukdė paduoti skundą VMI tik dalį skundo padavimo termino. Laikotarpis po kelionės, kurį jau nebebuvo objektyvių kliūčių įgyvendinti savo teisę paduoti skundą, teismo nuomone, negali būti laikomas protingu savo teisių įgyvendinimo terminu.

Nustatė, kad dar nepasibaigus Šiaulių AVMI sprendimų apskundimo terminui Z. S., būdama Korke, bendravo su advokate dėl skundo pateikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai po skundo padavimo termino pasibaigimo sužinoję, kad jų pasirinkta advokatė nepateikė skundo VMI, būtų ėmęsi aktyvių veiksmų, kad skundas VMI būtų paduotas kuo greičiau, pavyzdžiui, būtų kreipęsi į kitą advokatą dėl teisinės pagalbos surašant skundą suteikimo. Iš 2013 m. balandžio 25 d. pažymos apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą matyti, kad teismo posėdyje pareiškėjams atstovavo advokatas S. B. iš Panevėžio. Taigi viso šio ginčo metu pareiškėjai naudojosi dviejų advokatų pagalba, kurių vienas buvo iš Vilniaus, o kitas – iš Panevėžio. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjų argumentai, jog terminą skundui paduoti jie praleido dėl to, kad negalėjo surasti tinkamų advokatų, yra prieštaringi, nepagrįsti įrodymais ir subjektyvūs, todėl nelaikytini svarbia termino praleidimo priežastimi.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateisinamai ilgai nesiėmė aktyvių veiksmų paduoti skundą dėl jiems nepalankių vietos mokesčių administratoriaus sprendimų. VMI pagrįstai neatnaujino beveik 2,5 mėn. praleisto termino skundui paduoti, nes nenustatyta, kad svarbios termino praleidimo priežastys būtų egzistavusios visą termino praleidimo laikotarpį. Aptartas pareiškėjų elgesys nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu naudojantis savo, kaip mokesčių mokėtojų, teisėmis.

III. Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 170–172), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinių bylų teisenos normas, teisminės gynybos prieinamumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Teismas, vertindamas susiklosčiusią situaciją, prioritetą turėjo teikti teisingam ginčo išnagrinėjimui iš esmės, todėl 2,5 mėn. praleistas terminas (formalus procesinis pažeidimas) turėjo būti atstatytas ir negalėjo lemti pareiškėjų teisės ginti savo teises apribojimo. Mokestinė nepriemoka buvo nustatyta už 5 metus, todėl termino paduoti skundą praleidimas 2,5 mėn. nei būtų užvilkinęs ginčo išnagrinėjimą, nei sukėlęs kitų procesinių nepageidautinų veiksnių ateityje.

Teigia, kad mokestinė nepriemoka pareiškėjams buvo nustatyta dėl bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn įsigyto nekilnojamojo turto. Šios rūšies nuosavybės teisei būdinga tai, kad nuosavybės teisės dalys nėra nustatomos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.73 straipsnis), o turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių pareiškėjų mokestinė prievolė taip pat yra solidari, o su šia prievole susiję veiksmai turi būti atlikti bendru sutuoktinių sutarimu. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė pareiškėjų bendrąją solidarią mokestinę nepriemoką į dvi individualias asmenines nepriemokas ir visas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai praleido skundo pateikimo terminą, nagrinėjo kiekvieno pareiškėjo atžvilgiu atskirai.

Mano, kad sutuoktinės neatidėliotinas skrydis pas dukrą turėjo įtakos termino skundui pateikti praleidimui, nes sutuoktiniams būnant ir veikiant kartu, tiek susisiekimas su juos atstovaujančia advokate, tiek naujo advokato paieškos galimai būtų buvę produktyvesni. Būtinybę skristi pas dukrą patvirtina tas faktas, kad pareiškėja išskrido labai svarbiu mokestinio ginčo metu. Be to, pareiškėjai pasitikėjo juos atstovaujančia advokate. Advokatės teigimu, ji ruošė reikiamą skundą ir turėjo jį pateikti laiku. Taigi pareiškėjai buvo suklaidinti.

Pareiškėjų įsitikinimu, esminė kliūtis, lėmusi skundo pateikimo termino praleidimą, buvo pareiškėjų atstovės advokatės I. J. netinkama teisinė pagalba. Teismas neatsižvelgė į tai, kad po skundo pateikimo termino pabaigos (2012 m. gegužės 14 d.) pareiškėjai kurį laiką dar tikėjosi, jog advokatė I. J. pateiks skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principo, privalėjo pilnai išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes, susijusias su advokatės netinkama veikla atstovaujant pareiškėjams, ir advokatę iškviesti į teismo posėdį kaip liudytoją. Tuo tarpu pareiškėjų aktyvumą ieškant naujo advokato galėjo patvirtinti tik rašytiniai kitų advokatų atsisakymai teikti teisinę pagalbą, tačiau advokatų praktikoje toks rašytinis atsisakymas yra nepraktikuojamas, be to, advokatai nenorėjo imtis bylos, kurioje praleisti skundo pateikimo terminai.

Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus yra akivaizdu, kad advokatas S. B. į bylą įstojo tik 2013 m. balandžio 25 d., tad atstovauti pareiškėjų interesus nagrinėjamame ginče dar skundo dėl Šiaulių AVMI sprendimų pateikimo metu jokios galimybės neturėjo.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 183–185) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjai nepagrįstai vadovaujasi CK nuostatomis, nes mokesčių teisinius klausimus reglamentuoja MAĮ.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu „Dėl J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) prašymo“ Nr. 68-156 (b. l. 21–24) ir 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu „Dėl Z. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) prašymo“ Nr. 68-160 (b. l. 25–28) atsisakė atnaujinti terminą paduoti 2012 m. liepos 25 d. skundą (MGK bylos Nr. 6.11-02(7-217/2012) b. l. 13–14), laikė jį nepaduotu ir grąžino pareiškėjams.

Minėtu skundu pareiškėjai siekė apskųsti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 44.1-13-10 (b. l. 5–12), kuriuo iš dalies buvo patvirtintas 2012 m. sausio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 35-5 bei nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 14437 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 7701 Lt GPM delspinigių ir 1434 Lt GPM baudos, taip pat Šiaulių AVMI 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 44.1-14-11 (b. l. 13–20), kuriuo iš dalies buvo patvirtintas 2012 m. sausio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 35-6 bei nurodyta pareiškėjai sumokėti į biudžetą 14436 Lt GPM, 7700 Lt GPM delspinigių ir 1444 Lt GPM baudos (toliau abu sprendimai kartu – ir Šiaulių AVMI sprendimai „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, vietos mokesčių administratoriaus sprendimai). Pareiškėjai Šiaulių AVMI sprendimus „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ gavo 2012 m. balandžio 24 d. (b. l. 80–81, 82–83), o skundą dėl minėtų sprendimų VMI išsiuntė paštu 2012 m. liepos 27 d. (b. l. 22, 26).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia.

Iš to seka, kad terminas apskųsti vietos mokesčių administratoriaus sprendimus suėjo 2012 m. gegužės 14 d. Tačiau skundas centriniam mokesčių administratoriui buvo pateiktas tik 2012 m. liepos 27 d., t. y. praleidus Mokesčių administravimo įstatyme nustatytą skundo padavimo terminą beveik 2,5 mėnesio.

Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas; kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas.

Mokesčių administravimo įstatyme nėra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtų suteikta galimybė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Tai ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teisė. Viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, nagrinėja, ar yra pakankamas pagrindas suteikti teisę, kuria nepasinaudota per nustatytą laiką, t. y. teisę apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ir taip pradėti mokestinį ginčą. Tai turi būti atliekama pagal vidinį viešojo administravimo subjekto įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, paisant administracinių teismų formuojamos praktikos šios kategorijos arba analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1154/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-798/2008 taip pat pažymėjo, kad kiekvieną kartą sprendžiant klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo yra atsižvelgiama į aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas prašymas atnaujinti praleistus terminus, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Be to, sprendžiant, ar įstatymų nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas, be kita ko, kiekvienu konkrečiu atveju turi vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, t. y. spręsdamas klausimą, ar buvo pagrindas atnaujinti terminą, nepagrįstai nevertino mokestinio ginčo aplinkybių (t. y., ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjų skundą dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų); neteisingai nustatė, kad vietos mokesčių administratoriaus kiekvienam iš pareiškėjų apskaičiuota mokesčio ir su juo susijusi suma yra individuali kiekvieno pareiškėjo prievolė, todėl kiekvienas pareiškėjas savo teises ir pareigas (be kita ko, ir apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimus) turi įgyvendinti individualiai (tuo tarpu, pareiškėjų nuomone, sutuoktinių nuosavybė yra bendra jungtinė, todėl ir mokestines prievoles jie turi įgyvendinti kartu); nepagrįstai pareiškėjos kelionės į Korką aplinkybes vertino kiekvieno sutuoktinio atžvilgiu atskirai; neteisingai įvertino pareiškėjų galimybes apginti savo teises savarankiškai (be specialistų pagalbos), taip pat jų santykius su advokate I. J. (nekokybiškai suteiktas paslaugas).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog sprendžiant termino atnaujinimo pagrįstumo klausimą neturi būti analizuojamas ginčo teisinis santykis iš esmės, kad pareiškėjai savo, iš mokesčių įstatymų kylančias teises ir pareigas, turi įgyvendinti atskirai (individualus mokestinių prievolių pobūdis), taip pat, jog pareiškėjos kelionė į Korką nei pareiškėjos, nei pareiškėjo atžvilgiu nesudarė pagrindo atnaujinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimo terminą.

Su prieš tai paminėtais klausimais susijusia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvacija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl jos nebekartoja. Dėl pareiškėjų santykių su advokate I. J. teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog su šia advokate pareiškėjai bendradarbiavo jau nuo 2011 m. lapkričio 5 d. (šią dieną metų laikotarpiui buvo sudaryta sutartis dėl teisinės pagalbos Nr. 2011-11/05; b. l. 84‑85), į pareiškėjos 2012 m. gegužės 9 d. pateiktą klausimą, ar advokatė parašys „atsakymą mokesčių inspekcijai dėl sprendimų“, advokatė 2012 m. gegužės 10 d. atsakė teigiamai (susirašinėjimas elektroniniu paštu; b. l. 93), tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos dalyko, skundas dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų pateiktas nebuvo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjai galėjo pagrįstai tikėtis, jog iki 2012 m. gegužės 14 d. advokatė pateiks VMI skundą dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų, tačiau kartu konstatuoja, kad, pareiškėjams sužinojus, jog skundas visgi nėra paduotas, jų delsimas pateikti skundą (skundas pateiktas tik 2012 m. liepos 27 d.) yra nepagrįstas aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjų santykiais su advokate I. J., galėtų pateisinti tik dalį laikotarpio, kurį buvo praleistas skundo padavimo terminas, tačiau negali pateisinti tokio ilgo delsimo.

Analizuojant minėtą aplinkybę svarbu yra ir tai, kad, atsižvelgus į Mokesčių administravimo įstatyme nustatytą skundo padavimo terminą (20 dienų), skundas buvo pateiktas po ilgo laikotarpio, t. y. tik po 2,5 mėnesio. Pareiškėjų aprašyti sunkumai ieškant kito advokato yra grįsti tik prielaidomis. Be to, pareiškėjai pripažino žinoję sprendimų apskundimo tvarką (b. l. 164), ši tvarka išsamiai aprašyta ir vietos mokesčių administratoriaus sprendimuose (b. l. 12, 20), taigi buvo žinomos ir teisinės neapskundimo pasekmės, juo labiau, kad pareiškėja pati dirba Panevėžio apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, kas paneigia ir pareiškėjų nurodytą aplinkybę dėl specialių žinių trūkumo (MGK bylos Nr. 6.11-02(7-216/2012) b. l.183).

Taigi konstatuotina, kad pareiškėjai apskųsti vietos mokesčių administratoriaus sprendimus tokį ilgą laikotarpį pradelsė dėl savo pačių valios veiksmų trūkumo, todėl centrinis mokesčių administratorius pagrįstai skundžiamais sprendimais atsisakė minėtą terminą atnaujinti.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų J. S. ir Z. S. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas