A-575-902-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A575-902/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00486-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. V. ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–7), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 81–89; II t., b. l. 98–106), prašydamas: 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba) 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768; 2) panaikinti Kauno VGTPT 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-T-1162-1378; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 11 604,74 Lt ir 25,50 Lt turtinę žalą; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 20 000 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Kauno VGTPT nuostatų 9.3 punkto teisėtumą, kadangi, jo manymu, minėtas punktas neteisėtas, nes Tarnyba privalo iš karto, o ne po metų tikrinti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, be to, jis prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 2 dalies 1–2 punktų, 5 dalies 1, 2 ir 5 punktų, 12 straipsnio 6 dalies, 13 straipsnio, 20 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio, 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.248 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 ir 5 dalių, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5, 10, 12 ir 13 straipsnių, Kauno VGTPT nuostatų 3, 8.1, 9.1, 9.3, 9.6, 9.7, 9.10, 9.12, 9.13, 10.1, 10.3, 10.4 ir 14.7 punktų nuostatoms.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis trečiajam suinteresuotam asmeniui E. V. paskolino 35 477 Lt, tačiau pastarasis 2011 m. gruodžio 16 d. pateikė ieškinį Kauno rajono apylinkės teismui, prašydamas pakeisti delspinigius nustatančią sąlygą 2009 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartyje, taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Minėtoje civilinėje byloje E. V. Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pareiškėjas teigė, kad šis Tarnybos sprendimas sukėlė jam esmines ir labai neigiamas teisines pasekmes. Nurodė, kad 2012 m. vasario 27 d. antstolio S. U. kontora pareiškėjui pranešė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo E. V. 2012 m. sausio 25 d. dovanojimo sutartimi padovanojo jam priklausiusį žemės sklypą, dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių E. V.. Tačiau po naujai paaiškėjusių aplinkybių, Kauno rajono apylinkės teismas atsisakė atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą ir nepagrįstai atsisakė bylą perduoti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, o 2012 m. kovo 12 d. priimtu sprendimu nepagrįstai bei neteisėtai pakeitė sutarties sąlygas ir bandė įteisinti E. V. pareiškėjui padarytą turtinę 18 061,54 Lt (neišmokėti delspinigiai) ir 25,50 Lt (teismo sprendimu iš V.

J. valstybei priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos) žalą bei neturtinę 20 000 Lt žalą. Pareiškėjas manė, kad Tarnyba pažeidė VGTPĮ 4 straipsnio 2–3 dalių nuostatas. Pabrėžė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo E. V. nuslėpė, kad jo brolis E. V. jam E. V. dovanotą trijų kambarių butą 2012 m. pradžioje pardavė ir gavo pajamų, kurios buvo pakankamos ne tik mokamai teisinei pagalbai gauti, bet ir skolos grąžinimui su priteistais delspinigiais bei bylinėjimosi išlaidomis V. J.. Taip pat tvirtino, kad Tarnyba pažeidė VGTPTĮ 11 straipsnio 2 dalies 1–2 punktus, 5 dalies 1, 2 ir 5 punktus bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 29 ir 30 straipsnių nuostatas, kadangi trukdė pareiškėjui susipažinti su ginčijamu Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu.

Be to, pareiškėjas teigė, kad Tarnyba pažeidė ir VGTPĮ 12 straipsnio 6 dalies, 13 straipsnio bei 20 straipsnio 1 dalies, CK 6.236 straipsnio, 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.248 straipsnio 3 dalies, CPK 42 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas. Akcentavo, kad tuo atveju, jeigu trečiasis suinteresuotas asmuo E. V. nebūtų gavęs antrinės teisinės pagalbos, jis nebūtų galėjęs Kauno rajono apylinkės teismui pateikti nepagrįstą ieškinį ir teismas nebūtų priėmęs nepagrįsto bei neteisėto sprendimo byloje. Pareiškėjas kartu manė, kad Tarnyba pažeidė Lygių galimybių įstatymo 5, 10, 12 ir 13 straipsnių nuostatas, kadangi diskriminavo pareiškėją dėl jo procesinės padėties civilinėje byloje bei dėl judėjimo negalios, versdamas jausti fizinį skausmą vaikštant.

Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų negautos skolos negalėjo užtikrinti tinkamos medicininės priežiūros savo neįgaliam sūnui. Taip pat nurodė, kad Tarnyba pažeidė ir savo nuostatus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ nuostatas. Atkreipė dėmesį, jog dėl Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768 vykdyto ilgalaikio bei tyčinio nusikalstamų E. V. veikų prieš pareiškėją dengimo pareiškėjui buvo padaryta 11 604,74 Lt (neišmokėti delspinigiai) ir 25,50 Lt turtinė žala (Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos) bei 20 000 Lt neturtinė žala, kuri pasireiškė vidiniais išgyvenimais, nepatogumais, atviru tyčiojimusi iš pareiškėjo, trukdymu suteikti tinkamą priežiūrą neįgaliam pareiškėjo sūnui, neigiamu poveikiu pareiškėjo gyvenimo kokybei, negalėjimu ilgą laiką pilnavertiškai naudotis savo procesinėmis, žmogaus bei pilietinėmis teisėmis, fiziniu skausmu – pareiškėjo vertimu ilgą laiką rašant skundus ir prašymus sėdint kentėti stuburo skausmus, pareiškėjo vertimu ilgą laiką nešiojant parašytus skundus bei su jais susijusius dokumentus ir vaikštant kentėti kairės kojos kelio sąnario skausmus, papildomai naudoti vaistus skausmų malšinimui, sistemingu ilgalaikiu trukdymu pareiškėjui rūpintis savo 1922 m. gimusia sergančia mama, ją lankyti ir prižiūrėti, pareiškėjo žmogiškojo ir pilietinio orumo žeminimu, pareiškėjo trukdymu dirbti, kas lėmė išgyvenimus, nepatogumus, materialinius nuostolius, pagrįstų ir teisėtų pareiškėjo lūkesčių už darbą gauti atlygį neišsipildymą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno VGTPT, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (II t., b. l. 2–4, 130–133) prašė nutraukti bylą arba atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Kauno VGTPT nurodė, kad ginčijamais Tarnybos sprendimais antrinė teisinė pagalba buvo suteikta E. V., o ne V. J., todėl šių sprendimų panaikinimas pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių, taigi pareiškėjas nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą dėl Kauno VGTPT sprendimų panaikinimo. Tarnyba paaiškino, jog antrinė teisinė pagalba E. V. Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. balandžio 4 d. sprendimais buvo suteikta remiantis jo pateiktais prašymais, su jais susijusių dokumentų visuma bei dokumentais, įrodančiais jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, t. y. metinėmis gyventojo (šeimos) turto deklaracijomis.

Remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Šių asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta (VGTPĮ 13 str. 1 d.).

Būtent tokį dokumentą, t. y. metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, E. V. ir pateikė Kauno VGTPT, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl kreditoriaus reikalavimo, dalyje dėl delspinigių ir palūkanų dydžio užginčijimo. Kauno VGTPT pažymėjo, kad netikėti E. V. pateiktais ir mokesčių administratoriaus sutikrintais duomenimis Tarnyba neturėjo jokio teisinio pagrindo, todėl pagrįstai suteikė antrinę teisinę pagalbą. Be to, akcentavo, jog E. V. 2012 m. birželio 4 d.

Kauno VGTPT pateikė patikslintas metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas už laikotarpius nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., pagal kurias jis išliko priskirtinas prie asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašoma priteisti žala negali būti siejama su E. V. suteikta antrine teisine pagalba. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas, nesutikdamas su iš jo priteistomis antrinės teisinės pagalbos išlaidomis, galėjo pasinaudoti jam įstatymo suteikta teise ir dėl šios Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo dalies pateikti apeliacinį skundą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu (II t., b. l. 174–180) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo ginčijamais Kauno VGTPT sprendimais valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo suteikta trečiajam suinteresuotam asmeniui E. V. civilinėje byloje dėl kreditoriaus reikalavimo, dalyje dėl delspinigių ir palūkanų dydžio, užginčijimo (Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768) bei civilinėje byloje dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dėl sutarties sąlygų ir delspinigių dydžio pakeitimo apskundimo (Kauno VGTPT 2012 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-12-T-1162-1378).

Šiame kontekste teismas akcentavo, jog pareiškėjas nurodo, kad jeigu Tarnyba minėtais sprendimais nebūtų paskyrusi trečiajam suinteresuotam asmeniui E. V. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, E. V. nebūtų galėjęs Kauno rajono apylinkės teismui pateikti nepagrįstą ieškinį, o teismas nebūtų priėmęs nepagrįsto ir neteisėto sprendimo. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su minėtos civilinės bylos baigtimi, taigi pareiškėjo nurodomas teisines pasekmes sukėlė ne ginčijami Tarnybos sprendimai, o Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas, kuriuo E. V. ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir kuris Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas pabrėžė, kad jis neturi teisinio pagrindo revizuoti Kauno rajono apylinkės teismo bei Kauno apygardos teismo procesinių sprendimų civilinėje byloje. Be to, atkreipė dėmesį, jog ginčijamų sprendimų pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir Tarnybos nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė, todėl ginčijamų Kauno VGTPT sprendimų egzistavimas pats savaime pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nėra minėtų Tarnybos sprendimų pagrindu kilusių administracinių teisinių santykių dalyvis, individualiam administraciniam aktui yra būdingas konkretus subjektas, kuriam priimtas aktas adresuojamas, o pareiškėjas nenurodė, kaip bus apgintos jo teisės ar įstatymų saugomi interesai patenkinus jo reikalavimus panaikinti Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768 ir 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-T-1162-1378.

Teismas nurodė, kad minėti Tarnybos sprendimai pareiškėjo teisių jo nurodyta apimtimi ir būdu nepažeidė, be to, jie yra įvykdyti – valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba E. V. šių sprendimų pagrindu yra realiai suteikta, sprendimų galiojimas yra pasibaigęs (Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768 galiojo iki 2012 m. lapkričio 30 d., o 2012 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-12-T-1162-1378 galiojo iki 2013 m. kovo 31 d.), Kauno rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-375-358/2012 yra įsiteisėjęs, todėl skundžiamų sprendimų panaikinimas pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės 11 604,74 Lt ir 25,50 Lt turtinę žalą bei 20 000 Lt neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodytas priežastinis ryšys, jog pareiškėjo nurodytą turtinę žalą lėmė būtent Kauno VGTPT veiksmai, o pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, visiškai nepagrindžiant ir neindividualizuojant subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) bei priežastinio ryšio. Be to, vertindamas pareiškėjo prašymą ištirti Kauno VGTPT nuostatų 9.3 punkto teisėtumą, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje šis punktas netaikytinas, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl šio norminio administracinio akto punkto teisėtumo ištyrimo.

III. Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 183–184, 186), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ginčijami Kauno VGTPT sprendimai nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių, taip pat nepagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp šių sprendimų ir pareiškėjo patirtos turtinės bei neturtinės žalos, nepagrįstai nekvietė liudininkų ir netyrė Kauno VGTPT nuostatų 9.3 punkto teisėtumo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 192) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Tarnyba mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768 ir 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-12-T-1162-1378, kuriais trečiajam suinteresuotam asmeniui E. V. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl minėtų Kauno VGTPT sprendimų, atlyginimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčijami Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768 ir 2012 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-12-T-1162-1378 pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukėlė, todėl negali būti nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, be to, pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimo. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 d. skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog nurodytos nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir kt.). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas, t. y. į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009 ir kt.).

Šiame kontekste akcentuotina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-T-3618-4768 trečiajam suinteresuotam asmeniui E. V. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl kreditoriaus reikalavimo, dalyje dėl delspinigių ir palūkanų dydžio, užginčijimo, parengti procesinius dokumentus ir atstovauti pirmos instancijos teisme, paskiriant advokatę K. M. teikti antrinę teisinę pagalbą bei valstybei garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, sprendimas galiojo iki 2012 m. lapkričio 30 d. (II t., b. l. 19).

Atitinkamai trečiasis suinteresuotas asmuo E. V. Kauno rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį atsakovui V. J., kuriuo prašė pakeisti 2009 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarties (not. reg. Nr. 4VJ-12853) 1 straipsnio 2 dalies sąlygą dėl delspinigių dydžio ir nustatyti 0,02 proc. delspinigius, nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones (kol įsiteisės sprendimas civilinėje byloje, sustabdyti išieškojimą ginčijamoje delspinigių sumos dalyje – 18 061,54 Lt) ir priteisti iš atsakovo V.

J. bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai (I t., b. l. 21–22). Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu E. V. ieškinį patenkino iš dalies – pakeitė 2009 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarties (not. reg. Nr. 4VJ-12853) 1 straipsnio 2 dalies sąlygą dėl delspinigių dydžio ir nustatė 0,1 proc. delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, taip pat pritaikė laikinąsias apsaugos priemones (kol įsiteisės teismo sprendimas, sustabdė išieškojimą ginčijamoje delspinigių sumos dalyje – 18 061,54 Lt) ir priteisė iš V.

J. valstybei 25,50 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų (I t., b. l. 24–26; II t., b. l. 38–40, 52–54). Kauno VGTPT 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-12-T-1162-1378 trečiajam suinteresuotam asmeniui E. V. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl minėto Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo dėl sutarties sąlygų ir delspinigių dydžio pakeitimo apskundimo, parengti procesinius dokumentus ir atstovauti apeliacinės instancijos teisme, paskiriant advokatę K. M. teikti antrinę teisinę pagalbą bei valstybei garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, sprendimas galiojo iki 2013 m. kovo 31 d. (I t., b. l. 72;

II t., b. l. 55). Atitinkamai trečiasis suinteresuotas asmuo E. V. Kauno apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinto jo ieškinį, taip pat priteisti iš atsakovo V. J. bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai (I t., b. l. 32). Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs minėtą civilinę bylą apeliacine tvarka, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą paliko nepakeistą (II t., b. l. 92–96, 112–114).

Tuo tarpu pareiškėjas V. J. savo poziciją, jog nurodyti Kauno VGTPT sprendimai sukėlė jam teisines pasekmes ir dėl to jis patyrė turtinę bei neturtinę žalą, iš esmės argumentuoja tuo, jog tuo atveju, jeigu Tarnyba nebūtų priėmusi šių sprendimų ir nebūtų paskyrusi trečiajam suinteresuotam asmeniui E. V. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, E. V. nebūtų galėjęs Kauno rajono apylinkės teismui pateikti nepagrįstą ieškinį ir teismas nebūtų priėmęs nepagrįsto bei neteisėto sprendimo. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su minėtos civilinės bylos baigtimi, todėl konstatuotina, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, jo nurodomas teisines pasekmes sukėlė ne ginčijami Kauno VGTPT sprendimai, o Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas, kuris Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Šiame kontekste pažymėtina, kad teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą ir nagrinėdami bylas, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 str.), todėl antrinės teisinės pagalbos (ne)paskyrimas trečiajam suinteresuotam asmeniui E. V. civilinėje byloje niekaip negalėjo lemti minėtos civilinės bylos baigties.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomos žalos ir Kauno VGTPT veiksmų. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo teiginiai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia pareiškėjo nuomone.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Kauno VGTPT nuostatų 9.3 punkto teisėtumą, kadangi minėtas punktas nagrinėjamoje byloje netaikytinas, o teismas turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti tik tokio norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, teisėtumą (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p., 112 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009 ir kt.).

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo V. J. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys