A-524-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-524-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06529-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Tarnyba) direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. P-205 „Dėl išskaitos iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui sumažintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. po 284,41 Lt už 2013 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius bei po 423,50 Lt nuo 2013 m. spalio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjui yra mokama mažesnė pareigūnų ir karių valstybinė pensija, t. y. vietoj 979,88 Lt dydžio pensijos 2013 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais jam buvo pervesta 695,47 Lt dydžio pensija, o nuo 2013 m. spalio mėnesio – 556,38 Lt dydžio pensija. Pareiškėjo nuomone, tokie Tarnybos veiksmai ir direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymas, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išieškoti 27 986,77 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo permoką, susidariusią nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. liepos mėnesio, yra neteisėti. Iš ginčijamo įsakymo nėra aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu remiantis buvo priimtas sprendimas dėl susidariusios valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo permokos išieškojimo. Ginčijamame įsakyme nurodyti teisės aktai – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Valstybinių pensijų įstatymas), Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai – nenustato, kad valstybinę pareigūnų ir karių pensiją gaunančiam asmeniui, kuriam taip pat mokama valstybinė socialinio draudimo invalidumo / netekto darbingumo pensija, negali būti mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas.

Atsakovas Specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. liepos mėnesio pareiškėjui nepagrįstai kartu su pareigūnų ir karių valstybine pensija buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, nes pareiškėjas gavo socialinio draudimo pensiją. Tai, kad asmeniui, įgijusiam teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, negali būti mokamas bazinės pensijos dydžio priedas, nustatyta Valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje (iki 2005 m. liepos 1 d. – 16 str. 7 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 29 punkte nustatyta, kad pareigūnai ir kariai, įgiję teisę į valstybinę socialinio draudimo pensiją, turi pareigą per 10 dienų pensijų skyrimą tvarkančioms institucijoms pateikti pažymą apie paskirtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį ir paskyrimo laiką.

Tokios nuostatos buvo įtvirtintos ir ankstesnės redakcijos Nuostatų 25 ir 29 punktuose. Duomenis apie pareiškėjo gaunamą valstybinę socialinio draudimo pensiją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV) atsakovui pradėjo teikti tik po 2010 m. balandžio 18 d. sudarytos sutarties Nr. 10/8-30. Pastebėjęs, kad nuo 2010 m. vasario 11 d. pareiškėjui yra mokama netekto darbingumo pensija, atsakovas kreipėsi į VSDFV. Bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas 2013 m. rugpjūčio mėnesį, kai buvo gauta informacija apie tai, kad pareiškėjui yra mokama valstybinė socialinio draudimo pensija, todėl 2013 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais jam buvo išmokėta mažesnė pensija.

Pagal VSDFV 2013 m. rugsėjo 27 d. rašte pateiktus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas 27 986,77 Lt dydžio bazinės pensijos dydžio priedas, kuris, vadovaujantis Nuostatų 29 punktu, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas) 44 straipsniu, turi būti išieškomas iš pareiškėjo. Šiuos argumentus yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A552-2782/2012, A502-802/2010).

Atsakovas teigė, kad Tarnyba pagrįstai nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio nutraukė bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimą ir nusprendė nuo 2013 m. spalio mėnesio išieškoti susidariusią permoką, t. y. po 20 procentų iš pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą tenkino iš dalies: pakeitė Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. P-205 „Dėl išskaitos iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ 1 punktą ir jį išdėstė taip: „Nusprendžiu išieškoti iš R. J., gim. 1964 m. balandžio 4 d., pareigūnų ir karių valstybinės pensijos 16 001,97 Lt (šešiolikos tūkstančių vieno lito ir 97 ct) valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo permoką, išskaičiuojant po 20 procentų R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos per mėnesį pradedant nuo 2013 m. spalio mėnesio“, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad remiantis Specialiųjų tyrimų tarnybos 2004 m. balandžio 14 d. išvada Nr. L-1098 pareiškėjui nuo 2004 m. kovo 20 d. buvo paskirta 24,113 procentų darbo užmokesčio dydžio pensija, t. y. 521,28 Lt. Pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir Specialiųjų tyrimų tarnybos 2004 m. rugpjūčio 5 d. išvada Nr. N-40 nuo 2004 m. kovo 20 d. jam buvo paskirta 24,1128 procentų darbo užmokesčio dydžio pensija, t. y. 819,16 Lt.

Teismas vadovavosi pareigūnų ir karių pensijos skyrimo pareiškėjui metu galiojusia Valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusia Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Nuostatų 29 punktu (redakcija, galiojusi iki 2006 m. kovo 15 d.), nuo 2006 m. kovo 15 d. įsigaliojusiu Nuostatų 29 punktu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei darė išvadą, kad valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas mokamas tiems pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams, kurie nėra išvardyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat nėra ūkininkai ar jų partneriai pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymą. Jei asmuo tapo vienu iš Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose nurodytų asmenų, apie tai jis turi pranešti pareigūnų ir karių pensiją jam mokančiai institucijai.

Sprendime nustatyta, jog nuo 2004 m. balandžio 19 d. pareiškėjui buvo paskirta ir mokama netekto darbingumo (invalidumo) pensija, todėl jis pateko į asmenų, įvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, sąrašą ir turėjo pareigą apie tai, kad gauna netekto darbingumo pensiją, pranešti Specialiųjų tyrimų tarnybai. Taip pat nustatyta, kad šios pareigos pareiškėjas nevykdė ir oficialiai raštu Tarnybai nepranešė, kad jam yra paskirta ir mokama netekto darbingumo pensija. Tai, kad Tarnybos darbuotojams buvo žinomos aplinkybės apie pareiškėjo sveikatos būklę ar tai, kad jis kreipėsi dėl darbingumo lygio nustatymo, nereiškia, kad pareiškėjas įgyvendino jam nustatytą pareigą. Teismas, įvertinęs tai, kad valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas pareiškėjui buvo nutrauktas nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, sprendė, jog nuo 2004 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. liepos 31 d. šis priedas pareiškėjui buvo mokamas nepagrįstai.

Teismas nustatė, jog pareiškėjo argumentus, kad Tarnybai nuo 2004 m. spalio mėnesio turėjo būti žinoma apie jo gaunamą netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, nes tokius duomenis jai teikė VSDFV, be to, pati Tarnyba turėjo galimybę tokius duomenis gauti iš VSDFV informacinės sistemos pagal 2004 m. birželio 21 d. sudarytą Asmens ir kitų duomenų teikimo sutartį Nr. F1-0-100/8-108, paneigia byloje esantys duomenys. Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. gegužės 21 d. rašte Nr. 4-01-2810 nurodyta, kad 2004 m. birželio 21 d. sudarytos sutarties Nr. F1-0-100/8-108 objektas nėra susijęs su duomenų apie asmenims VSDFV paskirtas ir mokamas valstybines socialinio draudimo pensijas teikimu. Tokia informacija Tarnybai buvo pradėta teikti po 2010 m. balandžio 1 / 8 d. Asmens duomenų sutarties Nr. ADS-10/8-30 sudarymo. Teismas nustatė, jog VSDFV pateikti duomenys tvirtina, kad pirmąjį atsakymą pagal Tarnybos pateiktą užklausą dėl R. J. gaunamų socialinio draudimo pensijų Tarnyba gavo 2010 m. lapkričio 10 d., o byloje nėra objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti, kad apie pareiškėjui mokamą netekto darbingumo pensiją Tarnybai galėjo būti žinoma anksčiau nei 2010 m. lapkričio 10 d.

Dėl aplinkybės, kad valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas buvo nutrauktas tik nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, o sprendimas dėl permokos išieškojimo priimtas tik 2013 m. spalio 14 d., teismas akcentavo, jog tai iš esmės nepaneigia paties fakto, kad pareiškėjas nuo 2004 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. liepos 31 d. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą gavo neteisėtai. Nustatęs, kad pareiškėjas nevykdė imperatyviosios teisės aktuose jam nustatytos pareigos ir atsakovo neinformavo apie gaunamą netekto darbingumo pensiją, teismas konstatavo, jog Tarnyba pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, Nuostatų 29 punktą ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnį turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl susidariusios permokos išieškojimo.

Teismas pažymėjo, jog nei vienas iš nurodytų teisės aktų nereglamentuoja laikotarpio, už kurį pensiją skirianti ir mokanti institucija turi teisę išieškoti susidariusią permoką, tačiau, teismo vertinimu, ši Tarnybos teisė negali būti neribota laike. Teismas nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos reglamentuoja atvejus, kuomet turi būti išieškomos nesumokėtos įmokos, o ne atvejus, kai iš pensijos gavėjo yra išieškoma susidariusi pensijos permoka, todėl teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 2 dalimi, 1.125 straipsnio 9 dalimi. Teismo nuomone, CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatos riboja ir Tarnybos teisę į susidariusios pensijos permoką, t. y. Tarnyba turi teisę išieškoti permoką ne daugiau kaip už penkerius metus. Teismas nustatė, jog ginčijamas Tarnybos direktoriaus įsakymas priimtas 2013 m. spalio 14 d., todėl susidariusi pareiškėjo pensijos permoka gali būti išieškota nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. (pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama kitą mėnesį) iki 2013 m. liepos 31 d. (buvo nutrauktas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas). Teismo sprendime konstatuota, kad Tarnyba turi teisę iš pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išieškoti susidariusią 16 001,97 Lt permoką. Taip pat daryta išvada, kad teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui sumažintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. po 284,41 Lt už 2013 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius bei po 423,50 Lt nuo 2013 m. spalio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjas R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. P-205 „Dėl išskaitos iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; įpareigoti atsakovą Specialiųjų tyrimų tarnybą išmokėti R. J. sumažintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. po 284,41 Lt už 2013 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, po 423,50 Lt nuo 2013 m. spalio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas neteisingai vertino byloje surinktus dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus, šalių parodymus, neteisingai taikė teisės normas, ribotai išnagrinėjo bylos aplinkybių visetą, todėl padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

2) Įstatymuose nebuvo ir nėra nustatyta, kad asmeniui, kuriam mokama invalidumo / netekto darbingumo pensija, mokant pareigūno valstybinę pensiją, būtų privalu nemokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai taikė Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, o ne Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, todėl padarė klaidingą išvadą, kad R. J., gaudamas invalidumo / netekto darbingumo pensiją, neturėjo teisės gauti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo.

3) Specialiųjų tyrimų tarnybai dar nuo 2004 m. spalio mėnesio buvo ir yra prieinami VSDFV kompiuterinių bazių duomenys, t. y. ir apie visas pareiškėjo gaunamas išmokas, bei tai aiškiai konstatuota VSDFV direktoriaus pavaduotojo pasirašytame 2006 m. kovo 9 d. rašte Nr. (14.15)-1-1562. Pareiškėjo teigimu, teismas ginčą nepagrįstai sprendė vadovaudamasis tik Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 4-01-2810, o ne anksčiau nurodytais administracinės bylos duomenimis. Faktinė aplinkybė, jog VSDFV neteikė raštu ar kitokiu būdu Tarnybai duomenų apie R. J. paskirtą ir mokamą invalidumo / netekto darbingumo pensiją, taip pat patvirtina, kad R. J. šiuo atveju nebuvo asmuo, nurodytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose.

4) VSDFV 2014 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (14.58)-1-4495 informuota, jog 2010 m. balandžio 1 / 8 d. sudaryta asmens duomenų teikimo sutartis Nr. ADS-10/8-30 su Specialiųjų tyrimų tarnyba. Nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2013 m. spalio 14 d. Specialiųjų tyrimų tarnyba automatiniu būdu net 81 kartą užklausė ir tiek pat kartų gavo duomenis apie R. J. išmokėtos invalidumo / netekto darbingumo pensijos laiką ir dydžius. Todėl atsakovas atsiliepime nepagrįstai nurodė, jog Tarnybos finansų skyrius tik 2013 m. rugpjūčio mėnesį gavo informaciją apie pareiškėjui mokamą valstybinę socialinio draudimo pensiją.

5) 2014 m. gegužės 21 d. Tarnybos raštu Nr. 4-01-2810 informuota, jog 2004 m. birželio 21 d. Tarnyba ir VSDFV sudarė Asmens ir kitų duomenų teikimo sutartį Nr. F1-0-100/8-108. Pareiškėjas tik 2014 m. gegužės 21 d. pripažino, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio Tarnybos Finansų skyriaus darbuotojas disponavo VSDFV duomenimis apie R. J. paskirtą ir mokamą netekto darbingumo / invalidumo pensiją.

6) Teismas nepagrįstai akcentavo, jog duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Tarnybai būtų išduotos pažymos apie R. J. paskirtos ir mokamos netekto darbingumo pensijos dydį ir paskyrimo laiką VSDFV Kauno skyrius neturi. Esminė aplinkybė ginčui išspręsti yra ta, jog Tarnyba iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio mokėjo R. J. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą, o ne tariama pareiškėjo nepranešimo apie paskirtą ir mokamą invalidumo / netekto darbingumo pensiją aplinkybė.

7) Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja pensijos mokėjimą tarnaujantiems ir dirbantiems pensininkams. R. J. nuo 2004 m. kovo 20 d., kai jam buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija, iki šiol nėra dirbęs ar tarnavęs pareigūnu ir kariu. R. J. nėra ir niekad nebuvo Valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nurodytas subjektas. Tarnybos direktorius nepagrįstai rėmėsi šiomis įstatymo nuostatomis 2013 m. spalio 14 d. priimdamas įsakymą Nr. P-205 „Dėl išskaitos iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, o teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

8) Teismui konstatavus, kad Tarnybai dar nuo 2010 m. lapkričio mėnesio buvo žinoma apie pareiškėjui mokamą invalidumo / netekto darbingumo pensiją, reikalavimas nuo tos datos iki 2013 m. liepos mėnesio pareiškėjui grąžinti Tarnybos galbūt permokėtą priedą yra visiškai nepagrįstas vien dėl tos aplinkybės, kad Tarnyba, disponuodama visa informacija, pati dar trejus metus mokėjo pensininkui R. J. dabar ginčijamą priedą.

Atsakovas Specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, be aplinkybių, nurodytų atsiliepime į skundą, išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Apeliantas neteisingai interpretuoja materialiosios teisės normas. Atsakovo teigimu, pagal teisės aktus yra du teisės gauti valstybinės socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedą neturėjimo (praradimo) pagrindai (atvejai): 1) pensininkas yra vienas iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba yra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą; 2) pensininkas, nors ir nėra vienas iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat nėra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą, tačiau yra įgijęs teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nepagrįstai pareiškėją dėl paskirtos ir mokamos netekto darbingumo (invalidumo) pensijos priskyrė asmenims, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tačiau tai, atsakovo nuomone, nelėmė neteisingo ginčo išsprendimo, kadangi, vadovaujantis valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo pareiškėjui laikotarpiu galiojusiomis Valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, pareiškėjas, kaip asmuo, gaunantis valstybinę socialinio draudimo pensiją (invalidumo / netekto darbingumo pensiją), neturėjo teisės į tokio priedo gavimą.

2) Tiek pensijos paskyrimo pareiškėjui metu galiojusios Nuostatų redakcijos, tiek vėlesnių šių Nuostatų redakcijų 29 punktas buvusiems pareigūnams ir kariams, įgijusiems teisę į valstybinę socialinio draudimo pensiją, nustatė (ir tebenustato) pareigą per 10 dienų pateikti atitinkamoms institucijoms, tvarkančioms pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, VSDFV išduotą pažymėjimą (pažymą) apie paskirtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį ir paskyrimo laiką. Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata, kartu su kitų teisės aktų nuostatomis, Tarnybos direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymo P-205 preambulėje buvo nurodyta dėl techninio pobūdžio klaidos, ir tai nepaneigia fakto, jog pareiškėjas neįvykdė kitu teisės aktu jam nustatytos pareigos, t. y. neinformavo Tarnybos apie įgytą teisę gauti / gaunamą valstybinę socialinio draudimo pensiją, bei tai nėra pagrindas pripažinti, jog Tarnybos sprendimai, susiję su išskaita iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėti. R. J. pensininko byloje esanti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. vasario 12 d. darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0488843 savaime negali ir negalėjo būti pagrindu Tarnybai konstatuoti, jog R. J. buvo ir kuriuo laikotarpiu paskirta ir mokama neįgalumo / netekto darbingumo pensija.

3) Apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog Tarnybai nuo 2004 metų yra pasiekiami VSDFV kompiuterinių bazių duomenys apie R. J. gaunamas išmokas. Duomenis apie asmenims (tarp jų ir apie pareiškėjui R. J.) paskirtas valstybines socialinio draudimo pensijas telekomunikacijos priemonėmis kas mėnesį VSDFV pradėjo tiekti Tarnybai po 2010 m. balandžio 1 / 8 d. Asmens duomenų sutarties Nr. ADS-10/8-30 tarp VSDFV ir Tarnybos sudarymo. Tarnybos Finansų skyrius neturi duomenų apie tai, kad VSDFV iki duomenų teikimo sutarties sudarymo būtų pateikusi informaciją apie tai, jog pareiškėjui yra paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo pensija. Tarnybos Finansų skyriaus darbuotojui dėl apsirikimo / techninio pobūdžio klaidos 2013 m. rugsėjo mėnesį pamačius, kad R. J. yra nuo 2010 m. vasario 11 d. paskirta ir mokama invalidumo / netekto darbingumo pensija, Tarnyba 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 4-01-5533 kreipėsi į VSDFV. Tik gavus VSDFV 2013 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (14.1.1) 1-6346 paaiškėjo, kad minėta pensija R. J. VSDFV yra paskirta nuo 2004 m. balandžio 19 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. P-205, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjui R. J. paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išieškoti 27 986,77 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo permoką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad remiantis Specialiųjų tyrimų tarnybos 2004 m. balandžio 14 d. išvada Nr. L-1098 pareiškėjui nuo 2004 m. kovo 20 d. buvo paskirta 24,113 procentų darbo užmokesčio dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija, t. y. 521,28 Lt (Tarnybos pensijos bylos l. 8). Pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir Specialiųjų tyrimų tarnybos 2004 m. rugpjūčio 5 d. išvada Nr. N-40 nuo 2004 m. kovo 20 d. jam buvo paskirta 24,1128 procentų darbo užmokesčio dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija, t. y. 819,16 Lt (Tarnybos pensijos bylos l. 11). Pareiškėjui kartu su paskirta valstybine pensija buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, jog pareiškėjui nuo 2004 m. balandžio 19 d. buvo mokama invalidumo / netekto darbingumo pensija (b. l. 30). Pareiškėjui nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio buvo nutrauktas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas ir mokama mažesnė 695,47 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 9–11).

Pareiškėjas R. J. 2013 m. rugsėjo 19 d. Tarnybai pateikė prašymą informuoti jį, kodėl 2013 m. rugsėjo 6 d. jam buvo išmokėta mažesnė pensija, grąžinti nepriemoką ir mokėti tokio dydžio pensiją, kokia buvo paskirta (b. l. 27). Specialiųjų tyrimų tarnyba 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. 4-01-6164, atsakydama pareiškėjui, (b. l. 5) informavo jį apie Tarnybos direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. P-205, kuriuo nuspręsta iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išieškoti 27 986,77 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo permoką, išskaičiuojant po 20 procentų iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos per mėnesį pradedant nuo 2013 m. spalio mėnesio (b. l. 6–7).

Kaip matyti iš bylos duomenų, minėta atsakovo įsakyme įvardyta 27 986,77 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo permoka susidarė nuo 2004 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio mokant pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, jog valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas pareiškėjui buvo pagrįstai nutrauktas nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio, bei konstatavo, jog Tarnyba pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, Nuostatų 29 punktą ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnį turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl susidariusios permokos išieškojimo iš pareiškėjo. Teismo nuomone, CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatos riboja Tarnybos teisę į susidariusios pensijos permoką, t. y. Tarnyba turi teisę išieškoti permoką ne daugiau kaip už penkerius metus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija šį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Iš pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka tiek su atsakovo sprendimu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio nutraukti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimą, tiek su atsakovo sprendimu iš pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išieškoti 27 986,77 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo permoką nuo 2013 m. spalio mėnesio.

Nagrinėjamai bylai aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pareigūnų ir karių pensijos skyrimo pareiškėjui metu galiojusioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad pensininkams, neturintiems kitų pajamų, išskyrus pensiją, prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, iki jie įgys teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje ir ginčo metu galiojusioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pensininkui, kuris nėra vienas iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat nėra ūkininkas ar jo partneris pagal Ūkininko ūkio įstatymą, prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, iki jis įgis teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Kai pensininkas įgyja šią teisę, šioje dalyje nurodytas priedas nebemokamas, neatsižvelgiant į valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, nuo tos dienos, nuo kurios jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba ūkininku ar jo partneriu.

Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareigūno ar kario valstybinės pensijos gavėjas privalo pranešti jam pensiją mokančiai institucijai apie tai, kad jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą, per 10 dienų nuo šio statuso atsiradimo dienos. Jeigu apie tai laiku nepranešama ir dėl to permokama pensija, permokėtos pensijos suma išieškoma iš pensijos gavėjo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, jog pagal pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas galima išskirti du atvejus, kada pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjui nutraukiamas valstybinės socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas: 1) pensininkas tampa vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą; 2) pensininkas, nors ir netampa vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, arba ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą, tačiau įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui nuo 2004 m. kovo 20 d. buvo paskirta ir mokama valstybinė pensija ir kartu buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, o nuo 2004 m. balandžio 19 d. pareiškėjui buvo mokama ir invalidumo / netekto darbingumo pensija.

Pažymėtina, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalies 3 punktą invalidumo / netekto darbingumo pensijos priskiriamos valstybinėms socialinio draudimo pensijoms.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priskyrė pareiškėją asmenims, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte (su tuo sutinka ir atsakovas). Tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas nuo 2004 m. balandžio 19 d. įgijo teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją (jam buvo mokama invalidumo / netekto darbingumo pensija), o tai pagal minėtą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalį yra pagrindas nebemokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo.

Į tai atsižvelgusi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2004 m. balandžio 19 d. gavo valstybinę socialinio draudimo pensiją (invalidumo / netekto darbingumo pensiją), pagrįstai nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio nutraukė valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimą.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Tarnyba turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl pensijos permokos, susidariusios nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio mokant valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą, išieškojimo iš pareiškėjo nuo 2013 m. spalio mėnesio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjektui viršijus savo įstatymais nustatytos kompetencijos ribas (ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-04/2005, 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-800/07, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007, 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-383/2009, 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I502-6/2012, 2011 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-444-14/2011) yra ne kartą pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad poįstatyminiais teisės aktais draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais, t. y. poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), nes taip būtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas, 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kt. nutarimai).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pirmiau nurodyta Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata taikoma asmenims, išvardytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 ir 9 punktuose, taip pat ūkininkui ar jo partneriui pagal Ūkininko ūkio įstatymą. Pareiškėjui nesant priskiriamam nei vienam iš minėtų asmenų, pirmiau įvardyta įstatymo nuostata netaikoma.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra įtvirtintos nuostatos, kurios pagrindu Tarnyba būtų galėjusi priimti sprendimą dėl permokėtos pensijos sumos išieškojimo iš pareiškėjo.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad susidarius valstybinės pensijos, kurios skyrimas ir (ar) mokėjimas siejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, permokai dėl to, kad valstybinės pensijos gavėjas turėjo draudžiamųjų pajamų už tą laikotarpį, per kurį jam buvo paskirta ir mokėta pensija, permoka valstybinę pensiją mokančios institucijos vadovo sprendimu išieškoma iš valstybinės pensijos gavėjo ne ginčo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, jog ši nuostata pareiškėjui taip pat negali būti taikoma, kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo draudžiamųjų pajamų (dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas buvo nutrauktas visai kitu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo taikyta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad, jei pensijos gavėjas nepraneša apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo jų atsiradimo dienos, ir pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu, nagrinėjamu atveju taip pat negalėjo būti taikoma, kadangi ji yra skirta reguliuoti valstybinių socialinio draudimo pensijų, o ne pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, mokėjimo klausimus.

Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 29 punkte (redakcija, galiojusi iki 2006 m. kovo 15 d.) buvo nustatyta, kad buvę pareigūnai ir kariai, kuriems apskaičiuota valstybinio socialinio draudimo pensija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išduotą pažymėjimą apie paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės arba invalidumo pensijos dydį ir pensijos paskyrimo laiką pateikia vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento atitinkamų tarnybų skyriams (kadrų skyriams), kurie tvarko pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą. Nuo 2006 m. kovo 15 d. įsigaliojusioje Nuostatų 29 punkto redakcijoje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai, įgiję teisę į valstybinę socialinio draudimo pensiją, Fondo valdybos teritorinio skyriaus išduotą pažymą apie paskirtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį ir paskyrimo laiką per 10 dienų pateikia vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento atitinkamų tarnybų skyriams, kurie tvarko pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą. Jeigu tokia pažyma per nustatytą laiką nepateikiama ir dėl to permokama pareigūno ar kario valstybinė pensija, permokėtos pensijos suma išieškoma iš pensijos gavėjo Valstybinių socialinio draudimo pensijų ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šiuo atveju įstatyme nesant įtvirtinto pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl permokėtos pensijos sumos išieškojimo iš pareiškėjo, toks išieškojimas negali būti vykdomas įstatymo įgyvendinamojo teisės akto pagrindu, t. y. Nuostatais.

Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl susidariusios valstybinės pensijos permokos išieškojimo iš pareiškėjo, veikė ultra vires, t. y. viršijo įstatyme nustatytas savo kompetencijos ribas. Todėl atsakovo Tarnybos direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymas Nr. P-205, kuriuo nuspręsta iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išieškoti 27 986,77 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo permoką, išskaičiuojant po 20 procentų iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos per mėnesį pradedant nuo 2013 m. spalio mėnesio, naikinamas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Kaip matyti iš pareiškėjo suformuluotų skundo reikalavimų, pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui sumažintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. po 284,41 Lt už 2013 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius bei po 423,50 Lt nuo 2013 m. spalio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nesant byloje dokumentų, tiksliai įvardijančių iš pareiškėjo valstybinės pensijos išskaičiuotas sumas, pažymėtina, jog yra pagrindas iš esmės tenkinant šį pareiškėjo reikalavimą, įpareigoti atsakovą Tarnybą grąžinti pareiškėjui pagal 2013 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. P-205 neteisėtai nuo 2013 m. spalio mėnesio išieškotas iš pareiškėjo pensijos sumas. Kitos pareiškėjo skundo dalies, kuria jis nesutinka, kad jam nebemokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, nėra pagrindo tenkinti, nustačius, kad atsakovas pagrįstai nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio nutraukė valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimą.

Nustačius, kad skundžiamas atsakovo įsakymas yra neteisėtas, tampa teisiškai nereikšmingi kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovo sužinojimu apie pagrindo nutraukti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimą atsiradimą, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2010 m. liepos 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-802/2010 ir 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A552-2782/2012) buvo sprendžiami ginčai dėl išskaičiavimų iš pensijos permokos, susiję su asmenų draudžiamosiomis pajamomis. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pareiškėjas teisę į valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimą prarado visai kitu pagrindu. Todėl minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nepagrindžia atsakovo pozicijos, kuria jis grindžia valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo išieškojimo iš pareiškėjo teisėtumą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundžiamo atsakovo 2013 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. P-205 teisėtumo klausimą, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą ir neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, Tarnybos 2013 m. spalio 14 d. įsakymas Nr. P-205 panaikinamas ir Tarnyba įpareigojama grąžinti pagal šį sprendimą išieškotas sumas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2013 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. P-205 „Dėl išskaitos iš R. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą grąžinti R. J. pagal šį įsakymą išieškotas sumas.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė