A-143-1562-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1562/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01511-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje prašymą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su prašymu (b. l. 5–7) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Alytaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir atsakovas, apeliantas) įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį – sudaryti Alytaus miesto savivaldybėje seniūnaitijas.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį nuo 2013 m. sausio 1 d. kiekvienoje savivaldybėje turi būti sudarytos seniūnaitijos, neatsižvelgiant į tai, ar savivaldybėje yra įsteigtos seniūnijos. Pažymėjo, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog seniūnaitijos sudaromos iš seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių. Be to, ir seniūnaičio rinkimai buvo susieti su seniūnijos aptarnaujama teritorija.

Todėl, pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusį Vietos savivaldos įstatymą, kai seniūnaitis buvo siejamas tik su seniūnijos aptarnaujama teritorija, egzistavo teisinio reglamentavimo spraga, nesudariusi galimybės savivaldybės teritorijoje, kurioje nėra įsteigtos seniūnijos, gyventojams turėti savo atstovą – seniūnaitį. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje pateikta tokia seniūnaičio sąvoka – gyvenamosios vietovės ar jos dalies bendruomenės išrinktas atstovas, turintis šio įstatymo nustatytas teises ir pareigas.

Taigi, kad gyvenamosios vietovės ar jos dalies bendruomenė galėtų įgyvendinti jai Vietos savivaldos įstatymo suteiktą teisę – rinkti seniūnaitį, būtina, kad savivaldybės taryba iš gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sudarytų seniūnaitijas. Alytaus miesto savivaldybėje nėra įsteigtos seniūnijos. Todėl Alytaus miesto savivaldybės tarybai pareiga sudaryti seniūnaitijas atsirado nuo 2013 m. sausio 1 d. Vykdant Alytaus miesto savivaldybės administracinę priežiūrą, buvo nustatyta, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba neįgyvendino Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies – nesudarė seniūnaitijų.

Dėl šios priežasties Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje Alytaus miesto savivaldybės tarybai 2013 m. birželio 3 d. pateikė reikalavimą Nr. 2-12(1.19) „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo“ (toliau – ir Reikalavimas), reikalaudamas neatidėliojant įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį – sudaryti Alytaus miesto savivaldybėje seniūnaitijas. Alytaus miesto savivaldybės meras 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. SD-4113(6.17.) informavo Vyriausybės atstovą Alytaus apskrityje, kad reikalavimas dėl Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo bus svarstomas artimiausiame Alytaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje.

Alytaus savivaldybės mero 2013 m. birželio 20 d. potvarkiu Nr. M-10 „Dėl miesto savivaldybės 7-osios tarybos 31-ojo posėdžio sušaukimo ir darbotvarkės“ patvirtintoje Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. posėdžio darbotvarkėje trečiuoju klausimu buvo įrašytas klausimas „Dėl Alytaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į seniūnaitijas pagal gyvenamąsias teritorijas“. Alytaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, įvykusiame 2013 m. birželio 27 d., apsvarsčius paminėtą klausimą, buvo priimtas sprendimas Nr. T-164 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į seniūnaitijas pagal gyvenamąsias teritorijas“, kurio 1 punktu Alytaus miesto savivaldybės meras įpareigotas kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą dėl Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pakeitimo.

Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir atsižvelgdamas į Alytaus miesto savivaldybės mero 2013 m. liepos 1 d. raštą Nr. SD-4549(6.17.) „Dėl termino pratęsimo“, Reikalavimo įvykdymo terminą 2013 m. liepos 2 d. potvarkiu Nr. 14-22(1.19) pratęsė iki 2013 m. rugsėjo 1 d., o atsižvelgdamas į Alytaus miesto savivaldybės mero 2013 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. SD-5845(6.17.) „Dėl termino pratęsimo“ Reikalavimo įvykdymo terminą 2013 m. rugsėjo 2 d. potvarkiu Nr. 14-30(1.1) pratęsė iki 2013 m. spalio 1 d.

Pasibaigus Reikalavimo įvykdymo terminui ir informacijos apie Reikalavimo įvykdymo ir sprendimo priėmimo pateikimo terminui, Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje negavo jokios informacijos apie pateikto Reikalavimo apsvarstymą ir priimtą sprendimą. Negautas ir prašymas Reikalavimo terminui pratęsti. Todėl Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje įgijo teisę, numatytą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kreiptis į teismą dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos neveikimo.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 19–20) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 3 d. pateikė reikalavimą Nr. 2-12(1.19) „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo“. Alytaus miesto savivaldybės meras 2013 m. birželio 13 d. raštu Nr. SD-4113(6.17.) informavo pareiškėją, kad reikalavimas dėl Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo bus svarstomas artimiausiame Alytaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje. Alytaus miesto savivaldybės mero 2013 m. birželio 20 d. potvarkiu Nr. M-10 „Dėl miesto savivaldybės 7-osios tarybos 31-ojo posėdžio sušaukimo ir darbotvarkės“ patvirtintoje Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. posėdžio darbotvarkėje trečiuoju klausimu buvo įrašytas klausimas „Dėl Alytaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į seniūnaitijas pagal gyvenamąsias teritorijas“.

Alytaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, įvykusiame 2013 m. birželio 27 d., apsvarsčius paminėtą klausimą, buvo priimtas sprendimas Nr. T-164 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į seniūnaitijas pagal gyvenamąsias teritorijas“, kurio 1 punktu Alytaus miesto savivaldybės meras įpareigotas kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą dėl Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pakeitimo. 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. SD-5088 (6.17.) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą dėl Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pakeitimo. 2013 m. rugpjūčio 19 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto raštą Nr. S-2013-6990, kuriame šis komitetas pareiškė nuomonę dėl Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentavimo.

Pakartotinai dėl Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pakeitimo 2013 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką J. S., tačiau atsakymas nėra negautas. 2013 m. rugpjūčio 30 d. dar kartą raštu kreipėsi į pareiškėją dėl Reikalavimo vykdymo termino pratęsimo. Nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 3, 6, 13, 16, 20, 33, 35, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 44, 45, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas), kuris įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., nėra nustatytas terminas, per kiek laiko šios naujos nuostatos turi būti įgyvendintos.

Pažymėjo, jog nėra priėmęs sprendimo netvirtinti gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo į seniūnaitijas, o tik atidėjo šio klausimo svarstymą iki Lietuvos Respublikos Seimas išnagrinės Alytaus miesto savivaldybės kreipimąsi.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 30–34) patenkino pareiškėjo prašymą. Teismas įpareigojo Alytaus miesto savivaldybės tarybą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatą – sudaryti Alytaus miesto savivaldybėje seniūnaitijas.

Teismas vadovavosi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 1 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Nustatė, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos įpareigojimo, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, sudaryti Alytaus miesto savivaldybėje seniūnaitijas.

Teismas pažymėjo, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.). Vienas pagrindinių principų, kuriais grindžiama savivalda, reglamentuotas Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punkte – savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 14 punkte nustatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso sprendimų dėl gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo (sugrupavimo) į seniūnaitijas tvirtinimas savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu. Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnyje reglamentuotas gyvenamosios vietos bendruomenės atstovo – seniūnaičio statusas. Akcentavo, kad Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintos nuostatos įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio nuostatos aiškiai ir išsamiai reglamentuoja, kaip sudaromos seniūnaitijos ir renkami seniūnaičiai: savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso sprendimų dėl gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo (sugrupavimo) į seniūnaitijas tvirtinimas, o seniūnaitijų gyventojai šio įstatymo numatyta tvarka renka gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus – seniūnaičius. Teismas pažymėjo, kad šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu savivaldybės taryba seniūnijų nesteigia, įstatymuose nustatytas seniūnijos ir seniūno funkcijas įgyvendina kiti savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai. Vietos gyventojų apklausos bendrieji principai, apklausos būdai, jos organizavimo tvarka ir kt. išsamiai reglamentuoti Vietos savivaldos įstatymo devinto skirsnio 36–47 straipsniuose.

Teismas akcentavo, kad visų norminių teisės aktų galiojimas turi tam tikras laiko, erdvės ir asmenų rato, kuriam jie skirti, ribas. Nustatyti jas yra svarbu, nes su jomis susijęs ir jų lemiamas, kai būtina, esančiuose aktuose bendrai privalomų normų taikymas (žr. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000, p. 237). Teisės aktų galiojimo laikas – tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos (žr. A. Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2004, p. 328). Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose“ paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Teisės akto (jo dalies) įsigaliojimo momentas yra reikšmingas dėl to, kad su juo, paprastai, siejamas ankstesnio, tam tikrus santykius reguliavusio, teisės akto (jo dalies) galios netekimo momentas. Teisės aktų galiojimas, be kita ko, baigiasi, kai galiojantis norminis aktas pakeičiamas kitu aktu, nustatančiu naujas tam tikros srities elgesio taisykles, t. y. kai išleidžiamas naujas teisės aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius (žr. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000, p. 238; A. Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2004, p. 330). Remdamasis išdėstytais argumentais bei atsižvelgdamas į teisės aktų hierarchinę padėtį (juridinę galią), atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, susijusius su siekiu pakeisti Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimą, teismas atmetė.

Teismas, vertindamas išdėstytas faktines bylos aplinkybes, teisinius ginčo situacijos aspektus bei atsižvelgdamas į visuotinai pripažintą mokslo doktriną, konstatavo, kad Alytaus miesto savivaldybės taryba nepagrįstai delsia vykdyti teisėtą Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje 2013 m. birželio 3 d. reikalavimą nedelsiant įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad paminėta teisės norma yra galiojanti ir imperatyvaus pobūdžio, todėl atsakovo atsiliepime bei paaiškinime nurodytos aplinkybės (tai, kad yra kreiptasi į kitas institucijas dėl Vietos savivaldos įstatymo nuostatų pakeitimo ir atsakymas negautas) nesudaro pagrindo ignoruoti šios teisės normos, taip nevykdant teisėto pareiškėjo reikalavimo.

Teismas išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatavo, kad pareiškėjo prašymas tenkintinas. Atsižvelgęs į tai, jog Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad savivaldybės tarybos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip kas 3 mėnesiai, teismas įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatą – sudaryti Alytaus miesto savivaldybėje seniūnaitijas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 3 p.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 36–37) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad vienas iš Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje numatytų pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytos savarankiškos savivaldybių funkcijos, o šio straipsnio 1 dalies 44 punkte nustatyta, kad joms priskiriamos kitos savarankiškos funkcijos, kurios nepriskirtos valstybės institucijoms. Konstitucijos 119 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams ir įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime yra nurodęs, jog savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Europos vietos savivaldos chartijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vietinės valdžios organai savarankiškai nustato savo vidinę administracinę struktūrą, atitinkančią vietinių gyventojų poreikius ir užtikrinančią veiksmingą valdymą, todėl galima daryti išvadą, kad savivaldybės tarybai turi būti palikta laisvė pačiai spręsti, kaip geriau ir veiksmingiau organizuoti savivaldybei priskirtų funkcijų įgyvendinimą. Pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme, kuris įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., nėra nustatytas terminas, per kiek laiko šios naujos nuostatos turi būti įgyvendintos. Be to, Lietuvos Respublikos Seime yra užregistruotas Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pakeitimo įstatymo projektas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 42–43) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė yra saistoma Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos kompetencijos (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 p.). Todėl niekuo nepagrįsta atsakovo išvada, kad savivaldybės tarybai turi būti palikta laisvė pačiai spręsti, kaip geriau ir veiksmingiau organizuoti savivaldybei priskirtų funkcijų įgyvendinimą. Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostata dėl seniūnaitijų sudarymo yra imperatyvaus pobūdžio ir turi būti vienareikšmiškai vykdoma, nes priešingu atveju būtų nusižengiama teisėtumo principui, įtvirtintam Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte. Atsakovas, neįgyvendindamas šios imperatyvios nuostatos dėl seniūnaitijų sudarymo, sudaro kliūtis įgyvendinti kitas šio įstatymo nuostatas dėl gyvenamosios vietovės bendruomenių veiklos – išrinkti seniūnaičius, sudaryti seniūnaičių sueigas ir kt. Pažymi, kad seniūnaitis negali būti priskiriamas prie vietinės valdžios organų vidinės administracijos struktūros. Termino nenustatymas teisės akte nepateisina galiojančių ir imperatyvių teisės normų neįgyvendinimo bei iš čia kylančio Vyriausybės atstovo teisėto reikalavimo nepaisymo, o tuo atveju, kai teisės aktai nenumato termino, iki kada turi būti atlikti nurodyti veiksmai, šie veiksmai turėtų būti atliekami per „protingą laikotarpį, kuris būtų pakankamas būtiniems veiksmams atlikti“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2270/2011; 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011; 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-879/2010; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-761/2013). Atsižvelgdamas į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik 2013 m. birželio 3 d. Alytaus miesto savivaldybės tarybai pateikė reikalavimą dėl Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatos – savivaldybėje sudaryti seniūnaitijas – įgyvendinimo. Teigia, jog įstatymo projekto užregistravimas Lietuvos Respublikos Seime nesuteikia teisės atidėti imperatyvių teisės normų, kurias šiuo projektu siūloma keisti, galiojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjo kreipimasis į teismą yra grindžiamas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus šios teisės normos (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d.) aiškinimas. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2004-06-08 įstatymo Nr. IX-2264 redakcija), nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas:

1) atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos;

2) per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) ABTĮ nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.

Taigi šioje teisės normoje nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą suponuojama joje pateiktos nuostatos, kad savivaldybės administravimo subjektas „neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų“. Aiškindama šią nuostatą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo, suformuluoto Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 1 str.) teisės aiškinimo metodais, kolegija pažymi, kad ji yra taikoma situacijai, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Tai reiškia, kad (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d. taikymo požiūriu) įstatymo ar Vyriausybės sprendimo savivaldybės administravimo subjektui nustatyti reikalavimai dėl privalomo elgesio modelio yra (turi būti) suformuluoti imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai. Tai taip pat reiškia, kad šie reikalavimai (jų įgyvendinimas) turi būti aktualūs tiek Vyriausybės atstovo reikalavimo savivaldybės administravimo subjektui pateikimo metu, tiek ir jo kreipimosi į teismą metu, nes priešingu atveju būtų nepasiekiamas prašomo įgyvendinti teisės akto tikslas.

Todėl, sprendžiant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar šios teisės normos pagrindu savivaldybės administravimo subjektui Vyriausybės atstovo pateiktame reikalavime (ir atitinkamame Vyriausybės atstovo kreipimesi į teismą) nurodyti įstatymai ar Vyriausybės sprendimai (dėl kurių neįgyvendinimo ar nevykdymo yra jie pateikti) atitinka nurodytus kriterijus. Taip pat yra būtina išaiškinti teisės akto (kurio įgyvendinimo siekia Vyriausybės atstovas) paskirtį bei jo taikymo (tuo pačiu ir taikymo laike) ypatumus.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas surašė minėtą (2013-06-03) reikalavimą ir kreipėsi į teismą, siekdamas, kad atsakovas įgyvendintų Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal šią teisės normą (nuo 2013-01-01 bei aptariamo reikalavimo metu galiojusi, taip pat iki šiol galiojanti 2012-11-08 įstatymo Nr. XI-2387 redakcija), iš gyvenamųjų vietovių ar jų dalių yra sudaromos seniūnaitijos. Seniūnaitijų sudarymo projektą tvirtina savivaldybės taryba savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nurodytoje teisės normoje numatyti ir savivaldybės tarybai (savivaldybių taryboms) vykdyti adresuoti veiksmai nebuvo nei atlikti, nei pradėti atlikti. Todėl galima daryti akivaizdžiai pagrįstą išvadą, kad paminėtas Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas atsakovo nebuvo vykdomas. Darydama tokią išvadą, kolegija pažymi, kad šis (kaip pasakyta, atsakovui adresuotas) reikalavimas įstatymų leidėjo suformuluotas vienareikšmiškai ir imperatyviai, todėl atsakovo pozicija dėl seniūnaitijų sudarymo netikslingumo teisės taikymo požiūriu yra atmetama, nepriklausomai nuo bent kokio nurodyto netikslingumo argumentavimo. Taigi materialiuoju šio ginčo aspektu pareiškėjo atsakovui pateiktas reikalavimas neabejotinai yra pagrįstas. Pasisakydama dėl atsakovo argumentų apie savivaldybės tarybos veiklos organizavimo specifiką, į kurią, pagal atsakovą, būtina atsižvelgti, sprendžiant paminėto pareiškėjo reikalavimo vykdymo laike klausimą, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamas Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnis yra specialioji teisės norma, skirta įtvirtinti ir įgyvendinti gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovo - seniūnaičio - statusą. Tai, viena vertus, reiškia, kad į atsakovo nurodytą jo organizacinės veiklos specifiką įstatymų leidėjo jau buvo atsižvelgta, priimant šią teisės normą, o jos nesilaikymas laikytinas jos ignoravimu, tai yra atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, draudžiama daryti pagal bendrus viešojo administravimo principus. Kita vertus, ši teisės norma, atsižvelgiant į jos specialųjį pobūdį, suponuoja atsakovo pareigą organizuoti (sureglamentuoti) savo darbą taip, kad jam privalomos vykdyti tam tikras įstatymų nuostatos būtų vykdomos tinkamai.

Atsakydama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl Konstitucijos 119 straipsnio, Europos vietos savivaldos chartijos 6 straipsnio 1 dalyje bei atskirose (apelianto nurodytose) Vietos savivaldos įstatymo normose savivaldyb4s taryboms suteikto savarankiškumo, kolegija, be jau išsakytų argumentų, pažymi, kad visi išvardyti teisės aktai pirmiausia yra vientisi. Tai reiškia, kad atskiros jų dalys arba konkrečios jų normos laikytinos tarpusavyje subalansuotomis, todėl negali būti supriešintos vienos kitoms. Šiame kontekste kalbant apie Konstitucijos 119 straipsnį, pažymėtina, kad šio straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas. Pastebėtina, kad pagal Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalį, savivaldybių laikymosi Konstitucijos ir įstatymų institucinę priežiūrą vykdo Vyriausybės skiriami atstovai (šiuo atveju pareiškėjas). Kalbant apie atsakovui privalomus laikytis vietos savivaldos principus (atsižvelgiant į paminėtą teisės aktų vientisumą), pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nurodytas savivaldybės veiklos teisėtumo principas (pagal kurį, savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus) laikytinas pamatiniu savivaldyb4ms atstovaujančių institucijų veiklos principu. Šio principo reikšmė yra atskleista ir savivaldybių savarankiškumą bei veiklos laisvę įtvirtinančiame Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punkte, pagal kurį savivaldybių savarankiškumą ir veiklos laisvę riboja Konstitucija ir įstatymuose apibrėžta jų kompetencija. Jam neprieštarauja, o, priešingai, jį patvirtina vietos savivaldos sąvoką apibūdinantis Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad vietinės valdžios organai veikia įstatymų nustatytose ribose.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovas nevykdė jam privalomo vykdyti Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nustatyto reikalavimo ir kad į tai reagavęs pareiškėjas veikė teisėtai bei pagrįstai.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis