A-950-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-950-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01356-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-4109(11); solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. sausio 1 d. 103,44 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo po 246,66 Lt kas mėnesį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam Ministerijos 2013 m. sausio 10 d. sprendimu buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo Ministerija nuo 2012 m. gruodžio 19 d. mokėjo sumažintą pensiją. Dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas 2013 m. kovo 26 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri 2013 m. balandžio 4 d. rašte Nr. 11PP (P)-2445 nurodė atsisakanti išmokėti pensijos nepriemoką. Nesutikdamas su gautu sprendimu, apskundė jį vidaus reikalų ministrui, kuris 2013 m. balandžio 22 d. rašte Nr. 1D-4109(11) nurodė, jog pareiškėjui ir toliau bus mokama sumažinta valstybinė pensija. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pagal šio įstatymo 1 priede nustatytą formulę nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. sausio 10 d. neišmokėjo 103,44 Lt, o nuo 2013 m. sausio 1 d. kas mėnesį neišmoka po 246,66 Lt. Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia, į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Pareiškėjas pabrėžė, kad asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Pareiškėjo teigimu, valstybė turi nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas pažymi, kad valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei tokio teisinio reguliavimo nebūtų, todėl teigė, kad valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai paaiškino, kad, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, Ministerija moka pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją. Atsakovai pažymėjo, kad vienintelis pareiškėjo pensijos sumažinimo pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimus laikė nepagrįstais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos teisėtumo.

Teismas rėmėsi Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1, 3 dalimis, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas pažymėjo, kad 2012 m. gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis. Teismas darė išvadą, kad asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir darė išvadą, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Teismas nustatė, kad Ministerijos 2013 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 11SP-67 pareiškėjui nuo 2012 m. gruodžio 19 d. neterminuotai paskirta 1 018,76 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o 2013 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 11SP-68 nuspręsta nuo 2012 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą. Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui paskirtos pensijos suma su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu buvo 1 378,76 Lt, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pensija sumažinta ir mokama 1 132,10 Lt (už 2012 m. gruodžio mėnesį išmokėta 474,75 Lt pensijos). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pensija sumažinta pritaikius tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pensija pareiškėjui paskirta tik 2013 m. sausio 10 d. sprendimu, taigi jau po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, todėl, teismo vertinimu, jam teisėtas lūkestis gauti didesnę pensiją, nei ji apskaičiuota pagal ją skiriant galiojančius teisės aktus, negalėjo kilti.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui paskirtą pensiją, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai, todėl jo veiksmus laikė teisėtais ir pagrįstais. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Ministerijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 1D-4109(11) yra teisėtas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl jo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 45-49) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: patenkinti pareiškėjo skundą, sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-4109(11), priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 sausio 1 d. – 103,44 Lt, ir po 246,66 Lt nuo 2013 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo.

Pareiškėjas nurodo, kad įstatymų leidėjas sudarė pagrindą jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinti dalies socialinių išmokų mažinimą. Tai, A. V. manymu, leidžia abejoti, ar valstybinių pensijų mažinimas 2012-2013 metais buvo būtina priemonė, t. y. ar vis dar atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržo asmenų, gaunančių tokias pensijas, teisių akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti. Pareiškėjas nurodo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęsti 2012-2013 metams, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėjo teigimu, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas nuo 2012 m. sausio 1 d. diskriminuotų pareiškėją, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti paradimai dėl pensijų sumažinimo.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai pabrėžia, kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl Ministerijos veiksmai yra teisėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui A. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo priėmimo pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta pagrįstai, nes Konstitucinis Teismas šios teisės normos nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteisti jam nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos neišmokėtos valstybinės pensijos dalį pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis siekia, jog jam būtų priteista Ministerijos neišmokėta valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalis, susidariusi nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui neterminuotai buvo paskirta 1378,76 Lt dydžio valstybinė pensija su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Ministerija 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 1D-4109 (11) (b. l. 8) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8211) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1132,10 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis A. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pabrėžta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (be kita ko, dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ministerija, mokėdama pareiškėjui sumažinto dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015).

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą bylą (Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-I/2015) dėl kelių redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų (kuriomis, be kita ko, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ribojimo galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.) atitikimo Konstitucijai, 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažino, kad jos neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas