2K-339-303/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-339-303/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00107-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.4;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjui advokatui Mantui Arasimavičiui,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu G. D. (G. D.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1511 straipsnio 1 dalį 45 MGL (5850 Lt, t. y. 1694 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsniu, į bausmės laiką įskaičius sulaikyme ir kardomajame kalinime – suėmime išbūtą laiką nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 19 d. (iš viso 16 parų), tai sudaro 32 MGL (4160 Lt) dydžio paskirtos baudos, galutinė bausmė G. D. paskirta 13 MGL (1690 Lt, t. y. 489 Eur) dydžio bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu, patenkinus nuteistojo G. D. ir jo gynėjo advokato Manto Arasimavičiaus apeliacinį skundą, panaikintas Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

G. D. dėl nusikaltimo, numatyto BK 1511 straipsnio 1 dalyje, išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. D. buvo nuteistas pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas pilnamečiu asmeniu, nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tuo metu UAB „G.“ priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), bei UAB „B.“, kurioje dirba, patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), abipusiu sutikimu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir privertimo lytiškai santykiauti požymių, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau daugiau nei vieną kartą, lytiškai santykiavo su nepilnamete M. M. B., gimusia (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad ji nėra sulaukusi šešiolikos metų amžiaus, taip pažeidė nukentėjusiosios nepilnametės M. M. B. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu G. D. dėl nusikaltimo, numatyto BK 1511 straipsnio 1 dalyje, išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras V. Guliavičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 1 punktu, nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punktu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimų, nes, suabejojęs kaltinančių įrodymų objektyvumu, vertino kiekvieną iš jų atskirai, neanalizuodamas jų visumos, taip sukeldamas abejonių savo išvadų pagrįstumu. Šie BPK normų reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Kasatorius nurodo, kad nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadas dėl G. D. nekaltumo, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, kuriuos vertino atskirai vieną nuo kito, neišdėstė visų įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, nepagrįstai pabrėžtinai svaresniais įrodomąja prasme laikė išteisintojo parodymus, tiesiog konstatuodamas, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasaciniame skunde dėstomi ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu užfiksuoti duomenys (nukentėjusiosios M. M. B. parodymai, specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, liudytojų K. S., R. L., E. K. parodymai, G. D. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė bei jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai), kurie, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nebuvo tinkamai tarpusavyje palyginti bei įvertinti. Atlikęs šių duomenų lyginamąją analizę, kasatorius teigia, kad nukentėjusiosios M. M. B. parodymai dėl esminių aplinkybių (su G. D. lytiškai santykiauti pradėjo nuo keturiolikos metų; tai vyko kelis kartus 2010 m. vasarą apleistame name G. kaime), priešingai nei G. D., buvo nuoseklūs, be to, iš dalies pagrįsti ir kitais bylos duomenimis. Tai, kad nukentėjusiajai buvo sunku nurodyti metus, kasatorius aiškina nuo mažens M. M. B. nustatytu ribiniu intelektu.

Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkte nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Pasak kasatoriaus, jeigu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta duomenų, objektyviai paneigiančių G. D. parodymus apie tai, jog jis niekada neturėjo lytinių santykių su M. M. B., tai turėjo imtis atitinkamų priemonių patikrinti jo nurodyto nukentėjusiosios pastojimo mechanizmo tikimybę, tačiau to nepadarė.

Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog kaltinimas nekonkretus (nenustatytas kiekvieno lytinio santykiavimo laikas, vieta ir būdas). Kaltinamajame akte ir nuosprendyje nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos baudžiamosios bylos medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas G. D. inkriminuotos tęstinės nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą, kitas nusikalstamos veikos aplinkybes bei jas atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius; šis aprašymas, kasatoriaus teigimu, atitinka BK 1511 straipsnio 1 dalies dispoziciją, yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisių į gynybą. Be to, pilnamečio asmens baudžiamajai atsakomybei pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį atsirasti pakanka tik vieno lytinio santykiavimo su jaunesniu nei šešiolikos metų asmeniu fakto.

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. Guliavičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas tikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis 5 dalis). Kasacinės instancijos teismas laikosi vieningos pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

Kita vertus, siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K-105/2008). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos.

Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pozicijos dėl įrodymų vertinimo išsiskyrė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. D. buvo nuteistas dėl to, kad, būdamas pilnametis, laikotarpiue nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. lytiškai santykiavo su jaunesne negu šešiolikos metų M. M. B., gimusia (duomenys neskelbtini), nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių (BK 1511 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo G. D. ir jo gynėjo advokato M. Arasimavičiaus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir G. D. dėl nusikaltimo, numatyto BK 1511 straipsnio 1 dalyje, išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas G. D. kaltę, padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, nesutiko su nukentėjusiosios M. M. B. parodymų, kaip nuosekliai ir detaliai atskleidžiančių nusikaltimo padarymo aplinkybes, vertinimu, pats nukentėjusiosios parodymus įvertino kaip prieštaringus, nepaneigiančius galimybės, kad M. M. B. reikšmingai klysta dėl galimų lytinių santykių su G. D. laiko, kurie, apeliacinės instancijos teismo nuomone, galėjo vykti, ne kaip ši nurodo – 2010–2011 metais, o 2012 metais, kai jai jau buvo suėję 16 metų. M. M. B. pastojimo nuo G. D. faktas, šio teismo vertinimu, taip pat nepatvirtina, kad lytiniai santykiai tarp jų buvo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 metų, pažymėdamas tai, kad pastojimo nuo G. D. aplinkybes nukentėjusioji taip pat aiškino skirtingai. Apeliacinės instancijos teismas laikė neteisinga tai, kad pirmosios instancijos teismas galimos nusikalstamos veikos padarymo laiką nustatė remdamasis vien nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos išsamiu bylos įrodymų ištyrimu. Taip esmingai buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Dėl to priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog nukentėjusiosios M. M. B. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai iš esmės prieštaringi ir šių prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų nepašalino pirmosios instancijos teismas, nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti, t. y. nepasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybe atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, o prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Todėl, apeliacinės instancijos teismui išsamiai neapklausus nukentėjusiosios M. M. B. dėl jai žinomų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, neišsiaiškinus priežasčių, kurios lėmė parodymų keitimą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir dėl jos pastojimo aplinkybių, jų neištyrus pasinaudojant atitinkamomis specialiomis žiniomis (BPK 89 straipsnis, 284 straipsnio 3 dalis), o tiesiog juos atmetus vien dėl jų prieštaringumo, nebuvo patikrinti bylai esminės reikšmės turintys duomenys.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio negalima laikyti pagrįstu ir dėl to, kad šis teismas nukentėjusiosios duotų parodymų nepalygino ir nevertino kaip viseto su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – liudytojų E. K. (nukentėjusioji jam yra sakiusi, kad lytinį gyvenimą pradėjo būdama keturiolikos metų), K. S., R. L. (jie 2010–2011 m. matė nukentėjusiąją su G. D. važinėjančius automobiliais) parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis, kad nukentėjusioji nagrinėjamų įvykių metu galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vietą, laiką, įvykių dalyvius, jų veiksmus) ir duoti apie tai parodymus, kad jai nenustatyti padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie TM Alytaus poskyrio specialisto išvada, kad M.

M. B. yra lytiškai santykiavusi, jai nustatytas aštuonių savaičių nėštumas, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie TM Serologįjos ir DNR laboratorijos specialisto išvada, jog G. D. yra M. M. B. vaisiaus tėvas su 99,99995 proc. tikimybe. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad G. D. parodymai taip pat nepatvirtina, jog jis turėjo lytinių santykių su M. M. B. iki jai suėjo 16 metų, visiškai neanalizavo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir ištirtų teisiamajame posėdyje (T. 3, b. l. 58), nes teisiamajame posėdyje G.

D. parodymų nedavė, paaiškinęs, kad nieko, kas parašyta kaltinamajame akte, nebuvo (T. 3, b. l. 43) (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti G. D. parodymai nenurodant, kad jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visą apklausos metu gautą su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Galima situacija, kad apklausos metu gauta visa ar dalis informacijos teismo gali būti pripažinta nepatikima, tačiau tokiu atveju teismo sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių iš tam tikro šaltinio gauta informacija negrindžiamos teismo daromos išvados tiek tuo atveju, kai teismas gautą informaciją laiko patikima, tiek ir tais atvejais, kai informacijos patikimumu yra abejojama (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-48/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, tik išsamiai išanalizavęs išteisintojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus ir juos palyginęs tarpusavyje bei su kitais ištirtais įrodymais, gali padaryti atitinkamas motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo.

Pritartina kasatoriui, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog G. D. pateiktas kaltinimas nekonkretus, nes nenustatytas kiekvieno lytinio santykiavimo laikas, vieta ir būdas. Nagrinėjamu atveju, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas G. D. inkriminuotos tęstinės nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant teismo nustatytą nusikaltimo padarymo laiką (laikotarpis nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2012 m. gegužės 31 d.), vietą (UAB „G.“ priklausantis namas, esantis (duomenys neskelbtini), UAB „B.“ patalpos, esančiose (duomenys neskelbtini)), būdą (lytinis santykiavimas abipusiu nukentėjusiosios ir kaltinamojo sutikimu), kitas nusikalstamos veikos aplinkybes. Šis aprašymas atitinka BK 1511 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Taigi, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui neatlikus atitinkamų įrodymų papildomo tyrimo ir nepašalinus prieštaravimų bei abejonių, nepateikus G. D. inkriminuojamo įvykio analizės, negalima traktuoti, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta išsamiai, įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 324 straipsnio 6 dalis). Tai yra esminiai baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimai, sukliudę šiam teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi išnaudoti visas jam suteiktas proceso galimybes prieštaravimams pašalinti, įvertinti įrodymus kaip visumą ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis

Audronė Kartanienė