2K-324/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-324/2014

Proceso Nr. 1-65-1-01742-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.12.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

gynėjui advokatui Mantui Šriupšai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis dėl J. Š. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. Š. pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu J. Š. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį ir Ž. Š. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir nukentėjusiosios G. B. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, J. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „K.“ vadovu, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, nes neišsaugojo ir tyrimui nepateikė grynųjų pinigų kvitų serijos KRL Nr. (duomenys neskelbtini) bei PVM sąskaitų faktūrų, išrašytiems grynų pinigų kvitams serijos KRL Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodytas pagrindas, kad pinigai priimami už darbus, už gaminius; dėl to nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „K.“ turto, įsipareigojimų dydžių ir struktūros, t. y. už tai, kad aplaidžiai tvarkė UAB „K.“ buhalterinę apskaitą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. Š. išteisintas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo, kad, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, neišsaugojo ir tyrimui nepateikė grynųjų pinigų kvitų (jų serija ir numeriai yra nurodyti skundžiamame nuosprendyje) ir PVM sąskaitų faktūrų, išrašytiems grynųjų pinigų kvitams (jų serija ir numeriai yra nurodyti skundžiamame nuosprendyje), kuriuose nurodytas pagrindas, kad pinigai priimami už darbus, už gaminius; dėl to nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „K.“ turto, įsipareigojimų dydžių ir struktūros, t. y. dėl to, kad aplaidžiai tvarkė UAB „K.“ buhalterinę apskaitą.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino atskirai vieną nuo kito ir nevertino jų visumos, t. y. padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, sukliudžiusius priimti teisingą nuosprendį. Be to, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatorius pažymi, kad esminis BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis yra padariniai – dėl nusikalstamos veikos negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, kuris atriboja baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1731 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2009).

Nurodydamas BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytas alternatyvias nusikalstamas veikas ir būtinus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2013), kasatorius teigia, kad visi reikalingi UAB „K.“ dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui, iš kurio juos (dokumentus) tyrimui gavo specialistė. Dėl jam (kasatoriui) nežinomų ir nuo jo visiškai nepriklausančių priežasčių būtent bankroto administratorius nepateikė šių dokumentų specialistei, kuri, jų neturėdama, negalėjo pateikti objektyvios tyrimo išvados.

Dėl to kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra teisinga ir pagrįsta, o apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai ignoruodamas minėtas aplinkybes ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nukrypo nuo teismų praktikos dėl baudžiamųjų ir administracinių teisės pažeidimų atribojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285/2012).

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi specialistės parodymais (apie aplinkybes dėl kvito Nr. KRL (duomenys neskelbtini)) ir prieštaringa išvada. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas tokias nepašalintas abejones turėjo vertinti jo (kasatoriaus) naudai. Be to, šis teismas nepagrįstai neanalizavo padarytų veiksmų pavojingumo, duomenų pakankamumo išvadai padaryti, kad būtent dėl padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, bei nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo.

Nuteistojo J. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už trunkamojo pobūdžio nusikalstamą veiką, pasireiškusią aplaidžiu UAB „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, dėl to nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „K.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis byloje esančia specialisto 2011 m. rugsėjo 28 d. išvada Nr. 5-2/147. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šioje išvadoje nurodyti prieštaringi duomenys apie J.

Š. darbo laikotarpius UAB „K.“, t. y. išvados skyriuje „Žinios apie bendrovę“ nurodyta, kad J. Š. UAB „K.“ vadovu dirbo nuo 2004 m. vasario 4 d. iki 2009 m. balandžio 3 d., o skyriuose „Išvada pirmuoju klausimu“ ir „Išvada penktuoju klausimu“ – nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teisme nuo 2009 m. vasario 2 d. pradėtas bankroto bylos, iškeltos pagal pareiškėjo UAB „K.“ administracijos vadovo J. Š. ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „K.“, procesas, kurio metu teismo paskirtam bankroto administratoriui J.

Š. 2009 m. kovo 12 ir 18 d. perdavė UAB „K.“ buhalterinius dokumentus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad visi šie laikotarpiai (iki kada J. Š. buvo atsakingas už jo vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą ir jos dokumentų išsaugojimą, šiai bendrovei iškeltoje bankroto byloje priimti procesiniai sprendimai ir jų datos bei pan.) aptariamoje specialisto išvadoje nėra išskirti ir į tokias aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei surašant kaltinamąjį aktą, nei bylos nagrinėjimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo atsižvelgta.

Maža to, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas J. Š. kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad jis (J. Š.) neišsaugojo ir tyrimui nepateikė PVM sąskaitų faktūrų ir pinigų priėmimo kvitų, kurių serija ir atitinkami numeriai yra nurodyti apeliacinės instancijos teismo baigiamajame akte, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „K.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, visiškai neatsižvelgė į jau minėtus bylos duomenis (2009 m. kovo 12 d. UAB „K.“ sugadintų ir nepanaudotų pinigų priėmimo kvitų sąrašą ir 2009 m. kovo 18 d.

UAB „K.“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą), patvirtinančius, kad 2009 m. kovo 12 ir 18 d. J. Š. perdavė, o bankrutuojančių įmonių administratorė E. U. priėmė šiuose sąrašuose nurodytus pinigų priėmimo kvitus ir kitus buhalterinius dokumentus. Antai, J. Š. nuteistas už tai, kad neišsaugojo ir tyrimui nepateikė pinigų priėmimo kvitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt., tačiau šie dokumentai pagal 2009 m. kovo 12 d. nepanaudotų (o kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) – pagal sugadintų) pinigų priėmimo kvitų sąrašą perduoti bankroto administratorei.

Juolab kad ir pirmosios instancijos teisme apklausta tyrimą atlikusi specialistė taip pat parodė, kad kvitai nuo Nr. (duomenys neskelbtini) yra pateikti. Be to, ši specialistė, patvirtindama savo išvadą, teisme nurodė, kad J. Š. UAB „K.“ dirbo nuo 2004 m. vasario 4 d. iki 2009 m. balandžio 3 d., buhalterinius dokumentus tyrimui turėjo pateikti bankroto administratorius, tyrimą atliko pagal tai, kas buvo pateikta, ir kad ji negalinti teigti, jog UAB „K.“ sugadintų ir nepanaudotų kvitų sąrašas yra teisingas, nes ne visi kvitai buvo pateikti bei perduoti pačiam administratoriui ir yra tokių kvitų, kurie sąraše nurodyti ir tyrimui administratoriaus pateikti kaip nepanaudoti, tačiau jie yra apskaityti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad operatyvaus patikrinimo 2009 m. spalio 23 d. pažymoje Nr. 092438 dėl UAB „K.“ buhalterinių dokumentų pateikimo už 2008 m. yra nurodyta, jog šio patikrinimo metu bankroto administratorė E. U. paaiškino, kad UAB „K.“ buhalterinių dokumentų byla pasimetė bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro archyve tarp kitų dokumentų ir šiuo metu yra ieškoma (T. 2, b. l. 38–40). Viso bylos proceso metu bankroto administratorė apie šias svarbias bylos faktines aplinkybes neapklausta. Pažymėtina ir tai, kad ir pats J.

Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neapklaustas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal šią veiką, taip pat neatliko įrodymų tyrimo, o tik apsiribojo baigiamosiomis kalbomis.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal prokurorės apeliacinį skundą, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio dalį ir dėl šios dalies priimdamas J. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, neišsiaiškino iki kada J. Š. buvo atsakingu už UAB „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. subjektu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nenustatė būtent kokie griežtos atskaitomybės dokumentai (pinigų priėmimo kvitai) nebuvo perduoti tyrimui, kas buvo atsakingas už jų išsaugojimą tiriamuoju laikotarpiu ir ar dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „K.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. ar būtent J.

Š. veikoje yra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Taip šios instancijos teismas padarė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 232 straipsnio 6 punkto, 255 ir 256 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies ir kt. pažeidimus. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Tačiau esant tokioms aplinkybėms, t. y. esant juridiniam pagrindui kasacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą pagal nuteistojo J. Š. kasacinį skundą priimti BPK 382 straipsnio 5 punkte numatytą sprendimą, nagrinėjamoje byloje susidaro teisinė situacija, kai antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka baudžiamasis procesas yra negalimas dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės – baudžiamosios atsakomybės senaties, kuriai suėjus, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą – BK 95 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų redakcijas, galiojusias J. Š. inkriminuoto nesunkaus nusikaltimo padarymo metu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos praėjo penkeri metai ir per šio straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, todėl šioje byloje taikytinas penkerių metų senaties terminas.

Kauno apygardos teisme 2009 m. vasario 2 d. iškėlus UAB „K.“ bankroto bylą, šio juridinio asmens direktoriui J. Š. 2009 m. kovo 12 ir 18 d. buhalterinius dokumentus perdavus teismo paskirtam bankroto administratoriui, o nuo 2009 m. balandžio 3 d. jam (J. Š.) nebedirbant UAB „K.“, jis nebegalėjo atlikti veiksmų, kuriais galima realizuoti BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi dėl šių padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kasacinės instancijos teismas nebegali perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka, nes yra suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytas senaties terminas, t. y. nuo nesunkaus nusikaltimo padarymo jau yra praėję daugiau kaip penkeri metai. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei patvirtinančių, kad J. Š. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga būtų nutrūkusi (kasacinės bylos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-349/2013).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, o baudžiamoji byla J. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nutrauktina (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria priimtas naujas nuosprendis nuteisti J. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Bylą J. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teisėjai Gintaras Goda

Vytautas Piesliakas

Albinas Sirvydis