A-1448-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1448-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01627-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriui, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2014 m. vasario 11 d. Pareiškėjui tekdavo 23 valandas per parą išbūti perpildytoje kameroje, todėl sąlygos buvo nepakenčiamos – nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėdavo gerai išsimiegoti, dažnai konfliktuodavo, tapo irzlus ir nervingas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2012 m. birželio 13 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. vasario 12 d. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, pareiškėjui tekdavo nuo 2,3 kv. m (kameroje Nr. 82) iki 11,5 kv. m (kameroje Nr. 39) gyvenamojo ploto. Taigi tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji buvo viršijama. Pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl sveikatos. Pabrėžė, kad, nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisė 7 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš Šiaulių TI pateiktos 2014 m. rugpjūčio 4 d. pažymos Nr. 69/06-3333 „Dėl A. M.“ teismas nustatė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2014 m. vasario 12 d. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 555 dienas, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. birželio 7 d. (1 dieną), nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 18 d. (1 dieną) ir nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. spalio 21 d. (3 dienas) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m, todėl 5 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktų nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo. Tačiau mažesnis nei teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas kameroje vienam asmeniui teko 550 dienų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (pažeidimas truko 550 dienų), t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučią padidėjusią baimę aplinkai, todėl sumažėjo bendravimo galimybės. Remdamasis Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei teisės aktų nuostatomis, teigia, kad jam turėjo būti priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas. Paaiškina, kad neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio ir dvasinio pobūdžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI), su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nenustatyti pažeidimai dėl patalpų būklės. Taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad Šiaulių TI įkalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjui. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, reiškiami, siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje (toliau – ir LVAT) 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-1966-08, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 23), kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjas 562 paras buvo kalinamas Šiaulių TI. 41,5 paros pareiškėjo kalinimo sąlygos nepažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, tačiau 491 parą pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas, priklausomai nuo kalinčių asmenų kameroje skaičiaus, ne visada atitiko asmeniui turintį tekti minimalų plotą, o 29,5 paros buvo kalinamas kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto reikalavimo. Taigi pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos ir jis įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad 491 parą, kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ploto, tenkančio vienam asmeniui dydis, svyravo tarp atitinkančio teisės aktų reikalavimus ir pažeidžiančio teisės aktų reikalavimus, o 29,5 paros pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisės aktuose nustatyta kameros ploto norma, bei paminėtą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sąlygos, kuriomis buvo kalinamas pareiškėjas, buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjo teiginys, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo sveikata yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas išsamesniais argumentais, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu būtų kreipęsis į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai, jog kalinimo sąlygos padarė žalą jo sveikatai, yra nepagrįsti.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. tai, kad pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose truko 29,5 dienas, o 491 dieną ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma svyravo, taip pat atsižvelgęs į kitus nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus, tokio kalinimo pasekmes bei į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 2 172,15 Eur (7 500 Lt) – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys