A-662-2144-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2144/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02594-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. individualios įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. individuali įmonė „Broliai juodvarniai“ (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateiktu skundu prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose (duomenys neskelbtini) Kaune.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo Tarybos sprendimo dalis, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose (duomenys neskelbtini), yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas. Teigė, kad įmonei išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nuo 0.00 val. iki 24.00 val. yra galiojančios, neapribotos ir nepanaikintos. Prekybos vietose esančios patalpos priklauso nuosavybės teise pareiškėjui, todėl ginčijamu sprendimu apribojama nuosavybės teisė ir tai yra savininko teisių pažeidimas.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalies pagrindu prekybos alkoholiniais gėrimais laikas gali būti apribotas tik egzistuojant dviem privalomoms sąlygoms, t. y. kai į savivaldybę savo iniciatyva kreipiasi šioje teisės normoje nurodyti subjektai su motyvuotais bei pagrįstais prašymais ir kai dėl įmonės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu nakties metu, padaroma itin daug teisės aktų pažeidimų. Nei viena iš minėtų sąlygų nenustatyta, todėl tvirtino, kad toks prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas yra visiškai be jokio teisinio pagrindo.

Nei pareiškėjas, nei jo darbuotojai, nei kiti su nurodytomis prekybos vietomis susiję asmenys nėra patraukti atsakomybėn už Įstatymo ar kitokius pažeidimus. Tai patvirtina ir Policijos rašte pateikta informacija, kurioje nurodyta, kad Įstatymo pažeidimų nebuvo. Gyventojų, seniūnijos, bendruomenės atstovų skundų, kad įmonės prieigose daromi pažeidimai, pažeidinėjama viešoji tvarka, taip pat negauta. Pažymėjo, kad pati įmonė preciziškai laikosi visų imperatyvių Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Manė, kad Sprendimas nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, jis neteisėtas ir dėl to, kad apribojimas neterminuotas, priimtas nenustatant jokio pereinamojo laikotarpio, taip pažeidžiant bendruosius teisės principus – protingumo, sąžiningumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių.

Nurodė, kad toks neteisėtas ir nepagrįstas veiklos apribojimas akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems tikslams, žlugdo įmonės ūkinę komercinę veiklą, verslą, daroma labai didelė ekonominė žala, vedanti prie bankroto, be to, yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio, pastatant įmonę į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių, barų savininkais, kurie tęsia tokio pobūdžio veiklą, taip iškreipiant bei pažeidžiant sąžiningą konkurenciją.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. Sprendime nurodytose prekybos vietose. Kadangi šis sprendimas galioja visoje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nustatant konkrečius apribojimus atitinkamose miesto vietose, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis ir tai nevienkartis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų, teigė, kad tai yra norminis aktas, dėl to pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) XXVI skirsnį gali teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

Pažymėjo, kad kadangi valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, privalu atsižvelgti į žmonių nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą. Įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Ginčijamas norminis teisės aktas priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, turto apsaugą, taip pat kitų konstitucinių vertybių apsaugą, atsižvelgus į daugelį policijos raštų, taip pat ir į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. 20-1-2894 pateiktus duomenis dėl pareiškėjo įmonės, taip pat įvertinus Tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, miesto visuomenės valią – Kauno bendruomenių, kurios Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme yra tinkamas subjektas, taip pat Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuomones.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir manė, kad teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, visų pirma, yra skirta mažinti alkoholio prieinamumą, su alkoholio vartojimu susijusią tiesioginę žalą sveikatai, taip pat moralinę, socialinę žalą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, bet ne vien tik nustatant teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus. Pažymėjo, kad ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir Įstatyme (18 str. 3 d. 1 p.).

Akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas turi būti tik terminuotas, ar tokiame sprendime privalo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Pažymėjo, kad ginčo prekybos vietos yra miesto dalyje, kurioje yra gyvenamasis kvartalas, todėl vertintinos kaip nesaugumo židiniai ir šioje miesto teritorijoje būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams. Manė, jog Sprendimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatų reikalavimų, nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, proporcingumo principas taip pat nepažeistas, nes aplinkinėse teritorijose neliko vietų, kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietose (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovo pozicija, kad ginčijamas Sprendimas – norminis aktas, yra nepagrįsta. Nurodė ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalį, ABTĮ 2 straipsnio 14 dalį, VAĮ 2 straipsnio 9 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007, VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Ginčijamame sprendime neišreikštos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės). Šiuo sprendimu institucijos valia pagal pasirinktus kriterijus nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas ne visoms tokioms Kauno mieste veikiančioms ir alkoholiniais gėrimais visą parą prekiaujančioms prekybos vietoms, bet tam tikras ribojimas tik daliai nekilnojamo turto adresais aiškiai identifikuotų (individualizuotų) konkrečių Kauno mieste prekybos vietų, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Taigi iš esmės ginčijamas administracinis aktas įtvirtina konkretaus pobūdžio nurodymus individualiais, rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir lemia ne visų, bet tik sprendime nurodytų dalies subjektų teisinį statusą, t. y. yra iš esmės skirtas reguliuoti tik atitinkamai išskirtų juridinių asmenų santykius ir yra susijęs tik su pasirinktinai konkrečiose miesto vietose vykdomos ūkinės veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas nepripažintinas norminiu teisės aktu, nes jo požymiai neatitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje ir VAĮ 3 straipsnio 17 dalyje įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos, tai yra individualus teisės aktas.

Teismas nurodė Alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 3 straipsnius, 18 straipsnio 9 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011. Siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008, 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009). Kadangi tai ne imperatyvi norma, o savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atskiru atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką, bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013, 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013)

Nors savivaldybių taryboms Įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas savivaldybė privalo vadovautis VAĮ nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant šių principų, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu. Pačioje tikrinamoje administracinėje byloje (lydinčiuose dokumentuose) motyvacijos, dėl ko priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val., taip pat nėra ir tai yra esminis ginčijamo sprendimo trūkumas. Teisiniam vertinimui aptariamuoju aspektu galėtų būti reikšmingas Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyriaus aiškinamasis raštas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, bet sprendimą pagrindžiančios motyvacijos nėra ir šiame dokumente. Priešingai, jame minima pareiga paisyti VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o tai nebuvo įvykdyta. Beje, šiame rašte Tarybai dėl prekybos alkoholiu laiko trumpinimo taip pat nėra nurodyta, kokiais kriterijais remiamasi bei kokiu pagrindu išskirtinos 24 prekybos vietos ir tuo pačiu pareiškėjo prekybos vietos, kuo pasireiškia būtent minėtose prekybos vietose didesnis alkoholio įsigijimo ir vartojimo prieinamumas, viešojo intereso pažeidimas. Taigi aplinkybių, patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas sprendime nurodytose vietose yra tinkama priemonė siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nėra, taikoma priemonė viešuoju interesu nepagrįsta. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 13 d. posėdžio protokolo Nr. TP-11 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųsto savivaldybės tarybos sprendimo motyvų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2008 m. gruodžio 30 d. išdavė licencijas Nr. 288/6, Nr. 288/7 ir Nr. 288/8, suteikusias P. R. individualiai įmonei „Broliai juodvarniai“ teisę visą parą baruose, esančiuose (duomenys neskelbtini) Kaune, pardavinėti alkoholinius gėrimus, skirtus vartoti vietoje ir išsinešti. Kauno miesto savivaldybės meras 2013 m. spalio 25 d. raštais Nr. (33.195)R-5063 ir Nr. (33.202)R-5064 kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijas, bendruomenių asociacijas, centrus, prašydamas skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai „pseudo barų“, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai (žodiniai ar rašytiniai gyventojų skundai, užfiksuoti viešosios tvarkos pažeidimai, nusikalstamos veikos ir pan.), prekybos vietų adresų sąrašą. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 20-1-2894 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais“ pateikė prašomą informaciją, tiek nurodydamas Santakos policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje veikiančias įmones, kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais ir nakties metu, tiek ir įvardindamas padarytus pažeidimus. 2013 m. lapkričio 8 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų ir paslaugų skyrius parengė aiškinamąjį raštą Nr. 29-4-522 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ ir sprendimo projektą. 2013 m. lapkričio 14 d. Kauno miesto savivaldybė gavo 2013 m. lapkričio 12 d. Kauno bendruomenių centrų asociacijos išplėstinio tarybos pasitarimo, kuriame buvo svarstomas Kauno miesto mero 2013 m. spalio 25 d. raštas Nr. (33202)R-5064 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas “Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, protokolo išrašą. Kauno miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. T-607, kuriuo apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 8.00 val. iki 22.00 val. ir paminėtose prekybos vietose.

Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl ankščiau nurodytų veiksmų. Šią aplinkybę patvirtino ir jau minėtas aiškinamasis raštas, kuriame įvardintas sprendimo iniciatorius. Teismo vertinimu, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno bendruomenių centrų asociacija tik pritarė jau parengtam bei pateiktam Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektui.

Atsakovo atstovė nurodo, kad Taryba klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo svarstė ir sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Kauno AVPK rašte nurodytus faktus ir bendruomenės centrų nuomonę. Beje, nors minėtas Kauno AVPK raštas ginčijamo sprendimo preambulėje yra nurodytas kaip dokumentinis šaltinis, kuriuo grindžiamas individualus administracinis aktas, iš minėto rašto matyti, kad pareiškėjo prekybos vietos į policijos raštus nors ir buvo įtrauktos, bet buvo aiškiai pažymėta, kad vykdant patikrinimus P. R.

įmonės „Broliai juodvarniai“ prekybos kioskuose Alkoholio kontrolės įstatymų pažeidimų nenustatyta, o su pareiškėjo veikla paminėtas vienas susijęs „pažeidimas“ (duomenys neskelbtini), Kaune esančiame prekybos kioske, dėl kurio Kauno apylinkės teismo nutarimu administracinė byla buvo nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taigi policijos raštuose nekonstatuota ne tik jokių konkrečių pareiškėjo, jo darbuotojų padarytų pažeidimų, bet taip pat nėra pateikta jokių su pareiškėjo prekybos vietomis susijusių faktų, kuriuos lėmė naktinė prekyba alkoholiniais gėrimais – besibūriuojančius neblaivius ir agresyviai nusiteikusius asmenis šalia šių prekybos vietų, vartojamus alkoholinius gėrimus, niokojamą ar gadinamą šalia esančių įstaigų gyventojų turtą, šiukšlinamą aplinką.

Nenurodyti ir konkretūs duomenys apie įvykdytas nusikalstamas veikas, grėsmes viešajai tvarkai ar rimčiai, aplinkinių, baro darbuotojų saugumui ar kitokius Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytus teisės pažeidimus, pareiškėjo kaip ūkio subjekto nesąžiningą veiklą, konkrečias negatyvias pasekmes bendruomenei ar atskiriems jos nariams, kitas įvairaus pobūdžio problemas, kurias tiesiogiai lėmė būtent pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiose patalpose vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Tokių faktų nėra nurodę ir kiti Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodyti subjektai.

Akcentuota, kad Triukšmo valdymo įstatymo ar kitų teisės aktų numatytų pažeidimų taip pat nekonstatuota. Tokiu būdu daryti išvadą apie pakitusią viešosios rimties ir tvarkos ar bendrą kriminogeninę situaciją ginčo prekybos vietų prieigose ryšium su prekyba alkoholiniais gėrimais ne tik nakties, bet ir dienos metu, nėra pagrindo. Priešingai, iš bylos medžiagos šiuo ginčo atveju yra pakankamai pagrindo spręsti apie tai, kad pareiškėjas pats imasi efektyvių veiksmų bei priemonių viešajai tvarkai ir saugumui bare užtikrinti.

Minėta, kad pagal formuojamą teismų praktiką priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka, remiantis Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies dispozicijoje numatytomis sąlygomis, nustatyti viešojo intereso pažeidimą. Ginčo atveju jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais yra pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, nepateikta, taigi ir tinkamas visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas nenustatytas.

Padaryta išvada, kad Taryba, formaliai prisidengiant teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą – ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 8.00 val. iki 22.00 val. pareiškėjui priklausančiose prekybos vietose, esančiose (duomenys neskelbtini), Kaune, priėmė, neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, neigiamai nepaveikusios viešosios tvarkos, rimties ir saugumo tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo. Teismas, darydamas tokias išvadas, neturi pagrindo atsižvelgti ir į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento pritarimą atsakovo pateiktam sprendimo projektui, kuris tėra tik deklaratyvaus pobūdžio.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovės pateiktas papildomas įrodymas – Kauno miesto gyventojų nuomonės tyrimas, kuriuo bandoma grįsti sprendimą, atliktas jau po ginčijamo sprendimo priėmimo, be to, tyrimo metu fiksuota išvada, kad Kauno miesto gyventojai linkę pritarti, kad būtų ribojamas prekybos alkoholiu laikas nuo 22 val. iki 8 val. buvusiose naktinės prekybos alkoholiu parduotuvėse („pseudo baruose“), yra parengta anoniminės apklausos būdu, todėl tai apriboja galimybę patikrinti juose užfiksuotų duomenų tikrumą bei kelia abejones dėl tokio įrodymo patikimumo ir objektyvumo, nepagrindžia ginčijamo sprendimo pagrįstumo. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo prekybos vietos šalia gyvenamųjų teritorijų, tačiau jokių duomenų, kad šių teritorijų gyventojai reikštų pretenzijas, nusiskundimus, taip pagrindžiant viešojo intereso pažeidimą, nėra, todėl ir išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą Kauno miesto savivaldybei ginti tokį viešąjį interesą ir imtis priemonių dėl tvarkingos, kultūringos aplinkos, saugumo ir viešosios rimties užtikrinimo būtent šiose miesto dalyse nebuvo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo nurodytos ir nėra nustatytos aplinkybės, jog galiojantys teisės aktai diferencijuoja asmenis dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo. Atsakovo nurodytos aplinkybės, pagrindas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką yra prielaidos, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (ABTĮ 57 str., 86 str. 2 d.).

Atsakovas, grįsdamas savo argumentus, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-382/2012. Nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs dėl norminio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybė sutrumpino prekybos laiką alkoholiniais gėrimais visuose Kauno miesto kioskuose ir paviljonuose, t. y. visiems ūkinės veiklos subjektams, apibrėžtiems rūšiniais požymiais. Tokiu būdu priemonė buvo pritaikyta vienos grupės subjektams, veikiantiems vienodomis sąlygomis, ir šie subjektai vienas kito atžvilgiu nebuvo diskriminuoti, privilegijų neįgijo, pritaikyta priemonė atitiko lygybės įstatymui principą. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu atsakovas, nors kaip jis pats nurodo, ir įgyvendindamas Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tikslus, tačiau prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne visoje Kauno miesto teritorijoje, bet pagal neaiškius kriterijus pasirinko konkrečias vietas. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, atsakovas, taikydamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytą poveikio priemonę ne visoms, bet tik daliai rūšiniais požymiais neapibrėžtų prekybos vietų, lyginant su kitais ūkinės veiklos subjektais, kurie prekiauja alkoholiu kitose prekybos vietose Kauno mieste, atliko veiksmus, nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve ir diskriminavo atskirus ūkio subjektus, dėl ko galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės (Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), pažeidė minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus, kadangi nesant jokio teisėto ir pagrįsto objektyvaus pagrindo apribojo pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuota ir tai, kad pagal VAĮ 3 straipsnio 3 punktą administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Atsakovas, nuspręsdamas taikyti atitinkamą apribojimą pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgus į valstybės ir savivaldybių vykdomą politiką alkoholio kontrolės srityje, prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas pareiškėjui nurodyta apimtimi nelaikytinas proporcingu ir nepagrįstai riboja šio verslo subjekto ūkinę veiklą.

Tai, kad nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl neigiamų padarinių, kylančių būtent dėl pareiškėjo vykdomos veiklos ir prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, toks apribojimas buvo taikytas pasirinktinai pareiškėjui ir tai, kad kitų ūkio subjektų, toliau vykdančių analogišką prekybą alkoholiu Kauno mieste, siekiant tų pačių Įstatyme įtvirtintų ir siektinų teisinio reguliavimo tikslų, veikla nebuvo nustatyta apimtimi ribojama, leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl taikytų poveikio priemonių neproporcingumo pagrįstiems administravimo tikslams, palankesnių verslo sąlygų sudarymą atskiriems ūkio subjektams, tai nesiejant su viešojo intereso pažeidimu, bei tokiu būdu sumažinto pareiškėjo konkurencingumo rinkoje.

Pabrėžta, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus, jog buvo išsamiai analizuota situacija visame Kauno mieste ir atsižvelgta į Konkurencijos įstatymo reikalavimus, draudžiančius priimti sprendimus, dėl kurių kitas ūkio subjektas įgyja pranašumą ar kurie gali veikti konkurencijos sąlygų skirtumus. Akivaizdu, kad neatlikus nurodytų veiksmų, atsakovas, deklaratyviai siekdamas užtikrinti viešojo intereso apsaugą, jo realiai neužtikrino, nes ginčijamu aktu siekė apriboti tokio ūkio subjekto vykdomą veiklą (pareiškėjo), kuri, kaip teismas nustatė, nelėmė jokių pažeidimų.

Todėl dėl ginčijamo sprendimo susidariusi faktinė situacija, kai, kaip jau buvo minėta, be apribojimų buvo palikti veikti kiti ūkio subjektai, vykdantys analogišką ūkinę veiklą mieste, pažeidžia verslo interesų pusiausvyrą ir laisvę lygiomis sąlygomis konkuruoti, jau minėtą proporcingumo principą. Ginčo atveju reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, kad atsakovas byloje niekaip nepagrindė savo sprendimo konkurencijos ribojimo aspektu, o įrodinėjimo požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjo teiginiai liko nepaneigti. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A492-2814/2011).

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą, prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne konkretiems ūkio subjektams (įmonėms), bet pasirinktoms 24 prekybos vietoms Kauno mieste, nurodant nekilnojamojo turto adresus. Atsakovo atstovė nurodė, kad tokiu būdu buvo siekiama, jog konkrečios įmonės neturėtų galimybės po alkoholio licencijos panaikinimo įsteigti naują įmonę ir vėl vykdyti tą pačią ūkinę veiklą toje pačioje veiklos vykdymo vietoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, jog ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikė prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, tai leidžia pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai galimai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkui), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla. Tokiu būdu, kolegijos vertinimu, atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Nors Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo ir Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse įtvirtintų nuostatų analizė (Taisyklių 9.5 p., 27 p., 35 p., 48 p.) leidžia konstatuoti, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei. Be kita ko, ir nuosekli teismų praktika tokios kategorijos bylose vienareikšmiai patvirtina faktą, jog esant būtent tokiam nustatytam teisiniam reguliavimui, prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamajam turtui). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Sprendimo dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietose (duomenys neskelbtini) yra pagrįstas, todėl tenkintas.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nagrinėjamo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014 ir teigia, jog Tarybos sprendimas yra norminis teisės aktas – jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis yra skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas išimtinai su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Tai, kad ginčijamu atveju yra aiškiai identifikuotos prekybos vietos, nepadaro šio teisės akto individualiu, nes jis yra skirtas individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei, t. y. bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris vykdo ar vykdys prekybą alkoholiniais gėrimais norminiame teisės akte nurodytose vietose. Be to, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, jokių išskirtų konkrečių subjektų Tarybos Sprendime nėra. Pagal mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais reglamentuojančius teisės aktus, vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms ten veiklą vykdančioms įmonėms, todėl tai yra dar vienas argumentas, kad priimtas Tarybos Sprendimas neabejotinai yra norminis teisės aktas ir toks sprendimas bus taikomas konkrečioje Tarybos Sprendime nurodytoje vietoje bet kuriai įmonei prekiausiančiai alkoholiniais gėrimais ir ateityje. Ginčijamas Tarybos Sprendimas nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu/būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu/vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. nustatoma teisės norma.

Atsakovo teigimu, nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turi būti iniciatoriumi rengiant teisės aktą, ginčo atveju sprendimo projektą, tik yra nurodoma, kokia informacija turėtų būti pagrindu priimant sprendimą, t. y. tam tikrų Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009, kuria vadovaujasi atsakovas, išaiškino, kad pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją, sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą, todėl savivaldybių tarybos pagal šį išaiškinimą ne tik gali, bet ir privalo būti iniciatoriais rengiant teisės aktą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nuostatoje nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai, yra ne tik niekuo nepagrįstas, nepagrįstai susiaurina Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymą, bet ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, alkoholio prekybą reglamentuojantiems teisės aktams, kuriuose neabejotinai didelis vaidmuo ribojant alkoholio prieinamumą, reguliuojant prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką yra skiriamas savivaldybių taryboms. Tą patį patvirtina ir byloje esantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. raštas Nr. (10.2.3.2-194)10-9042.

Pažymi, jog Bendruomenių centrų asociacija aiškiai išdėstė savo poziciją dėl Sprendimo projekto, ja abejoti nėra jokio pagrindo. Mano, jog pagal pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą aiškinimą, Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostata galėtų būti taikoma tik po nusikalstamų veikų padarymo ir sudarytų situaciją, kad savivaldybės tarybai, atsakingai už savo gyventojus ir siekiančiai, kad jie gyventų sveikoje ir saugioje aplinkoje, nakties metu be baimės galėtų grįžti į namus, nesant visą parą veikiančiuose baruose padaromų nusikaltimų, šia įstatymo nuostata būtų neįmanoma pasinaudoti.

Teismas visiškai ignoravo tai, kad nurodyta teisės norma numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemonę, t. y. siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams, sudaryti saugias gyvenimo sąlygas aplinkiniams, o ne laukti galimo sunkios nusikalstamos veikos padarymo, ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų, t. y. sveikatą žalojančių produktų prekybai, nepaisydamas nei prekybos vietos, nei bendruomenės nuomonės, kuri konkrečiu atveju buvo aiškiai išreikšta Kauno bendruomenių centro asociacijos 2013 m. lapkričio 13 d. rašte (su protokolų išrašais), nei Kauno jaunimo, surengusio mitingą, bei įteikusio 2013 m. lapkričio 14 d. kreipimąsi, pasirašytą Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų atstovybių bei Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidento A.

V.. Visi minėti dokumentai ir informacija Tarybai buvo pateikti ir žinomi svarstant Sprendimo projektą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 išaiškinta, kad taikant tokią priemonę, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas, savivaldybė neturi pareigos įrodinėti, ar pareiškėjas, versdamasis prekyba alkoholiu, nusižengė įstatymo reikalavimams, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sieja Sprendimą su konkrečiais subjektais ar jų veiklos apribojimais.

Sprendimas yra norminis teisės aktas, juo nėra nustatomos jokios teisės ar pareigos konkretiems subjektams, o nustatomos miesto teritorijos (adresai), atsižvelgiant į jų buvimo vietą (pvz., miegamasis rajonas, tarp gyvenamųjų namų ir pan.), bendruomenės, gyventojų siūlymus, riziką nusikalstamumui. Būtent dėl šių veiksnių, o ne dėl konkrečių ten veikusių subjektų buvo priimtas toks sprendimas.

Pagrindas priimti Tarybos Sprendimą buvo prekybos alkoholiniais gėrimais vieta, policijos pateikta informacija, bendruomenių ir Kauno jaunimo išdėstyta raštu pozicija, todėl teismas visiškai nepagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, kad neva Kauno miesto savivaldybei nebuvo jokio pagrindo imtis priemonių dėl tvarkingos, kultūringos aplinkos saugumo ir viešosios rimties užtikrinimo, juo labiau kad Kauno bendruomenių centrų asociacijos raštu išdėstyta pozicija, kad Tarybos sprendimo projekte nurodytos vietos yra viešojo nesaugumo seniūnijose židiniai, prie kurių nakties metu neretai kyla įvairūs incidentai, jokiais įrodymais paneigti nebuvo.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus. Mano, kad teismo aiškinimas reiškia, jog Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymas būtų neįmanomas, jeigu jis neapimtų visų prekybos vietų apskritai. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, dėstydamas teiginius apie proporcingumo principą, nevertina priemonės taikymo viso miesto mastu. Priimant Tarybos Sprendimą buvo labai kruopščiai išnagrinėta situacija, visų pirma, tam, kad nebūtų pažeistas būtent proporcingumo principas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 20-S-2894 buvo pateikta informacija apie Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje veikiančias įmones, kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais (nakties metu dirbantys barai). Siekiant užtikrinti viešą interesą ir proporcingumo reikalavimą visos rašte nurodytos prekybos vietos, t. y. iš esmės esančios toje pačioje vietovėje, buvo įtrauktos į prekybos vietų, kurioms yra apribojamas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, sąrašą. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje yra numatyta išimtis, kad skirtingos konkurencijos sąlygos yra galimos, kai to neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (ginčijamu atveju Įstatymo 18 str. 9 d.), todėl ginčijamu atveju Konkurencijos įstatymas pažeistas nebuvo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą ir buvo priimtas koks nors nutarimas šiuo klausimu.

Mano, kad visiškai nepagrįstas yra ir teismo aiškinimas, jog pagal Įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui. Įstatymo 18 straipsnio 9 dalies formuluotėje iš viso nėra minima „įmonė“, todėl mano, kad teismas šią nuostatą, be jokio teisinio pagrindo, aiškina pernelyg siaurinamai. Tarybos Sprendimas yra norminis teisės aktas, jame nustatytos atitinkamos taisyklės tam tikrose miesto vietose, kurios privalomos visiems subjektams, vykdantiems prekybą alkoholiu tiek šiuo momentu, tiek ateityje ketinantiems užsiimti tokia veikla.

Minėtas ribojimas ginčijamame sprendime nurodytose vietose galioja ir vėliau, bet kuriam subjektui, ketinančiam prekiauti alkoholiu, ir tai visiškai nesietina su konkretaus subjekto daiktinėmis teisėmis. Tai patvirtina ir kitos Įstatymo nuostatos, pvz., 18 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Taigi prekybos laiko ribojimas galimai prekybos vietai teisės aktuose yra įtvirtintas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika – 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 ir 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009.

Be to, aiškinimas, kad Įstatymo 18 straipsnio 9 dalis gali būti taikomi tik įmonei, o ne prekybos vietai, ne tik neatitiktų įstatymo ir minėtos nuostatos paskirties, bet ir nepasiektų siekiamų tikslų – apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką įmonei ir toje vietoje pradėjus prekiauti alkoholiniais gėrimais kitai įmonei viešasis interesas ir toliau būtų pažeidinėjamas, nes gyventojai ir toliau neturėtų sveikos ir saugios aplinkos. Toks traktavimas neabejotinai pažeistų ir proporcingumo principą, nes kita įmonė, be jokių apribojimų, toje pačioje vietoje ir toliau galėtų prekiauti alkoholiniais gėrimais.

Įstatymų leidėjas, ypač atsižvelgdamas į visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad šiai veiklos sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant. Viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalo atsižvelgti į visuomenės nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą, todėl ginčijamo sprendimo ar jo dalies panaikinimas ne tik paneigtų išimtinę tarybos kompetenciją, bet ir prieštarautų vietos bendruomenės, gyventojų, Kauno jaunimo valiai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas negali būti vertinamas vien kaip sankcija pažeidėjui už konkrečius teisės aktų pažeidimus, savo paskirtimi tai priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011). Kauno miesto savivaldybės taryba, būdama atsakinga už gyventojus, gyvenančius jos teritorijoje, žinanti naktinės prekybos Kauno mieste problemas, įvertinusi prekybos vietas, visą jai pateiktą medžiagą ir pasiūlymus bei visuotinai žinomą aplinkybę, kad asmenys, apsvaigę nuo alkoholio, neretai būna agresyvūs, konfliktiški, pažeidžia viešąją tvarką, o kai kuriais atvejais ir patys tampa nusikaltimo aukomis, jau nekalbant apie tai, kad alkoholio vartojimas kelia didelę riziką sveikatai, šeimos ir visuomenės gerovei, t. y. siekdama pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos ir vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, priėmė ginčijamą norminį teisės aktą. Ginčijamose prekybos vietose prekyba alkoholiu apribota tik nuo 22 val. iki 8 val., o likusiu laiku prekyba alkoholiu, subjektams turintiems licencijas prekiauti alkoholiu, yra galima.

Pareiškėjas P. R. individuali įmonė „Broliai juodvarniai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto, jog pritaria ir sutinka su teismo pozicija, kad Sprendimas yra individualus teisės aktas. Apribojimas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko. Sutinka su teismo priimtu sprendimu, pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko. Aplinkybių, patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas sprendime nurodytose vietose yra tinkama priemonė siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nepateikta. Ginčo atveju jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais yra pagrindžiamas viešo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, – nepateikta, taigi tinkamas visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas nenustatytas. Šiuo atveju savivaldybės individualaus norminio akto priėmimas negali būti laikomas teisėtu siekiant apginti viešąjį interesą, nes jokių viešojo intereso pažeidimų nėra. Ginčo faktinė situacija sudaro galimybę be apribojimų veikti kitiems ūkio subjektams, vykdantiems analogišką ūkinę veiklą mieste. Taip pažeidžiama verslo interesų pusiausvyra ir laisvė lygiomis sąlygomis konkuruoti, remiantis proporcingumo principu. Akivaizdu, kad apribojus alkoholio pardavimo laiką pareiškėjo prekybos vietose, paklausa kitose prekybos vietose, kuriose apribojimai nebus taikomi, padidės, taip pažeidžiant pareiškėjo teisėtus lūkesčius, tai vienareikšmiškai turės neigiamos įtakos pareiškėjo ūkinei komercinei veiklai, pareiškėjas patirs žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimo Nr. T-607 dalies, kuria prekybos vietose (duomenys neskelbtini), Kaune, apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laikas nuo 22 val. iki 8 val., teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas P. R. individualios įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą tenkino ir ginčijamą sprendimo dalį panaikino kaip nepagrįstą.

Atsakovas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu nesutinka, teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, kadangi minėtas teismas visiškai ignoravo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcija) 18 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Taigi minėtoje dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo dalykas dažnai lemia ir įrodinėjimo priemones, kuriomis vienos ar kitos aplinkybės byloje gali būti nustatytos; skirtingų faktų bylose nustatymui taikomi nevienodo įrodytumo laipsnio ir įrodymų pakankamumo kriterijai. Jei prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai, dažniausiai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, objektyvioji jo pusė, bet ir pažeidėjo kaltė, kiti subjektyviosios pusės elementai, tai viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.) (pvz., 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs sprendimo priėmimą sąlygojusias faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos. Todėl teisinga teismo išvada, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų. Pažymėtina, jog faktines aplinkybes visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bei įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija jų plačiau nebeanalizuoja. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai). Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu neegzistavo jokių prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietose (duomenys neskelbtini), Kaune.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Apeliaciniame skunde Kauno miesto savivaldybės taryba teigia, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra norminis teisės aktas, nes jame įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems, ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose, jis skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu, orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Atkreiptinas Kauno miesto savivaldybės tarybos dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai (savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos laiką pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą, dėl sąžiningos konkurencijos laisvės ir kt.) nėra reikšmingi ginčo išsprendimui (nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu), todėl teismas plačiau jų netiria ir nepasisako. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė