A-438-1438-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1438/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02554-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Mažeikių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 76), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo (toliau – ir atsakovas) nesumokėtą atlyginimo dalį už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. 19 dienų (152 valandas) – 11 290,54 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. gruodžio 18 d. dekretu Nr. 1K-1644 paskirtas Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėju ir iki šiol eina teisėjo pareigas Mažeikių rajono apylinkės teisme.

Nurodė, kad teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas ir nuo 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas. Šio įstatymo 6 straipsnis nustato, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka.

Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo tvarką nustato Teisėjų taryba. Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą, kuriuo reglamentavo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytos, išmokamos metų pabaigoje, vienkartinės priemokos teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką.

Tvarkos aprašo 3 punkte numatyta analogiška Teisėjų atlyginimo įstatymui nuostata, kad vienkartinė priemoka teisėjams mokama neviršijant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jei šių lėšų nepakanka, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo reglamentavo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką bei įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką.

Šio teisės akto 3 punkte nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką. Pagal 4 punktą teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali laikantis teismo pirmininko nustatytos tvarkos (išskyrus atvejus, kai nagrinėjama byla arba yra būtina atlikti kitus neatidėliotinus veiksmus).

Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 13P-71-(7.1.2) 5–6 punktuose išdėstoma ne darbo metu dirbto laiko apskaitos tvarka. Teisėjo pagal nustatytą tvarką dirbtų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo tikslus laikas žymimas nustatytos formos pavyzdiniame teisėjų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų) apskaitos žurnale. Teisėjui, atliekant teisėjo funkcijas teisme poilsio ir švenčių dienomis bei po teismo darbo valandų, žurnale pažymimas teisėjo atvykimo, išvykimo laikas ir kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti.

Informaciją apie darbą po teismo darbo valandų, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo laiką, taip pat apie atliktus veiksmus žurnale įrašo teisėjas.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažinta, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Iki šios dienos teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas tvarka nebuvo pakeista.

Teigė, kad pareiškėjas 2010–2013 metais pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val., tačiau už budėjimą namuose 2011 ir 2012 metais buvo išmokėta tik nedidelė dalis 2009–2011 metais galiojusioje Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio redakcijoje nustatytos vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą. Lietuvos Respublikos teismų įstatyme teisėjų darbo ne darbo metu apmokėjimo klausimas nėra reguliuojamas. Valstybės tarnybos santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, pagal to paties straipsnio 4 dalį numatoma, kad už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 5 dalis numato, kad laikas dirbant poilsio dienomis ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimo laikas skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. DK 193 straipsnis numato, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. DK nenumato išskirtinės apmokėjimo už budėjimus tvarkos, todėl vadovaujamasi normomis, kurios numato darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimo tvarką. DK 194 straipsnyje išskiriami du darbo poilsio ir švenčių dienomis atlyginimo būdai priklausomai nuo to, ar asmuo dirbo pagal grafiką, ar ne pagal grafiką, kadangi pareiškėjas dirbo pagal grafiką, jam turi būti taikoma DK 194 straipsnio 2 dalis. Pagal DK 194 straipsnio 2 dalį, už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. DK 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis kompensavimas kita poilsio diena ar dienos pridėjimas prie kasmetinių atostogų galimas tik tada, kai asmens darbas poilsio ar švenčių dienomis nėra numatytas pagal grafiką (DK 194 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2013 m. birželio mėnesio dirbo 19 dienų (152 valandas), t. y. budėjo namuose: 2010 metais – rugsėjo 4 d., spalio 30 d., lapkričio 27 d.; 2011 metais – sausio 22 d., gegužės 21 d., liepos 16 d., rugsėjo 10 d., spalio 29 d., gruodžio 31 d.; 2012 metais – sausio 7 d., kovo 3 d., balandžio 28 d., birželio 9 d., rugsėjo 8 d., lapkričio 10 d., gruodžio 24 d.; 2013 metais – kovo 9 d., kovo 30 d., birželio 1 d. Darbas poilsio ir švenčių dienomis paskirtas Budėjimo poilsio ir švenčių dienomis grafikuose. Už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjui turi būti atlyginama pagal DK 194 straipsnio 2 dalį, mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo vidutinį darbo valandos užmokestį (darbo dienos užmokestį), nurodytą DK 186 straipsnio 2 dalyje. Iš prašomos priteisti sumos yra atskaitytinos sumos, išmokėtos pareiškėjui pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-113 ir 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. V-94.

Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 83–85) prašė jį tenkinti iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokestį pagal pateiktą paskaičiavimą.

Atsakovas nurodė, kad sutinka su pareiškėjo skunde nurodytu argumentu, jog šiuo atveju turėtų būti taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, t. y. DK 194 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 86 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. gruodžio 18 d. dekretu Nr. 1K-1644 paskirtas Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėju ir šias pareigas Mažeikių rajono apylinkės teisme eina iki šiol. Teisėjas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus budėjo namuose 19 dienų (152 valandas). Pareiškėjo vidutinis atlyginimas už darbą nurodytomis dienomis sudaro 5 102,04 Lt. Taikant DK 194 straipsnio 2 dalį, dvigubas pareiškėjui išmokėtinas darbo užmokestis sudarytų 10 204,08 Lt. Atskaičius sumas, išmokėtas pareiškėjui pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. V-113 (416 Lt) ir 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. V-94 (1 092,00 Lt), pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis už darbą poilsio ir švenčių dienomis sudarytų 8 696,08 Lt.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 103‑108) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo 8 696,08 Lt už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. už 19 dienų (152 valandas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Konstitucinis Teismas, pripažindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, pažymėjo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Konstitucijos ir įstatymų kyla ir tokios teisėjų funkcijos, kurias vykdydamas teisėjas turi dirbti viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis <...> Kartu Konstitucinis Teismas nurodė, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Atsižvelgiant į tai, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, tai teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nebuvimas laikytinas teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles.

Teismų įstatyme teisėjų darbo ne nustatytu darbo laiku apmokėjimo klausimas nėra reguliuojamas. Valstybės tarnybos santykius reglamentuojančio Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad už budėjimą valstybės tarnautojui mokama DK nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad laikas dirbant poilsio dienomis ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimo laikas skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

DK 193 straipsnyje nustatyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. DK nenustato išskirtinės apmokėjimo už budėjimus tvarkos, todėl vadovaujamasi normomis, kurios nustato darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimo tvarką. DK 194 straipsnyje išskiriami du darbo poilsio ir švenčių dienomis atlyginimo būdai atsižvelgiant į tai, ar asmuo dirbo pagal grafiką, ar ne pagal grafiką. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas budėjo pagal iš anksto sudarytą grafiką, jam turi būti taikomos DK 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje.

DK 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.

Teismas nurodė, kad iš Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. pažymos (b. l. 86) matyti, jog pareiškėjas poilsio ir švenčių dienomis budėjo 152 valandas. Už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjui turi būti atlyginama pagal DK 194 straipsnio 2 dalį, mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą DK 186 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui priteistina už budėjimą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką pagal minėtą Mažeikių rajono apylinkės teismo pažymą – 8 696,08 Lt (10 204,08 Lt – 1 508 Lt (išmokėtos vienkartinės metinės priemokos už budėjimus); b. l. 15, 27)

Teismas pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo (šiuo atveju Mažeikių rajono apylinkės teismo) ir jos gavėjo – šio teismo teisėjo. Nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme, šie santykiai yra prilyginami DK reglamentuojantiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio. Be to, šis atsakovas (teismas) yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei, nors ir Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu apribotą, tokio darbo apmokėjimą. Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą. Tinkamas atsakovas šioje byloje yra ne Lietuvos valstybė, o Mažeikių rajono apylinkės teismas.

III. Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 110‑112), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Nurodo, kad teismas nėra teisėjo darbdavys DK prasme. Teismas jokiais būdais ir priemonėmis nedaro įtakos teisėjo priėmimui į darbą, neturi galimybės tartis su teisėju nei dėl darbo vietos, nei dėl darbo funkcijų, nei dėl apmokėjimo nepaisant jo darbo rodiklių, nesudaro su teisėju darbo sutarties. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjai skiriami į pareigas Prezidento dekretu, būtent valstybė, o ne teismas yra teisėjo darbdavys, taigi atsakomybė už tinkamą teisėjo darbo apmokėjimą tenka valstybei. DK XV skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, garantijas ir kompensacijas, į kurį, nesant tinkamo teisėjų sureglamentavimo dėl teisėjų atlyginimo už darbą švenčių ir poilsio dienomis Teismų įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme, nukreipė bylą nagrinėjęs teismas, 189 straipsnis numato, jog iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl vėl grįžtama prie to, kad teisėjų darbo apmokėjimas turi būti tinkamai reglamentuotas įstatymais, už kurių priėmimą yra atsakinga valstybė. Teismas, būdamas valstybinė institucija, finansuojama iš valstybės biudžeto ir būdama asignavimų valdytoja, yra tik įstatymų, reglamentuojančių teisėjų darbo apmokėjimą, vykdytoja ir gaunamų asignavimų skirstytoja, neturinti kompetencijos peržengti įstatymų nustatytų ribų ar, nesant įstatyminio reglamentavimo, savarankiškai nustatyti teisėjų darbo apmokėjimo tvarką.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 130) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą pakeisti, nurodant, kad pareiškėjui priteisiama 8 696,08 Lt suma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Nurodo, kad jam atlyginimo dalis už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo mokama dėl tinkamo teisinio reguliavimo ir dėl pakankamo finansavimo nebuvimo, net po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo nebuvo skirtas atsakovui Mažeikių rajono apylinkės teismui papildomas finansavimas, įstatymų leidėjas (atsakovas Lietuvos Respublika) nesiėmė priemonių pašalinti antikonstitucinį teisinį reguliavimą ir sureguliuoti teisinius santykius taip, kad būtų tinkamai ir teisingai apmokama už atliktą darbą. Taigi nesant tinkamo įstatyminio reguliavimo, nesant pašalintai antikonstitucinei Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatai bei nesant pakankamo finansavimo Mažeikių rajono apylinkės teismui, teismo sprendimo įvykdymas gali būti neįmanomas ar labai pasunkėti. Todėl vertinant išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimas ta apimtimi, kuria pareiškėjui priteista 8 696,08 Lt už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. už 19 dienų (152 valandas), yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau sprendimas keistinas, nurodant, kad pareiškėjui 8 696,08 Lt suma yra priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui M. K. (Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjui) nesumokėtos atlyginimo dalies už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. už 19 dienų (152 valandas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog už apskaičiuotą budėjimo laiką pareiškėjui turi būti atlyginama pagal DK 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą DK 186 straipsnio 2 dalyje, ir konstatavo, jog tinkamas atsakovas yra Mažeikių rajono apylinkės teismas, bei priteisė iš jo pareiškėjui 8 696,08 Lt sumą už darbą švenčių ir poilsio dienomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, kad Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje, o tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos). Pareiškėjas šiai atsakovo pozicijai pritaria. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių atsakovas ginčo nekelia.

Pastebėtina, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, jei tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213‑241).

Šiuo aspektu pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaraujančia Konstitucijai. Taigi nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus. Nepaisant minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų išaiškinimų, Lietuvos Respublikos Seimas dėl netinkamai sureglamentuotų teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimų susidariusios teisės spragos neužpildė. Jokie reikalingi teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo atlikti, t. y. teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo sritį reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjui nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžta, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą kompensaciją už darbą švenčių ir poilsio dienomis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš Mažeikių rajono apylinkės teismo, o ne iš Lietuvos valstybės. Pastebėtina, kad šioje byloje Lietuvos valstybė nedalyvauja nei kaip atsakovas, nei kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl aptariamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl bylos šalių patikslinimo, nusprendžiant atsakovu laikyti ir Lietuvos valstybę, taip pat išsiaiškinant ir pareiškėjo poziciją šiuo klausimu.

Jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis (ABTĮ 54 str.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti tinkamo atsakovo įtraukimo klausimą ir aiškintis, ar sutinka pareiškėjai atsakovu įtraukti ir Lietuvos valstybę ABTĮ 54 straipsnio pagrindu. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad, realizuojant ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtintą teismo pareigą proceso dalyviams padėti įgyvendinti jų teises, nagrinėjant bylą iš naujo, turėtų būti sprendžiamas tinkamo atsakovo klausimas (ABTĮ 54 str.). Taip pat pažymėtina, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 yra aptarti ir ginčo atveju taikytinų konkrečių DK nuostatų klausimai, į ką taip pat turėtų būti atsižvelgta nustatant ir apskaičiuojant pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu ir teisėtu, sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys