A-1610-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1610-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00247-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 2–10), prašydamas: 1) panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Utenos AVPK) viršininko 2011 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įsakymas), kuriuo jis, remiantis 2011 m. lapkričio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada), atleistas iš vidaus tarnybos savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą; 2) grąžinti jį į Utenos AVPK Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo (vyresniojo inspektoriaus) pareigas.

Teismo posėdyje paaiškino, jog jis 2011 m. spalio 28 d. kartu su pažįstamu medžiotojų būrelio vadovu D. A. vyko pas medžiotoją L. paimti dovanų čekio, kuris buvo skirtas vienam medžiotojui jubiliejaus proga. Automobilį vairavo D. A., nes automobilis priklauso jo įmonei, be to, pats pareiškėjas turėjo nedarbingumo pažymą, t. y. jam atlikta šonkaulių, raktikaulio ir mentės operacija, todėl jis dėl sveikatos būklės negalėjo vairuoti. Paėmę čekį, jie grįžo į šventę, kurioje pabuvus apie 1 val., susiruošė vykti namo.

Pakeliui parvežti paprašė kolega, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Važiuojant keliu, kelkraštyje pastebėjo policijos automobilį, vėliau šis automobilis su įjungtais švyturėliais prisivijo D. A. vairuojamą automobilį. Pareiškėjas liepė vairuotojui D. A. sustoti, nes to reikalauja Kelių eismo taisyklės (toliau – ir KET). Išlipus iš automobilio, jis ėjo link policijos automobilio, kuriame buvo pareigūnai G. B. ir A. M. (M.), taip pat praktikantė V. K. Pareiškėjas pamanė, jog kolegoms reikia pagalbos, tačiau prie jo priėjęs A.

M. pasakė, jog gautas skundas, todėl reikia patikrinti vairuotojo blaivumą. Pareigūnai pasakė, jog reikės važiuoti į policijos komisariatą. Pareigūnai D. A. ir pareiškėjui vairuoti neleido, tačiau pasitikrinti blaivumo neprašė. Liepė paskambinti žmonai, kad ši parvežtų pareiškėją namo. Važiuojant į policijos komisariatą, G. B. paklausė, ar žmona parveš namo. Ties „Lesto“ pastatu pamatė atvažiuojantį „Toyota“ automobilį, kurį vairavo jo žmona. Pareiškėjas nurodė, jog jo žmonai prie tarnybinio automobilio buvo patikrintas blaivumas, nieko nenustačius, jam ir jo žmonai buvo leista vykti namo.

Tik po dviejų dienų į namus atvyko G. B. ir pasakė, kad „šefas“ liepia rašyti protokolą dėl atsisakymo tikrintis blaivumą, nors tai padaryti nebuvo pasiūlyta. Dėl įvykio buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas atsisakė pasitikrinti blaivumą. Su nustatytomis aplinkybėmis pareiškėjas nesutiko, taip pat nurodė, jog būtent dėl šio įvykio pradėtas tarnybinis patikrinimas. Patikrinimo metu jam nurodyta pateikti paaiškinimą per dvi dienas, tačiau toks terminas yra neprotingai trumpas, juolab, kad jis tuo metu buvo nedarbingas.

Be to, savo teisių apgynimui jis norėjo kreiptis į advokatą. Visos šios aplinkybės rodo, jog tarnybinis patikrinimas atliktas neobjektyviai, visapusiškai neištyrus visų svarbių aplinkybių, todėl ginčijamas įsakymas turi būti panaikintas.

Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas A. B. teigė, kad tarnybinio patikrinimo išvada pareiškėjo atžvilgiu parengta per labai trumpą laiką, pačiam pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė tinkamai realizuoti teisę teikti paaiškinimą dėl įvykio. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, tuo atveju, jei dėl pareigūno veikos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisminio nagrinėjimo procesas, bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena, tarnybinis patikrinimas turi būti sustabdomas ir sulaukiama galutinių kompetentingų institucijų tyrimo rezultatų, išskyrus atvejus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių.

Nagrinėjamu atveju Išvadoje tik lakoniškai apsiribojama konstatavimu, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, policijos autoritetą, plačiau jų nedetalizuojant. Be to, nėra pagrindžiamos būtinos sąlygos konstatuoti pareigūno vardo pažeminimo faktui – tai neigiamos pasekmės ir pasekmių akivaizdumas, todėl teigtina, jog nenustačius visų pareigūno vardo pažeminimui konstatuoti būtinų sudėties elementų, pareiškėjas negali būti laikomas pažeminusiu pareigūno vardą. Išvadoje pagrindu, sudariusiu pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos, ir veiksmais, kurie neva pažemino pareigūno vardą, įvardinta aplinkybė, kad pareiškėjas atsisakė pasitikrinti blaivumą, tuo padarydamas administracinį teisės pažeidimą.

Iš to darytina išvada, jog atsakovas negalėjo priimti sprendimo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, kol nebuvo baigta nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byla, t. y. kol teismo nutarimu pareiškėjas nebuvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą. Utenos AVPK negalėjo teigti, jog įrodyta, kad pareiškėjas vengė blaivumo patikrinimo ir tokiais savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Atliekant tarnybinio patikrinimo procedūrą, nebuvo neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas atsisakė tikrintis blaivumą.

Išvadoje remiamasi prieštaringais policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, vieno kurių (t. y. A. M.) atžvilgiu taip pat atliktas tarnybinis patikrinimas ir paskirta tarnybinė nuobauda, o kitas (t. y. G. B.) patrauktas administracinėn atsakomybėn už melagingų parodymų davimą teisme apie administracinio teisės pažeidimo protokolo pareiškėjo atžvilgiu surašymo aplinkybes. Administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurio pagrindu surašyta tarnybinio patikrinimo išvada, pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas jam nedalyvaujant, kas draudžiama pagal nustatytą tvarką, į protokolą įrašant žinomai melagingus duomenis apie tariamą pareiškėjo atsisakymą pasitikrinti blaivumą, pareiškėjas protokole nepasirašė, taip pat nėra pastabos, paaiškinančios atsisakymo pasirašyti protokolą priežasčių.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 16–20) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas už tai, kad 2011 m. spalio 28 d. apie 22.15 val. Anykščių r., kelyje Radiškis – Anykščiai – Rokiškis ne tarnybos metu, neuniformuotas, turėdamas nedarbingumo pažymą, vairavo automobilį, sustabdytas policijos pareigūnų, šiems pareikalavus atsisakė pasitikrinti blaivumą ir šiuo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Dėl šio įvykio buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Nors pats pareiškėjas ginčijo pažeidimą ir paaiškinimo tarnybinio patikrinimo metu nepateikė, tačiau faktą, kad būtent pareiškėjas vairavo automobilį ir pareikalavus atsisakė tikrintis blaivumą, tarnybiniuose pranešimuose patvirtino tyrėjas A.

M., patrulis G. B., specialistas M. G. ir praktiką atliekanti studentė V. K. Pareigūnai A. M., G. B. ir studentė V. K. nurodė, kad pareiškėjui keletą kartų buvo siūloma pasitikrinti blaivumą, bet jis atsisakė, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Iš tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų matyti, kad S. R., sulaikytas policijos pareigūnų, suprato savo veiksmus, teisingai įvertino situaciją, suvokęs galimas neigiamas pasekmes tikslingai atsisakė pasitikrinti blaivumą. Toks pareiškėjo elgesys pripažintinas pareigūno vardą žeminančiu, jis nesietinas tik su administracinės atsakomybės už padarytą ATPK pažeidimą taikymu, todėl, pareiškėjo veiksmuose nustačius pareigūno vardą žeminantį poelgį, jis pagrįstai atleistas iš vidaus tarnybos.

Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Statutiniai pareigūnai, vykdo svarbias valstybės pavestas funkcijas, jiems suteikti ypatingi įgaliojimai, todėl esant duomenų apie pareigūnų padarytą teisės pažeidimą ir dėl to pradėtą tarnybinį tyrimą, stengiamasi per įmanomai trumpiausią laikotarpį užbaigti tokio tyrimo atlikimą ir teisiškai įvertinti pareigūno veiką. Pareiškėjas, sąmoningai atsisakydamas pasitikrinti blaivumą, padarė vieną iš sunkiausių ATPK numatytų pažeidimų, savo elgesiu akivaizdžiai pažemino policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą.

Atmestinas pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo suteikta teisė tinkamai pateikti paaiškinimą, kadangi S. R. buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, jame nurodyta, dėl ko pradėtas tarnybinis patikrinimas, nustatytas terminas, iki kada pareiškėjas turi pateikti paaiškinimą. Tai, kad S. R. 2011 m. lapkričio 4 d. parašė pranešimą Utenos AVPK Anykščių r. PK viršininkui, rodo, jog jis savo teisėmis naudojosi ir galėjo naudotis tinkamai, tačiau to nepadarė, t. y. nepateikė paaiškinimo. Rėmėsi 2003 m. balandžio 29 d.

įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 56 straipsnio 1 dalimi ir paaiškino, kad Išvada dėl S. R. veiksmų surašyta ir patvirtinta 2011 m. lapkričio 7 d. Įsakymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos priimtas 2011 m. lapkričio 8 d., t. y. kitą dieną po to, kai buvo nustatytas pažeidimo faktas. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pabrėžė, jog administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu nutraukta suėjus senaties terminui, o ne pareiškėją išteisinančiais pagrindais.

Nagrinėjant S. R. bylą teismuose, nei vienam teismui nekilo abejonių, kad jis vairavo neblaivus. Faktas, kad pareiškėjas vengė pasitikrinti blaivumą, įrodytas kelių pareigūnų ir kartu su pareiškėju važiavusio asmens parodymais. Nors pareiškėjo atstovas bando sukelti abejonę dėl G. B. duotų parodymų, tačiau liko nepaneigti kitų policijos pareigūnų duoti paaiškinimai ir parodymai, kuriuose jie aiškiai nurodė, jog pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus bei vengė pasitikrinti blaivumą. Tai, kad S. R. padarė administracinį teisės pažeidimą, rodo jo elgesys, kuomet jis aktyviais veiksmais siekė išvengti administracinės atsakomybės. Policija, negalėdama jo surasti, turėjo paskelbti pareiškėjo administracinę paiešką.

Būtent dėl šios priežasties suėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn terminai. Pareiškėjo elgesys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis pažemino pareigūno vardą, diskreditavo policiją, kaip instituciją, šis įvykis plačiai aptartas visuomenės informavimo priemonėse.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (II t., b. l. 69–78) pareiškėjo S. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė bylos faktines aplinkybes ir nurodė, jog nagrinėjamo administracinio ginčo esmė – pareiškėjo S. R. atleidimo iš Utenos AVPK Anykščių r. PK VPS Prevencijos poskyrio tyrėjo pareigų, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis aukščiau minėta Statuto norma ir 2011 m. lapkričio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pasiūlyta pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (I t., b. l. 47–53). Teismas akcentavo, kad tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tvarka)). Vadovui patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), tai yra individualaus teisės akto dalimi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1514/2006).

Vidaus tarnyba grindžiama statutiniais pagrindais, kurių pobūdis lemia ypatingą tarnybinės drausmės ir tarnybinės atsakomybės reikšmę vidaus tarnybos sistemoje. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Nurodyto punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Analogiškai pareigūno vardo pažeminimas apibrėžiamas ir Tvarkos 4.3 punkte.

Pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pareigūno vardo pažeminimas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų įtvirtintas kaip savarankiškas ir pakankamas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinės bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, Nr. A662-252/2011, Nr. A261-1222/2014) Statuto 2 straipsnio 7 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo aspektu yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti.

Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Statuto 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos veikos pasekmes, akivaizdžiai žeminančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojančiu, laikytinas toks pareigūnų elgesys, kuris akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų ( pvz., 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2010 m. liepos 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-945/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2412/2012 ir kt.).

Taigi pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio ir sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt.

Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-231/2008, Nr. A756-236/2010).

Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos faktinį pagrindą sudarė šie jo veiksmai – pareiškėjas ne tarnybos metu, neuniformuotas vairavo automobilį, įtariant, kad jis yra neblaivus ir pasiūlius pasitikrinti blaivumą, jis atsisakė tai padaryti. Tai, kad pareiškėjas atliko Išvadoje, kuri yra sudedamoji ginčijamo Įsakymo dalis, įvardintus veiksmus, patvirtina policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytos aplinkybės (I t., b. l. 25–29, 32, 34, 35) bei parodymai teismo posėdyje (I t., b. l. 93–96), kurie nurodė, kad apie 21.45 val. jie iš Utenos AVPK budėtojo gavo pranešimą apie galimai neblaivių medžiotojų vairuojamą automobilį, kurio valstybinio numerio skaičiai 779.

Matė, kaip iš Leliūnų kaimo išsuko ir pro juos dideliu greičiu pravažiavo pilkos spalvos visureigis, kurio valstybinio numerio skaičiai buvo tokie patys, kaip buvo nurodęs budėtojas. Pareigūnai, įjungę mėlynos ir raudonos spalvos švyturėlius, pradėjo persekioti visureigį, kurį prisivijo tik pravažiavę Čekonių k. kapines, kuomet visureigis ėmė stabdyti ir sustojo kelkraštyje. Visureigiui sustojus, A. M. priėjo prie jo. Iš automobilio pro vairuotojo pusės dureles išlipo Utenos AVKP Anykščių r. PK VPS Prevencijos poskyrio tyrėjas S. R..

Nuo automobilyje sėdinčių keleivių, taip pat nuo paties S. R. sklido alkoholio kvapas, todėl S. R. buvo pasiūlyta pasitikrinti blaivumą, tačiau tai daryti jis atsisakė. Kadangi S. R. atsisakė pasitikrinti blaivumą, jis buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, tačiau pranešime dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo jis atsisakė pasirašyti, teigė, kad yra blaivus. S. R. buvo pasiūlyta visas įvykio aplinkybes išsiaiškinti nuvykus į Utenos AVPK Anykščių r. PK, tačiau atvažiavus prie komisariato, jis persigalvojo ir į pastatą nėjo.

Pats S. R. neigė buvęs neblaivus, todėl ir atsisakė tikrintis blaivumą. Minėti policijos pareigūnai taip pat nurodė ne kartą pareiškėjui siūlę pasitikrinti neblaivumą, tačiau pastarasis atsisakė, nenurodęs jokių atsisakymo motyvų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir pareigingas, siekdamas paneigti jam pareikštus įtarimus dėl vairavimo esant neblaiviam, turėjo išsklaidyti visas abejones pasitikrindamas blaivumą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnas bei turėdamas pareigą elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu bei drausme būti pavyzdžiu kitiems, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, privalėjo imtis aktyvių veiksmų, padėti išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes bei pašalinti abejones, susijusias su jo neblaivumu.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, jog A. M., stengdamasis padėti išvengti atsakomybės pareiškėjui, iš pradžių pateikė neteisingus duomenis apie pareiškėjo veiksmus, tačiau vėliau tarnybiniame pranešime (I t., b. l.

34) išdėstė teisingas įvykio aplinkybes, nurodančias, kad S. R. vairavo automobilį, įtarus, kad jis yra neblaivus, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, pareiškėjo net kelis kartus buvo paprašyta pasitikrinti blaivumą, tačiau tai daryti jis atsisakė. Be to, tiek Anykščių rajono apylinkės teismui, tiek ir Panevėžio apygardos teismui, nagrinėjusiems S. R. administracinio teisės pažeidimo bylą, nekilo abejonių, jog S. R. 2011 m. spalio 28 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus ir tas neblaivumas buvo toks akivaizdus, jog nei pačiam S. R., nei jį sustabdžiusiems pareigūnams A.

M. ir G. B. nekilo abejonių, jog pareiškėjas negali toliau vairuoti, todėl po automobilio sustabdymo, šio automobilio vairavimą perėmė pareigūnas A. M., o S. R. tam neprieštaravo (S. R. administracinio teisės pažeidimo medžiaga). Nors pareiškėjas administracinėn atsakomybėn už aukščiau nurodytus pažeidimus nebuvo patrauktas, tačiau ne dėl to, kad šių pažeidimų jis nepadarė, o todėl, kad Panevėžio apygardos teismui nutartimi nustačius ATP protokolo surašymo trūkumus bei įpareigojus instituciją iš naujo surašyti ATP protokolą, pareiškėjas visais būdais vengė atvykti į policijos komisariatą protokolo surašymui, buvo paskelbta pareiškėjo paieška, ir tokiu būdu suėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena S. R. atžvilgiu nutraukta (S. R. administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga).

Teismas pabrėžė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. R., sustabdytas policijos pareigūnų, kritiškai ir teisingai įvertino situaciją bei, suvokęs galinčias jam kilti neigiamas pasekmes, tikslingai atsisakė pasitikrinti neblaivumą, taip siekdamas išvengti atsakomybės.

Teismas be kita ko pažymėjo, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas sietinas ne su baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo pareiškėjui faktu, o su pareiškėjo veiksmais, kurie įvertinti kaip žeminantys pareigūno vardą, todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo ir jo atstovo teiginys, kad pareiškėjas negalėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos tol, kol nebaigta S. R. atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo veikos vertinimą kaip akivaizdžiai žeminantį vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantį pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, ją kompromituojantį lemia ne S. R. atlikti pavieniai veiksmai, bet jų visuma. S. R. iš tarnybos atleistas, nes vairavo automobilį, įtariant, kad jis yra neblaivus, atsisakė pasitikrinti neblaivumą. Pažymėtina, kad pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, administracinę atsakomybę užtraukia transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Toks reglamentavimas iliustruoja įstatymo leidėjo griežtą poziciją dėl S. R. atliktų neteisėtų veiksmų – atsisakymas pasitikrinti neblaivumą savo pavojingumu yra prilyginamas vairavimui, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis ar net sunkus girtumo laipsnis. S. R., esant pagrįstiems įtarimams, kad jis vairavo automobilį neblaivus, atsisakė pasitikrinti neblaivumą ir taip pašalinti bet kokias abejones dėl jo būklės. Taigi konkretus girtumo laipsnis nebuvo nustatytas, tačiau tai yra tiesioginė pareiškėjo pasirinkto priešingo teisei elgesio modelio – atsisakymo pasitikrinti neblaivumą – pasekmė. Aptarti pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, ir yra pakankami Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytam atleidimo iš tarnybos pagrindui taikyti.

Pažymėtina, kad stojančiam į vidaus tarnybą asmeniui, be kita ko, keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai (Statuto 6 str. 1 d. 2 p.). Kiekvienas pareigūnas asmeniškai prisiekia laikytis Statuto 12 straipsnio 2 dalies numatytų reikalavimų: būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Vidaus tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, vienvaldiškumo ir kolegialumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais (Statuto 3 str. 1 d.). Statutinio pareigūno priesaika pabrėžiama, jog statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia jų laikytis.

Minėti pareiškėjo veiksmai yra priešingi uždaviniams, kurie keliami policijai – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d.), taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos 14.1, 14.3 punktuose nurodytoms pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, pareigoms ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija, ir akivaizdžiai kertasi ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į vidaus reikalų sistemos pareigūnus, visą sistemos veiklą, taip pat ir eismo saugumo priežiūros srityje.

Kadangi nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, jog S. R. pažemino pareigūno vardą, jo atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A4-189/2007, Nr. A2-523/2005 Nr. A662-193/2011, Nr. A756-2283/2013). Esant minėtam Statuto pagrindui, įstaigos vadovui numatytas vienintelis sprendimo būdas – tokį pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos; atleidimas iš vidaus tarnybos yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas įtakos neturi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime patvirtintą Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008).

Pareiškėjas taip pat ginčija tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros teisėtumą, nes mano, kad jam nebuvo suteikta teisė tinkamai pateikti paaiškinimą. Nurodo, jog jam pranešimas apie tai, kad jo atžvilgiu yra pradėta tarnybinio nusižengimo procedūra, buvo įteiktas 2011 m. lapkričio 2 d., jis buvo įpareigotas iki lapkričio 4 d. pateikti paaiškinimą. Mano, kad toks trumpas laiko tarpas vertintinas kaip formalistinis ir atsainus požiūris į vieną svarbiausių tarnybinio patikrinimo stadijų – galimybės asmeniui pateikti paaiškinimą suteikimas. Atsakydamas į šį pareiškėjo argumentą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Tvarkos 18 punktu ir nurodė, jog šioje teisės normoje nėra įtvirtintas terminas, per kurį tikrinamasis asmuo gali pateikti paaiškinimą, be to, teisė teikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo tikrinamam pareigūnui nėra imperatyvi, jis gali pasirinkti – pasinaudoti šia teise ar ne. Iš to daroma išvada, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo ir paaiškinimo nepateikė. Be to, pareiškėjas atsakovui pateikė pranešimą, kad paaiškinimą pateiks sugrįžęs į tarnybą, kai baigsis jo nedarbingumo laikotarpis, tačiau priežasčių, kodėl negali pateikti paaiškinimo dėl atliekamo tarnybinio patikrinimo, jis nenurodė.

Remdamasis Tvarkos 10 punktu atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad atsakovas privalėjo sustabdyti jo atžvilgiu atliekamą tarnybinį patikrinimą, kol bus išnagrinėta jo atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Tarnybinio patikrinimo Išvadoje pakankamai aiškiai atriboti veiksmai, kurie pripažinti žeminančiais pareigūno vardą, todėl atsakovas pagrįstai nesustabdė tarnybinio patikrinimo iki bus baigta S. R. atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena.

Pripažinęs skundžiamą įsakymą teisėtu ir atmetęs pareiškėjo reikalavimą panaikinti jį, netenkino ir pareiškėjo reikalavimo grąžinti jį į Utenos AVPK Anykščių r. PK Viešosios policijos Prevencijos poskyrio tyrėjo pareigas. Taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, teisę į išlaidų atlyginimą turi tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

III. Pareiškėjas S. R. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 80–86) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visa apimtimi.

Pažymi, kad Įsakymas, parengtas išimtinai pareiškėjo ginčijama Išvada. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Remiasi Tvarkos 10 punktu ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs ir patvirtinęs vienintelį atvejį, kuomet galima tęsti tarnybinį patrikinimą, jeigu pareigūno, kurio atžvilgiu atliekamas tarnybinis patikrinimas, veiką yra įmanoma atriboti nuo galimai padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo, ir vertinti kaip savarankišką tarnybinį nusižengimą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/200). Išvadoje, kaip veiksmai, žeminantys pareigūno vardą įvardinta tai, kad pareiškėjas neva atsisakė pasitikrinti blaivumą. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškintą išimtinį atvejį dėl tarnybinio patikrinimo procedūros tęsimo, nes nėra objektyviai jokių pagrindų atriboti Išvadoje pareiškėjui nurodyto tarnybinio nusižengimo t. y. vengimo pasitikrinti blaivumą, nuo pareiškėjo atžvilgiu vykdytos administracinio teisės pažeidimo bylos objekto – pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn už vengimą pasitikrinti blaivumą.

Atsakovas surašydamas Išvadą pareiškėjo atžvilgiu, esmingai pažeidė Tvarkos 10 ir 11 punktų nuostatose įtvirtintas procesines taisykles, t. y. akivaizdžiai esant pareiškėjo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo požymių, kurie nesudarė pagrindo tokių pareiškėjo veiksmų vertinti kaip savarankiško tarnybinio nusižengimo, nesustabdė vykdomo tarnybinio patikrinimo ir priėmė skubotą sprendimą, nesulaukęs kompetentingų institucijų sprendimų dėl pareiškėjo administracinės atsakomybės pagrįstumo, todėl remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika jis turi būti naikintinas (nutartys administracinėse bylose Nr. Al4-736/2004, Nr. A502-1386/2008, Nr. A756-1456/2008, Nr. A143-124/2010).

Pabrėžia, jog nei Išvadoje, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nustatytas nei vienas iš privalomų elementų, kurių pagrįstas egzistavimas būtų objektyviai ir išsamiai ištirtas bei įrodytas. Pareiškėjo atžvilgiu surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo pagrįstumas yra grindžiamas prielaidomis bei melagingais pareigūnų parodymais.

Nurodo, jog Išvada parengta vadovaujantis pareigūno, surašiusio protokolą pareiškėjo atžvilgiu, G. B. pateiktais paaiškinimais, kurie buvo paneigti, kaip melagingi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.11.-3323-389/2012, kuriuo G. B. buvo taikyta administracinė atsakomybė už melaginus parodymus apie administracinio teisės pažeidimo protokolo pareiškėjo atžvilgiu surašymo aplinkybes.

Išvadoje nurodomas ne užtikrintas pareiškėjo neteisėtų veiksmų pagrindimas, o tik abejonė apie galimą jo atsisakymą tikrintis blaivumą, kas rodo, jog pats atsakovas surašydamas Išvadą nebuvo tikras dėl jos pagrįstumo, o tokias išvadas priėmė vadovaudamasis prieštaringais liudytojų parodymais. Išvadoje apskritai neįrodinėjamas vienas iš privalomų elementų tarnybinės nuobaudos skyrimui – neigiamų pasekmių akivaizdumas. Pareiškėjas tiek drausminėn atsakomybėn Išvados pagrindu, tiek administracinėn atsakomybėn pagal administracinio teisės pažeidimo protokolą buvo traukiamas už tuos pačius veiksmus, tariamą atsisakymą tikrintis blaivumą. Kadangi, pareiškėjo atsakomybė pagal administracinio teisės pažeidimo protokolą nėra įrodyta, nėra įsiteisėjusio kompetentingos institucijos sprendimo dėl pareiškėjo atsakomybės pagrįstumo, darytina išvada, kad nėra įrodytas ir Išvadoje įvardijamas drausminės atsakomybės pagrindas. Pažymi, jog administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo procedūra buvo pažeista, tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, sietinų su administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymu. Pareiškėjas apie jam neva 2011 m. spalio 28 d. surašytą protokolą nežinojo ir negalėjo žinoti, kadangi aplinkybės apie tariamą jo atsisakymą tikrintis blaivumą buvo nustatytos tik 2011 m. spalio 30 d. Tokios aplinkybės rodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas jam nedalyvaujant, į protokolą įrašant žinomai melagingus duomenis apie tariamą pareiškėjo atsisakymą tikrintis blaivumą ir patį protokolą surašant atgaline data.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 93–94) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir nurodo, jog Utenos AVPK pareiškėjo veiksmus traktavo kaip savarankišką tarnybinį nusižengimą. Faktas, jog pareiškėjas atsisakė pasitikrinti blaivumą, o vėliau nepateikė duomenų dėl to, kad buvo blaivus, rodo, jog jis galimai buvo neblaivus. Be to, S. R. minėto įvykio metu buvo policijos statutinis pareigūnas, kuris privalėjo žinoti, kad sąmoningas neblaivumo patikrinimo vengimas yra vienas sunkesnių administracinių teisės pažeidimų. Dėl policijos pareigūno veiksmų, jam atsisakius pasitikrinti blaivumą, vertinimo kaip akivaizdžiai žeminančių pareigūno vardą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išdėstęs 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1499/2008, 2011 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-252/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-157/2011. Pažymi, kad pareiškėjas pats nesudarė galimybės Utenos AVPK pareigūnams ištaisyti pažeistas procesinės teisės normas (pažeista administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo tvarka). Kad S. R. padarė administracinį teisės pažeidimą, rodo jo elgesys, kuomet jis aktyviais veiksmais siekė išvengti administracinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011-11-08 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos (Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjų), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. R. yra statutinis valstybės tarnautojas – vidaus tarnybos pareigūnas (Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas). Atlikus tarnybinį patikrinimą 2011 m. lapkričio 7 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo S. R. veiksmų Nr. (duomenys neskelbtini), kuria siūloma pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą atleisti iš vidaus tarnybos. Konstatuota, kad S. R. veiksmai akivaizdžiai pažemino įstaigos, kurioje jis dirba, autoritetą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, Nr. A62–1099/2011), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo atsisakymo pasitikrinti blaivumą faktas fiksuotas G. B., A. M. ir V. K. tarnybiniais pranešimais. Juose nurodyta, jog S. R. buvo pasiūlyta pasitikrinti blaivumą (girtumą), tačiau jis tai daryti kategoriškai atsisakė. Analogiškas atsisakymo pasitikrinti blaivumą aplinkybes G. B. ir A. M. patvirtino ir teismo posėdžio metu (2012 m. vasario 8 d. teismo posėdžio protokolas). Be to, anksčiau nurodyti liudytojai taip pat nurodė, jog pareiškėją ne vieną kartą buvo prašyta pasitikrinti neblaivumą, tačiau jis atsisakydavo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir pareigingas, siekdamas paneigti jam pareikštus įtarimus dėl vairavimo esant neblaiviam, turėjo išsklaidyti visas abejones pasitikrindamas neblaivumą alkoholio matuokliu, tačiau to nepadarė, bei būdamas policijos pareigūnas ir turėdamas pareigą elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu bei drausme būti pavyzdžiu kitiems, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, privalėjo imtis aktyvių veiksmų, padėti išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes bei pašalinti abejones, susijusias su jo neblaivumu, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad tai padarytų.

Nagrinėjamu atveju tarnybinės atsakomybės negalima nedaro ir tas faktas, jog pareiškėjas nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, S. R. administracinė atsakomybė netaikyta ne jį reabilituojančiais pagrindais, o dėl suėjusio administracinės nuobaudos skyrimo senaties termino. Taip pat pagrįstai tarnybinis patikrinimas nesustabdytas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė