A-858-1543-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A858-1543/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01227-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 2-4, t. II, b. l. 64-70, 126-130) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 95 000 Lt neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir ŠTI).

Paaiškino, jog ŠTI, gavęs pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 13 d. prašymą paleisti lygtinai, atsisakė jį svarstyti, jo neperdavė nei Marijampolės pataisos namams, nei kitai laisvės atėmimo vietai. Be to, buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, nebuvo vykdoma pataisos namuose socialinė reabilitacija ir darbas. Pareiškėjas paaiškino, jog jis iš ŠTI yra gavęs raštą, kad jie neatsisako jam suteikti ilgalaikio pasimatymo, bet ilgalaikių pasimatymų kambarys yra pastoviai užimtas. Be to, pareiškėjas neturtinę žalą patyrė, nes ŠTI neteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei jo malonės prašymų, neteisėtai nuskaičiuoja nuo pareiškėjo sąskaitos pinigų sumas, dokumentų kopijų nepadarė tą pačią dieną, nenukreipė pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės atlikti į Vilniaus pataisos namus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 101-106, t. II, b. l. 74-77) nurodė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo paaiškino, kad nuteistiesiems yra leidžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, o nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais. Taikant ilgalaikių pasimatymų tvarką nustatančius teisės aktus ilgalaikiai pasimatymai ŠTI, laikinai perkėlus asmenį iš jo laisvės atėmimo įstaigos į ŠTI, yra nesuteikiami. Atsakovas manė, kad tinkamai įgyvendino teisinį reglamentavimą. Apskritai ŠTI ilgalaikių pasimatymų patalpos administracijos iniciatyva buvo įrengtos tik 2013 metų pabaigoje. Pareiškėjas skundžia gerokai ankstesnį laiką.

Atsakovas dėl pareiškėjo malonės prašymo Lietuvos Respublikos Prezidentui nurodė, kad pareiškėjo malonės prašymai būtų buvę perduoti Lietuvos Respublikos Prezidentui, tačiau ŠTI tai atsisakė padaryti vadovaudamasis teisės aktais, kadangi nuosprendis, kuriuo skirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, dar nebuvo įsiteisėjęs kreipimosi metu.

Dėl nukreipimo atlikti bausmę į konkrečią pataisos įstaigą pažymėjo, kad nuteistieji į pataisos įstaigą atlikti bausmę skiriami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintomis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklėse yra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 straipsnyje nustatytais kriterijais, t. y. nuteistojo asmenybės pavojingumu, visuomenės saugumu, nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiu, nuteistojo sveikata, psichologinėmis savybėmis ir kita, yra nustatytos Kalėjimų departamento direktoriaus pataisos įstaigos, į kurias pagal tam tikrus kriterijus yra skiriami asmenys atlikti bausmę. Atsižvelgiant į pareiškėjo asmens bylos medžiagą, įsiteisėjus kaltinamajam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, ŠTI pareiškėją nukreipė į konkrečius pataisos namus. Pareiškėjas pageidavo būti nukreiptas į Vilniaus pataisos namus, kadangi buvo lygtinai paleistas iš Vilniaus pataisos namų 2004–2005 m. kovo 4 d., tačiau atsakovas pažymėjo, kad nuostata, įtvirtinta teisės aktuose, kad asmuo visą laisvės atėmimo bausmę turi atlikti tuose pačiuose pataisos namuose, šitoje situacijoje netaikytina, kadangi nauju nuosprendžiu buvo skirta nauja bausmė, o ne tęsiama sena, kurios dalį atlikęs asmuo buvo paleistas.

Pabrėžė, jog atsakovo veikimas dėl lėšų nuskaitymo yra teisėtas. Dėl dokumentų bei medžiagų kopijų nepadarymo tą pačią dieną nurodė, kad dokumentų parengimas reglamentuotas teisės aktuose, nustatyti terminai, per kuriuos turi būti įgyvendintas toks pageidavimas. Atsakovas pažymėjo, kad nėra piktnaudžiaujama tais terminais, nėra specialiai atidedama kuo tolesniam laikui ar taip veikiama prieš konkretų asmenį. Atsakovas manė, kad jis veikė teisėtai, pagrįstai, pagal galiojančius teisės aktus ir jų reikalavimus.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė. Jeigu ir būtų pareiškėjas patyręs neturtinę žalą, ji nebuvo reikšminga, nebuvo specialiai nukreipta prieš pareiškėją, nesukėlė neigiamų nepašalinamų pasekmių, kurios turėjo išliekančią įtaką asmens gyvenimui, todėl neturėtų būti priteista neturtinė žala ir neturėtų būti pripažinta, kad asmens neturtinės teisės buvo pažeistos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu (t. III, b. l. 32-38) pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis neturtinę žalą patyrė, nes ŠTI, gavęs jo 2012 m. rugpjūčio 13 d. prašymą paleisti lygtinai, atsisakė jį svarstyti, nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į ŠTI direktorių su 2012 m. rugpjūčio 13 d. prašymu Nr. 73/04-4575, be kita ko, paleisti jį lygtinai. ŠTI 2012 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 17-01-1705 nurodė, kad sprendimo dėl lygtinio paleidimo taikymo priimti negali. BVK 157 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie įvykdė individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones ir pateikė Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika, elgesys bausmės atlikimo metu ir kitos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. Prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos pateikimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Teismas nurodė, jog, sistemiškai vertinant minėtas BVK normas matyti, kad prašymus nagrinėja ir sprendimus dėl lygtinio paleidimo priima pataisos įstaiga, kurioje asmuo atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę, kai teikė ŠTI 2012 m. rugpjūčio 13 d. prašymą Nr. 73/04-4575, atlikinėjo Marijampolės pataisos namuose, todėl ŠTI 2012 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 17-01-1705 nurodė, kad sprendimo dėl lygtinio paleidimo taikymo priimti negali ir pasiūlė kreiptis į Marijampolės pataisos namus.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neturtinę žalą patyrė, nes ŠTI nesuteikė ilgalaikių pasimatymų nuo 2011 metų iki 2012 m. spalio 17 d., nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 22 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Taigi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenumatė ilgalaikių pasimatymų. Aplinkybė, kad nenumatyta ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų numatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Atitinkamai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisės pasimatyti su artimaisiais nebuvo pažeistos.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis neturtinę žalą patyrė, nes ŠTI neteisėtai nuskaitė nuo pareiškėjo asmeninės sąskaitos pinigų sumas, nes jis nėra mokus, nurodė, jog pareiškėjas neginčijo fakto, kad jam buvo teikiamos kopijavimo paslaugos. Tai patvirtina ir ŠTI 2012 m. birželio 5 d., 2012 m. birželio 25 d., 2012 m. spalio 10 d. raštai. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 42 punkte numatyta, kad, jeigu suimtasis nori prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas. Šios paslaugos suimtajam suteikiamos vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka). Jeigu suimtojo asmeninėje sąskaitoje nepakanka lėšų tardymo izoliatoriaus administracijai atlyginti už kopijų parengimą, ši suma iš suimtojo asmeninės sąskaitos nurašoma, kai jis tampa mokus. Teismas nurodė, jog dabartinės lietuvių kalbos žodyne (prieiga internetu: http://dz.lki.lt/) mokus apibrėžiamas kaip galintis mokėti, turintis iš ko mokėti. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjui skiriama piniginė išmoka. Pareiškėjo argumentas, kad piniginė išmoka nepatvirtina jo mokumo, teismo vertinimu, laikytina pareiškėjo subjektyvia ir nepagrįsta nuomone, kadangi skyrus piniginę išmoką asmuo tampa pajėgus sumokėti už jam suteiktas paslaugas. Atitinkamai, teismas sprendė, jog ŠTI pagrįstai nuskaitė nuo pareiškėjo asmeninės sąskaitos lėšas už dokumentų kopijavimą ir veikė teisės aktų nustatytose ribose.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neturtinę žalą patyrė, nes ŠTI dokumentų kopijų nepadarė tą pačią dieną, nurodė, jog Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 42 punkte numatyta, kad, jeigu suimtasis nori prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų 2007 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės), 30 punkte numatyta, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje, todėl ŠTI nepažeidė nustatyto teisinio reguliavimo dėl kopijų padarymo ir pagrįstai atsisakė kopijas padaryti per vieną dieną.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad neturtinę žalą jis patyrė, nes ŠTI nenukreipė jo laisvės atėmimo bausmės atlikti į Vilniaus pataisos namus, nurodė, jog pareiškėjas 2009 m. kovo 20 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, bausmes subendrinus skirta galutinė 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendis įsiteisėjo 2010 m. sausio 14 d. (kasacinis: 2010 m. gruodžio 7 d.). 2009 m. lapkričio 23 d.

Panevėžio miesto teismo pareiškėjas nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus skirta galutinė subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. birželio 6 d. 2011 m. birželio 6 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pakeista 2009 m. lapkričio 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu skirta bausmė – panaikinta nuosprendžio dalis pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, pagal BK 178 straipsnį 2 dalį – išteisintas, panaikintas bausmių subendrinimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimis, bausmes subendrinus skirta galutinė subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2011 m. spalio 21 d.

Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinta 2009 m. kovo 20 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu skirta bausmė su 2009 m. lapkričio 23 d. Panevėžio miesto nuosprendžiu skirta bausme dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė skirta 6 metai laisvės atėmimo. Nutartis įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 16 d. Nurodė, jog 2012 m. birželio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo pareiškėjas nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį ir bausmes subendrinus skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, skirta bausmė subendrinta su 2009 m. lapkričio 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2011 m. lapkričio 6 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu bei 2011 m. spalio 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo subendrinta nutartimi (pagal 2009 m. kovo 20 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžius). Galutinė subendrinta bausmė pareiškėjui skirta 8 metai laisvės atėmimo. Nuosprendis neįsiteisėjęs.

Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes teismas nurodė, jog pareiškėjui turi būti taikomos garantijos, numatytos BVK 69 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad nuteistasis, kuriam skirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. 2011 m. rugpjūčio 4 d. rašytinėje rekomendacijoje „Dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus“ ŠTI direktorius, vadovaudamasis BVK 65 straipsnyje numatytais kriterijais, pareiškėją nukreipė atlikti bausmę į Alytaus pataisos namus, o 2011 m. spalio 12 d. rašytinėje rekomendacijoje „Dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus“ ŠTI direktorius, vadovaudamasis BVK 65 straipsnyje numatytais kriterijais, pareiškėją nukreipė atlikti bausmę į Marijampolės pataisos namus. BVK 65 straipsnyje numatyta, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Teismas pabrėžė, jog iš minėtų rekomendacijų matyti, kad buvo atsižvelgta į BVK 65 straipsnyje nurodytas aplinkybes, nes Vidaus tyrimų skyrius, Socialinės reabilitacijos skyrius, Psichologinės tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnyba nurodė, kad pareiškėjas gali vykti į Alytaus pataisos namus ir vėliau į Marijampolės pataisos namus, taip pat skiriant į Alytaus pataisos namus buvo atsižvelgta į esančias laisvas vietas Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjo perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą klausimas sprendžiamas taip pat buvo, tačiau pareiškėjas perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į jo pageidaujamus Vilniaus pataisos namus neginčijo.

Pareiškėjas nors ir nurodo, kad dėl atsakovo sprendimo jo nenukreipti į Vilniaus pataisos namus kilo neigiamos pasekmės, tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad ŠTI rekomendacijos sukėlė pareiškėjui neigiamų pasekmių. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių (toliau – ir Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės) 1.4 punkte numatyta, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas atlikti terminuoto laisvės atėmimo bausmę į Alytaus pataisos namus, Kybartų pataisos namus, Marijampolės pataisos namus ar Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Rasų g. 8. Atitinkamai, pareiškėjas galėjo būti nukreiptas ir į Alytaus pataisos namus bei į Marijampolės pataisos namus. Pažymėjo, jog nuteistojo nukreipimas atlikti bausmės į konkrečią pataisos įstaigą, net ir tuo atveju, jei sukuria neigiamas emocijas, pats savaime negali būti pripažintas sukeliančiu jam turtinę ar neturtinę žalą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą dėl nukreipimo ne į tą pataisos įstaigą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas neturėjo būti nukreiptas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namus, nes ten nebaigė atlikti bausmės ir Vilniaus mieste yra paskirtų teismo posėdžių, kuriuose pareiškėjas dalyvauja, kadangi tai nenumatyta nei BVK, nei Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėse.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės dėl to, kad ŠTI nesvarstė pareiškėjo prašymo paleisti lygtinai, nesuteikė ilgalaikių pasimatymų, nuskaitė nuo pareiškėjo asmeninės sąskaitos lėšas, kopijų nepadarė per vieną dieną ir nukreipė atlikti bausmę ne į Vilniaus pataisos namus.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neturtinę žalą patyrė, nes ŠTI neteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei jo malonės prašymo, nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę dėl malonės suteikimo, o Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyrius 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (1D-3738)-2D-5329 informavo pareiškėją, jog įkalintų asmenų prašymai siunčiami per įkalinimo įstaigos administraciją, kuri paprastai prideda reikalingus dokumentus. 2012 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas pateikė per ŠTI prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentei suteikti malonę.

ŠTI 2012 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 17/01-706 nurodė, kad 2012 m. birželio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis neįsiteisėjęs, o malonės prašymai svarstomi tik įsiteisėjus visiems teismo nuosprendžiams ir pasiūlė dėl malonės suteikimo kreiptis, kai įsiteisės 2012 m. birželio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis. Teismas, įvertinęs Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarką, patvirtintą 1993 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 9 (toliau – ir Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarka), nurodė, jog joje numatyta pradinio prašymų tikrinimo, jei gautas prašymas, jis svarstomas.

Nesvarstomi tik trečiųjų asmenų prašymai, nes nuteistasis į Prezidentę turi kreiptis asmeniškai, ir tie prašymai, kurie neatitinka keliamų juridinei dokumentacijai reikalavimų. Teismas rėmėsi Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarkos 2, 8, 10 punktais ir pažymėjo, jog ŠTI nepagrįstai ir neteisėtai 2012 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 17/01-706 nurodė dėl malonės suteikimo kreiptis, kai įsiteisės 2012 m. birželio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis, kadangi pataisos įstaiga, per kurią siunčiami prašymai dėl malonės, atlieka tarpininkavimo funkciją – perduoda gautą prašymą ir papildomai prideda reikalingus dokumentus, t. y. pataisos įstaigos netikrina, ar prašymai dėl malonės atitinka keliamus juridinei dokumentacijai reikalavimus.

Pažymėjo, kad nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto ir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės komisija. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad dėl nepateikimo Lietuvos Respublikos Prezidentei jo malonės prašymų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, emocinę depresiją, fizinius skausmus, tačiau, teismo nuomone, nėra įrodyta, kad pareiškėjo malonės prašymo neperdavimas sukėlė pareiškėjui tokias pasekmes. Pabrėžė, jog nors ŠTI neteisingai aiškino ir taikė Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarką, tačiau vien tai savaime negali būti pagrindas konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą dėl malonės prašymų neperdavimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas nurodė, jog kitais pareiškėjo nurodytais motyvais tenkinti jo prašymo priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo, kadangi reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 41-47) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 13 d. skundo papildymu prašė priteisti jam padarytą neturtinę žalą dėl jo įvardintų neteisėtų veiksmų, be to, 2013 m. birželio 5 d. patikslintu skundu taip pat prašė priteisti neturtinę žalą dėl jo įvardintų atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau pirmosios instancijos teismas apeliaciniame skunde pareiškėjo įvardintų atsakovo neteisėtų veiksmų nenagrinėjo ir jų nevertino, dėl jų teismo sprendime nepasisakė. Atitinkamai, administracinė byla išnagrinėta neišsamiai, neatidžiai, nesudarant pareiškėjui galimybės pateikti apeliacinio skundo, jeigu įvardinti neteisėti veiksmai būtų išnagrinėti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis yra nuteistasis ir bausmę atlieka pagal BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių teises ir laisves, nepriklausomai nuo to, į kurią įstaigą pareiškėją perkelia atlikti bausmę. Pareiškėjas remiasi Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3, 4 dalimis ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nuo 2011 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose iš viso nebuvo ir visą laiką bausmę atliko ŠTI. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjui padarytos žalos, kai ŠTI neperdavė jo prašymo lygtinai paleisti, nesuruošė reikalingų dokumentų.

Pareiškėjas pabrėžia, jog ŠTI atlieka dvejopą funkciją, laikomiems ŠTI, suimtiesiems – kardomąjį kalinimą, o nuteistiesiems – pataisos namų funkciją. Teismas nuslėpė, kad nuteistiesiems ŠTI taikomos BVK ir Pataisos namų vidaus taisyklių normos, kad ŠTI 2013 metais įrengė ilgalaikio pasimatymo kambarį pagal BVK ir Pataisos namų vidaus taisyklių reikalavimus. Pareiškėjui neaišku, kaip ŠTI galėjo įrengti ilgalaikio pasimatymo kambarį, jeigu, teismo vertinimu, tokios teisės įstatymai nesuteikia.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad skiriama išmoka turi būti skirta būtiniausiems reikmenims įsigyti, bei to, kad atsakovas kopijas daro per 20 dienų, neįvertindamas to, kad gali pasibaigti teisės aktų numatyti apskundimo terminai. Teismas neįvertino, kad ŠTI pažeidė teisės aktus neperduodamas pareiškėjo malonės prašymų du kartus ir kad atsakovas tuo padarė pareiškėjui žalą nuo 2011 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. sausio 28 d. ir iki šiol ŠTI šių savo neteisėtų veiksmų neištaisė ir neperdavė jo malonės prašymo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog, jeigu byloje jis nebūtų pareiškęs teisėjui nešalinimo, jis nebūtų buvęs pašalintas iš teismo salės. Pašalinus pareiškėją iš teismo salės, jam nebuvo leista pateikti įrodymų, paaiškinimų, administracinė byla buvo išnagrinėta neišsamiai, sukeliant naujus ginčus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 59-61) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141, 142 straipsnių nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, jeigu byla galėjo būti neteisingai išspręsta pažeidus ar netinkamai pritaikius procesinės teisės normas, jeigu bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų arba jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra formalus: nenurodoma nei pagrįstų teisinių motyvų, nei bylos aplinkybių, sudarančių prielaidas vertinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pareiškėjas tik kartoja savo reikalavimus ir materialinės teisės normas, nustatančias nuteistųjų teisinę padėtį, interpretuoja sau palankia linkme. Atsakovas mano, jog teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs visas aplinkybes pagrįstai netenkino skundo.

Atsakovas remiasi BVK 94 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu ir nurodo, kad tardymo izoliatorių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas ilgalaikių pasimatymų suteikimo imperatyvas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuleistiesiems priskirtiniems asmenims jų buvimo tardymo izoliatoriuje laikotarpiu. Atsakovo nuomone, BVK 94 straipsnio 4 dalies formuluotė įprasmina įstatymų leidėjo poziciją – tardymo izoliatorius, laisvės atėmimo vietų ligonines ir kalėjimus priskirti išskirtinio statuso laisvės atėmimo įstaigoms, nevykdančioms pataisos įstaigų funkcijų (išskyrus šiose įstaigose paliktų atlikti ūkio darbus nuteistųjų atžvilgiu), kuriose ilgalaikiai pasimatymai iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos perkeltiems nuteistiesiems nesuteikiami.

Pabrėžia, kad pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, kad į ŠTI atvyksta ne kaip į bausmės atlikimo vietą, o tik laikinai, dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Nors buvimo ŠTI laikas įskaitomas į asmens bausmės atlikimo laiką, pareiškėjo bausmės atlikimo vieta šiuo metu laikytini Vilniaus pataisos namai. Atsakovas nurodo, jog tai, kad asmuo didelę skirtos bausmės laiko dalį praleidžia kitose įstaigose, yra jo paties neteisėtų veiksmų ar neveikimo pasekmė tuo atveju, kai asmuo laikinai perkeliamas į įstaigą ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (teisiamajame posėdyje) (Suėmimo vykdymo įstatymo 7 str. 1 d. 4 p.), arba asmeninių teisių įgyvendinimo pasekmė asmenį laikinai perkėlus į įstaigą dėl poreikio dalyvauti jo paties sąlygotuose teisminiuose procesuose.

Atsakovas mano, jog iš teismo posėdžio pareiškėjas buvo pašalintas pagrįstai. Galimybę suformuluoti reikalavimus, juos tikslinti, pateikti prašymus, užduoti klausimus ir pasisakyti nepiktnaudžiaudamas administraciniu procesu ir nevilkindamas bylos nagrinėjimo pareiškėjas turėjo ir ja pasinaudojo aktyviai. Atsakovo nuomone, pašalinus pareiškėją iš posėdžio salės, jo procesinės teisės, atsižvelgiant į jo veikimo administraciniame procese būdą, nebuvo suvaržytos neproporcingai, nes pareiškėjas argumentus dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo galėjo išdėstyti apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas G. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 95 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų ir neveikimo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, skundžiamu 2014 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams pritaria iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Atitinkamai ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis numato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą akcentavęs, jog nurodytos nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008 ir kt.).

Be to, pabrėžtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei jo malonės prašymų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 23 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas teikia malonę nuteistiesiems. Tvarką, kuria vadovaujantis nagrinėjami prašymai dėl jos suteikimo, nustato Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarka, patvirtinta 1993 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 9. Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarkos 2 punkte numatyta, kad nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto ir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovauja Respublikos Prezidentas. Minėtos tvarkos 8 punkte nustatyta, kad malonė nuteistiesiems teikiama Respublikos Prezidento dekretais. Nuteistųjų malonės prašymai, paduoti per pataisos darbų įstaigų administraciją, svarstyti siunčiami su teismų nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų nuorašais, išsamiomis charakteristikomis apie nuteistųjų darbą ir elgesį, nurodant administracijos nuomonę dėl prašymų esmės, taip pat su kitais dokumentais ir duomenimis, kurie turi reikšmės svarstant malonės prašymą (10 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarkoje nėra nustatyto pataisos darbų įstaigų administracijos vykdomo išankstinio prašymų pagrįstumo svarstymo. Atvirkščiai, minėtoje tvarkoje įtvirtinta pataisos darbų įstaigų administracijoms pareiga gautą malonės prašymą kartu su teismų nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų nuorašais, išsamia charakteristika apie nuteistojo darbą ir elgesį, nuomone dėl prašymo esmės bei kitais dokumentais ir duomenimis, kurie turi reikšmės svarstant malonės prašymą, išsiųsti svarstymui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę dėl malonės suteikimo, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyrius 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr.(1D-3738)-2D-5329 (I t., b. l. 6) informavo pareiškėją, jog įkalintų asmenų prašymai siunčiami per įkalinimo įstaigos administraciją. 2012 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas pateikė per Šiaulių tardymo izoliatorių prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentei suteikti malonę. Šiaulių tardymo izoliatorius 2012 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 17/01-706 (I t., b. l. 7) nurodė, jog 2012 m. birželio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis neįsiteisėjęs, o malonės prašymai svarstomi tik įsiteisėjus visiems teismo nuosprendžiams ir pasiūlė dėl malonės suteikimo kreiptis, kai įsiteisės 2012 m. birželio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis. Taigi, kaip jau minėta aukščiau, Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarkoje nėra nustatyto pataisos darbų įstaigų administracijos vykdomo išankstinio prašymų pagrįstumo svarstymo, o tik pareiga tokį prašymą persiųsti svarstyti. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Kita vertus, pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokiu būdu pasireiškė neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, kurią jis prašo atlyginti dėl malonės prašymo nepersiuntimo. Nuteistųjų malonės prašymų nagrinėjimo tvarkos 5 punkte nurodyta, kad malonės prašymai svarstomi tik nuosprendžiui įsiteisėjus. Byloje nėra ginčo, kad tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatorių su prašymu suteikti malonę, 2012 m. birželio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Taigi net jei Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai būtų persiuntę malonės prašymą, kaip to reikalauja teisės aktai, Malonės komisija nebūtų tokio prašymo svarsčiusi. Galiausiai, pasekmės būtų kilusios tokios pat. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, sprendžia, kad šiuo atveju nėra išpildyta viena iš neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme sąlygų – nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius dokumentų kopijas daro per 20 dienų, o ne tą pačią dieną, bei su tuo, kad ŠTI neteisėtai nuskaitė nuo pareiškėjo asmeninės sąskaitos pinigų sumas už dokumentų kopijų darymą, nes jis nėra mokus, teisėjų kolegija pažymi, jog Bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, visuomenines organizacijas bei tarptautines institucijas.

Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad siunčiamų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji. Su šios įstatymo normos taikymu yra susijęs su Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 42 punktas, kuriame nurodyta, jog jeigu suimtasis nori prie pasiūlymo, prašymo (pareiškimo), peticijos ar skundo pridėti dokumentų ar kitos medžiagos kopijas, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtajam padaryti prašomų dokumentų ir medžiagos kopijas.

Šios paslaugos suimtajam suteikiamos vadovaujantis Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039. Jeigu suimtojo asmeninėje sąskaitoje nepakanka lėšų tardymo izoliatoriaus administracijai atlyginti už kopijų parengimą, ši suma iš suimtojo asmeninės sąskaitos nurašoma, kai jis tampa mokus. Tai, kad pareiškėjas tapo mokus (turintis iš ko mokėti) patvirtina į asmeninę sąskaitą gaunama piniginė išmoka. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų 2007 m. rugpjūčio 22 d.

Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 875, 30 punkte numatyta, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo ir pareiškėjas neneigia, kad ŠTĮ dokumentų kopijas parengia per 20 dienų. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą bei byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nepažeidė teisės aktų reikalavimų, veikė neperžengdamas teisės aktų jam suteiktų įgaliojimų ribų bei terminų.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildintina iš to, kad jam Šiaulių tardymo izoliatoriuje nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Pirmiausia, pastebėtina, jog trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ribojimo klausimas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Dėl ilgalaikių pasimatymų, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal BVK bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys (kaip šiuo atveju pareiškėjas) turi teisę į trumpalaikius, o ne ilgalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Kadangi paprastai tardymo izoliatoriuose paliekami asmenys tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų tokiems asmenims galimybė taip pat negali būti laikoma neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemonė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nuolat teikia skundus teismams dėl įvairių valstybės institucijų, jo manymu, neteisėtų veiksmų, įvairiuose Lietuvos teismuose nagrinėjama nemažai bylų pagal pareiškėjo skundus, todėl jis nuolat yra etapuojamas po didelę dalį Lietuvos teritorijos, ir kaskart yra laikomas skirtinguose tardymo izoliatoriuose ar areštinėse. Tokiu būdu pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus tuo laikotarpiu yra pagrįstai ribojama. Be to, byloje nėra duomenų, o pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde to neginčija, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į trumpalaikius pasimatymus. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius, gavęs jo 2012 m. rugpjūčio 13 d. prašymą paleisti lygtinai, atsisakė jį svarstyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nenukreipė pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės atlikti į Vilniaus pataisos namus, teisėjų kolegija nurodo, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl jų nekartoja.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog jis buvo pašalintas iš teismo salės, jam nebuvo leista pateikti įrodymų, paaiškinimų, administracinė byla buvo išnagrinėta neišsamiai, sukeliant naujus ginčus. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių argumentų, nurodo, kad pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir pateikė paaiškinimus, jam buvo sudaryta galimybė teikti įrodymus ir kt. Pareiškėjas nenurodo motyvų ir nepateikia įrodymų, patvirtinančių, jog dėl nustatyto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, o iš pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. posėdžio garso įrašo matyti, kad pareiškėjas nevykdė bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininko įspėjimų dėl teismo posėdžio tvarkos laikymosi, dėl ko buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės. Kadangi pareiškėjas turėjo galimybę teikti paaiškinimus, įrodymus, atmestini šie pareiškėjo argumentai kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, kai yra pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės ar laisvės. Pažymėtina, jog ši konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą yra plati, ji, be kita ko, apima ir procesinę garantiją, kad asmeniui bus užtikrinta teisė į teisingą, nešališką teismą. Taigi asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo teisės į tinkamą teismo procesą, o teisė į tinkamą procesą apima ir tai, kad bylos būtų nagrinėjamos objektyviai, nešališkai. Konkrečiai kalbant apie asmens konstitucinę teisę, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, pažymėtina, kad ši teisė iš esmės reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin and others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Konkretūs atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą, yra numatyti ABTĮ 47 straipsnyje. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios bylą nagrinėjantis teisėjas negalėjo nagrinėti administracinės bylos, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo abejonės dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo Virginijaus Stankevičiaus nešališkumo, pasireiškusio tuo, kad jis kitoje administracinėje byloje priėmė nutartį, kuria už piktnaudžiavimą nušalinimu pareiškėjui buvo paskirta bauda, iš esmės yra abejonės dėl teisėjo vykdomos jurisdikcinės veiklos – teisingumo vykdymo. Pažymėtina, kad teismo (teisėjo) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimais ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl 2013 m. kovo 13 d. skundo papildymo ir 2013 m. birželio 5 d. patikslinto skundo reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. kovo 21 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė skundo patikslinimą ir papildymą. ABTĮ 37 straipsnyje nurodyta, kad gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį.

Jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Dėl nutarties grąžinti skundą (prašymą) pareiškėjui gali būti paduodamas atskirasis skundas. Pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (ABTĮ 52 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir dokumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė pareiškėjo 2013 m. kovo 21 d. skundo patikslinimo priėmimo klausimo. Be to 2013 m. birželio 13 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas dar vienas skundo patikslinimas. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų administracijos įtraukimo į šią bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, kitus pareiškėjo prašymus nutarė svarstyti ir spręsti teismo posėdžio metu.

Iš šios nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. birželio 13 d. pateikto skundo patikslinimo netraktavo kaip naujų reikalavimų dėl kurių priimtinumo reikėtų spręsti atskirai. Minėta teismo nutartis nėra šio apeliacinio proceso objektas, todėl jos teisėtumas ir pagrįstumas nevertintinas. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas išnagrinėjo ne visus priimto nagrinėti pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo reikalavimus.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kildino, be kita ko, iš to, kad galimai atsakovas nesuteikė pareiškėjui prašomos informacijos, pareiškėjui prašant nesupažindino su dokumentais, nevykdė ir neįtraukė pareiškėjo į socialinį reabilitacinį darbą – programą, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo ir nevertino šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1d. 2 p.).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo G. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nesuteikė pareiškėjui prašomos informacijos, pareiškėjui prašant nesupažindino su dokumentais, nevykdė ir neįtraukė pareiškėjo į socialinį reabilitacinį darbą – programą, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pirmosios instancijos teismui grąžintinas spręsti pareiškėjo 2013 m. kovo 21 d. skundo patikslinimo priėmimo klausimas. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nesuteikė pareiškėjui prašomos informacijos, pareiškėjui prašant nesupažindino su dokumentais, nevykdė ir neįtraukė pareiškėjo į socialinį reabilitacinį darbą – programą, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pirmosios instancijos teismui grąžinti spręsti pareiškėjo 2013 m. kovo 21 d. skundo patikslinimo priėmimo klausimą.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys