AS-552-922-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-922/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02694-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. Š. skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3371(11); 2) įpareigoti atsakovą Ministeriją išmokėti neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 031,15 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos skundą grąžinus trūkumams šalinti, pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti (b. l. 15-18).

Pareiškėja paaiškino, kad dėl jos pensijos mažinimo nebuvo priimtas joks individualus aktas, kurį ji būtų galėjusi skųsti, o iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo kai kurios Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tam nebuvo ir teisinio pagrindo. Pareiškėja pažymėjo, jog žinodama, kad 2009 m. gruodžio 9 d. yra priimtas Laikinasis įstatymas ji neturėjo pagrindo nepasitikėti Laikinojo įstatymo konstitucingumu ir nuo 2010 m. vasario mėnesio gavusi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją manyti, jog yra pažeidinėjamos jo teisės. Nurodė, jog ir susipažinusi su 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio teismo nutarimu pareiškėja vis dar turėjo pagrindo manyti, jog valstybę atstovaujančios institucijos imsis priemonių neigiamiems Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto sukeltiems padariniams pašalinti. S. Š. manymu apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo netgi ne 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, o tik 2014 m. gegužės 5 d. gavusi skundžiamą Ministerijos raštą Nr. 1D-3371(11), kurį ji, numatytais terminais ir tvarka, apskundė, kaip vienintelį dėl jos priimtą individualų teisės aktą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi (b. l. 19-22) netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos S. Š. skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 34 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d., skundą teismui pareiškėja pateikė 2014 m. gegužės 14 d., t. y. praleidusi skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Teismas vertino, kad šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant pareiškėjos nurodytus argumentus ir pažymėjo, jog nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo iki 2014 m. gegužės 14 d., kuomet pareiškėja kreipėsi į teismą, praėjo daugiau nei ketveri metai, nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos – daugiau nei dveji metai, nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje nuspręsta reikalavimams dėl neišmokėtų valstybinių pensijų pagal analogiją taikyti trejų metų terminą ir buvo pašalintas ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo – daugiau nei vieneri metai, o nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas trejų metų terminas bei galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtų valstybinių pensijų, paskelbimo – daugiau nei šeši mėnesiai. Teismas darė išvadą, jog minėtą trejų metų terminą pareiškėja praleido dėl to, kad buvo nepakankamai atidi, nerūpestingai įgyvendino savo teises, todėl termino skundui paduoti neatnaujino ir skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3771 (11), neatnaujinus praleisto termino pareiškėjos reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo, teismas laikė išvestiniu iš minėto pareiškėjos reikalavimo, todėl jį taip pat atsisakė priimti.

III. Pareiškėja S. Š. atskiruoju skundu (b. l. 24-27) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja pabrėžia, kad į teismą nesikreipė, nes nebuvo priimtas joks individualus aktas, kurį ji būtų galėjusi skųsti, be to iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą nebuvo teisinio pagrindo abejoti Laikinojo įstatymo konstitucingumu. Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo suformuota doktrina ir nurodo, jog nepašalinus padaryto pareiškėjos teisių pažeidimo, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos. Dar kartą akcentavo, jog nei gavusi pirmą sumažintą pensiją, nei po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, jog neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jai bus išmokėta. Pažymėjo, kad termino skundui paduoti neatnaujinimas neatitinka pirmosios instancijos teismo praktikos kitose analogiškose administracinėse bylose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartimi, kuria buvo atmestas jos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti skundą pritaikius Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. nepatenkinus prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėja apie jos teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2014 m. gegužės 14 d., t. y. praleidusi 3 metų procesinį terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėjęs, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėja 2014 m. gegužės 14 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d. įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galimai pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje.

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjos) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjos argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėja turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinusi, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjai sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS143-219/2014, AS502-212/2014, AS502-213/2014, AS756-215/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS143-467/2014, AS502-472/2014, AS525-469/2014, AS602-205/2014, A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. Š. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjos S. Š. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas