AS-444-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-444-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00124-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. 2015 m. sausio 5 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-9065(11); 3) priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (3 760,32 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad termino skundui paduoti nėra praleidęs, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Tačiau teismui nustačius, kad terminas yra praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti. Prašymą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pateiktu išaiškinimu, jog ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta jo teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi (b. l. 11–13) pareiškėjo V. D. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino, atsisakė priimti pareiškėjo V. D. skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikytų Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų; priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VRM sprendimą ir priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013 bei nustatė, kad sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui mokama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o skundą teismui pareiškėjas paštu pateikė 2015 m. sausio 5 d., t. y. praleidęs procesinį 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą 3 metų skundo padavimo teismui terminą, tačiau nemano, kad šį terminą yra praleidęs, nes jis turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, o ne nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Pareiškėjas pažymėjo, kad būdamas lojaliu savo valstybės piliečiu buvo įsitikinęs, kad Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus. Tuo tarpu gavęs pirmąją sumažintą pensiją suprato, kad tai daroma dėl susiklosčiusios krizinės situacijos ir tokia padėtis bus laikinai. Be to, buvo įsitikinęs, kad įstatymai, kuriais sumažintos pensijos, atitinka Konstituciją. Minėtais argumentais pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas pažymėjo, kad kitų nuo jo valios nepriklausančių objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, pareiškėjas nepateikė.

Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, darytina išvada, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenustatyta. Pažymėtina, kad nuo 2013 m. lapkričio 7 d. LVAT formuoja nuoseklią praktiką, kad savo teises valstybinių pensijų gavėjai turėjo ginti per 3 metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta dar 2010 m. vasario mėnesį, todėl į teismą jis turėjo kreiptis iki 2013 m. vasario mėnesio. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2015 m. sausio 5 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų terminą. Argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po to, kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, prieštarauja nuosekliai administracinių teismų praktikai, todėl atmestini. Darytina išvada, kad terminas pareikšti reikalavimui priteisti pareiškėjui iš valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu yra praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Atsižvelgus į tai, kad teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų, atsisakytina priimti. Be to, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštarauja Konstitucijai.

Pažymėtina, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama, esant skirtingam teisiniam pagrindui. Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų nuostatos, kuriomis Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams. Vadinasi, dėl reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų, pareiškėjas termino kreiptis į teismą nėra praleidęs, todėl ši skundo dalis priimtina.

III. Pareiškėjas V. D. atskiruoju skundu (b. l. 17–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalį, ir šioje dalyje skundą priimti.

Pareiškėjas paaiškino, kad į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sumažintos pensijos priteisimo kreipėsi dar 2010 m. balandžio 13 d., procesas teisme vyko iki 2013 m. birželio 17 d., todėl terminas skundui paduoti nėra praleistas. Be to, pareiškėjas tikėjo, jog pensijos sumažintos teisėtai, t. y. pagal įstatymą. Prieš kurį laiką Lietuvoje jau buvo susidariusi panaši situacija, kai pareigūnų pensijos buvo mažinamos pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, tuomet visi praradimai buvo kompensuoti ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. D. 2015 m. sausio 5 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-9065(11) bei priteisti iš VRM visą jam neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 3 760,32 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš skundo ir prie skundo pridėtų dokumentų matyti, jog pareiškėjas prašo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties dalis, kurioje teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartimi, be kita ko, buvo priimta nagrinėti pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma panaikinti VRM sprendimą ir priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi iš dalies nesutinka (ABTĮ 136 str., 148 str.).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog 2010 m. balandžio 16 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo V. D. skundas atsakovams VRM ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VRM. Šiame skunde V. D. prašė panaikinti VRM 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2252-(2) ir priteisti iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-36-561/2013 (proceso Nr. 3-61-3-00979-2010-1) pareiškėjo V. D. skundą tenkino iš dalies: priteisė V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 11 446,95 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Iš minėto teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-36-561/2013 matyti, jog teismas nagrinėjo V. D. reikalavimą priteisti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas.

Administracinė byla Nr. I-36-561/2013 nagrinėta apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1520/2013 iš dalies patenkino atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, apeliacinį skundą ir panaikino VRM 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1D-2252-(2) dalį, kuria atsisakyta V. D. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, tačiau likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Taigi šis sprendimas įsiteisėjo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytą, pakeičia pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma iš VRM priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų, atsisako priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 dalies pagrindu. Skundžiamos teismo nutarties dalis, kurioje pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti VRM sprendimą ir priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų, paliekama galioti (žr., naujausią LVAT praktiką administracinėse bylose Nr. AS-331-756/2015, Nr. AS-356-756/2015, Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-192-556/2015).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties rezoliucinės dalies pirmą, antrą ir trečią pastraipas pakeisti ir jas išdėstyti taip:

„Atsisakyti priimti pareiškėjo V. D. skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų.

Priimti pareiškėjo V. D. skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-9065(11) ir priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų.“

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė