A-858-392-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-392/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00307-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-12), prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-4661 „Dėl BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bankroto administratoriaus UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras veiksmų“.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra paskirtas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bankroto administratoriumi. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2106-258/2009 patvirtino kreditoriaus Snecma Services Brussels (toliau – ir Kreditorius) (duomenys neskelbtini) Lt finansinį reikalavimą bankrutuojančios akcinės bendrovės (toliau – ir BAB) „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bankroto byloje ir tai, jog būtent pagal šio Kreditoriaus atstovų skundą atsakovas atliko pareiškėjo veiklos patikrinimą bei priėmė ginčijamą sprendimą. Departamentas, išnagrinėjęs Kreditoriaus skundą ir pareiškėjo paaiškinimus, konstatavo, kad BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ kreditorių komitetas 2011 m. sausio 14 d. patvirtino tvarką „Informacijos apie įmonės bankroto bylos eigą teikimo tvarkos patvirtinimas“ (toliau – ir Tvarka), kurios 2 punkte nustatyta, kad teiktiną informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą sudaro bankroto administratoriaus veiklos ataskaitų, patvirtintų kreditorių susirinkimuose, ir jų priedų kopijos, kreditorių susirinkimų protokolų kopijos, teismo nutarčių, priimtų bankroto byloje, kopijos. Pagal Tvarkos 4 punktą bankroto administratorius visą informaciją privalo pateikti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos.

Pabrėžė, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 4 d. gavo 2012 m. gegužės 31 d. Kreditoriaus prašymą, į šį Kreditoriaus prašymą pareiškėjas atsakė 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 11-23374, o prie prašymo pridėjo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nutarties bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties kopijas. Informaciją pareiškėjas Kreditoriui pateikė, tačiau vis tiek buvo nubaustas už tai, jog prašomą informaciją pateikė pavėluotai. Nurodė, kad atsakovo nurodomas pareiškėjo padarytas pažeidimas neigiamų pasekmių Kreditoriui nesukėlė.

Darė išvadą, kad Kreditorius disponavo informacija, kurios prašė iš pareiškėjo, todėl tokį Kreditoriaus elgesį vertino kaip piktnaudžiavimu savo, kaip kreditoriaus, teisėmis. Skunde išdėstė daug aplinkybių, kurios, pareiškėjo vertinimu, įrodo, jog Kreditorius turėjo prašomą informaciją – Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. bei 2010 m. gegužės 19 d. nutartis. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad net ir nustačius, jog Kreditorius žinojo apie prašomas pateikti nutartis ar jas turėjo, nesuteikia teisės bankroto administratoriui nevykdyti savo pareigos – teikti prašomos informacijos pagal nustatytą Tvarką.

Nurodė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė taikyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatytas nuobaudas, tačiau vis tiek konstatavo pažeidimo faktą, kas, pareiškėjo manymu, yra ne kas kita, kaip sankcija pareiškėjui (bus pranešta teismams, paskelbta informacinėje sistemoje). Tvirtino, kad sprendimu pritaikyta sankcija laikytina itin griežta ir galinčia pareiškėjui sukelti didelės turtinės žalos, t. y. apie šį pareiškėjo padarytą pažeidimą derinant bankroto administratoriaus kandidatūrą kitose bylose nuolat bus informuojami administratorių skiriantys teismai, kas neabejotinai turės įtakos pareiškėjo galimybėms būti paskirtam kitose bankroto bylose.

Pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyviai įtvirtintą minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principą bei neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Pabrėžė, kad ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis bankroto administratoriams taikytinų nuobaudų sąrašas, tarp kurių nėra tokios nuobaudos, kokia šiuo atveju buvo skirta pareiškėjui.

Paaiškino, jog atsakovas netinkamai pritaikė Teismo skiriamo bankroto administratoriaus kandidatūros derinimo ir bankroto administratoriaus kandidatūros siūlymo teismui taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 909 (toliau – ir Taisyklės), 5 punkto nuostatas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas teismui praneša ne apie bet kurio bankroto administratoriaus pažeidimus, bet apie to, kuris turi galiojančią nuobaudą, t. y. jeigu bankroto administratorius turi galiojančią nuobaudą, tai teismams pranešama ne tik apie tokią nuobaudą, bet ir apie kitus šio asmens (bankroto administratoriaus turinio galiojančią nuobaudą) padarytus teisės pažeidimus. Ir priešingai – jeigu bankroto administratorius galiojančių nuobaudų neturi, Taisyklių 5 punktas nesuteikia Departamentui teisės apie pažeidimus pranešti teismams.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu (I t., b. l. 134-140) nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2012 m. spalio 29 d. buvo gautas Kreditoriaus atstovo skundas, kurio pagrindu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) 23.2 punktu, buvo nuspręsta atlikti pareiškėjo veiklos, vykdant BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bankroto procedūras, neplaninį patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas).

Pažymėjo, kad atsakovas išnagrinėjo Kreditoriaus skundą, pareiškėjo paaiškinimą bei papildomą paaiškinimą pagrindžiančius dokumentus ir padarė išvadą, kad Kreditoriui pagal Tvarką teiktini dokumentai, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. bei 2010 m. gegužės 19 d. nutartys, pateikti nesilaikant Tvarkos 4 punkto, kuriame nustatyta, kad bankroto administratorius visą informaciją privalo pateikti informacijos reikalaujančiam asmeniui ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kreditoriaus 2012 m. gegužės 31 d. prašymą pareiškėjas gavo 2012 m. birželio 4 d., o į jį atsakė 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 11-23374, todėl, atsakovo teigimu, pagrįstai konstatuotas ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimas.

Pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tai, jog minėtas ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimas Kreditoriui jokių realių neigiamų pasekmių nesukėlė, pareiškėjas pateikė Kreditoriui teiktiną informaciją, ėmėsi kitų aktyvių veiksmų dėl Kreditoriaus 2012 m. gegužės 31 d. prašymo, t. y. kreipėsi į advokatų kontorą Altun ir partneriai A&P law group dėl Kreditoriaus 2012 m. gegužės 31 d. suformuluotų klausimų, ieškojo dokumentų archyve pagal Kreditoriaus prašymą, kuriuos jis pateikė advokatų kontorai Altun ir partneriai A&P law group, kad būtų papildomai atsakyta į Kreditoriaus prašyme keliamus klausimus, Departamentas nusprendė neskirti pareiškėjui nuobaudos, numatytos ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalyje. Nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Taisyklių 5 punktu, apie nustatytą pažeidimą, kurį padarė pareiškėjas, praneš teismams, kai šio bankroto administratoriaus kandidatūra bus siūloma, bei apie nustatytą pažeidimą bus pažymėta Departamento Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemoje.

Atsakovas neginčijo fakto, jog pareiškėjas pateikė informaciją Kreditoriui, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas šią informaciją pateikė nesilaikydamas Tvarkos 4 punkte nustatyto termino, o tai, kad nustatytas pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių Kreditoriui, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas minėtą pažeidimą padarė. Atsakovas pabrėžė, jog ginčijamu sprendimu pareiškėjui už nustatytą ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimą jokios sankcijos neskyrė ir šiuo sprendimu jokių teisių ir/ar pareigų nesukūrė ir neapribojo.

Pranešimą teismams apie bankroto administratoriaus padarytus teisės aktų pažeidimus, nustatytus Departamentui tiriant bankroto administratoriaus veiklą, kai šio administratoriaus kandidatūra siūloma, laikė ne nuobauda, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės akte nustatyta pareiga, kurią Departamentas privalo vykdyti, jei, tikrindamas administratoriaus veiklą, nustato, kad konkretus administratorius padarė teisės aktų pažeidimų (Taisyklių 5 p.).

Pažymėjo, kad pareiškėjas Kreditoriui pateikė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. bei 2010 m. gegužės 19 d. nutarčių kopijas, tačiau dabar laikosi priešingos pozicijos ir teigia, kad minėtos nutartys iš viso neteiktinos, nes Kreditorius jas turėjo, o jų prašydamas piktnaudžiavo savo, kaip Kreditoriaus, teisėmis. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas nei Patikrinimo metu, nei teikdamas skundą teismui, nepateikė objektyvių įrodymų, kad Kreditorius minėtas nutartis turėjo. Pažymėjo ir tai, kad net jei Kreditorius su šiomis nutartimis buvo susipažinęs, ar turėjo būti susipažinęs, tai nesuteikė teisės pareiškėjui tinkamai ar visiškai nevykdyti savo pareigos teikti pagal Tvarką teiktiną informaciją apie bankroto bylą. Duomenų, kad Kreditorius piktnaudžiavo savo teisėmis, Departamentas neturėjo, anksčiau pareiškėjo nebuvo prašęs raštu nei vieno karto pateikti 2012 m. gegužės 31 d. prašyme išdėstytos informacijos ir dokumentų. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad dokumentai, priimti 2009–2010 metais, galėjo būti ir neišsaugoti. Nesutiko su pareiškėjo tvirtinimu, kad Kreditorius savo veiksmais darė pareiškėjui ir kitiems kreditoriams žalą, priešingai, 2012 m. gegužės 31 d. prašyme buvo nurodyta, kad nesant galimybės pateikti prašomų dokumentų kopijų, Kreditorius galėtų atvykti į pareiškėjo nurodytą vietą nurodytu laiku susipažinti su minėtais dokumentais.

Atsakovas vertino, kad pareiškėjas neteisingai aiškino Taisyklių 5 punkto nuostatas. Remiantis šiuo punktu, Departamentas praneša teismui apie asmens, kurio kandidatūra siūloma, turimas galiojančias nuobaudas, jei jis tokių turi, ir apie kitus asmens, kurio kandidatūra siūloma, padarytus teisės aktų pažeidimus, jeigu tokie pažeidimai buvo nustatyti tikrinant šio asmens veiklą. Tvirtino, kad, nepaisant to, ar asmuo, kurio kandidatūra siūloma, turi/neturi galiojančią nuobaudą, jei tikrinant šio asmens veiklą buvo nustatyti jo padaryti teisės aktų pažeidimai, atsakovas, teikdamas teismui Taisyklių 4 ir 7 punktuose nurodytą atsakymą, vadovaujantis šių taisyklių 5 punktu, turi apie šiuos pažeidimus teismui pranešti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu (II t., b. l. 99-106) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatus, patvirtintus 2007 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-535 (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. kovo 24 d.), teismas darė išvadą, kad Departamentas, teisės aktų nustatyta tvarka, kontroliuodamas bankroto administratorių veiklą, turi teisę vertinti ir bankroto procesų teisinio reguliavimo taikymo efektyvumą, derina bankroto administratorių kandidatūras, valdo informacinę sistemą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas neplaninis administratoriaus veiklos patikrinimas, vykdant BAB „flyLAL–Lithuanian Airlines“ bankroto procedūras. Patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis Priežiūros taisyklių IV skyriaus nuostatomis.

Pažymėjo, kad sisteminė Priežiūros taisyklių analizė rodo, jog administratoriui ir už kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant bankroto administratoriaus veiklą, direktorius turi teisę priimti atitinkamą sprendimą skirti ar neskirti nuobaudą. Šiuo atveju Departamento direktoriaus sprendimas neskirti nuobaudos įformintas 2012 m. gruodžio 28 d. atsakomajame rašte Nr. (6.16)A2-4661, skirtame advokatų kontorai Tark Grunte Sutkiene, pagal kurios skundą buvo pradėtas pareiškėjo veiklos patikrinimas.

Nurodė, jog pareiškėjui skundžiamu Departamento sprendimu nebuvo skirta ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuobauda. Departamento direktorius, konstatavęs, kad pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punktą, vadovaudamasis Taisyklių 5 punktu, nusprendė apie pareiškėjo nustatytą pažeidimą pranešti teismams, kai šio bankroto administratoriaus kandidatūra bus siūloma, taip pat apie nustatytą pažeidimą pažymėti ir Departamento Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemoje. Nustatė, jog Kreditoriaus atstovai 2012 m. gegužės 31 d. su prašymu kreipėsi į pareiškėją, prašydami pateikti informaciją bei dokumentus. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 12 d. raštu „Dėl bankrutavusios AB „flyLAL–Lithuanian Airlines“ Nr. 11-23374 pateikė Kreditoriaus atstovams informaciją bei pridėjo 2009 m. liepos 2 d. ir 2010 m. gegužės 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutarčių kopijas, t. y. pareiškėjas į Kreditoriaus atstovų 2012 m. gegužės 31 d. prašymą (pareiškėja jį gavo 2012 m. birželio 4 d.) atsakė 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 11-23374.

Atkreipė dėmesį, jog pagal Tvarkos 4 punktą administratorius visą informaciją privalo pateikti informacijos reikalaujančiam asmeniui ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Teismas vertino, jog pareiškėjas, atsakydamas į 2012 m. gegužės 31 d. Kreditoriaus prašymą, 2012 m. lapkričio 12 d. raštu pateikdamas teiktiną informaciją ir prašomas teismų nutartis, jas pateikė pavėluotai. Pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, jog prašomą teiktiną informaciją bei dokumentus pateikė pavėluotai, tačiau tvirtina, kad Kreditorius turėjo prašomą informaciją – Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. bei 2010 m. gegužės 19 d. nutartis, todėl darė išvadą, kad Kreditorius piktnaudžiavo savo teisėmis. Pabrėžė, jog iš skundo turinio suprastina, kad, pareiškėjo nuomone, jis neturėjo pareigos Kreditoriaus atstovams pateikti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. ir 2010 m. gegužės 19 d. nutarčių kopijų, nes jos Kreditoriams buvo žinomos ir jas Kreditorius turėjo. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko ir darė išvadą, jog tai, kad Kreditorius žinojo apie minėtas teismo nutartis ar turėjo šias teismų nutartis, nesuteikia teisės pareiškėjui tinkamai ar visiškai nevykdyti savo pareigos teikti pagal Tvarką teiktiną įmonės kreditoriams informaciją apie įmonės bankroto bylą. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog Kreditorius reikalauja informacijos (nutarčių), kuri jam žinoma ir kuria jis disponuoja, turėjo galimybę į pateiktą 2012 m. gegužės 31 d. Kreditoriaus atstovų prašymą atsakyti raštu ir išdėstyti šiuos savo argumentus, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus, tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto 2012 m. lapkričio 12 d. atsakymo, pareiškėjas šio klausimo net nekėlė ir prašomas Kreditoriaus atstovų nutartis pateikė. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas pripažino, jog Kreditorius turi teisę gauti prašomas teismo nutartis.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Kreditorius piktnaudžiauja savo teisėmis. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad Kreditorius piktnaudžiauja savo teisėmis. Nurodė, jog, priešingai, iš Kreditoriaus 2012 m. gegužės 31 d. prašymo matyti, kad Kreditorius pažymėjo, jog nesant galimybės pateikti prašomų dokumentų kopijų, jis galėtų atvykti į pareiškėjo nurodytą vietą nurodytu laiku susipažinti su minėtais dokumentais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, jog Kreditorius tokį patį prašymą (pateikti nutartis) reiškė ne pirmą kartą. Taip pat teismas darė išvadą, jog prašomų teismo nutarčių lapų apimtis nėra didelė, todėl jų pateikimas Kreditoriui nesukeltų pareiškėjui jokios žalos. Akcentavo, jog tokios išvados nepaneigia jokie kiti byloje surinkti įrodymai.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir išanalizavęs teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad ginčijamame Departamento sprendime yra aiškiai suformuluotas pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas, sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), yra pakankamai motyvuotas.

Teismas, įvertinęs Taisyklių 7, 5, 4 punktų nuostatas, sutiko su Departamento išvada, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjui jokių teisių ir/ar pareigų šiuo metu nesukuria. Nurodė, kad kol nėra pradėta administratoriaus kandidatūros svarstymo procedūra, Departamento sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Tačiau pabrėžė, jog Departamentas sprendimu nusprendė apie pareiškėjo nustatytą pažeidimą pranešti teismams tuomet, kai šio bankroto administratoriaus kandidatūra bus siūloma, taip pat apie nustatytą pažeidimą pažymėti ir Departamento Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemoje. Taigi siūlant pareiškėjo administratoriaus kandidatūrą, minėti duomenys apie jį bus paskelbti, o tai atitinka Taisyklių 5 punktą ir Nuostatus. Akcentavo, kad ne atsakovo sprendime pateikta informacija, jog apie Administratoriaus nustatytą pažeidimą praneš teismams, kai šio bankroto administratoriaus kandidatūra bus siūloma, taip pat apie nustatytą pažeidimą pažymės ir Departamento Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemoje, o Departamento sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto nuostatas, pareiškėjui būtent ir sukelia neigiamas pasekmes. Pažymėjo, jog net Departamentui sprendime ir neįrašius pareiškėjo ginčijamos sprendimo dalies, Departamentas praneštų teismui apie kitus nustatytus pažeidimus, tikrinant pareiškėjo veiklą. Teismas vertino, kad ginčijamame sprendime ši atsakovo pateikta informacija yra perteklinė ir nekeičianti nustatyto pažeidimo esmės, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo sprendimo. Įvertinęs tai, ką išdėstė, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam neigiamas pasekmes sukelia minėta sprendimo dalis, yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, ką išdėstė, darė išvadą, kad Departamento sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas detaliai įvertinus faktines aplinkybes ir tinkamai išaiškinus bei taikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

III. Pareiškėjas UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras apeliaciniu skundu (II. t., b. l. 111-119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, juo buvo pažeistos esminės jo teisės būti išklausytam. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog teismas visiškai nepasisakė ir nevertino pareiškėjo argumentų dėl to, kad: informacija, kurią jis privalėjo/turėjo teisę pateikti, Kreditoriui buvo pateikta; tariamas pažeidimas Kreditoriui jokių neigiamų pasekmių nesukėlė; Kreditorius prašė jo informacijos, kurią turėjo; sprendimu paskirta sankcija – neproporcinga tariamam pažeidimui; sprendimas pažeidžia VAĮ 2 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą bei 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principą bei protingumo ir sąžiningumo principus; sprendimu jam paskirta sankcija, kuri nėra numatyta ĮBĮ; sprendimas pažeidžia VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą; sprendimu netinkamai taikytas Taisyklių 5 punktas. Kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino šių pareiškėjo argumentų, pareiškėjas juos prašo įvertinti apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjo manymu, tokios aplinkybės leidžia teigti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimas kaip nemotyvuotas turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Mano, kad vienas esminių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo pagrindų yra tai, jog teismas nevertino ginčijamo atsakovo sprendimo proporcingumo principo kontekste, o IBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos kreditorių teisės suabsoliutinimas neatitinka pamatinių protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų bei sudaro sąlygas kreditoriams piktnaudžiauti šia teise, tokiu būdu kenkiant tiek pačiai bankrutuojančiai įmonei, tiek jos bankroto administratoriui.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 126-130) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, mano, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Papildomai nurodo, jog tai, kad pareiškėjo padarytas ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių Kreditoriui, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas minėtą pažeidimą padarė. Akcentuoja, kad Departamentas neskyrė jokios sankcijos pareiškėjui už minėtą pažeidimą ir savo sprendimu jokių teisių/pareigų pareiškėjui nesukūrė ir neapribojo. Atitinkamai, atsižvelgiant į tai, kad Departamentas pareiškėjui netaikė poveikio priemonių, nėra pagrindo nagrinėti, ar viešojo administravimo subjekto sprendimas neskirti nuobaudos gali pažeisti VAĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo ar 362 straipsnyje nustatytą minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principą.

Paaiškina, kad pareiškėjo padaryto ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punkte nurodyto pažeidimo pažymėjimas Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemoje nereiškia, jog minėtas faktas taps žinomas kitiems asmenims nei nurodyti Taisyklių 5 punkte (teismams). Minėtas Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemos duomuo nėra viešas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras pateikė prašymą administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. II, b. l. 111-119), tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pareiškėjas turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir administracinė byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo „Dėl BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bankroto administratoriaus UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras veiksmų“ Nr. (6.16)A2-4661 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, neįvertino visų jo pateiktų argumentų ir taip buvo pažeista jo teisė būti išklausytam.

Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog skundžiamu atsakovo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjo įvykdytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įmonių bankroto įstatymas) 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimas ir buvo nurodyta, kad atsakovas apie įvykdytą pažeidimą praneš teismams, kai šio bankroto administratoriaus kandidatūra bus siūloma, taip pat apie pažeidimą bus pažymėta Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemoje (t. I, b. l. 16-21).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo, pateikdamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, pasiūlo teismui administratoriaus kandidatūrą. Tuo atveju, kai pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei teikia įmonės darbuotojai ir jie nepasiūlo administratoriaus kandidatūros, administratoriaus kandidatūrą Vyriausybės nustatyta tvarka turi pasiūlyti šio straipsnio 10 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija. Administratoriaus kandidatūrą gali pasiūlyti ir kiti šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys. Teismas gali motyvuotai atmesti teikiamo administratoriaus (administratorių) kandidatūrą (kandidatūras) ir pareikalauti pateikti kitą administratoriaus kandidatūrą, jeigu teismui pasiūlyta administratoriaus kandidatūra neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Skiriamo administratoriaus kandidatūrą teismas Vyriausybės nustatyta tvarka privalo suderinti su šio straipsnio 10 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija. Administratoriaus – fizinio asmens mirties atveju kito skiriamo administratoriaus kandidatūrą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sužinojimo apie administratoriaus mirtį dienos teismui pasiūlo šio straipsnio 10 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija, kurios atstovai ir įmonės kreditorių susirinkimo pirmininkas, jeigu jis išrinktas, dalyvauja naujam paskirtam administratoriui perimant įmonės turtą ir dokumentus. Šiuo atveju teismas priima nutartį dėl administratoriaus paskyrimo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo Vyriausybės įgaliotos institucijos pasiūlymo gavimo dienos ir ši teismo nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.

Teismo skiriamo bankroto administratoriaus kandidatūros derinimo ir bankroto administratoriaus kandidatūros siūlymo teismui taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 909 (toliau – ir Taisyklės), detalizuoja teismo skiriamo bankroto administratoriaus kandidatūros derinimo ir bankroto administratoriaus kandidatūros siūlymo teismui tvarką Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais (Taisyklių 1 p.).

Taisyklių 4 punktas numato, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, įvertinęs visą informaciją, kuria jis disponuoja teisės aktų nustatyta tvarka, apie asmenį, kurio kandidatūra siūloma, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo paklausimo gavimo raštu arba elektroninėmis priemonėmis pateikia teismui atsakymą dėl administratoriaus kandidatūros, kuriame nurodo, ar asmuo, kurio kandidatūra siūloma, atitinka teisės aktų reikalavimus, keliamus administratoriui.

Taisyklių 7 punktas įtvirtina, kad, kai teismas kreipiasi į Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos, kad šis pasiūlytų administratoriaus kandidatūrą, departamentas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teismo kreipimosi gavimo informaciją apie įmonę, dėl kurios pateiktas pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, paskelbia savo interneto svetainėje www.bankrotodep.lt ir nurodo terminą (datą ir valandą), iki kada asmuo, siekiantis teikti įmonės bankroto administravimo paslaugas, turi pateikti deklaraciją. Deklaracija departamentui pateikiama asmeniškai arba elektroninėmis priemonėmis. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsakymą teismui dėl administratoriaus kandidatūros pateikia raštu arba elektroninėmis priemonėmis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo kreipimosi gavimo.

Tuo tarpu pagal Taisyklių 5 punktą tuo atveju, jeigu asmuo, kurio kandidatūra siūloma, turi galiojančią nuobaudą, nurodytą Įmonių bankroto įstatymo 117straipsnio 1 dalyje, Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, teikdamas teismui Taisyklių 4 ir 7 punktuose nurodytą atsakymą, praneša apie šiam asmeniui skirtas galiojančias nuobaudas. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos taip pat praneša teismui ir apie kitus šio asmens padarytus teisės aktų pažeidimus, nustatytus departamentui tikrinant šio asmens veiklą.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjui jokių teisių ir /ar pareigų nesukuria, kol nėra pradėta administratoriaus kandidatūros svarstymo procedūra. Tačiau pabrėžtina, kad atsakovas sprendimu nusprendė apie pareiškėjo nustatytą pažeidimą pranešti teismams tuomet, kai šio bankroto administratoriaus kandidatūra bus siūloma, taip pat apie nustatytą pažeidimą pažymėti ir atsakovo Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemoje. Taigi siūlant pareiškėjo administratoriaus kandidatūrą minėti duomenys apie jį bus paskelbti, o tai atitinka Taisyklių 5 punktą. Sutiktina su tuo, kad ne atsakovo sprendime pateikta informacija, jog apie administratoriaus nustatytą pažeidimą praneš teismams, kai šio bankroto administratoriaus kandidatūra bus siūloma, taip pat apie nustatytą pažeidimą pažymės ir atsakovo Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto informacinėje sistemoje, tačiau atsakovo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto nuostatas, pareiškėjui būtent ir sukelia neigiamas pasekmes. Net atsakovo sprendime ir neįrašius pareiškėjo ginčijamos sprendimo dalies, atsakovas praneštų teismui apie kitus nustatytus pažeidimus, tikrinant pareiškėjo veiklą, t. y. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimą, nes tai susiję su paties ginčijamo sprendimo turiniu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bendro pobūdžio pareigą informuoti teismą atsakovui sukuria būtent Taisyklių normos, todėl iš esmės perteklinio patvarkymo nustatymas sprendime negali būti laikomas savarankiška administratoriaus teisinės atsakomybės už teisei priešingą veikimą ar neveikimą forma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-595/2014). Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame sprendime ši atsakovo pateikta informacija yra perteklinė, ji iš esmės yra siejama kaip pasekmė tam tikrų teisės aktų pažeidimų nustatymo.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra jo konstitucinė teisių ir laisvių apsaugos garantija. Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą grindžiama teisminės gynybos prioritetu ir universalumu, pažeistos teisės gali būti ginamos teisme nepriklausomai nuo to, ar ši Konstitucijoje garantuota asmens teisė įtvirtinta įstatyme arba jo įgyvendinamajame teisės akte ar ne. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimus). Vėlesniame nutarime plėtodamas išaiškinimus Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimą).

Šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, kad teisė skirti bankrutuojančios įmonės administratorių priklauso teismui (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 4 d. 1 p.). Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog skirdamas bankroto administratorių teismas privalo ne tik patikrinti, ar nėra įstatyme aptartų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas bankrutuojančios įmonės administratoriumi (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 4 d.), bet ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įvertinti kiekvieną svarbią šiam klausimui aplinkybę (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-629/2013). Be to, iš Lietuvos apeliacinio teismo praktikos matyti, kad teismas skirdamas bankroto administratorių, be kita ko, atsižvelgia į padarytus Įmonių bankroto įstatymo pažeidimus (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-620/2010, 2011 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1707/2011). Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bankroto bylos iškėlimo ir administratoriaus paskyrimo klausimą nagrinėjantis teismas nėra subjektas, galintis spręsti dėl teisės aktų pažeidimų ar kitų administratoriaus veiklos trūkumų. Šiuos pažeidimus gali konstatuoti Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, kuris yra kompetentingas atlikti administratoriaus veiklos patikrinimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-620/2010).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas pateiktu skundu iš esmės ginčija patį pažeidimo padarymo faktą ir su tuo susijusias jam taikomas tam tikras priemones, tai, kad ši aplinkybė sukelia pasekmes vėliau svarstant jo kaip bankroto administratoriaus kandidatūrą, yra reikšminga jam verčiantis ūkine veikla, vadovaudamasi teisminės gynybos prioriteto principu (Konstitucijos 30 str. 1 d.), vertina, ar pagrįstai atsakovas konstatavo pareiškėjo įvykdytą pažeidimą. Pastebėtina, jog iš esmės toks vertinimas buvo atliktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2128/2013.

Pasisakydama dėl administracinės bylos esmės teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog kreditoriai savo teises bankroto procese įgyvendina Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnį teisme iškėlus bankroto bylą kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę: 1) dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus; 2) kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą; 3) kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ir kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų; 4) kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo, jeigu kreditoriaus (kreditorių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos; 5) bet kuriuo bankroto proceso metu atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (Įmonių bankroto įstatymo 21 str. 2 d.).

Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 11 punkte įtvirtinta, kad kreditorių susirinkimas turi teisę nustatyti, kokia tvarka kreditoriai, įmonės savininkas (savininkai) gauna iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktas taip pat numato, kad administratorius teikia informaciją šio straipsnio 10 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai, Lietuvos statistikos departamentui (pagal šio departamento nustatytas ataskaitų formas), teismui, taip pat kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka kreditoriams, savininkui (savininkams). Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, tokios informacijos teikimas yra viena iš bankroto administratoriaus funkcijų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog Įmonių bankroto įstatyme nepateikta sampratos, kokia informacija laikytina informacija apie įmonės bankroto eigą. Vertinant šią sąvoką siaurąja prasme, tokia informacija būtų galima laikyti procesinius sprendimus (nutartis, rezoliucijas ir pan.), kurie yra priimami teismo bankroto byloje, tačiau, teismo vertinimu, toks supratimas apie kreditoriams teiktinos informacijos turinį būtų per siauras. Teismas nurodė, jog kreditorių teisė gauti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą turėtų būti aiškinama teisės normų, reglamentuojančių bankroto tikslus, kreditorių teisių apimtį bei jų reikalavimų gynimo būdus, kontekste, todėl turėtų apimti ne tik tiesioginę informaciją, susijusią su bankroto bylos procesine eiga, bet ir kitą teisiškai reikšmingą informaciją, susijusią su nagrinėjama bankroto byla. Be to, būtent tinkamas kreditorių teisės gauti informaciją apie įmonės bankroto eigą užtikrinimas yra svarbi šių kreditorių teisių įgyvendinimo prielaida, nes kreditorius, laiku negavęs tikslios ir išsamios informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo dėl savo reikalavimų. Kreditoriams turi būti suteikiama galimybė susipažinti su dokumentais, kad jie galėtų susidaryti teisingą vaizdą apie įmonės būklę ir priimti sprendimus dėl savo tolimesnių veiksmų, kurie turėtų įtakos ir tolimesnei bankroto eigai. Atitinkamai, teismas sprendė, jog į sąvoką „informacija, susijusi su bankroto bylos eiga“ įeina ne tik procesiniai dokumentai, priimti bankroto byloje, bet ir kita informacija, susijusi su bankrotu. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad negalima teigti, jog sąvoką „informacija, susijusi su bankroto bylos eiga“ reikia suprasti pernelyg plačiai. Tam tikros informacijos dėl jos specifinio pobūdžio pateikti negalima, pavyzdžiui, komercinės ar profesinės paslapties (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011).

Taigi toks Įmonių bankroto įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog kreditoriaus teisė gauti informaciją priklauso nuo kreditorių susirinkimo nutarimų šiuo klausimu ir yra įgyvendinama kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka bei sąlygomis, t. y. būtent kreditorių susirinkimui deleguojama teisė nustatyti, kokia tvarka kreditoriai gauna iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2011).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, jog byloje ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių nekyla, t. y. kad kreditoriaus Snecma Services Brussels atstovai 2012 m. gegužės 31 d. su prašymu kreipėsi į pareiškėją, prašydami pateikti informaciją bei dokumentus (t. I, b. l. 22-25). 2012 m. rugsėjo 11 d. nesulaukę atsakymo išsiuntė priminimą pareiškėjui (t. II, b. l. 77), o pareiškėjas tik 2012 m. lapkričio 12 d. pateikė kreditoriaus atstovams atitinkamą informaciją bei pridėjo 2009 m. liepos 2 d., 2010 m. gegužės 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutarčių kopijas, t. y. į pateiktą prašymą atsakė tik 2012 m. lapkričio 12 d. raštu (t. I, b. l. 26-28). Tarp proceso šalių taip pat nekyla ginčo dėl to, kad kreditoriaus Snecma Services Brussels atstovai neturėjo teisės gauti nurodytų nutarčių ar to, kad jas gavo, tačiau tik 2012 m. lapkričio 12 d. raštu. Šiuo atveju ginčas tarp proceso šalių kyla, ar pagrįstai atsakovas konstatavo, jog tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ kreditorių komitetas 2011 m. sausio 14 d. patvirtino tvarką „Informacijos apie įmonės bankroto bylos eigą teikimo tvarkos patvirtinimas“ (toliau – ir Tvarka), kurios 2 punkte nustatyta, kad teiktiną informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą sudaro bankroto administratoriaus veiklos ataskaitų, patvirtintų kreditorių susirinkimuose, ir jų priedų kopijos, kreditorių susirinkimų protokolų kopijos, teismo nutarčių, priimtų bankroto byloje, kopijos. Pagal Tvarkos 4 punktą bankroto administratorius visą informaciją privalo pateikti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos (t. II, b. l. 51-54). Taigi, esant tokiai informacijos teikimo tvarkai, asmuo, prašantis suteikti informaciją, privalo konkretizuoti jos pobūdį. Prašymas suteikti informaciją privalo būti apibrėžtas ir konkretus, formuluojamas nurodant prašomos suteikti informacijos pobūdį, dominančių duomenų kriterijus ar laikotarpį ir pan., dar ir dėl to, kad būtų įmanoma jį įvykdyti. Kita vertus pažymėtina, jog Tvarka pakankamai detaliai reguliuoja bankroto administratoriaus pareigas ir numato, kam ir kokiu būdu, kokiais terminais administratorius teikia informaciją apie bankroto proceso eigą bei atitinkamus dokumentus.

Atsižvelgus į nurodytos administracinės bylos aplinkybes pripažintina, jog kreditoriaus Snecma Services Brussels atstovų pateiktas prašymas buvo pakankamai konkretus ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, atsakydamas į 2012 m. gegužės 31 d. kreditoriaus Snecma Services Brussels prašymą, po gauto pakartotinio priminimo ir 2012 m. lapkričio 12 d. raštu pateikdamas teiktiną informaciją ir prašomas teismų nutartis, jas pateikė pavėluotai. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats pareiškėjas. Byloje pareiškėjas nenurodė, jog dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių ar kitų aplinkybių jis laiku nurodytų nutarčių negalėjo pateikti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis neturėjo kreditoriui Snecma Services Brussels teikti jo prašomos informacijos – Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. bei 2010 m. gegužės 19 d. nutarčių kopijas, nes jos jam buvo žinomos ir jas kreditorius turėjo jau 2009 metais, nėra pakankamai pagrįsti ir nesudaro pagrindo priešingai vertinti analizuojamos situacijos.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog, atsižvelgus į Tvarkos nuostatas, bankroto administratoriaus teisinį statusą, aplinkybė, kad kreditorius Snecma Services Brussels galimai žinojo apie minėtas teismo nutartis, savaime nesuteikia teisės pareiškėjui tinkamai ar visiškai nevykdyti savo pareigos teikti pagal Tvarką teiktiną įmonės kreditoriams informaciją apie įmonės bankroto bylą. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, manydamas, kad Snecma Services Brussels reikalauja informacijos (nutarčių), kuri jam žinoma ir kuria jis disponuoja, turėjo galimybę į pateiktą 2012 m. gegužės 31 d. kreditoriaus atstovų prašymą atsakyti raštu ir išdėstyti šiuos savo argumentus, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus. Taigi šiuo atveju, pareiškėjui manant, kad toks kreditoriaus prašymas yra nepagrįstas, jis galėjo atsisakyti pateikti prašomą informaciją ir atitinkamai kreditorius savo teises galėjo ginti teismine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011). Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto 2012 m. lapkričio 12 d. atsakymo, pareiškėjas šio klausimo net nekėlė ir prašomas kreditoriaus atstovų nutartis pateikė (t. I, b. l. 26-28). Šiuo atveju neatsisakydamas pateikti prašomas nutartis, bet jas pateikdamas iš esmės pats pareiškėjas pripažino, kad nurodytas kreditorius turėjo teisę gauti jo prašomas teismo nutartis.

Tokią argumentaciją pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris formuoja praktiką bylose dėl bankroto, išaiškinimai, kad iš esmės visos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Taigi, atitinkamai, pareiškėjui manant, kad pareiškėjas turi atitinkamą informacijos ir (ar) neturi teisės jos gauti turėjo laikydamasis priimtos tvarkos apie tai jį informuoti, taip, be kita ko, užtikrinant kuo operatyvesnę bankroto administravimo procedūros vykdymą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog administracinėje byloje nėra pateikta pakankamų duomenų, leidžiančių teigti, kad kreditorius Snecma Services Brussels piktnaudžiauja savo teisėmis teikdamas nurodyto pobūdžio prašymą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nuo 2009 metų iki prašymo pateikimo dėl informacijos suteikimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl negalima daryti išvados, kad kreditorius įvardintas teismų nutartis tikrai turėjo prašymo pateikimo metu ir pakartotinis jo prašymo pateikimas gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas ar kenkimas pareiškėjui. Byloje nėra pagrįstų įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes. Priešingai, iš Snecma Services Brussels 2012 m. gegužės 31 d. prašymo matyti, kad kreditorius nurodė, jog, nesant galimybės pateikti prašomų dokumentų kopijų, jis galėtų atvykti į pareiškėjo nurodytą vietą nurodytu laiku susipažinti su minėtais dokumentais (t. II, b. l. 76). Be to, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, jog Snecma Services Brussels tokį patį prašymą (pateikti nutartis) reiškė ne pirmą kartą ar kitaip piktnaudžiavo jam teisės aktų suteiktomis teisėmis.

Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti, kad pagrįstai atsakovas nurodė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktą.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad skundžiamas sprendimas yra neproporcingas, prieštaraujantis protingumo, sąžiningumo principams, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie pareiškėjo argumentai buvo įvertinti atsakovo ir šiuo pagrindu inter alia buvo jam nuspręsta neskirti nuobaudos pagal Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnį (t. I, b. l. 16-21). Teisėjų kolegija nemato pagrįsto pagrindo, atsižvelgus iš esmės į tas pačias aplinkybes, konstatuoti, kad pareiškėjas nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto, kai byloje pateikti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvuotumo

Pareiškėjo UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, atmestini kaip nepagrįsti.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog, Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

Administracinėje teisenoje administracinių teismų priimamiems sprendimams taip pat keliami sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (ABTĮ 86 str. 1 d.). Atitinkamai, tai lemia, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.), ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

Šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą jurisprudenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo turinį, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra grindžiamas teismo sprendimo nemotyvuotumas, nurodo, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo padaryto procesinių teisės normų ir taip pažeistos pareiškėjo teisės būti išklausytam pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 81 str.), remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma (ABTĮ 57 str. 6 d.), motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) pateiktą reikalavimą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjo nuomone, atitinkamas jo argumentas nebuvo įvertintas, savaime nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino byloje pateiktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas