A-146-378-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-378/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00449-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 22; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno teritorinei ligonių kasai dėl akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 5-10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Kauno TLK, atsakovas) 2013 m. balandžio 15 d. administracinį aktą Nr. 10-61 ir įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo 2013 m. kovo 17 d. skunde išvardytus jo reikalaujamus atlikti veiksmus.

Pareiškėjas teigė, kad Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. atsisakymas atlikti jo 2013 m. kovo 17 d. skunde nurodytus veiksmus pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus įvairiose baudžiamosiose, administracinėse ir administracinių teisės pažeidimų bylose. Dėl Kauno TLK veiksmų /neveikimo ir kaltės pareiškėjas toliau patiria psichologinį kankinimą, jo orumą žeminantį elgesį, netiesioginį fizinį kankinimą, susijusį su pareiškėjo fizine negalia, jis negali įrodyti savo nekaltumo baudžiamojoje byloje Nr.1-67-738/2013, kurioje jam 2012 m. liepos mėnesį paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir atsisakoma ją panaikinti. Skundžiamas aktas nepagrįstas objektyviais duomenimis, faktais ir teisės aktų normomis, nenurodytas akto priežiūros ir kontrolės subjektas, skundžiamame akte aiškiai nesuformuluotos nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos, nenurodyta akto apskundimo tvarka, aktas nepatvirtintas antspaudu. Kauno TLK atsisakė susipažinti ir supažindinti pareiškėją su visais administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kitais duomenimis, juos gauti, atsisakė surinkti administracinei procedūrai pradėti reikalingą informaciją ir pareiškėjo skundo nenagrinėjo visa apimtimi. Tuo atveju, jeigu Kauno TLK neturėjo įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstytų klausimų, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas privalėjo perduoti skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi įgaliojimus, ir apie tai pranešti pareiškėjui. Kauno TLK nepagrįstai atsisakė nagrinėti bei nustatyti pareiškėjo skunde nurodytų policijoje dirbančių asmenų, vadovaujamų S. L. neteisėtus veiksmus, padarytą pareiškėjui ir valstybei turtinę žalą, kuri kilo dėl pareiškėjo užpuolimų ir jo sveikatos sužalojimų.

Atsakovas Kauno teritorinės ligonių kasos su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l.

40) paaiškino, kad Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. raštas Nr. 10-61 yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o pareiškėjo skunde nurodyti procedūriniai pažeidimai negali būti vertinami kaip esminiai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme ir suteikiantys pagrindą panaikinti Kauno TLK raštą Nr. 10-61. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Kauno TLK nevykdė administracinės procedūros ar ją vykdė netinkamai, atsisakė gauti administracinės procedūros sprendimui priimti reikalingus dokumentus bei informaciją.

Priešingai – administracinė procedūra buvo pradėta Kauno TLK direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. rašytiniu pavedimu (rezoliucija), kaip yra numatyta Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnyje, apie skundo priėmimą Kauno TLK 2013 m. kovo 18 d. pareiškėjui buvo išduota pažyma Nr. 10-51. Atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, Kauno TLK neprivalėjo papildomai kreiptis į gydymo įstaigas dėl pacientui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo bei jų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, kadangi ši informacija buvo pateikta informacinėje sistemoje SVEIDRA, be to, pareiškėjas, prie skundo, be kitų dokumentų, buvo pridėjęs GMP kvietimo kortelės Nr. 9065, VšĮ Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės 2010 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. S3-3484, 2010 m. kovo 31 d. rašto Nr. S3-3590, 2011 m. balandžio 14 d. rašto Nr. S3-1326 kopijas.

Viešojo administravimo įstatymo 37 straipsnyje yra numatyta galimybė, bet ne pareiga visais atvejais prašyti tarnybinės pagalbos. Informacinėje sistemoje esančių duomenų bei prie skundo pateiktos informacijos visuma Kauno TLK pagrįstai leido daryti išvadą, kad iš PSDF biudžeto sumokėta suma (35,36 Lt) už pareiškėjui 2010 m. rugpjūčio 19 d. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nevertintina kaip žala PSDF biudžetui, nes šioje situacijoje nėra tenkinamos visos civilinę atsakomybę nustatančios sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 - 6.249 straipsniuose.

Prie skundo pateiktoje Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje bei Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartyje nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareigūnų veiksmų (nepadaryta BK 228, 229 straipsniuose, 146 straipsnio 3 dalyje, 237 straipsnyje numatytos veikos), paliktas galioti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su pareigūnų veiksmais bei dėl jų atsiradusia žala PSDF biudžetui, laikytini nepagrįstais.

Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 23 straipsnyje policija yra įvardijama kaip vienas iš subjektų, kurie galėjo kreiptis dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, policijos pareigūnams suteikta teisė, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai nepavaldūs asmenys vykdytų pareigūnų teisėtus nurodymus. Asmens sveikatos priežiūros specialistas, veikdamas maksimaliai rūpestingai, kaip yra numatyta CK 6.732 straipsnyje, turėjo ir privalėjo įvertinti pirminę asmens psichikos būklę bei aprašyti ją medicininėje dokumentacijoje, kas ir buvo padaryta.

Tokie asmens sveikatos priežiūros specialistų veiksmai atitinka Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 16 straipsnio nuostatas ir nėra pagrindo netikėti medicininėje dokumentacijoje bei informacinėje sistemoje esančiais įrašais.

Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad Kauno TLK nesilaikė vidaus administravimą reglamentuojančių įstatymų, jų konkrečiai nedetalizuodamas. Pareiškėjo skunde nenurodyta kada ir kokiomis aplinkybėmis Kauno TLK atsisakė supažindinti pareiškėją su administracinės procedūros metu gautais dokumentais bei visais kitais dokumentais, juos gauti. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamu Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 10-61 buvo suvaržytos jo teisės ir teisėti interesai, tačiau nurodyti teiginiai apie jo teisių ir teisėtų interesų gynimą iš esmės yra prielaidos, nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl yra atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad vertinant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, turėtų būti atsižvelgta į byloje pateiktą informaciją (VšĮ Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės 2011 m. balandžio 14 d. raštas Nr. S3-1326) apie pareiškėjui 2010 m. vasario 2 d. diagnozuotą ligą, kuri pareiškėjui galimai neleidžia objektyviai suvokti bei įvertinti savo veiksmų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 130-136).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas nurodytas nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs (LVAT 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201-09, 2009 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-466-09), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 17 d. kreipėsi į Kauno TLK dėl prievartinių sveikatos psichikos paslaugų suteikimo ir su jomis susijusių Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės veiksmų, jų teisėtumo, pagrįstumo, kokybės, neracionalaus PSDF biudžeto lėšų panaudojimo, VTMT išvadų teisėtumo, pagrįstumo, kokybės, su pareiškėjo kankinimais, persekiojimu susijusių veiksmų atlikimo (b.l.13-19). Atsakovas atsakymą į pareiškėjo skundą pateikė 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 10-61, vadovaudamasis Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsniu, Kauno TLK numatytų funkcijų ribose, tuo pačiu informuodamas, kad vertinti kitų institucijų ir /ar jų atstovų veiksmus neturi įgaliojimų ir dėl jų nepasisako. Iš Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 10-61 turinio teismas nustatė, kad juo buvo atsisakyta atlikti tam tikrus prašomus veiksmus, todėl šis raštas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes ir gali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo funkcijų ir teisių nagrinėjant skundą pažymėjo, kad Kauno TLK, vykdydama savo veiklą vadovaujasi Sveikatos draudimo įstatymu, Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymu Nr.V-35 patvirtintais Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatais (toliau – ir VLK nuostatai) ir kitais teisės aktais. Teritorinių ligonių kasų (toliau – ir TLK) funkcijos išvardytos Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnyje, kurio 6 punkte nurodyta, kad TLK kontroliuoja savo veiklos zonoje asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekį ir kokybę, taip pat ar suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitinka nustatytus reikalavimus. Svarbiausias Valstybinės ligonių kasos uždavinys – teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendinti privalomąjį sveikatos draudimą. Įgyvendindama jai pavestą uždavinį, Valstybinė ligonių kasa Sveikatos draudimo įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis, be kita ko, užtikrina asmens sveikatos ekspertizės paslaugų teikimo išlaidų apmokėjimą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis per teritorines ligonių kasas (VLK nuostatų 7 p.).

Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad atsakovas galėjo nagrinėti pareiškėjo skundą tik tose ribose, kurios susiję su sveikatos priežiūros paslaugų suteikimu 2010 m. rugpjūčio 19 d. VšĮ Kauno ligoninės padalinyje Marių ligoninėje – pareiškėjui buvo suteikta ambulatorinė psichiatro konsultacija dėl paranoidinio tipo asmenybės sutrikimo ir už šią asmens sveikatos priežiūros paslaugą iš PSDF biudžeto buvo sumokėta 35,36 Lt. Teismas nustatė, kad visi kiti pareiškėjo skunde išdėstyti prašymai, nesusiję su atsakovo atliekamomis funkcijomis, todėl Kauno TLK jų nevertino ir netyrė pagrįstai.

Teismas nustatė, kad dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjui suteiktų paslaugų (ambulatorinės psichiatro konsultacijos) VšĮ Kauno ligoninės padalinyje Marių ligoninėje ir už šią paslaugą iš PSDF biudžeto sumokėtų 35,36 Lt, Kauno TLK atsakė pareiškėjui išsamiai ir tinkamai. Atsakovas nurodė, kad minėta suma apskaičiuota vadovaujantis, paslaugos teikimo metu, galiojusiomis Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. V-1113 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ (Žin. 2006, Nr. 144-5512), 2008 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-436 „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų specializuotų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 54-2029) bei Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 57-1611) redakcijomis, todėl iš PSDF biudžeto sumokėta suma nevertintina kaip žala PSDF biudžetui.

Teismas nustatė, kad byloje neginčijama, jog pareiškėjo psichikos sveikatos patikrinimas 2010 m. rugpjūčio 19 d. buvo atliktas pagal policijos paklausimą (GMP kvietimo kortelė Nr.9065, b.l.56). Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 23 straipsnyje policija yra įvardijama kaip vienas iš subjektų, kurie gali kreiptis dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo. Todėl asmens sveikatos priežiūros specialistas turėjo ir privalėjo atlikti pirminį asmens psichikos būklės įvertinimą bei aprašyti jį medicininėje dokumentacijoje, kas ir buvo padaryta (I t., b. l. 59).

Duomenų, kad atliekant pirminį V. J. psichikos sveikatos būklės įvertinimą bei aprašant jį medicininėje dokumentacijoje, buvo pažeistos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatos, byloje nėra. Kauno TLK, vadovaudamasi Pirminio asmens sveikatos būklės patikrinimo tvarkos, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1996 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 133, 9 punktu pareiškėjui nurodė, kad jeigu asmuo mano, jog jo pirminis asmens psichikos būklės patikrinimas atliktas neturint pakankamai pagrindo, jis turi teisę skųstis Lietuvos Respublikos Vyriausiajam psichiatrui, Sveikatos apsaugos ministerijai, teismui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog 2010 m. rugpjūčio 19 d. buvo neracionaliai ir neveiksmingai panaudotos PSDF lėšos, jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikė, išskyrus savo nepagrįstus samprotavimus apie tariamai veikiančią „rusų kolonisto S. L. Kauno rajono policijos komisariate organizuotą nusikalstamą garliavinių policijos pareigūnų grupuotę, vykdančią organizuotus nusikaltimus prieš pareiškėją“. Teismas pažymėjo, kad paties pareiškėjo veiksmuose yra piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis požymių, kadangi dėl tariamos „rusų kolonisto S. L.

Kauno rajono policijos komisariate organizuotos nusikalstamos garliavinių policijos pareigūnų grupuotės“ ir jos pareiškėjo atžvilgiu 2010 m. rugpjūčio 19 d. „įvykdyto nusikaltimo“ jau yra pasisakę Kauno rajono apylinkės teismas bei Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 27 d. ir 2011 m. sausio 27 d. nutartimis, kuriomis konstatuota, kad Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo minimų pareigūnų veiksmų (nepadarius BK 228, 229 straipsniuose, 146 straipsnio 3 dalyje, 237 straipsnyje numatytų veikų), yra teisėtas, pagrįstas, todėl paliktinas galioti (I t., b. l. 64-67; 74-76).

Šios nutartys yra įsiteisėjusios ir galiojančios. Teismas priėjo prie išvadų, kad dėl šių priežasčių atsakovas pagrįstai ir išsamiai paaiškino pareiškėjui, kad už suteiktą ambulatorinę psichiatro konsultaciją ir už šią paslaugą iš PSDF biudžeto sumokėtus 35,36 Lt, žala PSDF biudžetui nepadaryta.

Teismas akcentavo, kad visi kiti pareiškėjo skunde išdėstyti prašymai nesusiję su atsakovo atliekamomis funkcijomis (SDĮ 33 str., TLK nuostatų 7 p.),todėl Kauno TLK jų nevertino ir netyrė pagrįstai, tačiau šiuo atveju atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nevykdė pareigos suteikti informaciją, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas). Atsakovas, atsisakydamas suteikti informaciją dėl įgaliojimų neturėjimo ar kitų priežasčių ir (ar) nepersiųsdamas pareiškėjo skundo, kompetentingoms įstaigoms, nepaisė minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio reikalavimų, tačiau šis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. raštą Nr. (10-61), nes šis pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nebuvo tokio pobūdžio, jog būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Su iš esmės analogiškais prašymais ir reikalavimais pareiškėjas kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą (I t., b. l. 20-37), todėl atsakovo nesuteikimas informacijos ar nepersiuntimas skundo kompetentingoms įstaigoms, negali būti traktuojamas kaip iš esmės pažeidęs pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus dėl 2013 m. balandžio 15 d. rašto Nr.10-61 (nenurodyta akto apskundimo tvarka, aktas nepatvirtintas antspaudu) teismas nepripažino esminiais pažeidimais, galėjusiais pažeisti pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, nes pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti šį administracinį aktą. Pareiškėjas teiginį, kad Kauno TLK atsisakė supažindinti pareiškėją su administracinės procedūros metu gautais dokumentais bei visais kitais dokumentais, juos gauti, teismas vertino kaip deklaratyvų, pareiškėjo nepagrįstą, todėl atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai ir motyvuotai, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir į jį atsakė iš esmės tinkamai, skundžiamas raštas nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliantas V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 145-148) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino atsakovo funkcijas, teises ir pareigas. Apelianto nuomone, visi jo skundo, pateikto Kauno TLK reikalavimai yra susiję su atsakovo atliekamomis funkcijomis. Todėl atsakovas privalėjo pareiškėjo skundą nagrinėti konkrečiai, išsamiai ir aiškiai, pasisakyti dėl kiekvieno skundo reikalavimo, o ne tik dėl prievartinio 2010 m. rugpjūčio 19 d. sveikatos priežiūros paslaugos atlikimo. Teismas bei atsakovas negalėjo objektyviai išnagrinėti pareiškėjo skundų, neišreikalavę iš Kauno apylinkės teismo pareiškėjo medicininių dokumentų.

2. Teismas negalėjo vertinti atsakovo veiksmų atitikimo Socialinio draudimo įstatymo 33 straipsnio 6 punktui, kol neišnagrinėtos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Nr. I-2904-437/2013; I-3227-629/2013; I-3301-580/2013; I-3875-189/2013; I-4363-365/2013). Apelianto nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

3. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti į bylą rašytinius įrodymus, kad atsakovas, apmokėdamas už 2010 m. rugpjūčio 19 d. „paslaugas“ neracionaliai panaudoja PSDF biudžeto lėšas, neišreikalavo iš policijos pareigūnų smaugimo įrankio – diržo dalies, neiškvietė ir neapklausė liudytojo J. S. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundus dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos atsisakymo atlikti su atsakovo veiksmais susijusius veiksmus. Apelianto nuomone, tai rodo teismo šališkumą. Teismas nepagrįstai nurodė galimybę skųstis Lietuvos vyriausiajam psichiatrui, nes, pareiškėjo manymu, jo nėra, taip pat nepagrįstai nurodė teisę skųstis teismui.

4. Teismas nepagrįstai neištyrė žalos PSDF biudžetui padarymo ir neracionalaus biudžeto lėšų panaudojimo fakto, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 ir 86 straipsnių nuostatas.

5. Teismas, nurodydamas, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. buvo pateiktas policijos paklausimas dėl pareiškėjo psichikos sveikatos patikrinimo, netinkamai vertino aplinkybes.

6. Atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį, Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį. Šie pažeidimai yra esminiai, pažeidę pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, sukėlę neigiamas teisines pasekmes, todėl sudaro pagrindą panaikinti atsakovo 2013 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 10-61.

Atsakovas Kauno teritorinė ligonių kasa su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1) atsakovas pareiškė savo nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas su ginčo esme susijusias aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Dėl apelianto teiginių, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie apeliacinio skundo pridėtus įrodymus bei neišreikalavo apelianto medicininių dokumentų, laikomų baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738/2013, atsakovas pažymėjo, kad ABTĮ 81 straipsnyje nustatytas teismo vaidmuo renkant įrodymus nereiškia, kad teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl teikiamų įrodymų prijungimo ar jų išreikalavimo. Bylos proceso dalyvių prašymai teismui nėra privalomi. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų, kurių apeliantas, atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju neišlaikė. Pirmosios instancijos teismas minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė. Teise rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas gali pasinaudoti tais atvejais, kai teismo nuožiūra konkrečioje byloje svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai. Nagrinėjamu atveju byloje esančių faktinių aplinkybių visuma leido teismui pagrįstai konstatuoti faktą, kad atsakovas išsamiai bei savo kompetencijos ribose atsakė pareiškėjui, kad iš PSDF biudžeto sumokėta suma, t. y. 35,36 Lt, už apeliantui 2010 m. rugpjūčio 19 d. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nevertintina kaip žala PSDF biudžetui. Skundžiamas Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. raštas Nr. 10-61 yra motyvuotas ir pagrįstas.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad atsakovas nesikreipė į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą raštą. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendime yra aiškiai įvardijęs, kad šis bei kiti procedūriniai atsakovo pažeidimai nelaikytini esminiais, nebuvo tokio pobūdžio, kad būtų galėję pažeisti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės su analogiškai prašymais ir reikalavimais, kurie buvo pateikti prie 2013 m. gegužės 7 d. skundo, ne kartą yra kreipęsis į minėtą instituciją.

Atsakovo nuomone, visi apelianto argumentai bei prielaidos, susiję su Kauno rajono policijos komisariato policijos pareigūnų veiksmais, pirmosios instancijos teismo neveikimu, švaistomomis PSDF biudžeto lėšomis, padaryta PSDF biudžetui, laikytini nepagrįstais. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas, pateikdamas prašymą Kauno TLK, pristatė Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. bei Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis, kuriose konstatuota, kad Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo minimų pareigūnų veiksmų, yra teisėtas ir pagrįstas. Mano, kad šiuo atveju apelianto veiksmuose yra piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis požymių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. rašto Nr.10-61, kuriuo atsakovas atsakė į pareiškėjo 2013 m. kovo 17 d. skundą.

Tikrinamoje byloje yra duomenys apie tai, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. apie 10.30 val. Kauno rajono Garliavos policijos nuovados pareigūnų dėl pareiškėjo, atvykusio į Nuovadą, elgesio ir suicidinio bandymo iškviesta į šią Nuovadą Kauno rajono GMP pristatė pareiškėją į VšĮ Kauno miesto ligoninės padalinį Marių ligoninę, kur pareiškėjui buvo suteikta ambulatorinė psichiatro konsultacija už ją sumokant iš PSDF biudžeto 35,36 Lt.

Pareiškėjas 2013 m. kovo 17 d. skunde, pateiktame Kauno TLK vadovui, išdėstė savo poziciją dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvykio Nuovadoje, teigė, kad policijos pareigūnai jo atžvilgiu vartojo smurtą, melagingais duomenimis iškvietė GMP, prievarta pristatė pareiškėją į psichikos priežiūros įstaigą (Marių ligoninę). Pareiškėjas skundėsi dėl GMP darbuotojų veiksmų, prievartinių sveikatos psichikos paslaugų suteikimo Marių ligoninėje, šios įstaigos veiksmų teisėtumo, pagrįstumo, kokybės, neracionalaus PSDF biudžeto lėšų panaudojimo. Pareiškėjas skundėsi, kad įvairios valstybės institucijos (Valstybinė teismo medicinos tarnyba, prokuratūros įstaigos), teikdamos neteisingas išvadas, nepradėdamos ikiteisminių tyrimų dangsto ir skatina Kauno policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus, susijusius su pareiškėjo persekiojimais, kankinimais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad atsakovas 2013 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 10-61 atsakė į pareiškėjo 2013 m. kovo 17 d. skundą jam priskirtos kompetencijos ribose, tuo pačiu informuodamas, kad vertinti kitų institucijų ir /ar jų atstovų veiksmus neturi įgaliojimų ir dėl jų nepasisako.

Pagal Viešojo administravimo įstatymą viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad šių subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (VAĮ 3 str. 1 p.). Pagal viešojoje teisėje taikomą teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą (ar jo dalį) pripažinti neteisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, 2009, Nr. 18, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, 2010, Nr. 20). Šių principų viešojo administravimo subjektas privalo laikytis visose veiklos srityse, taip pat ir nagrinėdamas piliečių pareiškimus bei skundus.

Teritorinių ligonių kasų funkcijas nustato Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnis. Šiame įstatymo straipsnyje teritorinėms ligonių kasoms, be kita ko, pavestos funkcijos kontroliuoti savo veiklos zonoje asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekį ir kokybę, taip pat ar suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitinka nustatytus reikalavimus (PSDĮ 33 str. 6 p.); Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka ir sąlygomis kontroliuoti draudžiamiesiems teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir tinkamumą (PSDĮ 33 str. 8 p.); vadovaujantis Civiliniu kodeksu ir kitais įstatymais, reikalauti iš sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą. Šios lėšos grąžinamos ir įtraukiamos į teritorinės ligonių kasos, kuri apmokėjo už neteisėtai suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ar išduotus vaistus ir medicinos pagalbos priemones, biudžetą kaip papildomos lėšos ir yra skiriamos apmokėti asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ar vaistams bei medicinos pagalbos priemonėms (PSDĮ 33 str. 10 p.). Teritorinės ligonių kasos joms priskirtoms funkcijoms vykdyti naudojasi teisėmis, numatytomis Sveikatos draudimo įstatymo 34 straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pasisakydamas dėl Kauno TLK funkcijų ir jai suteiktos kompetencijos pagrįstai rėmėsi Sveikatos draudimo 33 straipsniu. Iš Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 10-61 turinio matyti, kad atsakovas pagal įstatymų leidėjo jam priskirtas funkcijas atsakė į pareiškėjo 2013 m. kovo 17 d. skunde iškeltus klausimus, susijusius su 2010 m. rugpjūčio 19 d. ambulatorinės psichiatro konsultacijos suteikimo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei apmokėjimu asmens sveikatos priežiūros įstaigai už šią paslaugą iš PSDF biudžeto. Atsakymas pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis bei konkrečiomis teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio esminius reikalavimus. Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo funkcijas, teises ir pareigas ir nepagrįstai, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Šio straipsnio 23 straipsnio 4 dalį jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatomis rėmėsi nepagrįstai.

Atsakovas pareiškėjo 2013 m. kovo 17 d. skundą išnagrinėjo pagal įstatymų leidėjo jam suteiktus įgaliojimus ir 2013 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 10-61 tai paaiškino pareiškėjui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo turinį, atsakovo 2013 m. balandžio 15 d. atsakymą Nr. 10-61 bei kitas byloje nustatyta aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo skundo atitinkamais klausimais nepersiuntimas kitoms valstybės institucijoms, šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimu Viešojo administravimo įstatymo prasme, nes byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas iš esmės tais pačiais klausimais kreipėsi ne tik į atsakovą, bet ir į kitas (kompetentingas) institucijas. Atsakovas 2013 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 10-61, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2013 m. kovo 17 d. skundo turinį ir jo priedus, be kita ko, priminė pareiškėjui, kad Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi paliko nepakeistą prokuroro 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovados pareigūnų neteisėtų veiksmų 2012 m. rugpjūčio 19 d., tarp jų ir dėl pareiškėjo pristatymo GMP automobiliu iš Nuovados į Marių ligoninę. Pareiškėjas kartu su 2013 m. kovo 17 d. skundu pateikė atsakovui Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartį, kuria Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis buvo palikta nepakeista, o V. J. skundas atmestas. Turėdamas duomenis, kad pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti policijos pareigūnų 2012 m. rugpjūčio 19 d. veiksmus ir dėl pareiškėjo skundo šiais klausimais yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, atsakovas neturėjo pagrindo persiųsti pareiškėjo skundo dalį dėl Kauno rajono policijos bei Kauno rajono apylinkės prokuratūros pareigūnų veiksmų vertinimo kuriai nors valstybės institucijai (Policijos departamentui, Generalinei prokuratūrai ar kt.).

Pažymėtina, kad atitinkamų bylų (baudžiamųjų, administracinių, administracinių teisės pažeidimų) procesų dalyvių skundai, susiję sau tose bylose priimtais procesiniais sprendimais, gali būti skundžiami ir nagrinėjami pagal atitinkamo bylų proceso (baudžiamojo, administracinių teisės pažeidimų, administracinės teisenos) normas. Bylos proceso dalyvių skundai atitinkamų kategorijų bylose nagrinėjami instancine tvarka, t. y. žemesnės pakopos teismo sprendimą atitinkamoje individualioje byloje tikrina pagal kompetenciją aukštesnės pakopos teismas. Atsakovas pagal savo kompetenciją neturėjo pagrindo pasisakyti tais klausimais, kuriais, kaip matyti iš pareiškėjo 2013 m. kovo 17 d. skundo, jis reiškia nepasitenkinimą dėl įvairių bylų, kurių procesuose jis dalyvauja, ar dalyvavo.

Dėl pareiškėjo 2013 m. kovo 17 d. skunde iškeltų klausimų, susijusių su Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2011 m. išvadomis Nr. pG1376/11 (02), Nr. G 1701/11 (02), Nr. G 135/11 (02) pagrįstumo pažymėtina, kad pagal teismų informacinės sistemoje LITEKO duomenis yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai dėl pareiškėjo skundų, susijusių su šiomis išvadomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-907/2014 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo V. J. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) 2013 m. kovo 20 d. administracinį aktą Nr. D2-4704-(1.20) ir įpareigoti Akreditavimo tarnybą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. kovo 12 d. skundą. Pareiškėjas šiuo skundu, be kita ko, skundė Akreditavimo tarnybai ir VTMT 2011 m. išvadų Nr. pG1376/11 (02), Nr. G 1701/11 (02), Nr. G 135/11 (02) pagrįstumą. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 12 d. (t. y. tą pačią dieną, kurią padavė skundą Kauno TLK) pasinaudojo teise paduoti skundą dėl minėtų VTMT išvadų paduoti kitai (kompetentingai) institucijai, į šį skundą jam buvo atsakyta, o Akreditavimo tarnybos atsakymo pagrįstumas bei teisėtumas, išnagrinėjus pareiškėjo skundą teisme, yra įvertintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.

Pirmosios instancijos teismas apelianto nurodytų procesinės teisės normų (ABTĮ 80 str. 1 d., 98 str. 1 d. 3 p.) nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo stabdyti administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 10-61, tuo labiau atidėti bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės sprendimai pareiškėjo nurodytose Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamose administracinės bylose (Nr. I-2904-437/2013; I-3227-629/2013; I-3301-580/2013; I-3875-189/2013; I-4363-365/2013). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad šiose bylose buvo nagrinėjami ginčai pagal pareiškėjo V. J. skundus dėl Akreditavimo tarnybos priimtų sprendimų, todėl šiose bylose priimti procesiniai sprendimai neturėtų jokios įtakos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 10-61.

Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymų dėl įrodymų prijungimo, liudytojo apklausos, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Įstatymas nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Pažymėtina, kad pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų. Ginčo administracinėje bylos ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 10-61, turėjo reikalauti atitinkamų medicininių dokumentų. Su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku susiję dokumentai į bylą pirmosios instancijos teismui buvo pateikti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekė pateikti į bylą įvairius dokumentus, kurie nėra susiję su byloje skundžiamu Kauno TLK 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 10-61 ir prašė apklausti liudytoją dėl aplinkybių, kurios visiškai nesusiję su skundžiamu sprendimu. Dėl tų pačių priežasčių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepripažino įrodymais ir nevertino apelianto pridėtų prie apeliacinio skundo dokumentų kopijų, kadangi jos nėra susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių byloje pareikšti prašymai (ABTĮ 53 str.) teismui nėra privalomi. Teismas juos turi išspręsti (ABTĮ 82 str.), atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymus išsprendė. Proceso dalyvio (dalyvių) prašymo (prašymų) netenkinimas nėra pagrindas teigti, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) ne kartą pažymėta, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą sprendimą šiuo aspektu (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Apelianto nuomonė, kad teismo sprendime turėjo būti pasisakyta atitinkamais jo nurodytais klausimais, nesuteikia pagrindo išvadoms, jos skundžiamas sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86, 87 str.).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkinto pagrįstai ir teisėtai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas