A-146-2783-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2783/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00724-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. T. dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į vidaus tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu prašymu (b. l. 21–25), prašydamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. TE-118 „Dėl R. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“, grąžinti jį į vidaus tarnybą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad VSAT Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. TE-118 (toliau – ir Įsakymas Nr. TE-118) jis 2014 m. balandžio 23 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos grandinio pareigų vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (savo poelgiu pažeminęs pareigūno vardą). Įsakymas Nr. TE-118 priimtas atsižvelgiant į VSAT Lazdijų rinktinės 2014 m. balandžio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 9-14 „Dėl l. e. Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas (darbo vieta – Vištyčio užkarda) R.

D. veiksmų“(toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje nurodyta, esą jis 2014 m. vasario 27 d. apie 22 val. Stebulių kaime, Teizų seniūnijoje, Lazdijų rajone konfliktavo su piliečiu E. T., t. y. priėjęs prie automobilio, kuriame sėdėjo E. T., prasivėręs langą trenkė jam per rankas, o vėliau, atsidaręs dureles, rankomis daužė per galvą ir veidą bei jį apspjovė. Pasak pareiškėjo, šie Tarnybinio patikrinimo išvados teiginiai yra klaidingi, nes tokių veiksmų E. T. atžvilgiu jis neatliko. Atverti lango iš išorės nėra galimybės, to padaryti jis negalėjo, o fizinio smurto E. T. atžvilgiu nenaudojo.

E. T. paaiškinimai nenuoseklūs, prieštaringi, todėl jais tikėti nėra pagrindo. Rašytiniame pareiškime Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariatui (toliau – ir Alytaus AVPK Lazdijų r. PK) jis teigė, kad pareiškėjas prieš jį panaudojo fizinį smurtą, tačiau vėliau teigė, kad jokių sužalojimų dėl pareiškėjo veiksmų nepatyrė ir į teismo medicinos ekspertus nesikreips. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos aplinkybės neatitinka tikrųjų faktinių įvykio aplinkybių, o išvados yra deklaratyvaus pobūdžio.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jis neneigia konflikto su E. T., tačiau konfliktas pasireiškė apsižodžiavimu ir pakeltu tonu. Alytaus AVPK Lazdijų r. PK Viešosios policijos prevencijos poskyrio vyresniojo tyrėjo2014 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 52-72-1-ATI-43 dėl šio įvykio buvo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo (toliau – ir ATP) bylos teiseną, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių, t.y. pareiškėjo veiksmų, kurie jam užtrauktų administracinę atsakomybę. Pareiškėjo teigimu, tarp jo ir E. T. kilęs konfliktas nesusijęs su darbu vidaus tarnyboje, jokių veiksmų, kuriais pažemintų pareigūno vardą, pareiškėjas nepadarė, jo veiksmai visuomenėje neturėjo atgarsio, todėl išvados, esą jis savo veiksmais padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą ir pažemino pareigūno vardą, nepagrįstos.

Atlikus tarnybinį patikrinimą jo tariamo nusižengimo padarymas pagrįstas vien faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėjas susitaikė su E. T. ir atlyginio jam padarytą žalą, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis šiuos veiksmus atliko siekdamas draugiškai išspręsti nedidelį konfliktą su minėtu asmeniu. Pareiškėjo nuomone, net ir vertinant jo veiksmus kaip atitinkamą tarnybinį nusižengimą, atleidimas iš tarnybos yra neadekvati (pernelyg griežta) pažeidimui ir nesuderinama su teisingumo principu nuobauda.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinė prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 27–30) atsakovas paaiškino, kad VSAT Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. TE-118 pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. buvo atleistas iš tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą). Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta ir 2014 m. balandžio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad l. e. VSAT Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas R. D. ne tarnybos metu, 2014 m. vasario 27 d. apie 22 val., prie Lazdijų rajono savivaldybėje, Teizų seniūnijoje, Stebulių kaime esančių kultūros namų mušė, užgauliojo bei apspjaudė E. T. Dėl šių pareiškėjo veiksmų E. T. 2014 m. vasario 27 d. pateikė Alytaus AVPK Lazdijų r. PK pareiškimą. Vėliau R. D. atsiprašė E. T. ir jam atlygino moralinę žalą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pakanka įrodymų, jog R. D., būdamas statutinis pareigūnas, savo neteisėtais veiksmais nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (toliau – ir VSAT įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje numatytų principų, Statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte reglamentuotų bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, (toliau – ir Valstybės tarnautojų etikos taisyklės) 2.1, 2.2, 9.1, 9.4 punktų reikalavimų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų elgesio taisyklių, patvirtintų VSAT vado 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-228, (toliau – ir VSAT pareigūnų elgesio taisyklės) 5 punkte numatytų veiklos ir elgesio principų bei jų 14.1, 14.4 punktų reikalavimų ir tokiais savo neteisėtais veiksmais pažemino pareigūno vardą bei sumenkino tarnybos autoritetą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nutartyse yra pasisakęs, kad pareigūnų profesinė pareiga – užkirsti kelią teisės pažeidimams ir užtikrinti visuomenės saugumą, prevenciją bei atitinkamų poveikio priemonių taikymą. Todėl akivaizdu, kad visuomenės požiūriu situacija, kai nusižengimą padaro šios sistemos atstovas (pareigūnas) ar jo padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kelia nepasitikėjimą visa šia sistema ir ją kompromituoja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. T. prašė pareiškėjo prašymą atmesti. Teismo posėdyje paaiškino, kad maždaug prieš metus prie jo pradėjo kibti, mušti, užgaulioti N. P. ir R. D. Paskutinį kartą tai įvyko 2014 m. vasario 27 d. Jam sėdint automobilyje ant galinės sėdynės, pareiškėjas, atidaręs automobilio galines duris, delnu tris kartus trenkė jam į galvą, krūtinę ir ranką, apspjovė, užgauliojo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad su pareiškėju jis nesusitaikė, moralinė žala jam nebuvo atlyginta, o tokį pareiškimą parašė paragintas įvykį tyrusio tyrėjo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 98–102) pareiškėjo R. D. skundą patenkino: panaikino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. TE-118, kuriuo vidaus tarnybos grandinis R. D. nuo 2014 m. balandžio 23 d. atleistas iš vidaus tarnybos; grąžino R. D. į vyresniojo pasieniečio pareigas; priteisė iš VSAT Lazdijų rinktinės R. D. vidutinį darbo užmokestį (vidutinis mėnesinis atlyginimas 1723,41 Lt) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2014 m. balandžio 22 d., iki šio sprendimo įvykdymo dienos.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad VSAT Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. TE-118 l. e. Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas R. D. buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą).Šis įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje nurodyta, esą pareiškėjo padaryti veiksmai, t. y. E. T. mušimas, užgauliojimas, apspjaudymas, padaryti nors ir ne tarnybos metu, sukelia pasekmes, nustatytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte (b. l. 31–37, 59). Pareiškėjo manymu, Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos aplinkybės apie jo elgesį su E. T. neatitinka tikrovės, jis pareigūno vardo nepažemino, t. y. nepadarė tarnybinio nusižengimo.

Statuto 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Pareigūno vardo pažeminimas yra vienas iš atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šią teisės normą, ne kartą buvo pažymėjęs, kad šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute, nors ir nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų (tarp jų ir kai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos), yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas.

Šio punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pareigūno vardo pažeminimas Statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme yra susijęs su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymu:

1) pareigūno kaltės dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) ši veika turi sukelti pasekmes – akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Statuto 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos veikos pasekmes akivaizdžiai žeminančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojančiu laikytinas toks pareigūnų elgesys, kuris akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005, 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2008 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-520/2009, 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2010 m. liepos 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-945/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2412/2012 ir kt.).

Toks aiškinimas yra siejamas su statutinės valstybės tarnybos ypatumais. Šiame kontekste pažymėtina, kad vidaus tarnyba grindžiama Statuto 3 straipsnyje įtvirtintais principais. Pagal Statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, pareigūnas privalo vykdyti šias pareigas:

1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves;

2) sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui;

3) gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą;

4) imtis priemonių fizinių, juridinių asmenų ar valstybės turtui gelbėti stichinių nelaimių, avarijų, katastrofų ar kitų ekstremalių situacijų atvejais;

5) saugoti jam patikėtas ar sužinotas einant tarnybines pareigas valstybės, tarnybos bei komercines paslaptis; 6) įstatymai pareigūnams gali nustatyti ir kitų pareigų. Taigi, pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio ir sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu.

Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.

Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas pažemino savo vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis.

Teismas pažymėjo, kad Tarnybinio patikrinimo išvada yra Įsakymo Nr. TE-118 dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos sudėtinė dalis, todėl teismui sprendžiant dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo turi būti patikrinti ir įvertinti Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti įrodymai pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje. Tai taip pat reiškia, kad ABTĮ86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu aplinkybės ir informacijos apie jas šaltiniai, kurie nebuvo nurodyti tarnybinio tyrimo išvadoje, negali būti pripažinti reikšmingais bylai.

Teismas nustatė, kad pagal VSAT Lazdijų rinktinės vado Įsakymą Nr. TE-118, vertinant jį kartu su Tarnybinio patikrinimo išvada, akivaizdus pareigūno vardo diskreditavimas pasireiškė tuo, jog pareiškėjas ne tarnybos metu, 2014 m. vasario 27 d. apie 22 val., prie Lazdijų rajono savivaldybės, Teizų seniūnijos, Stebulių kaime esančių kultūros namų mušė, užgauliojo bei apspjaudė E. T. Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat konstatuota, kad pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais nesilaikė VSAT įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatytų principų, Statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte reglamentuotų bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principų, Valstybės tarnautojų etikos taisyklių 2.1, 2.2, 9.1, 9.4 punktų reikalavimų, VSAT pareigūnų elgesio taisyklių 5 punkte numatytų veiklos ir elgesio principų bei jų 14.1, 14.4 punktų reikalavimų.

Teismas pažymėjo, kad ginčo atveju sprendžiant, ar pareiškėjas buvo teisėtai atleistas iš vidaus tarnybos, būtina patikrinti, ar Tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje įvardyti pareiškėjo netinkami veiksmai, vertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas, atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįsta objektyviais įrodymais. Teismų praktika patvirtina, kad tokiu atveju ypač svarbu visapusiškai ir objektyviai įvertinti byloje surinktus faktinius duomenis, ištirti galimus jų prieštaravimus, nuoseklumą, logiškumą, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybes, įvertinti įrodymų šaltinių patikimumą. Tik atlikus šiuos veiksmus galima tinkamai vertinti, ar byloje surinktų įrodymų pakanka teisiškai reikšmingiems faktams konstatuoti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu (LVAT 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007). Pagal ABTĮ 86 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą, priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėję bylą, nusprendė, kad tarnybinio patikrinimo ir administracinės bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą; neįrodytos visos atsakomybės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą atsiradimo sąlygos.

Pasak pareiškėjo, konfliktas su E. T. pasireiškė apsižodžiavimu, jokių kitokių veiksmų jis niekada nepripažino (b. l. 50–51, 57). E. T. 2014 m. vasario 27 d. pareiškime, 2014 m. kovo 7 d. paaiškinime (b. l. 41–43) ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog pareiškėjas, atidaręs automobilio galines duris, delnu tris kartus trenkė jam, sėdinčiam ant galinės automobilio sėdynės, į galvą, krūtinę ir ranką, apspjovė, užgauliojo. E. T. nurodytas aplinkybes patvirtina kartu su juo automobilyje buvusių V. J. ir A. K. paaiškinimai (b. l. 44–47). Teismo posėdyje apklausti V. J. ir A. K. įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau patvirtino savo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Liudytoju apklaustas N. P. neigė savo ir pareiškėjo veiksmus prieš E. T. Tą patį jis teigė ir 2014 m. kovo 20 d. paaiškinime (b. l. 48–49). Kartu su pareiškėju ir N. P. automobiliu atvykę V. K., S. D. ir M. M. teismo posėdžio metu paliudijo, kad girdėjo tik R. D. ir E. T. apsižodžiavimą, kalbėjimąsi pakeltu tonu.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad R. D. kaltę patvirtina tai, jog jis atsiprašė E. T., atlygino moralinę žalą, tokiu būdu sutikdamas, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai. Minėtas aplinkybes patvirtina E. T. pareiškimas ir nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos (b. l. 52–53). Tačiau teismo posėdžio metu E. T. nurodė, kad pareiškėjas jokios moralinės žalos jam neatlygino, o tokį pareiškimą parašė paragintas jo pareiškimą tyrusio tyrėjo. R. D. ir N. P. taip pat teismo posėdyje tvirtino, kad moralinės žalos neatlygino, nors šie jų teiginiai prieštaravo jų pačių rašytiniams paaiškinimams (b. l. 48–51).

Teismas sutiko, kad Statutas nustato aukštesnius statutinių pareigūnų drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Tačiau teismas vertino, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyti pareiškėjo atlikti veiksmai, t. y. E. T. mušimas, užgauliojimas bei apspjaudymas prie Lazdijų rajono savivaldybės, Teizų seniūnijos, Stebulių kaime esančių kultūros namų, išanalizuotų įrodymų aspektu nėra pakankami ir patikimi teisiškai reikšmingiems faktams konstatuoti. Net jei pareiškėjas ir atliko nurodytus veiksmus, t. y. atidaręs automobilio galines duris, delnu tris kartus trenkė sėdinčiam ant galinės automobilio sėdynės E. T. į galvą, krūtinę ir ranką, apspjovė, užgauliojo, teismo vertinimu, negali būti traktuojami kaip akivaizdžiai žeminantys vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantys, kas yra viena iš atsakomybės už pareigūno vardo pažeminimą atsiradimo sąlygų, nes nurodyti veiksmai vyko tamsiu paros metu, dalyvaujant septyniems vienas kitą pažįstantiems asmenims, jokių pasekmių nesukėlė. Teismas pažymėjo ir tai, kad teismo posėdžio metu E. T. nurodė, jog 2014 m. vasario 27 d. pareiškimas Alytaus AVPK Lazdijų r. PK buvo parašytas daugiau dėl N. P., o ne dėl R. D. veiksmų (b. l. 41). Be to, tarnybinio patikrinimo išvadoje nedetalizuota, kaip aprašyti R. D. veiksmai akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu buvo neteisėtas, todėl pareiškėjas grąžintinas į eitas VSAT Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas ir jam priteistinas vidutinis darbo užmokestį (vidutinis mėnesinis priskaičiuotas atlyginimas 1723,41 Lt) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2014 m. balandžio 22 d., iki šio sprendimo įvykdymo dienos.

III. Atsakovas VSAT Lazdijų rinktinė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 107–111) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog tarnybinio patikrinimo ir administracinės bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą; neįrodytos visos atsakomybės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą atsiradimo sąlygos. Apeliantas mano, jog yra priešingai. Teismo posėdžiuose apklausti E. T., N. P. ir pats R. D., kurie susiję su įvykiu tiesiogiai, bei įvykį matę V. J. ir A. K. patvirtino savo pateiktuose policijai paaiškinimuose nurodytas aplinkybes dėl konfliktinės situacijos, kilusios tarp R. D., N. P. ir E. T. Minėti liudytojai teisme patvirtino policijoje apklausos metu nurodytą aplinkybė, kad jie matė konfliktinę situaciją, kuomet R. D. vartojo smurtą prieš E. T., jį užgaliojo ir apspjovė. Kiti teismo apklausti liudytojais asmenys, papildomos ar konkrečios informacijos pateikti negalėjo, t. y. jie patvirtino tik tai, kad girdėjo E. T. ir R. D. apsižodžiavimą bei kalbėjimąsi pakeltu tonu. Apeliantas pažymėjo, kad įvertinus aplinkybę, jog pareigūnas R. D., vadovaudamasis VSAT pareigūnų elgesio taisyklių 14.4 punktu, neinformavo apie konfliktinę situaciją, kuri galėjo sukelti visuomenės susidomėjimą bei teisinių pasekmių, realu ir tikėtina, kad jis tikėjosi išvengti tarnybinės atsakomybės. Apelianto įsitikinimu, nutarimas nepradėti ATP bylos teisenos buvo priimtas neteisėtai, tačiau pareigūnų veika kiekvienu atveju tiriama ir vertinama skirtingais aspektais: administracinio teisės pažeidimo tyrimo atveju – teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, aspektu, tarnybinio patikrinimo atveju – tarnybinio nusižengimo, numatyto pareigūnų tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, aspektu. Ginčo atveju yra svarbi neteisėtų veiksmų atlikimo vieta. Pareiškėjas veiksmus atliko viešoje vietoje, kuria, vadovaujantis teismų praktika, laikoma tokia vieta, kurioje neteisėtos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Nėra svarbu ir paros metas. Konfliktas vyko prie Lazdijų rajono savivaldybės, Teizų seniūnijos, Stebulių kaime esančių kultūros namų ir tai girdėjo kiti asmenys.

Pareiškėjas R. D. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 115–120) pareiškėjas nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad tarnybinio patikrinimo metu jis prašė apklausti liudytojais N. P., V. K., S. D. ir M. M., tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Šių liudytojų parodymai, kad jokių smurtinių veiksmų jie nematė, yra teisingi ir nepaneigti. Liudytojai V. J. ir A. K. teismo posėdžio metu taip pat nepatvirtino, kad pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš E. T. ATP bylos teisena nebuvo pradėta, nesant administracinio nusižengimo požymių. Pareiškėjas akcentuoja, kad tarp jo ir E. T. įvyko asmeninis konfliktas jiems aiškinantis asmeninius tarpusavio santykius. Konfliktas vyko ne tarnybos metu, stebint jį tik siauram pažįstamų asmenų ratui. Todėl vertinti tokius pareiškėjo veiksmus kaip pareigūno vardo pažeminimą ir atleisti iš vidau tarnybos nebuvo pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl VSAT Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. TE-118, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu – už poelgį, pažeminusį pareigūno vardą. Be to, pareiškėjas pareiškė su šiuo pagrindiniu skundo reikalavimu susijusius išvestinius reikalavimus dėl grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės prastovos laiką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo vidaus tarnybos grandinis, laikinai perkeltas į VSAT Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio (darbo vieta – Vištyčio užkarda) pareigas.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2013 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XII-685 redakcija). Pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas už tarnybinius nusižengimus, atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatyme ar į Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją, pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laipsnio pažeminimas viena pakopa, perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, atleidimas iš vidaus tarnybos. Statuto 26 straipsnio 3 dalies 1-5 punktuose nurodyta už kokius būtent tarnybinius nusižengimus gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, t.y. už šio Statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnui taikomų apribojimų pažeidimą (1 p.); Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems (2 p.); nebuvimą tarnybos vietoje be pateisinamos priežasties vieną ar daugiau darbo dienų (3 p.); buvimą darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų (4 p.); tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai pareigūnui nors vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas ar griežtesnė nuobauda (5 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, yra ne tarnybinė nuobauda, o savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012 m. balandžio 30 d. Nr.A662-1929-2012, 2011 m. sausio 24 d. Nr.A146-77/2011; LVAT ,2010 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A662-453/2011;LVAT nutartis administracinėse bylose: 2009 m. sausio 22 d. Nr.A39-117/2009;2008 m. balandžio 24 d. Nr. A556 - 723/2008; 2008 m. kovo 12 d. Nr.A143-231/2008 ir kt.). Skirtingai nė Statuto 26 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 3 dalyje nurodytais, atvejais, kuriais įstatymas vidaus reikalų įstaigos vadovui suteikia diskreciją parinkti tarnybinės nuobaudos rūšį, tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, galima vienintelė Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta imperatyvi teisinė pasekmė – atleidimas iš vidaus tarnybos ir šios pasekmės taikymui neturi įtakos ankstesnis pareigūno darbas, elgesys, kaltės pripažinimas ar kitos aplinkybės (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose:2012 m. balandžio 30 d. Nr.A662-1929-2012, 2011 m. kovo 14 d. Nr.A662-193/2011, 2011 m. gruodžio 12 d. Nr.A63-2200/2011, 2007 m. kovo 26 d. Nr.A4-189/2007 ir kt.). Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimą dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo (kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatoma ši aplinkybė, neatsižvelgiant į laikinąjį nedarbingumą bei atostogas).

VSAT Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakyme Nr. TE-118 dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos nurodyta, kad šis įsakymas priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. šiuo atveju pareiškėjo atleidimas iš tarnybos yra ne tarnybinė nuobauda, o savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo prašymą pripažino pagrįstu ir jį patenkino visiškai, motyvuodamas iš esmės tuo, kad tarnybinio patikrinimo metu ir nagrinėjant bylą teisme surinkti duomenys nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, t. y. byloje neįrodytos visos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo sąlygos. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėjo prie nepagrįstų išvadų. Apelianto nuomone, tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės ir teisme ištirti įrodymai, tarp jų liudytojų parodymai, yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad pareiškėjas savo elgesiu pažemino pareigūno vardą ir už tai buvo pagrįstai bei teisėtai atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas procesinės teisės normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą yra nurodęs, kad tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas tarnybinio ginčo teisme atveju privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti valstybės tarnautojui, drausminę atsakomybę, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr., pvz. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. balandžio 22 d. Nr. A146-278/2014, 2012 m. vasario 10 d. Nr. A756-156/2012,2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. A62-2207/2011, 2011 m. vasario 17 d. Nr. A62-773/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. Nr. A438-1112/2009, 2006 m. gruodžio 4 d. Nr. A6-2160/2006 ir kt.). Atsižvelgiant į minėtą nuoseklią LVAT praktiką, nagrinėjimo tarnybinio ginčo atveju, kurio esmę sudaro pareiškėjo (VSAT pareigūno) atleidimo iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą pagrįstumas ir teisėtumas, įrodinėjimo našta tenka atsakovui VSAT Lazdijų rinktinei.

Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galimas, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl nesant bent vieno iš šių elementų, teisinė atsakomybė minėtu teisiniu pagrindu yra negalima. Taigi, ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis bei elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2010 m. kovo 1 d. Nr. A662-453/2010, 2012 m. spalio 4 d. Nr. A438-2659/2012 ir kt.). Taip pat turi būti vertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra akcentavęs, kad statutiniams valstybės tarnautojams, keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos metu (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-252/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1814/2012 ir kt.), tačiau sugriežtinta vidaus tarnybos pareigūnų atsakomybė (Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalis) ir elgesio standartai savaime nereiškia, kad bet kuris kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, gali būti kvalifikuojamas kaip žeminantis pareigūno vardą. Tam, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą būtų galima pripažinti teisėtu, turi būti nustatyta ir tai, kad toks kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoja, taip pat individualizuota kokie būtent pareigūno veiksmai (neveikimas) kvalifikuotini kaip akivaizdus

vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas arba pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas.

Nors atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra ne tarnybinė nuobauda, o savarankiškas atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas, tačiau pagrindas taikyti minėtą įstatymo normą paprastai paaiškėja atlikus galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų administracinėse bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad vertinant VSAT Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. TE-118, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, pagrįstumą ir teisėtumą, VSAT Lazdijų rinktinės 2014 m. balandžio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr.9-14 turi būti vertinama kaip šio įsakymo sudedamoji (motyvuojamoji dalis).

Byloje nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas dėl VSAT Lazdijų rinktinės pareigūno R. D. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo buvo pradėtas VSAT Lazdijų rintinės Imuniteto poskyrio vyriausiajai tyrėjai 2014 m. balandžio 4 d. tarnybiniu pranešimu informavus VSAT Lazdijų rinktinės vadą apie galimą šio pareigūno netinkamą elgesį ne tarnybos metu E. T. atžvilgiu dėl kurio šis asmuo kreipėsi su pareiškimu į policiją ir buvo atsisakyta pradėti ATP bylos teiseną. Prie tarnybinio pranešimo buvo pridėta E. T. 2014 m. vasario 28 d. pareiškimo Alytaus AVPK Lazdijų rajono policijos komisariatui tyrimo medžiaga. Šiame pareiškime E. T. prašė policiją užtikrinti, kad N. P. ir R. D. nutrauktų jo atžvilgiu chuliganiškus veiksmus, kurie prasidėjo prieš metus, o paskutinis atvejis buvo 2014 m. vasario 27 d. E. T. pareiškimo tyrimas buvo užbaigtas Alytaus AVPK Lazdijų PK vyr. tyrėjo 2014 m. kovo 26 d. nutarimu nepradėti ATP bylos teisenos, kadangi nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nutarimas motyvuotas tuo, kad konfliktas įvyko dėl asmeninių paskatų, N. P. ir R. D. atsiprašė E. T. ir jam atlygino moralinę žalą, o E. T. pateikė tai patvirtinantį pareiškimą, prašydamas pareiškimo tyrimą nutraukti, nes jis su minėtais asmenimis susitaikė.

Atsakovas pareiškėjui Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą taikė už neteisėtus veiksmus, kurie nurodyti Tarnybinio patikrinimo išvadoje remiantis T. 2014 m. vasario 28 d. pareiškimo tyrimo medžiaga, t. y. už tai, kad jis ne tarnybos metu 2014 m. vasario 27 d. apie 22 val. Lazdijų rajono savivaldybėje, Teizų seniūnijoje, prie Stebulių kaime esančių kultūros namų mušė, užgauliojo bei apspjaudė E. T., tuo pažeisdamas VSAT įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punkto, Valstybės tarnautojų etikos taisyklių 2.1, 2.2, 9.1, 9.4 punktų, VSAT pareigūnų elgesio taisyklių 5, 14.1, 14.4 punktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), išnagrinėjusi apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tarnybinio patikrinimo ir administracinės bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Atsakovas byloje neįrodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, nurodytas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punkte, suteikiančios pagrindą taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir atleisti pareiškėją iš tarnybos šiuo teisiniu pagrindu.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai nurodyta, kad aplinkybė, jog R. D. atžvilgiu nebuvo pradėta APT bylos teisena, atsakovui negalėjo būti kliūtis įvertinti jo veiksmų teisėtumą tarnybinės atsakomybės aspektu, nes tai atskiros (savarankiškos) teisinės atsakomybės rūšys. Iš Tarnybinio patikrinimo išvados ir jos priedų matyti, kad ši išvada buvo surašyta remiantis E. T. 2014 m. vasario 28 d. pareiškimo tyrimo medžiaga. Tarnybinio patikrinimo metu prie šios medžiagos buvo pridėtas tik R. D. 2014 m. balandžio 12 d. paaiškinimas ir jo charakteristika.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje pažymėta, kad R. D. paaiškinime policijai ir 2014 m. balandžio 12 d. paaiškinime yra daug neatitikimų, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo bandyta rinkti įrodymus siekiant pašalinti prieštaravimus dėl įvykio aplinkybių. Išvadoje išdėstyti samprotavimai, jog nepaisant to, kad R. D. neigia E. T. mušimą, jo veiksmų neteisėtumą ir kaltę įrodo atsiprašymo ir moralinės žalos atlyginimo faktas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareigūno vardo pažeminimo aspektu (Statuto 2 straipsnio 7 dalis) reikšminga aplinkybė – kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo) turi būti siejama ne su pareigūno prisipažinimu (neprisipažinimu) padarius atitinkamą veiką, o kaltės nustatymas (nenustatymas) turi būti pagrįstas (įrodytas) visuma tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių.

Todėl Tarnybinio patikrinimo išvados argumentai, esą R. D. kaltę patvirtina tai, kad jis atlygino E. T. moralinę žalą ir su juo susitaikė, negali būti vertinami kaip pareiškėjo kaltės atlikus atitinkamus veiksmus, kurie žemina pareigūno vardą, įrodymas. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo nustatyta, jog moralinės žalos atlyginimo ir E. T. atsiprašymo faktų nebuvo, jie R. D., N. P. paaiškinimuose policijai ir E. T. 2014 m. kovo 20 d. pareiškime nutraukti tyrimą buvo nurodyti kaip neatitinkantys tikrovės. Pažymėtina, kad E. T. pozicija dėl 2014 m. vasario 27 d.

įvykio nenuosekli. Liudytojai V. J. ir A. K. pirmosios instancijos teisme apie įvykį nesuteikė jokios informacijos (teigė neprisimenantys), tačiau nurodė, kad patvirtina savo paaiškinimuose policijai nurodytas aplinkybes. Tokia šių liudytojų pozicija (teigia neprisimenantys įvykio aplinkybių ir tuo pačiu nurodo, kad patvirtina savo ankstesnius parodymus apie įvykį, kurio neprisimena) teisėjų kolegijai kelia abejonių dėl jų parodymų patikimumo. V. K., S. D. ir M. M. atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo apklausti, o pirmosios instancijos teisme teigė girdėję tik žodinį R.

D. ir E. T. konfliktą. Byloje nepaneigta, kad konfliktas tarp pareiškėjo R. D. ir E. T. buvo, tačiau tarnybinio patikrinimo išvados turinys bei pirmosios instancijos teismo nagrinėjant bylą nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas formaliai, apsiribota E. T. pareiškimo tyrimo medžiagos perrašymu į Tarnybinio patikrinimo išvadą, atitinkamų teisės normų citavimu, neatskleisti pareigūno vardo pažeminimo elementai Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme, išvados apie pareigūno vardo pažeminimą pagrįstos prielaidomis ir samprotavimais.

Vieninteliu konkrečiu kaltinimu iš nurodytų Tarnybinio patikrinimo išvadoje galima pripažinti kaltinimą pažeidus VSAT pareigūnų elgesio taisyklių 14.4 punktą, kuriame įtvirtinta pareiga VSAT pareigūnų pareiga patekus į eismo įvykį (jei vairavo transporto priemonę) ar kitą konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, nedelsiant apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui arba savo padalinio budėtojui. Pareiškėjas apie 2014 m. vasario 27 d. konfliktą su E. T. dėl kurio jis kreipėsi į policiją tiesioginiam vadovui ar budėtojui nepranešė, tačiau vien šis faktas nėra pakankamas pripažinti pareigūno vardo pažeminimą.

Kiti kaltinimai yra abstraktaus pobūdžio. Tarnybinio patikrinimo išvadoje kalbama apie E. T. užgauliojimą tačiau nenustatyta kokie būtent veiksmai traktuoti kaip užgauliojimas.

Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą galima pripažinti pagrįstu ir teisėtu tik tuomet , kai Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme nustatoma ne tik pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, bet ir tai, kad tokia veika sukelia minėtoje įstatymo normoje numatytas pasekmes – akivaizdžiai pažemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoja. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareigūnas R. D. sumenkino VSAT autoritetą. Šis išvados teiginys suformuluotas pacitavus įstatymo normas, kuriose nurodyti VSAT veiklos principai (VSAT įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), taip pat atitinkami vidaus tarnybos pareigūnų bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principai (Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 ir 2 punktai) bei poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtinti pareigūnų elgesio principai ir reikalavimai ( VSAT pareigūnų elgesio taisyklių 5, 14,1 punktai, Valstybės tarnautojų etikos taisyklių 2.1, 2.2, 9.1, 9.4 punktai), net nenurodant kurį būtent principą ir/ar kurią konkrečią pareigūnų elgesio taisyklę ir kokiais būtent veiksmais pareigūnas pažeidė, taip pat remtasi abstraktaus pobūdžio teiginiais. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados teiginys „R. D. poelgis kuomet elgėsi netinkamai yra vertintinas kritiškai. Pareigūno veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių tikimasi iš pareigūnų“ neatskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje numatytų pasekmių, kad dėl atitinkamos (konkrečios) kaltos pareigūno veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, kilo atsakovo nurodyta pasekmė – akivaizdus VSAT autoriteto griovimas. Nurodyti tarnybinio patikrinimo išvados trūkumai yra esminiai, todėl išvadą negalima laikyti motyvuota Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies sąlygų nustatymo prasme, o nemotyvuota šiuo aspektu tarnybinio patikrinimo išvada negali būti pripažinta pagrįsta ir tinkama priimti administracinį aktą dėl Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kilus ginčui dėl individualaus administracinio akto, kuriuo pareigūnas buvo atleistas iš tarnybos, teismas vertina, ar tos aplinkybes, kurios buvo nustatytos tarnybinio patikrinimo metu ir kurių pagrindu pareigūnas buvo atleistas iš tarnybos, galėjo būti pagrįstas ir teisėtas pagrindas priimti sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos. Tarnybinio patikrinimo išvadoje suformuluotų kaltinimų, kurių pagrindu pareigūnas buvo atleistas iš tarnybos, papildymas naujais nagrinėjant kilusį ginčą negalimas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurios nebuvo nustatytos ir dėl kurių nebuvo pasisakyta Tarnybinio patikrinimo išvadoje (pvz., dėl įvykio vieta yra viešoji vieta, konflikto paskatų, įrašų E. T. pareiškimo tyrimo medžiagoje, kad konflikto dalyviai susitaikė, atsiradimo priežasčių ir kt.), negali būti pagrindas kitokiam Tarnybinio patikrinimo išvados vertinimui nė išdėstyta pirmiau. Apeliantas teismų praktiką cituoja teisingai, tačiau pabrėžtina, kad į ją turėjo būti atsižvelgta atliekant tarnybinį patikrinimą ir surašant atitinkamą motyvuotą tarnybinio patikrinimo išvadą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė iš esmės tinkamai, patenkindamas pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui taikytas atleidimo iš tarnybos pagrindas (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas) yra ne tarnybinė nuobauda, o savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste neturi pagrindo vertinti, ar tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės nebuvo atsakovui pakankamas pagrindas taikyti Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio nuostatas ir skirti pareiškėjui atitinkamą tarnybinę nuobaudą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis